When Girls Telephone Boys

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Lapkritis

„Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.“ (Zadie Smith)

http://www.satenai.lt/2016/10/07/klysti-geriau/

http://www.satenai.lt/2016/10/21/klysti-geriau-2/

***

Iškentėta diena.

„vėl pamečiau sielą, vėl“

Košmarų pilna naktis.

***

Nubudau 8 val., atsikėliau ir kurį laiką sėdėjau ant sofos. Apžvelgiau savo kambarį, viskas atrodė kaip visada. Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Rytas buvo šlapias, už lango tirpo sniegas, ant palangės buvo prikritę cigarečių pelenų iš šeštadienio nakties. Nuėjęs į virtuvę pasidariau kavos, tada išsiploviau galvą, grįžęs į virtuvę pasidariau du sumuštinius. Prisėdau prie stalo, valgiau, po to skaičiau naujienas, tikrinau paštą ir t.t. Galiausiai išėjau į darbą, bet dar prieš tai užsukau į biblioteką. Ir visur, kur ėjau ir kur buvau, jaučiau keistą ramybę. Rami, beveik tuščia Kalvarijų gatvė; snaudžianti biblioteka; nedaug žmonių 10 maršruto autobuse. Ir tas jausmas – tarsi būtų viskas po Kalėdų, tokia keista ramybė.

Tarsi manęs jau nebūtų.

***

Nerimastingas interviu su Marijum G.

Keista kalbėti apie šviesų romaną, kai žinau, kas iš tiesų sekė po jame aprašomų įvykių.

***

Kartais man atrodo, kad Vakarų žmonės su nekantrumu laukia kažkokios baisios tragedijos.

***

Po to ta keista ramybė mane aplankė vėl.

Išlipu T. Ševčenkos stotelėje, einu gatve. Nors aplink yra žmonių ir važinėja automobiliai, man vėl viskas taip tylu atrodo. Pasuku į Naugarduko gatvę, artėju link picerijos, kurioje kažkada dirbau. Tai buvo melo ir įtampos kupina žiema. Kartu tai buvo jauki žiema su mylimu žmogumi.

Pradeda snigti. Vytenio gatvėj visai nėra žmonių.

Tą žiemą aš mylėjau. Dabar – jokių vertybių, jokio tikslo, jokios saugios minties ar idėjos, už kurios galėčiau dar užsikabinti. Tik šita keista tyla, stovint vienam prie pėsčiųjų perėjos. Laikas, kurį galėčiau pavadinti „po visko“. Tas vis dažniau aplankantis supratimas, kad aš pasibaigiau – lėta mirtis.

***

Pats sau nepažįstamas.

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ jau knygynuose, o internetu užsisakyti galima čia:

1.) https://www.knygos.lt/…/k…/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/ (siunčia ir į užsienį)
2.) http://www.patogupirkti.lt/…/Ko-negalima-sakyti-merginai-ba… (siunčia ir į užsienį)
3.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Knygos ištraukas galima rasti čia: https://arsonistsprayers.wordpress.com/…/ko-negalima-sakyt…/

Problemos dėl drąsos

Publikuoju dar vieną ištrauką iš būsimo romano „Ko negalima sakyti merginai bare“.

„Man patiko Kamilė ir aš gal jai patikau kažkiek, ir mes eidavome susitikinėti, ir vaikščiodavom po senamiestį, pavėsiuose rūkydavome cigaretes, gerdavom alų prie upės arba vynelį visokiuose senamiesčio kiemuose ar ant laiptelių, kur niekas mūsų nematydavo, Kamilės balsas buvo puikus, toks malonus ausiai, ji keistai tardavo raidę „r“, buvo tokia mažytė mažytė, visai ne kaip tu, ir jos veidą aš norėdavau priglausti sau prie krūtinės, kai jau leisdavau sau dar daugiau fantazuoti apie mus kartu, bet mūsų bendravime kažko trūko, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš prie jos priartėdavau, ji tada atitrūkdavo nuo manęs, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš pasiekiu paskutines duris, skiriančias mus, ir pradėdavau į jas belstis, niekas jų neatidarydavo ir tik po kurio laiko mes vėl pamažu pradėdavom artėti vienas prie kito, ir kartais jausdavausi tarsi jau būčiau patekęs į vidų už tų paskutinių durų, bet tada viduje nieko nebūdavo ir aš laukdavau, laukdavau, bet taip nieko ir nesulaukdavau, ir tokį katės ir pelės žaidimą mes žaidėm jau nežinia kelintą kartą, ir vieną dieną, eidamas iš darbo jaučiausi labai gerai, jaučiausi gerai be jokios priežasties, supranti, kartais taip tiesiog būna, ir tada buvo niūri žiemos diena, o aš va toks smagus ėjau ir užsinorėjau imti ir paskambinti Kamilei, norėjau paskambinti ir pasakyti viską viską, ką aš galvoju apie ją ir ko aš noriu su ja, taigi grįžęs namo prisėdau virtuvėj, surinkau jos numerį ir laukiau, kantriai laukiau, kol ji atsilieps, ir kai ji pagaliau atsiliepė, aš pasakiau, kad ji man labai patinka ir aš norėčiau lukštenti jai granatus, klausytis istorijų apie jos vaikystę, papasakoti apie savo senelį ir kaip jis per alų ir mergas nebaigė universiteto, kad norėčiau laukti jos vėluojančios ir truputį jaudintis, nes gal jai kažkas nutiko, po to džiaugtis supratus, kad nieko bloga nenutiko, įkyriai žadinti, kai ji tingės keltis, susiginčyti dėl kokios nors smulkmenos, o tada susitaikyti ir vėl šypsotis, skaityti jai Rikiki nuotykius, iškepti vegeratišką troškinį, pakasyti nugarą, parnešti mineralinio vandens, kai ji bus pagiriota ir nepanaši į žmogų, ir kai aš nutilau iš viso to susijaudinimo ir nežinojimo kas dabar bus, ji kurį laiką tylėjo, tylėjo, tada dar patylėjo ir išjungė pokalbį nieko neištarusi, ir daugiau mes nebesusitikom.“

Nuostabi moteris

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Kodėl nereikia meluoti merginoms

Publikuoju antrą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Kiek pamenu savo tėvą, tai mano tėvas buvo tikras niekšas, mano tėvas buvo širdžių daužytojas, buvo snukių daužytojas mano tėvas, amžinai apsimeluodavo, įsiveldavo į šlykščias istorijas, bet jis nuolat kartojo man – sūnau, tikras vyras turi niekada nemeluoti moteriai, visada sakyti tiesą į akis, kad ir kokia ji skaudi būtų.

Aš, matyt, taip ir neišmokau šios tėvo pamokos.

Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, kai buvau labai viskuo nusivylęs, galvojau, kad jau niekada nesutiksiu merginos, kurią pamilsiu, ir galvojau, kad niekada nesutiksiu merginos, kuri pamils mane. Bet man pačiam netikėtai vieną niūrų sekmadienio vakarą susipažinau su mergina tiesiog parduotuvėj, pieno skyriuje, ir mes pamažu pradėjome bendrauti.

Jos vardas buvo Ieva[1], Ieva man labai rūpėjo: buvo apsiskaičiusi, protinga, pasakodavo man apie koralinių rifų nykimą, turbulencijos dėsnį, žiogo kraujotakos sistemą. Ji žiūrėjo tik tokius filmus, kurių niekas absoliučiai nežiūrėdavo, ji klausė man visai negirdėtą muziką, ir jos nosis buvo su mažyte kumpele, ir jos kojos buvo iksiškos formos, ir jos krūtys buvo putlios, ir aš labai norėjau, aš labai stengiausi, kad ir aš jai patikčiau.

Pradėjau nešioti akinius, kad atrodyčiau protingesnis, pasakiau, kad stosiu į semiotikos magistrantūrą, ir aš mačiau kokį įspūdį jai tai padarė. O kad dar geriau įtvirtinčiau savo įdomumą, pasakiau, kad groju dūdmaišiu – tai irgi jai padarė įspūdį. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju, tai man rodosi aš daug jai visko pripasakojau, dabar jau visko ir nepamenu, bet nesvarbu.

Mes taip intelektualiai bendravom, jog praėjus keliems mėnesiams vis dar buvom nesimylėję, ir vieną savaitgalį išvykom į Trakus. Atsainiai lesinome gulbes, irstėmės valtimi ežere, tyčia nieko nefotografavome, užrietę nosis piktinomės kodėl čia tiek daug turistų, juk Trakų pilis net nėra autentiška.

Tą dieną Ieva pasakė, kad yra veganė, tai aš irgi pasakiau, kad esu veganas, ir visą dieną nuo ryto iki vakaro dėl savo melo turėjau kimšti ryžių trapučius, grikių trapučius, kukurūzų trapučius, kuriais ji vaišino, bet kiekvieną kartą, kai užuosdavau netoliese kibinus, pasijusdavau labai išalkęs.

Vakare grįžome į mano butą ir ruošėmės eiti miegoti. Gulėjau lovoj laukdamas kada Ieva grįš iš vonios ir nekantravau mylėtis su ja. Kažin kaip čia viskas bus, galvojau, kažin kokios spalvos jos liemenukas ir apatiniai, ar ji nusiims akinius mylėdamasi, ar ji kalbės ką nors gašlaus, ar ji mėgsta garsiai šaukti, aš nenoriu, kad ji garsiai šauktų, ar ji mėgsta kišti pirštą ten, kur man visai nesinori, kad man kas nors kištų pirštą?

Kai Ieva grįžo ir atsigulė šalia, mes trumpai pakalbėjome apie rašytojo Albero Kamiu mirtį ir pradėjome bučiuotis ir glamonėtis ir tada pradėjome mylėtis, bet po kelių minučių man kažkas pradėjo darytis.  Pajutau, kad man tirpsta rankos ir man tirpsta kojos, ir man tirpsta veidas, ir pajutau, kad man dingsta erekcija, ir nusiritau šalin.

Buvau visai visai be jėgų.

O ji, išsigandusi dėl manęs, puolė klausinėti kas man nutiko, ar aš gerai jaučiuosi. Bet kur tu gerai jausiesi, kai visą dieną valgei tik tuos ryžių trapučius, tuos grikių trapučius, tuos kukurūzų trapučius! Tai aš neištvėręs nuėjau į virtuvę, išsitraukiau iš šaldytuvo vištos kulšį ir valgiau, godžiai valgiau, net pasičepsėdamas.

Atėjusi į virtuvę ir išvydusi, ką darau, Ieva apsiverkė.

Ji verkė labai ilgai – aš spėjau ir pavalgyti, ir buvau visai nieko prieš mylėtis toliau, bet ji galiausiai pasakė, kad aš esu, cituoju, melagis, niekšas, bybys, ir išėjo.

Sėdėdamas tylioje virtuvėje pagalvojau, kad nepaisant visos šios nemalonios situacijos man bent jau nereikės studijuoti semiotikos. Ir kad pagaliau išmokau tėvo pamoką – niekada nemeluok moterims.“

– – –

[1] Ieva – gimusi 1990 m. Vilniuje, akys rudos, plaukai juodi, ūgis 1,72 metro, svoris 59 kilogramai. Darželio nelankė, baigė mokyklą, universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. Ieva su Povilu susipažino parduotuvėje. Ieva yra veganė, pasisako už gyvūnų teises, dėl to kiti šeimos nariai jai nepritaria. Ieva negali susitaikyti su mintimi, kad rašytojo ir filosofo Jean-Paul Sartre‘o gyvenimo partnerė Simone de Beauvoir pati jam atvesdavo jaunų studenčių, su kuriomis jis miegodavo.

Džiugus rytas

Kitą rytą nubundu pas Sk.

Jo butas šviesus, baltos sienos, aukštos lubos, medinės grindys. Pro langą girdžiu kaip garsiai važiuoja rytiniai troleibusai. Pažiūriu, kiek valandų – dar tik 06:20. Sk. lovoje nėra, greičiausiai jam pavyko kažkas gera su ta mergina.

Atsikėlęs bandau surasti veidrodį, bet užmirštu, kad jie jo tiesiog neturi. Išeinu į koridorių, vonioje prausiu veidą, geriu vandenį, iš dušo išeina V., pasisveikinam. Tada jis man duoda agurką, padėkoju ir išeinu namo.

Rytas maloniai vėsus, einu Šv. Stepono gatve link Rūdiškių stotelės. Prisėdęs stotelėje išsitraukiu vakar nusipirktą knygą ir skaitau, kol laukiu autobuso. Knyga nei labai gera, nei ką, bet ir įlipęs į autobusą skaitau ją toliau:

„Sekmadienis. Knygoj, katrą skaitau, raša apie du bičus, gavusius du namus. Tie bičai yr tokie, kur trinas be tolka, beveik kaip mes anksčiau, tik gerokai anksčiau i Amerikoj. Viens gava palikimą, paveldėja du namus. I pasidalina su sava draugeliu. Tada viens nams sudege, nes viens iš jų biški nepasižiūrėja, nu bet antras da lika. Visai neblogai, man patink ta istorija. Tie bičai prieš tai nieka neturėja, o daba vis nors tą vieną namą, bet jie biški nesusitvarka, nes da niekad nebuva tokioj situacijoj. I da jie ger‘ per daug. Bet kaip skaitytojas aš biųki nepagaunu, a jie per daug ger‘, nes tiek daug problemų tur‘, a todėl problemų tur‘, ka per daug ger‘. Čia kaip tikram gyvenime. To niekad nežinosi.“ (Pedro Lenz, „Čia aš varatarius“)

Išlipu viena stotele anksčiau, galvoju nueisiu į parduotuvę, jeigu dirbs. Ir nors dar tik 07:03, parduotuvė jau dirba.

Man patinka vaikščioti parduotuvėse tiek vėlyvais vakarais, tiek ankstyvais rytais. Ir beveik kiekvieną kartą, kai po penktadienio nakvoju ne namie, o pas Sk., užsukęs į šitą parduotuvę perku „Lietuvos ryto“ laikraštį, nors kartą pirkau ir „Cosmopolitan“, ir „Panelę“. Taigi vos įėjęs iškart pagriebiu šeštadieninį laikraštį, tada jau leidžiuosi po maisto skyrius.

Pieno skyriuje man visada patinka, ten viskas šviesu, o visi tie skanūs sūreliai, jogurtai ir pienas kelia džiugias mintis. Bet šįkart perku kefyro, nes galvoju, kad nepamenu jau kada jo gėriau. Tada įsidedu dar sūrio, nes jo mažai likę šaldytuve. Pasiekęs duonos skyrių paimu skanios juodos duonos, nors tiksliai ir nežinau, kam man jos reikia, tada grįžtu per pusę parduotuvės iki daržovių skyriaus, įsidedu atpjautą arbūzo skiltį, ir kaip visada patraukiu prie makaronų.

Makaronų yra labai daug ir skirtingų rūšių, ir mane žavi visi tie makaronai. Makaronus mėgau nuo vaikystės, bet juos visada mes valgydavom tiesiog su pienu, ir tik paauglystėj pats pradėjau virtis spagečius, o dabar, dabar gi moku pagaminti tuos skanius makaronus su saulėj džiovintais pomidorais ir sojos padažu (žinau, kad skamba taip, tarsi ta soja nedera, ir gal tikrai ir nedera, bet man skanu). Todėl paimu makaronų (sraigtelių) pakelį, kitame skyriuje paimu ir tų  saulėj džiovintų pomidorų, o sojos dar likę namie.

Gėrimų skyriuje galvoju ar noriu mineralinio vandens, ar kolos, ir pasirenku mineralinį vandenį, o tada vėl leidžiuosi į kitą parduotuvės galą, nes prisimenu jogurtą. Bet kol nueinu, tas noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti – jaučiuosi toks ramus, turintis tiek daug pasirinkimų, visiškas apsivalymas.

Kai jau noriu eiti prie kasų, prisimenu antrąjį parduotuvės aukštą. Ten beveik trečdalį užima alkoholio skyrius, bet jo aš nepasiekiu. Apžiūrinėju kanceliarines prekes, nors man ten nieko nereikia, tada randu kažkokias daržui skirtas priemones, apžiūriu, nors ir neturiu aš jokio daržo, bet ką čia gali žinot, o po to nueinu ir paimu šiukšlių maišų. Kažkuriame praėjime akis užkliūva už patalynių ir rankšluosčių, galvoju visai norėčiau baltos paklodės, nes namie turiu melsvą (gražiai melsvą), tada kažkokią geltoną ir raudoną su gumomis, ir dar kažkur krepšy yra net nė karto nenaudotų, bet nė viena iš jų nėra balta, balta būtų visai ne pro šalį, balta tokia graži būna, išvis nesuprantu kas pradėjo daryti ne baltas paklodes. Bet kad ir kaip bebūtų keista, matau vien tik paklodes su gumomis, o aš nenoriu su gumomis, o be to nė viena iš jų nėra balta – geltona, raudona, šviesiai ruda, bet tik ne balta!

Nusiraminau tik nuėjęs prie apatinio trikotažo, ten netikėtai pamačiau tokias gražios melsvos spalvos kojines, ir iškart jas paėmiau. Norėjau ir dar tokią pačią kojinių porą paimti, bet tokios melsvos jau niekur nebuvo, todėl paėmiau juodas ir smėlio spalvos.

Buvau toks ramus, nors kažkuria prasme ir užsivedęs, kad pradėjau net apžiūrinėti indus, mačiau baltas lėkštes, ir nors mes turim namie tų lėkščių ir tikrai nesiskundžiam jų trūkumu, tą akimirką man atrodė, kad reiktų nusipirkti lėkščių, nes gal kada nors ateis labai daug žmonių, ir būtų taip nesmagu, jei ne visiems tektų gražios lėkštės…

Susimokėjęs už viską išėjau iš parduotuvės. Kilau laipteliais link namų ir galvojau kaip viskas yra faina ir gerai. Štai ankstyvas rytas, o aš jau einu iš parduotuvės, ir kai grįžtu namo negaliu liautis galvojęs kokia šita diena yra graži ir maloni, ir kai išimu visas prekes ir pasigaminu pusryčius, valgydamas ir skaitydamas laikraštį matau, jog dar tik 07:40, o aš jau ir pusryčiauju, ir apsipirkęs, ir žinau, ką gaminsiu pietums.

Papusryčiavęs įjungiu skalbimo mašiną, jos būgnas sukasi ir sukasi, aš klausau Merry Clayton ir tvarkausi kambarį, o po to prisėdu prie savo stalo ir kurį laiką tiesiog žiūriu pro langą: kiemas visiškai tuščias, toks šviesus šviesus.

Ir pasidaro man kažkaip dar geriau.

Apie Skaitymą

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Pirmoji Pozicija

Ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“:

Mano giliausiu įsitikinimu, vykusiai atsisėsti šalia moters, pataikyti atsisėsti šalia moters, tinkamoje vietoje atsisėsti šalia moters – tai meilės meno alfa ir omega. Kas šį paprastą meną supras – daug yra išmokęs. Kas jo nesupras – daug nepasieks.

Dėl įvairiausių priežasčių žmonija patirdavo meilės nesėkmių. Patirdavo jų, nes būdavo drovi, nes neturėdavo sąlygų, nes buvo vėlus metas, nes buvo per anksti, nes ji dar buvo nepasiruošusi, nes jis drovėjosi, nes ją suparalyžiavo, nes jis pasigėrė, nes ji per anksti nusirengė, nes jisai leptelėjo kokią kvailystę, nes jinai staiga prisiminė, kad turi paskambinti seseriai, nes jis nenusimovė kojinių, nes ji pusę nakties praleido vonioje, nes jis iš tų nervų kas minutę lakstė į išvietę, nes ji iš įpročio kreipdavosi į jį kaip į savo vyrą: brangusis; nes jis, sėdėdamas ant lovos krašto, ėmė atsakinėti į sms žinutę, nes ji staiga ėmė verkti, nes jis staiga ėmė juoktis, nes jinai visą laiką reikšmingai krenkšėjo; nes kai jis prislopintu balsu paklausė: kada paskutinį kartą mylėjaisi? – ji kuo nuoširdžiausiai atkirto: vakar, ir t.t., ir pan. Dėl milijono priežasčių žmonija patirdavo meilės katastrofų. Tačiau milijardą kartų nesėkmė ją ištikdavo, milijardą kartų viskas baigdavosi net neprasidėjus todėl, kad jis nežinojo, kaip jam persėsti nuo fotelio ant sofos. Milijardą, o gal milijardą milijardų nesėkmių lėmė tai, jog jis nemokėjo užimti pirmosios pozicijos.

Raudonplaukė

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.