Posts Tagged ‘knyga’

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.

Henning Mankell “Klystkeliais“

2012/07/14

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.

Juoda

2011/08/19

Vakar Kasia parašė, kad ką tik grįžo iš gydytojo ir kad there’s a possibility that I have cancer.

Perskaitęs pasijutau taip, lyg staiga būčiau dideliu greičiu pradėjęs kristi žemyn į bedugnę. Po kelių minučių paskambinau buvusiai kaimynei-grupiokei, norėjau paklausti, ką man tokiu atveju reiktų parašyti, nes nesu susidūręs su tokiais dalykais anksčiau. Ji davė patarimų, aš išklausiau. Trumpą akimirką jaučiausi žinantis, ką parašyti, kaip paguosti, bet vos parašiau “I’m really sorry to hear that“, viskas tapo beprasmiška.

Šiaip ne taip parašiau paguodžiančią, bet optimistinę žinutę ir išsiunčiau ją. Eidamas namo gavau žinutę iš skvo, siūlė susitikt pakalbėt/alaus. Pagalvojau, kad bus gera mintis prablaškyti savo ilgesį/nerimą dėl Kasios sveikatos, tai sutikau susitikt. Kalbėdamas šypsojausi, nenorėjau pasakoti visko visko, kas dienos metu dėjosi mano galvoje, kas taip spaudė man krūtinę.

Kai ji išėjo, nuėjau miegoti. Prieš užmigdamas pasimeldžiau, paprašiau dievo saugot Kasią.

Šįryt prabudau vėl be nuotaikos. Važiuodamas į darbą nusipirkau Šiaurės Atėnus. Skaičiau sėdėdamas stotelėje, skaičiau važiuodamas. Per pietų pertrauką nusipirkau Julio Cortazar knygą “Žaidimas baigtas“. Tiek nupirktas laikraštis, tiek knyga reiškia, jog man visiškai šūdinai ir kad tuoj reiks dar daugiau knygų pirkt – ne tam, kad jas skaityčiau, o kad atitolinčiau niūrumą. (Iš tiesų aš nežinau ar kada nors knygų pirkimas tikrai atitolino liūdesį, bet kol kas tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, kai man būna blogi periodai.)

Eilėraštis (2011.05.12)

2011/05/16

mes sustojom degalinėj.
draugas nuėjo išsikeisti pinigų,
o aš likau automobily.
dairiausi aplinkui, kol pamačiau
dėmesio vertą objektą.

graži mergina sėdėjo po medžiu,
skendėjo pavėsyje tokią karštą dieną
ir skaitė knygą,
kartais kažką užsirašydavo į didelį sąsiuvinį.

to vaizdo sukeltas įspūdis
pažadino seniai manyje užmigusį jausmą,
kad pasaulis yra gerose rankose,
kad mes visi turime viltį.

kokia nuostabi neatrasta amerika,
pagalvojau.

Skėtis Šiai Dienai

2011/04/12

Kažkada kažkas man komentare parašė kažką apie knygą „Skėtis šiai dienai“. Neseniai tą knygą pastebėjau radijo lentynoj, tai paėmiau paskaityt. Ir labai patiko, tikrai. Radau daug savęs tame romane.

Pagrindinis veikėjas yra toks užsiparinęs maždaug 40 metų vyrukas, kuris dirba lievą darbą, labai daug stebi aplinką ir vis ką nors mąsto. Tai vienas iš tų einu-matau-galvoju tekstų, kurie man labai patinka. Vienintelė romano keista vieta yra jo pabaiga, nes atrodo, kad romanas kaip ir baigiasi, o pagrindinis veikėjas nors ir pakeičia kažką gyvenime, bet, matyt, tai jo neišgelbės visą likusį laiką, nes jo toks jau būdas – būti užsiparinusiu.

