Posts Tagged ‘klasiokė’

Atmintys: klasės rūbinė

2017/06/01

Fotografija, kurios niekas nepadarė: klasiokė Kristina ir aš klasės rūbinėje prieš mažą vaidinimą; ji šukuoja man plaukus.

Man labai keista, nes kad ir kiek bandyčiau prisiminti savo klasiokę Kristiną, kuri buvo viena gražiausių merginų, sutiktų gyvenime, tikra klasės pažiba, o ir visos mokyklos pažiba, stipriausiai man į atmintį yra įstrigęs prisiminimas ne apie jos gražų veidą, vėliau prasikalusias krūtis, skoningus drabužius, miela šypseną ar jos užpakalį, kuomet ji stovi prie klasės lentos, bet apie tą klasės žiburėlį, vykusį šeštoje klasėje vieną penktadienį po pamokų.

Tuo metu mes su Kristina buvom vienoje komandoje – dar su viena klasioke ir klasioku turėjom vaidinti serialo „Vedęs ir turi vaikų“ šeimą. Aš buvau Elas Bandis, Kristina – mano žmona Pegė, kažkas atliko ir vaikų vaidmenis. Vaidinti būtent šią šeimą buvo Kristinos idėja, ir aš, niekieno neragintas, sutikau, nes tais metais su ja kartu dažnai vaidindavom ir lietuvių kalbos mokytojos organizuotuose trumpuose spektakliuose ar etiuduose – išmokdavom kažkokio kūrinio ištrauką ir vaidindavom savo klasėje, po to eidavome į jaunesnių ar vyresnių moksleivių klases.

Aš nedariau to dėl savęs, dariau tai dėl Kristinos – ji skundėsi, kad kiti klasiokai labai vengia ir nenori vaidinti, todėl aš vis sutikdavau.

Tų vaidinimų metu aš jausdavausi tarsi priartėčiau prie jos – taip, kaip tik galiu ar tiek, kiek man yra skirta priartėti prie jos; aš buvau laimingas, jaučiausi tarsi esantis privilegijuotas. Tarp mūsų nieko niekada neatsitiks, nes aš ją įsimylėsiu labai tyliai ir kantriai, kankinsiuosi paauglystėje rašydamas jai eilėraščius ir dainas, svajodamas kaip vieną dieną ji viską pati supras ir mes būsim kartu.  Bet taip niekada nenutiks, tačiau nepaisant to, mes būsim keistai artimi – paauglystėje pamokų metu susirašinėsim laiškais apie draugystes ir savo problemas namuose, žlungančius tėvų santykius, mėgsim vienas kito kompaniją, budėsim kartu mokykloje pertraukų metu, klasės vakarėliuose, kai kiti užmigs, šnekėsime per naktį likę dviese, o baigę mokyklą, išvykę studijuoti į skirtingus miestus, nesimatysime maždaug penkerius metus, kol vieną dieną netikėtai sutiksiu ją viename Alytaus bare, ir ji, tarsi užmiršusi tą ilgą laiką, praleistą atskirai, staiga nuoširdžiai man papasakos savo baimes dėl draugystės, kuriose tuo metu ji bus.

Bet tą akimirką, kai klasės rūbinėje ji mane aptvarkys ir dar pašukuos plaukus, šukuos labai dėmesingai, rimtu veidu, stovėdama labai arti manęs, aš dar net nenumatysiu, kad visi šie vaidinimai kartu su ja niekur nenuves, kad mano vėliau jai rašyti meilės laiškai taip ir liks neišsiųsti, o eilėraščiai jai amžinai dulkės stalčiuje.

Jai baigus šukuoti mane, mes išeisime iš rūbinės ir grįšime į valgyklą, kur ir vyksta klasės žiburėlis, o tada suvaidinsime įžanginę serialo „Vedęs ir turi vaikų“ dalį – aš sėdėsiu ant sofos, užsikišęs ranką už kelnių, ir dalysiu pinigus – savo žmonai, dukrai ir sūnui. Visa klasės juoksis, o aš, matydamas, kad Kristina patenkinta, būsiu taip pat laimingas.

Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

2016/11/23

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.

Reikalai

2012/10/09

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės”, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

2011.04.20

2011/04/28

Sapne aš atsidūriau kažkokiam mažam kiemely su kažkokiais pažįstamais žmonėmis mes visi kalbėjom tada prie mūsų priėjo mano paskutinė buvusi mergina

ji šypsojosi ir sakė man: labas kaip gyveni

aš sakiau jai: labas neblogai o tu kaip

Ji vis toliau šypsojosi ir merkė man akį ir aš nežinojau kaip visa tai suprasti

po to ji sako: neatsigaunu po vakar sdfsghdasd

sakau: po ko?

ji šypsosi ir sako: neatsigaunu po vakar sdfsghdasd

Aš niekaip negaliu išgirsti to žodžio

sakau jai: po vakar gėrimo ar avarijos

ji juokiasi ir sako: avarija avarija gėriau vakar

Nelabai vis tiek suprantu ar ji vakar gėrė ir šiandien pagirioja ar vakar pateko į avariją ir todėl yra tokia nesuprantama o blogiausia kad ji ir toliau šypsosi ir žiūri man tiesiai į akis prieina prie manęs atsuka man nugarą prisiglaudžia prie manęs aš uždedu savo dešinę ranką jai ant peties o kad jau nežinau kur dėti kairę tai leidžiu sau uždėti ją jai ant liemens taip stovėdami mes ir kalbam aš bandau atrodyti linksmas ir gerai nusiteikęs maža kas gali šiandien nutikti.

Vėliau mes atsiduriam kažkokioj kavinėj ar bare senamiestis šlapias ir purvinas bet staiga aš prisimenu kad man šiandien diplomų įteikimai kad palikau mamą kažkur universitete ir pažadėjau greit grįžti bet taip ir negrįžau skambinu mamai telefonu bet ji neatsiliepia suprantu jog užpyko ir kad išvažiavo į Alytų labai susikremtu prisimenu kad palikau mamą kažkokioj kavinėj netoli universiteto bėgu į kavinę palikęs paskutinę merginą kitoj kavinėj bet pribėgęs kavinę matau ilgą kunigų ir kitų šventikų procesiją jie eina į tą kavinę suprantu jog kažkas garbus mirė todėl dabar ir vyksta ši procesija bandau užlįsti prieš kunigus ir patekti į kavinę bet man nepavyksta tada grįžtu atgal į kavinę kurioje buvau su paskutine mergina vietoj jos randu savo fainiausią klasiokę

ji sako: aš tau padėsiu surasti mamą

Tada mes išeinam ieškoti mano mamos vaikštom iš kavinės į kavinę užeinam į viešbučius bet labai daug įstaigų neveikia jau temsta visai sutemsta senamiestis vis dar šlapias ir purvinas staiga aš prisimenu jog kažkur dingo mano paskutinė buvusi mergina ir kad palikau savo kuprinę kažkurioj kavinėj taigi mes grįžtam į jau aplankytas kavines visos jos užsidarę bet mums pasiseka ir mes surandam kavinę kurioje palikau kuprinę ten žmonės malonūs nors padavėjų nėra ir administracijos nėra tik vyrukas ir mergina iš virtuvės likę jie mums padaro po kokteilį ir palinki sėkmės.

– – –

Pavasarį aš vis arba susapnuoju paskutinę merginą, arba apie ją pagalvoju. Šiandien kaip tik pažiūrėjau jos foto feisbuke, buvo įdomu ar ji pasikeitusi, bet naujų nuotraukų nebuvo, tai mačiau ją vis dar su dredais. Žiūrėdamas jos foto pasijutau tarsi vagis, kuris bando atgauti atmintį. Nes iš tiesų man tiek nedaug beliko tos merginos atmintyje, kad net nejauku.

Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet dalykai, kuriuos apie ją anksčiau prisimindavau, dabar labai nuvalkioti atrodo, niekuo neypatingi: jos visada dėl darbo šiek tiek nudaužyti nagai; gražūs batai, kurių ji niekada neužsidėjo (nes ji visada turėjo daug kitų porų batų), bet kuriuos matydavau kaskart, kai tik pas ją užeidavau; jos šypsena, kai pas ją užeidavau; kartais – keistas žvilgsnis besimylint; jos nuolankumas, apie kurį tiek daug galvodavau anksčiau, bet kurio taip ir neperkandau; pomėgis žiūrėti siaubo filmus.

Normalu, kad dalykai užsimiršta arba tampa nebeįdomūs ir neaktualūs laikui bėgant, tačiau jos atveju tai greičiausiai susiję su mano nusivylimu pačiu savimi. Kad nesistengiau užtektinai ir nebuvau jai toks, koks buvau kitoms. Kad melavau, norėdamas surasti laiko sau vienam, ir po to net nesijausdavau blogai. Ir kad galų gale supratau, jog nesu užtektinai suaugęs ir atsakingas, kai ji vieną dieną susimąstė apie perspektyvą su manimi – turbūt tai ir yra svarbiausia priežastis, tas nevyriškumo išryškinimas.

Neturiu jai jokių priekaištų, o kai pagalvoju apie ją, visada palinkiu jai sėkmės. Ji visada sužadina manyje kažkokį gerumo, dosnumo jausmą. Kad ir kaip bebūtų, žinau, jog tikrai nenorėčiau pamatyt jos su kitu, kad ir kiek laiko praėję būtų. Ir tai tik dėl jos grožio, kad ir kaip keista man tai yra pripažinti. Iš tiesų visa, kas tarp mūsų įvyko, buvo dėl jos grožio – aš negalėjau nepabandyt pasiekt jo.


%d bloggers like this: