Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Kviečiu užsukti į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.

Kada? Vasario 24 d., penktadienis, 17 val.

Kur? Litexpo parodų rūmai, salė 5.5.

Dalyvauja žurnalistas Marijus Gailius, poetė Aušra Kaziliūnaitė, autorius Povilas Šklėrius.

Bilietai į knygų mugę: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2017-207485/

Knygą galima įsigyti čia:
1.) https://www.knygos.lt/lt/knygos/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/
2.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Apie romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“

Pirminis romano pavadinimas buvo „Ir visur ta šviesa“, tačiau leidyklai jis labai priminė maldos žodžius, todėl buvo priimtas sprendimas jį pakeisti. „Ir visur ta šviesa“ kaip pavadinimas buvo sugalvotas dar 2014 metais, kuomet bandžiau parašyti romaną, bet iš to nieko neišėjo.

***

„Ko negalima sakyti merginai bare“ pavadinimas paimtas iš tokio paties pavadinimo eilėraščio, parašyto maždaug 2013 metais (eilėraščio tekstas proza įtrauktas į romaną).

***

Dalis romano tekstų pirmiausiai buvo parašyti kaip eilėraščiai, todėl vietomis romanas įgyja poetiškos prozos atspalvį.

***

Romano rašymas užtruko du mėnesius – pirmąjį mėnesį vyko romano konstravimas ir tekstų rašymas, antrą mėnesį buvo redaguojamas pirminis rankraštis. Maždaug pusė romane panaudotų tekstų buvo parašyti per 2013–2015 metus. Dalis tekstų apie veikėjo susitikimus su Liucija rašyti ranka – taip atrodė lengviau užfiksuoti visą tą minčių srautą.

Rankraštis

***

Romaną rašiau sau ir Liucijai. Išsiųsti leidyklai romano rankraštį paskatino du dalykai: 1.) antrus metus iš eilės nelaimėtas Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamas Pirmosios knygos konkursas; 2.) vienos lietuvių autorės nemalonūs atsiliepimai apie romano rankraštį. Pagalvojau fuck it, negali viskas būti taip jau blogai, ir išsiunčiau rankraštį „Tyto albai“.

***

Kai leidykla, perskaičiusi pirminį romano rankraštį, po 4 dienų nuo rankraščio išsiuntimo pasiūlė pasirašyti sutartį, supratau, kad tikrai nėra viskas taip jau blogai ;) Bet iš pradžių pasirašyti sutartį atsisakiau, nes tuo metu buvau nepatenkintas romanu. Pasirašėm sutartį po mėnesio, kai buvau redagavęs romaną.

Bandymas konstruoti romaną iš atskirų skyrių

***

Pirminis romano rankraštis buvo grubesnis už galutinę versiją. Tačiau norisi tikėti, kad galutinė versija turi daugiau logikos ir yra labiau panaši į romaną.

Ištrauka iš pirmo rankraščio skyriaus, kurio galutiniame variante visai neliko

***

Romano užuomazga – ranka rašytas dienoraštis/laiškai Liucijai, kurie šiuo metu ir yra pas ją. Kada nors jie taps neįkainojamą vertę turinčiu rankraščiu ;))

***

Prieš rašydamas romaną norėjau parašyti du kitus dalykus – fantasy romaną ir istoriją apie du draugus, kurie įkuria garage rock grupę „Visos skalbimo mašinos pasaulyje“ ir turuoja po Lietuvą, patiria visokių nuotykių, susipyksta ir vėl susitaiko. Vis dar galvoju, kad kažkada grįšiu prie fantasy romano, net ir žemėlapį buvau sukūręs:

***

90% romane minimų veikėjų yra tikri ir jų vardai nesumeluoti. Rašydamas apie kitus žmones susidūriau su moraline dilema ar galiu rašyti apie tikrus žmones ir ar tai, ką apie juos rašau, yra etiška. Todėl spręsdamas šią problemą atsiklausiau ar jie nieko prieš, jei bus paminėti romane. Žmonių reakcijos skyrėsi, tačiau beveik visi sutiko būti minimi knygoje.

***

Romane minėdamas draugus ir buvusias merginas nenorėjau jų pašiepti ar kaip nors „atsiskaityti“ už praeities įvykius. Aprašant buvusius santykius tikslas buvo paprastas – parodyti, kad veikėjas anksčiau mylėjo, tačiau, viskam pasibaigus, jam liko nuoskaudų, kurios jį galiausiai privedė prie vienatvės ir užsidarymo.

***

Pristatydamas kiekvieno veikėjo biografinius duomenis išnašose, nusprendžiau paminėti ir tai, ar jie yra baigę darželį. Ši idėja kilo beklausant Avaispo dainos „Water Closet“, kurioje yra tokios eilutės: ir kas gi iš tiesų baigia mokyklą nebaigę darželio?

 

***

Romane vienoje vietoje yra paslėpti metalo grupės McLoud nariai.

370 (2017 m. sausio mėn.)

„Mes stebime žmones feisbuke ir šloviname jų tuštybę, nes bijome likti vieniši. Pamirškite Agnę Jagelavičiūtę ir kitus simuliakrus. Dar geriau – anfolouvinkit. Prieš jūsų akis – visų jūsų „sekti“ vertas romanas, ir net ne virtualybėje, o išspausdintas. Vis solidžiau. Knyga.

P. Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina. Tik toks niuansas, kad šitaip su P. Šklėriaus biografija padarė ne koks Assange‘as, o pats autorius.

Dar prieš Zuckerbergo erą tokį poelgį tikriausiai būtume palydėję smiliaus judesiu ties smilkiniu, o dabar tenka konstatuoti: šis romanas yra neišvengiamas ir adekvatus laikmečio reiškinys. Ir joks P. Šklėrius dėl privatumo krizės nekaltas, kaip nekalti dieną skelbiantys saulėtekiai. Mes atiduodame dar daugiau savęs, kad tik kas imtų. Išviešintume bemaž viską, kad labiau pasislėptume.

Debiutuojantis rašytojas dvasinio ekshibicionizmo aktą tiesiog atliko subtiliau nei feisbuko kohorta: nors egodokumentinė, tai vis dėlto grožinė literatūra.

Romanui populiarėjant Lietuvos mileniumų gretose, autorius tarytum turėtų susirūpinti savo asmenybės tvarumu ir gal netgi reputacija, nes kas žino, ar šitos knygos neperskaitys būsimas rašytojo darbdavys. Ir pamatys, kad tokiam „nerimtam kadrui“ progresyvioje tarptautinėje kompanijoje ne vieta.

Tačiau P. Šklėrius nuginkluoja ir visus tuos pažangiuosius. Jis už juos – visa galva aukštesnis, už visus tuos CEO ir barzdylas. Nes šita knyga neapsimetinėja ir nedaro iš savęs to, kuo nėra, – tai reto nuoširdumo knyga. Bandymas sugrįžti prie savęs. Todėl kiekvienam smalsiam jaunuoliui, paklydusiam stiklinėmis pagumdomis užminuotoje apgaulingoje modernybėje, skaityti šį romaną yra privilegija.“ (Marijus Gailius)

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ jau knygynuose, o internetu užsisakyti galima čia:

1.) https://www.knygos.lt/…/k…/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/ (siunčia ir į užsienį)
2.) http://www.patogupirkti.lt/…/Ko-negalima-sakyti-merginai-ba… (siunčia ir į užsienį)
3.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Knygos ištraukas galima rasti čia: https://arsonistsprayers.wordpress.com/…/ko-negalima-sakyt…/

Problemos dėl drąsos

Publikuoju dar vieną ištrauką iš būsimo romano „Ko negalima sakyti merginai bare“.

„Man patiko Kamilė ir aš gal jai patikau kažkiek, ir mes eidavome susitikinėti, ir vaikščiodavom po senamiestį, pavėsiuose rūkydavome cigaretes, gerdavom alų prie upės arba vynelį visokiuose senamiesčio kiemuose ar ant laiptelių, kur niekas mūsų nematydavo, Kamilės balsas buvo puikus, toks malonus ausiai, ji keistai tardavo raidę „r“, buvo tokia mažytė mažytė, visai ne kaip tu, ir jos veidą aš norėdavau priglausti sau prie krūtinės, kai jau leisdavau sau dar daugiau fantazuoti apie mus kartu, bet mūsų bendravime kažko trūko, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš prie jos priartėdavau, ji tada atitrūkdavo nuo manęs, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš pasiekiu paskutines duris, skiriančias mus, ir pradėdavau į jas belstis, niekas jų neatidarydavo ir tik po kurio laiko mes vėl pamažu pradėdavom artėti vienas prie kito, ir kartais jausdavausi tarsi jau būčiau patekęs į vidų už tų paskutinių durų, bet tada viduje nieko nebūdavo ir aš laukdavau, laukdavau, bet taip nieko ir nesulaukdavau, ir tokį katės ir pelės žaidimą mes žaidėm jau nežinia kelintą kartą, ir vieną dieną, eidamas iš darbo jaučiausi labai gerai, jaučiausi gerai be jokios priežasties, supranti, kartais taip tiesiog būna, ir tada buvo niūri žiemos diena, o aš va toks smagus ėjau ir užsinorėjau imti ir paskambinti Kamilei, norėjau paskambinti ir pasakyti viską viską, ką aš galvoju apie ją ir ko aš noriu su ja, taigi grįžęs namo prisėdau virtuvėj, surinkau jos numerį ir laukiau, kantriai laukiau, kol ji atsilieps, ir kai ji pagaliau atsiliepė, aš pasakiau, kad ji man labai patinka ir aš norėčiau lukštenti jai granatus, klausytis istorijų apie jos vaikystę, papasakoti apie savo senelį ir kaip jis per alų ir mergas nebaigė universiteto, kad norėčiau laukti jos vėluojančios ir truputį jaudintis, nes gal jai kažkas nutiko, po to džiaugtis supratus, kad nieko bloga nenutiko, įkyriai žadinti, kai ji tingės keltis, susiginčyti dėl kokios nors smulkmenos, o tada susitaikyti ir vėl šypsotis, skaityti jai Rikiki nuotykius, iškepti vegeratišką troškinį, pakasyti nugarą, parnešti mineralinio vandens, kai ji bus pagiriota ir nepanaši į žmogų, ir kai aš nutilau iš viso to susijaudinimo ir nežinojimo kas dabar bus, ji kurį laiką tylėjo, tylėjo, tada dar patylėjo ir išjungė pokalbį nieko neištarusi, ir daugiau mes nebesusitikom.“

Nuostabi moteris

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Kodėl nereikia meluoti merginoms

Publikuoju antrą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Kiek pamenu savo tėvą, tai mano tėvas buvo tikras niekšas, mano tėvas buvo širdžių daužytojas, buvo snukių daužytojas mano tėvas, amžinai apsimeluodavo, įsiveldavo į šlykščias istorijas, bet jis nuolat kartojo man – sūnau, tikras vyras turi niekada nemeluoti moteriai, visada sakyti tiesą į akis, kad ir kokia ji skaudi būtų.

Aš, matyt, taip ir neišmokau šios tėvo pamokos.

Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, kai buvau labai viskuo nusivylęs, galvojau, kad jau niekada nesutiksiu merginos, kurią pamilsiu, ir galvojau, kad niekada nesutiksiu merginos, kuri pamils mane. Bet man pačiam netikėtai vieną niūrų sekmadienio vakarą susipažinau su mergina tiesiog parduotuvėj, pieno skyriuje, ir mes pamažu pradėjome bendrauti.

Jos vardas buvo Ieva[1], Ieva man labai rūpėjo: buvo apsiskaičiusi, protinga, pasakodavo man apie koralinių rifų nykimą, turbulencijos dėsnį, žiogo kraujotakos sistemą. Ji žiūrėjo tik tokius filmus, kurių niekas absoliučiai nežiūrėdavo, ji klausė man visai negirdėtą muziką, ir jos nosis buvo su mažyte kumpele, ir jos kojos buvo iksiškos formos, ir jos krūtys buvo putlios, ir aš labai norėjau, aš labai stengiausi, kad ir aš jai patikčiau.

Pradėjau nešioti akinius, kad atrodyčiau protingesnis, pasakiau, kad stosiu į semiotikos magistrantūrą, ir aš mačiau kokį įspūdį jai tai padarė. O kad dar geriau įtvirtinčiau savo įdomumą, pasakiau, kad groju dūdmaišiu – tai irgi jai padarė įspūdį. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju, tai man rodosi aš daug jai visko pripasakojau, dabar jau visko ir nepamenu, bet nesvarbu.

Mes taip intelektualiai bendravom, jog praėjus keliems mėnesiams vis dar buvom nesimylėję, ir vieną savaitgalį išvykom į Trakus. Atsainiai lesinome gulbes, irstėmės valtimi ežere, tyčia nieko nefotografavome, užrietę nosis piktinomės kodėl čia tiek daug turistų, juk Trakų pilis net nėra autentiška.

Tą dieną Ieva pasakė, kad yra veganė, tai aš irgi pasakiau, kad esu veganas, ir visą dieną nuo ryto iki vakaro dėl savo melo turėjau kimšti ryžių trapučius, grikių trapučius, kukurūzų trapučius, kuriais ji vaišino, bet kiekvieną kartą, kai užuosdavau netoliese kibinus, pasijusdavau labai išalkęs.

Vakare grįžome į mano butą ir ruošėmės eiti miegoti. Gulėjau lovoj laukdamas kada Ieva grįš iš vonios ir nekantravau mylėtis su ja. Kažin kaip čia viskas bus, galvojau, kažin kokios spalvos jos liemenukas ir apatiniai, ar ji nusiims akinius mylėdamasi, ar ji kalbės ką nors gašlaus, ar ji mėgsta garsiai šaukti, aš nenoriu, kad ji garsiai šauktų, ar ji mėgsta kišti pirštą ten, kur man visai nesinori, kad man kas nors kištų pirštą?

Kai Ieva grįžo ir atsigulė šalia, mes trumpai pakalbėjome apie rašytojo Albero Kamiu mirtį ir pradėjome bučiuotis ir glamonėtis ir tada pradėjome mylėtis, bet po kelių minučių man kažkas pradėjo darytis.  Pajutau, kad man tirpsta rankos ir man tirpsta kojos, ir man tirpsta veidas, ir pajutau, kad man dingsta erekcija, ir nusiritau šalin.

Buvau visai visai be jėgų.

O ji, išsigandusi dėl manęs, puolė klausinėti kas man nutiko, ar aš gerai jaučiuosi. Bet kur tu gerai jausiesi, kai visą dieną valgei tik tuos ryžių trapučius, tuos grikių trapučius, tuos kukurūzų trapučius! Tai aš neištvėręs nuėjau į virtuvę, išsitraukiau iš šaldytuvo vištos kulšį ir valgiau, godžiai valgiau, net pasičepsėdamas.

Atėjusi į virtuvę ir išvydusi, ką darau, Ieva apsiverkė.

Ji verkė labai ilgai – aš spėjau ir pavalgyti, ir buvau visai nieko prieš mylėtis toliau, bet ji galiausiai pasakė, kad aš esu, cituoju, melagis, niekšas, bybys, ir išėjo.

Sėdėdamas tylioje virtuvėje pagalvojau, kad nepaisant visos šios nemalonios situacijos man bent jau nereikės studijuoti semiotikos. Ir kad pagaliau išmokau tėvo pamoką – niekada nemeluok moterims.“

– – –

[1] Ieva – gimusi 1990 m. Vilniuje, akys rudos, plaukai juodi, ūgis 1,72 metro, svoris 59 kilogramai. Darželio nelankė, baigė mokyklą, universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. Ieva su Povilu susipažino parduotuvėje. Ieva yra veganė, pasisako už gyvūnų teises, dėl to kiti šeimos nariai jai nepritaria. Ieva negali susitaikyti su mintimi, kad rašytojo ir filosofo Jean-Paul Sartre‘o gyvenimo partnerė Simone de Beauvoir pati jam atvesdavo jaunų studenčių, su kuriomis jis miegodavo.

Paauglystės problemos

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“