Ištraukos iš Vilhelmo Genazino romano „Skėtis šiai dienai“:

– – –

Margot primena man moteris, kurias pažinojau prieš Lizą. Jos visos man netiko. Anuomet aš lioviausi įsivaizdavęs, kad kažkur yra „man skirta“ moteris, ir pripratau prie skausmo, kurį kėlė nuolatinis buvimas su netinkančia moterimi. Netrukus po to susipažinau su Liza. Dabar Lizos nebėra, ir aš svarstau, ar man ir vėl reikia pratintis prie moterų, kurios man netinka, bet su kuriomis aš vis viena būnu kartu, nes kitų moterų nėra.

– – –

Iš kairės molio taku ateina itin apsileidusi penkiasdešimties šešiasdešimties metų moteris. Kairėje rankoje ji nešasi lagaminą. Jos drabužiai, batai ir plaukai nešvarūs, pastarieji dar ir susivėlę. Stengiuosi į moterį nekreipti dėmesio, nors tai ne visai atitinka mano vidinę tiesą. Iš tiesų man patinka būti šalia sutrikusių, pusiau išprotėjusių ir paklaikusių žmonių. Tuomet įsivaizduoju, kad greitai ir aš būsiu vienas iš jų. Tada būsiu atleistas nuo prievolės ieškotis galutinio, garantuoto darbo. <…>

– – –

Man visai patiktų apsimestinis išprotėjimas, kuris padėtų gyventi nekliudomam. Retkarčiais, tik kelioms minutėms, apsimestinis išprotėjimas turėtų virsti tikru ir dar labiau nutolinti mane nuo tikrovės. Tiesa, visada turėtų likti galimybė grįžti į žaidimą, kai tik tikras išprotėjimas pasidarytų per daug pavojingas. Tikriausiai po to išaiškės, kad žmonės gali būti laimingi tik tada, kai turi pasirinkimą tarp apsimestinio ir tikro išprotėjimo. Šiaip ar taip, jau ne kartą pastebėjau, kad žmonėms būdingas įgimtas polinkis į psichines ligas. Stebiuosi, kad daugelis nepripažįsta, jog jų normalumas – tik apsimetamas. Šeima, kaip tik einanti pro mane, taip pat kolektyviškai išprotėjusi. Vyras, moteris ir senelė šaiposi iš vaiko. Vaikas dar mažas, jis sėdi vežimėlyje ir nieko negali. Jis negali laikyti galvos, negali nieko paimti, negali normaliai išsižioti, negali ryti. Kaskart, kai vaikas ko nors negali (šiuo metu jam iš burnos teka seilės), vyras, moteris arba senelė smagiai suspiegia. Jie nemato, kad šiurkštus jų susižavėjimas vaikui yra tikra patyčia, nors galėtų pastebėti, kad neramus klaidžiojantis vaiko žvilgsnis kažkur tolumoje ieško prieglobsčio.

– – –

Mano pasipūtimas susideda iš beveik nepaliaujamų grumtynių tarp nuolankumo ir šleikštulio. Abi jėgos maždaug vienodai stiprios. Viena vertus, nuolankumas mane ragina: turi klausytis kaip tik pačių idiotiškiausių savo artimųjų istorijų! Tuo pat metu kanda šleikštulys: jei dabar nepabėgsi, paskęsi savo artimųjų tvaike! Pikčiausia tai, kad šios grumtynės neduoda jokio rezultato. Jos tik kartojasi.

– – –

Pastaruoju metu man darosi baisu! – sako ponia Dornzaif. Man tenka bendrauti tik su seniais, ligoniais, apsileidėliais arba absoliučiai žlugusiais žmonėmis! Tai klaiku!

Ponia Dornzaif vėl nusišaipo iš savo pačios skundo, Himelsbachas pažvelgia į savo taurės dugną.

Vieną dieną, sakau poniai Dornzaif, jūs susidėsite su vienu iš šitų bjaurių vyrų.

Niekada, sako ji.

Pamatysit, sakau, vieną dieną jūs nebesiginsite! Myli tada, kai nebenori bėgti nuo kito žmogaus, nors nujauti, kad jis kels neįmanomų reikalavimų.

Bravo! – sušunka Zuzana.

Kaip nuobodu, sako ponia Dornzaif.

Nuobodžiųjų meilė yra giliausia ir patvariausia, pareiškiu aš.

<…>

Gal galėtumėte paaiškinti savo žodžius? – paklausia ponia Balkhauzen.

Aš giliai įkvepiu ir iki dugno išgeriu savo taurę.

Myli tada, kai pastebi, kad su šita meile visi ankstesni požiūriai į meilę tampa nebesvarbūs. Suprantat?

Ne, atsako ponia Dornzaif.

Nemanau, sakau aš, kad jums netrukdo tai, kad taip bjauritės apsileidusiais ir žlugusiais vyrais. Jūs visai nenorit jais taip stipriai bjaurėtis, bent jau ne visais ir ne visada. Jūs norėtumėt rasti nors vieną, kuris nekeltų pasibjaurėjimo, o kai jį rasite ir pamilsite, galėsite pamilti ir savo kaltę, net daugiau nei…

Dabar aš jau nieko nesuprantu, pertraukia mane ponia Dornzaif, ką bendra turi meilė ir kaltė?

Mat tas vienas, kurį mylėsite, bus iš tos minios, kurią prieš tai niekinote, todėl dėl šios nepateisinamos paniekos jausite kaltę, paaiškinu aš.

Gyvenimas Po Dievo

2011/01/30

Douglas Coupland parašė “Gyvenimą Po Dievo“, ir tai yra vienas iš tų romanų, kurie man yra palikę labai didelį įspūdį. pirmą kartą perskaičiau tą knygą 2006 m. pabaigoje arba 2007 pradžioje. nepatarčiau knygos skaityti žmonėms, kurie skaitymo metu turi rimtų problemų gyvenime, serga sunkia depresija. tai knyga-demotyvatorius, bent jau aš taip manau. kita vertus, skaitydamas ją antrą kartą aš per daug neišgyvenu dėl pagrindinio veikėjo gyvenimo, nes jau žinau, kaip romanas baigsis, bet tuo pačiu išgyvenu nerimą dėl savęs paties, nes dabar randu daug panašumų tarp savęs ir šio romano veikėjo. o tas veikėjas savo (mano) nelaimei mąsto apie įvairius man rūpimus dalykus, tokius kaip laikas, žmonių santykiai, vienatvė; ir mąsto ne itin pozityviai.

romanas kažkiek primena Erlend Loe “Naivus. Super“, bet tai tarsi sunkesnė, labiau depresyvi pastarojo romano versija.

– – –

“Štai kas: man atrodo, kad daugumą savo svarbiausių prisiminimų mes sukaupiam iki trisdešimties metų. Vėliau atmintis išteka iš mūsų kaip vanduo iš perpildytos stiklinės. Naujos patirtys nebeįsirėžia taip pat ryškiai ar stipriai. Aš galėčiau visiškai nuogas leistis heroiną su Velso princese krintančiame lėktuve, bet tokio išgyvenimo vis tiek negalima net palyginti su tuo, kai vienuoliktoj klasėj mus vijosi mentai už tai, kad sumetėm į Teilorų baseiną jų kieme stovėjusius baldus. Tikiuosi, suprantat, ką noriu pasakyt.“

– – –

“Ir dar kartais aš manau, kad labiausiai reikia gailėti tų žmonių, kurie kadaise žinojo, kas yra gilesni būties sluoksniai, bet prarado nuostabos pojūtį, arba jis atbuko; žmonių, kurie uždarė duris, vedančias į slaptą pasaulį, arba kuriems tas duris uždarė laikas, aplaidumas ar silpnumo akimirkomis priimti sprendimai.“

– – –

“<…> ir galvoju, kad nepaisant visko, kas man yra nutikę gyvenime, niekada nepraradau pojūčio, kad esu prie kažkokio stebuklingo atradimo ribos, kad jei tik pakankamai atidžiai įsižiūrėčiau į pasaulį, tas stebuklingas atradimas man atsivertų <…>“

– – –

“Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.

Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.

Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.

Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.“

– – –

“Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose – mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apie vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimus, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto…

Ir vis dėlto?

Ir vis dėlto, ar mes iš tikrųjų atsidavėm vienas kitam visu kūnu ir siela? Ar nors vienas iš mūsų apskritai mokėjo iš tikrųjų dalytis su kitu? Įsivaizduok, kad namas dega ir aš bandau išgelbėti vieną vienintelį dalyką – kokį? Ar tu žinai? Įsivaizduok, kad aš skęstu ir bandau išsaugoti tą vienintelį prisiminimą, kuris ir esu aš, – kokį? To nežinom nė vienas. Po visų kartu praleistų metų vis tiek nežinom.“

Witold Gombrowicz „Kosmosas“

2011/01/06

rugpjūčio mėnesį darbe buvo daug dienų, kai dirbti nebuvo ką, taigi laiką leisdavau naršydamas internete arba fantazuodamas. vieną dieną naršydamas radau Salomėjos blogą bei jos blogą apie knygas. būtent pastarajame bloge ir aptikau Witold Gombrowicz. kadangi autorė buvo labai sužavėta rašytojo romanais, pamaniau, jog reiktų šitą vyruką įsidėmėti, juolab kad jo du romanai išleisti Baltų lankų rinktinės prozos serijoje.

gruodį, o gal lapkričio pabaigoje užsukau į Baltų lankų sandėlį Kalvarijų gatvėje, ten radau nebrangiai tris kartu parduodamas knygas, kurių seniai norėjau. viena jų buvo W. Gombrowicz „Kosmosas“. prieš pradedant skaityti mane šiek tiek suneramino tai, kad galiniame viršelyje buvo parašyta, jog tai yra avangardas ir t.t., o aš tikrai nesu didis avangardo mėgėjas. tiesa, perskaitęs knygą net nežinau, ar pats pavadinčiau romaną avangardiniu.

apie ką romanas, nepasakosiu, nes trūksta žodžių. jame yra mistikos, kartais sunkiai logiškai suprantamo minčių srauto, atsitiktinumų, kažkiek erotikos. romanas įtraukė mane pačiu pirmuoju sakiniu: „Papasakosiu apie kitą, keistesnį nutikimą“. tokios romanų pradžios man labai patinka, nes iškart sužadina smalsumą, įtraukia. (pats irgi visada bandau rašyti prozą taip, jog bent jau pirmoji pastraipa sukeltų kažkokį susidomėjimą, smalsumą.) perskaitęs pirmąjį knygos lapą supratau, jog šis romanas man patiks. panašiai buvo ir su Knuto Hamsuno romanu „Badas“ – po pirmojo puslapio taip įsitraukiau, kad norėjau pakeist visus dienos planus ir tik skaityti toliau.

vietomis romanas skaitosi labai lengvai, net jeigu būna ilgi minčių srauto aprašymai, o kitomis vietomis mano ir taip negreitas skaitymo tempas dar labiau sulėtėja. tai vienas iš tų retų tekstų, kuris priverčia ne mąstyti, o jaustis, ir būtent šis romanas privertė jaustis keistai, nesaugiai. pamažu skaitydamas ir aš pats pradėjau jausti keistą paranoją, kažko nemalonaus neišvengiamumo jausmą. įdomu tai, jog nors tekstas ir sukelia įspūdingą nuotaiką, su pagrindiniu veikėju tapatintis visai nesinori, norisi stebėti jį iš šalies, nesikišti į jo aplinką ir įvykių sūkurį, į kurį jis yra įtrauktas, tarsi jis jau būtų pasmerktas įvykių rutuliojimuisi tik į blogą pusę.

romanas priminė Paul Auster „Niujorko trilogiją“, Kafkos „Pilį“, Haruki Murakami „Avies Medžioklę“, „Dansu Dansu Dansu“ ir J-P Sarte‘o „Šleikštulį“, tačiau pats savaime jis yra unikalus romanas.

dabar pradėjau skaityti W. Gombrowicz‘iaus „Transatlantą“, tikiuosi patiks panašiai kaip ir „Kosmosas“. perkant „Transatlantą“ jauna kasininkė pasiteiravo, ar perku jį sau, ar kam nors dovanoti. atsakiau, kad sau. tada ji padavė man knygą ir šypsodamasi pasakė, jog aš tikrai nenusivilsiu. aš padėkojau, kažką burbtelėjau ir išėjau iš knygyno galvodamas apie bendrą gyvenimą su kasininke. o kodėl ne? ;) juodaplaukė, prie knygų – ko daugiau reikia? ;)

Iksiškos Kojos!

2010/12/23

ištraukos iš Jerzy Pilch romano „Kiti malonumai“:

Sutiko moterų protingų ir sutiko moterų kvailų. Sutiko moterų pasileidusių ir sutiko moterų dorybingų. Sutiko moterų, kurios lovoje krizendavo lyg pašėlusios. Sutiko moterų, kurios lemiamą akimirką tiesiog leipdavo iš juoko. Sutiko labai orių moterų, kurios, susierzinusios dėl savo pačių neišvengiamo tokiose situacijose bejėgiškumo, laikydavosi agresyvia. Sutiko moterų, kurios visą laiką tylėdavo it kapas, ir sutiko moterų, kurių plepumas audgavo tiesiog proporcingai kūniškų potyrių intensyvumui. Sutiko moterų, kurios kalbėdavo vien apie seksą, taip pat ir tokių, kurios, priešingai, būdavo pasirengusios viskam, tačiau bet kokį mėginimą prabilti apie seksą laikydavo neperžengiamu tabu.

Sutiko moterį, kur mėgo vograuti lovoje lyg naujagimis. Ciu, ciu, niu, niu, – sakydavo Kohoutekui viena liepsninga trisdešimtmetė. Ką dalai? Bu, bu, lankytė, noliu, noliu, pipi, niu, niu, – kartodavo vis tą patį, o dezorientuotas Kohoutekas toliau darydavo savo, nors negalėdavo atsikratyti absurdiško įspūdžio, kad pirmąkart daro tai milžiniškame naujagimio vežimėlyje kokiu pavirsdavo senmergiškas brunetės butukas.

Kohoutekas sutiko moterį, kurią į pasimatymus atveždavo vyras. Sutiko vieną abiturientę, kuri po svaigaus vakaro, nusiplūkusiam Kohoutekui besirengiant palydėti ją ligi taksi stotelės, staiga pareiškė turinti dar porą valandų pasėdėti ir išgerti degtinės, nes jeigu grįš namo pernelyg anksti ir pernelyg blaivi, tėvai kaipmat susitokės, jog kažkas netvarkoj. Kohoutekas sutiko moterų, kurios eidavo su juo, nes daugybę metų būdavo nelaimingai įsimylėjusios ir dėl to daugybę metų eidavo su kiekvienu.

– – –

– Bet esmė ta, Kohoutekai, jog tu apskritai jauti fatališką potraukį, – kalbėjo toliau daktaras, – gražioms ir išsilavinusioms moterims. Imkim, pavyzdžiui, personą, kuri yra mūsų disputo objektas, toji, su kuria nežinia ką daryti, toji, kuri aplankė tave neįspėjusi, – Ojermahas juokėsi, savo paties minčių pralinksmintas <…> Norėjau tik pasakyti, kad ji be proto graži arba, veikiau, neapsakomai žavi. Tie vos vos asimetriški bruožai, dieviška galva, neregėta šukuosena… Atkreipk dėmesį, Kohoutekai, kad tavo aktuali moteris iš, galima sakyti, paprasčiausių tipiškos šatenės plaukų sugebėjo padaryti dekadanso požiūriu pribloškiančią šukuoseną. Ak, – negalėjo atsižavėti Ojermahas, – tas jos nežymus žvairumas, tos jos šiek tiek iksiškos kojos…

– Iš kur, sakykite, jūs žinote, kad jos kojos šiek tiek iksiškos? – Kohoutekas staiga atsitiesė, pakuroje pagaliau ėmė blėsčioti pirmosios leisgyvės liepsnelės.

– Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas, – tvirtai atkirto Ojermahas.

– – –

lengvai skaitomas, tragikomiškas romanas apie tai, kaip vyro meilužė ima ir atvažiuoja pas jį į namus gyventi, nors ir žino, jog jis turi žmoną, vaikų ir t.t. Jerzy Pilch ir toliau lieka mano lenkų rašytojas nr.1. o dar tai, jog jis parašė „iksiškos kojos“, yra visai nuostabu, nes po tiek daug laiko aš pagaliau sužinojau, kaip galima pavadinti tą seksualų kojų tipą ;)

Ir Dar Vis Mylinčios Jų Moterys

2010/09/27

rašiau vienai merginai žinutę ir pagalvojau: kažkur kosmose įsivėlė klaida, nes mes nesam kartu.

o galbūt aš tiesiog pasistengiau, pats to nesuprasdamas, gal net nenorėdamas – netyčia.

– – –

kur aš perskaičiau frazę apie tai, kad moterys vyrus myli visą gyvenimą, net kai vyrai miršta, o vyrai myli moteris tol, kol jų geidžia?

ir nežinau, kodėl man taip strigo šita mintis. juk kvailam aišku, jog tai nėra savaime teisinga mintis, bet tai kodėl kodėl kodėl man pagailo tų moterų? iš įpročio, dėl auklėjimo? šiaip gražiai niūri fakin romantiška mintis?

– – –

eidamas kur nors pagaunu save mąstantį apie lūpas ir ausis. šiaip daugiausia dėmesio esu atkreipęs (skyręs?) į nosis, bet šiuo metu man galvoje būtent lūpos ir ausys. iš jų – daugiau esu pastebėjęs visokių ausų. į lūpas tik neseniai pradėjau kreipti dėmesį.

ir kam visa tai?

– – –

(kaskart, kai galvoju apie Torgny Lindgren, aš maišau jo pavardę su Par Lagerkvist.)

Torgny Lindgren yra nuostabus rašytojas! skaitau dabar „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ ir negaliu nustoti žavėtis rašytojo kalba. kol kas dar nepriėjau knygoje romano, vis novelės dar, bet jos tokios nuostabios! prieš maždaug dvejus metus buvau skaitęs šio rašytojo romaną „Kamanių medus“, jis buvo visai neblogas, bet per daug neužsiliko galvoje. o štai šitos novelės tokios panašios vienos į kitas (dėl tų švediškų vietovardžių, veikėjų vardų ir pavardžių), kad skaitant atrodo, jog skaitai kažkokį epą ar kažką, kas tęsiasi per labai ilgą laiką ir erdvę. įdomu tai, jog čia beveik visose novelėse įpainiojamas tikėjimas, žodžių svarba ir kaltės jausmas: tai kas nors netyčia ką nors nužudo, tai pavagia kito moterį, tai nusikalsta dievui, moralei ir pan. labai įdomios novelės, skaitau ir galvoju: kad tik ilgiau nesibaigtų ši knyga! be to, rašytojo sakinių struktūra man labai prie širdies: „Štai kaip pas mus buvo su tuo vandeniu, šaltinis geras, vanduo nei sūrus, nei kartus, neturi nei kalnų, nei polaidžio skonio, aš sukaliau rentinį, kaip pridera šuliniui, vasarą galutinai viską sutvarkysiu, padarysiu stogelį, kad žiemą neužšaltų, taigi dabar apskrities valdybai galiu atsakyti: taip, mes turime vandens, užteks jo mūsų amžiui, ir dar kitiems paliks, jis bus vadinamas Teresės šaltiniu“. lygindamas autoriaus romaną „Kamanių medus“ su šiomis novelėmis, galvoju, jog jo trumpieji prozos kūriniai turi daugiau užtaiso, nei tas minėtas romanas. et, norėčiau ir aš taip mokėt gerai žodžius valdyt ;)

– – –

blogerių susitikimas įvyko! ;)

– – –

penktadienį per pietų pertrauką darbe nutariau eiti link spaudos kiosko ir nusipirkti Šiaurės Atėnus (galbūt tai taps maloniu ritualu), tai ir išėjau. nusipirkęs laikraštį apsisukau eiti atgal link darbo, ir mane kaip tik tuo metu pralenkė kažkokia mergina. eidamas jai iš paskos bandžiau įvertinti jos drabužius, bet greit supratau, kad tai ne mano jėgoms: jos timpos buvo taip keistai negražiai melsvos, kad aš net nesugebėjau pats sau apibūdint tos spalvos, tai ką jau ir kalbėti apie tai, kad galiu gebėti įvertinti visą jos apsirengimą.

vėjas buvo į veidą, kai ėjau, ir vėjas atnešdavo man tos merginos kvepalų kvapą. jis buvo malonus, aš pamažu nustojau galvoti apie tos merginos timpų spalvą. vėliau kažkaip išėjo, jog tą merginą pralenkiau, ir pralenkdamas prasilenkiau su kažkokia moterimi – jos kvepalus irgi pajutau. tuo metu pagalvojau, kad gal jos (ar bent jau viena iš jų) pajautė ir mano kvepalus, bet tada prisiminiau, jog skubėdamas ryte išeiti į darbą užmiršau pasikvėpinti. pagalvojau: va kiek prisivogiau kvapų gatvėje, o pats nieko negalėjau duoti mainais.

– – –

šeštadienį, jaukiai ir patogiai drybsodamas ant sofos, Šiaurės Atėnuose perskaičiau kažkokį straipsnį apie nežinau ką, bet jau taip nežinau-apie-ką, kad siaubas! padėjau laikraštį į šalį ir susimąsčiau apie tai, kiek žmonių tą straipsnį suprato. po to pasiėmiau laikraštį ir nuėjau į tualetą, ten perskaičiau laikraštyje spausdintus eilėraščius. palengvėjo.

– – –

vėl atsirado mergina, su kuria susirašinėjom (labai gražiais) e-mail‘ais ilgą laiką, maždaug nuo antro kurso pavasario iki trečio kurso rudens. per tą laiką, kai ji beveik metus buvo visiškai dingusi, galvodavau, kad gal ji mirė. gerai, kad nemirė, džiaugiuosi.

tik keista sugrįžti į bendravimą po metų. yra atstumas, kurį reikia įveikti. būtent dėl to, jog nesugebu įveikti atstumo, kurį sudaro tuščias laikas ir erdvė, aš jau maždaug septintus metus vėluoju išsiųsti vieną laišką į Marijampolę. laišką šiuo metu sudaro trys dalys: viena rašyta tada, kai buvau dešimtokas, kita – kai buvau baigęs 12 klasių, trečia – 2007 metais. neseniai jį perskaičiau ir dar kartą įsitikinau, jog jis nėra normalus laiškas. siųsti laišką-atsakymą po septynerių metų pertraukos yra beprasmiška, nes jis jau nereikš nei gavėjui, nei tau pačiam to, ką galėjo reikšti, jei būtum jį išsiuntęs laiku.

ir šiaip, kai pagalvoju: yra laikas ir erdvė, ir jeigu tuo metu ir ten atsitinka tai, ko tu nori, tada gerai. jeigu tai atsitinka vėliau, tai jau būna visai kas kita, kita istorija, nes laikas, kada tu tikėjaisi ir norėjai, jau būna pradingęs. tai paaiškina, kodėl žmonės, kai gali draugauti su kažkuo, ko taip norėjo anksčiau, ima ir nedraugauja.

– – –

pamažu mintyse dėlioju romano (o, varge..) epizodus. galvoju: ilgas darbas laukia. bet gerai, matyt, atėjo laikas išrašyti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, atėjo laikas, kai žinau, kaip kalbėti apie tai, apie ką visiškai nemokėjau kalbėti paskutinius dvejus metus. be to, man atrodo, jog žinau, kaip rašydamas galiu savo patirtį nuasmeninti.


%d bloggers like this: