Posts Tagged ‘Kol nuodai veikia’

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Terore

2015/11/16

Šeštadienį vakare važiuoju iki autobusų stoties. Ten sutinku V. ir perduodu jai telefono kroviklį, nes buvo palikusi pas mus, kai nakvojo ketvirtadienį. Tada eidamas link koncerto vietos galvoju, kad esu jau ilgai nevalgęs, reiktų kur nors užsukti, tai užsuku į pirmą pamatytą vietą – Čili piceriją Sodų/Šopeno g. kampe.

Picerija beveik visai tuščia, tik kiek toliau sėdi pagyvenęs žmogus, o dar kitame gale sėdi du vyrukai. Didžiausią triukšmą kelia per kolonėles skambanti muzika; užsisakęs skaitau naujienas apie įvykius Paryžiuje.

Kai atneša sriubą, į piceriją užsuka du išgėrę ir garsiai kalbantys vyriškiai, jiems abiems maždaug 30-35 metai. Jie iškart šaukia padavėją, užsisako alaus ir klausinėja ko galėtų gauti prie alaus. Padavėja siūlo sūrio, vyrai nusprendžia užsisakyti keptos duonos. Gerdami alų jie kalba apie kūrvas ir bapkes. Po maždaug dešimties minučių prie jų prisijungia dvi moterys – viena su mažu vaiku, o kita išvaizdi, tik neskoningai apsirengusi. Jos valgo keptą duoną, o vyrai dar užsako bulvių traškučių.

Po to į piceriją užsuka maždaug mano amžiaus porelė – aukštas liesas vaikinas ir stambi mergina. Jie įsitaiso visai šalia manęs, vaikinas užsisako alaus, o mergina – aštrią šeimyninę picą. Vėliau, kai jiems atneša picą, valgo tik mergina, o vaikinas vis ją skubina, kad greičiau valgytų, nes yra daug darbo, o tu man ir taip kainuoji su visom šitom picom. Turint omenyje, kad esame Sodų g., man kyla tik viena mintis – jis yra jos sąvadautojas.

Susimokėjęs išeinu ir pasuku link koncerto vietos. Dar užsuku į parduotuvę nusipirkti ko nors išgerti, ten sutinku tokią pažįstamų porelę. Sustoję prie kasos kalbame apie įvykius Paryžiuje, kai už nugaros išgirstu vyriškį sakantį tai kiek ten žmonių mirė? Atsisukęs išvystu nuolatinį šios parduotuvės klientą – girtą ir smirdantį šlapimu vyriškį, kuris, nepaisant oro sąlygų, visada mūvi šlepetes. Sakau 120-kažkiek mirė, o jis sako man atrodo 129, ir aš nusisuku, nes nenoriu nei jo matyti, nei užuosti, ir kol kasininkė skenuoja mano prekes, kita kasininkė įmuša į kasą vyriškio degtinės butelį.

Koncerto vietoje jaučiuosi be vietos, nors yra pažįstamų, bet aš šiandien be žodžių, be nuotaikos. Prisėdęs ant sofos skaitau apie teroristinius išpuolius per paskutinius du dešimtmečius, o šalia manęs įsitaiso girtas vaikinas. Jis tai atsikelia ir nueina, tai vėl grįžta, kalbina kitus žmones, geria alų, rūko, kartais šūkteli ką nors niekam. Iš kitos jo pusės sėdi maždaug mano amžiaus porelė: jie geria alų, rūko tabaką, laižosi, tada vėl geria alų ir rūko tabaką, ir laižosi – ir viskas sukasi ratu.

Vėliau prie manęs prisijungia draugų porelė, bet aš ir toliau kažkoks ne toks. Kuo daugiau stebiu aplinką, tuo viskas labiau erzina ir žeidžia. Kai galų gale užgroja pirmoji grupė, stebiu vokalistą ir kažkoks juokas ima iš jo perdėtų pastangų šokinėti ir užvedinėti publiką, nors kitu atveju aš sakyčiau, jog taip yra geriau nei būti medžiu ant scenos.

Pertraukos metu nuėjęs prie tualeto sutinku I., ir nors man patinka su ja bendrauti, bet kai ji mane užkalbina, aš visai nenoriu palaikyti pokalbio; tada dar rūkydamas bendrauju su tokiu pažįstamu būgninku, jis klausinėja manęs apie kūrybą, aš kažką ten jam atsakau, bet labiausiai norisi, kad jis nustotų kalbėt, nors iš tiesų net ir tada būtų blogai – greičiausiai mane šiandien žeidžia bet koks žmogus, esantis šalia manęs.

Pradėjus groti antrai grupei pavyksta trumpam atitrūkti nuo savo minčių, reiškia muzika įtraukianti, o tai jau yra šis tas. Bet vos jie baigia groti, iškart noriu bėgti iš tos vietos, todėl su draugų porele išeinam ir iškviečiam taksi. Kai jie išlipa, lieku važiuoti vienas. Kelionė, atrodo, be galo ilga, taksistas nieko nekalba, automobilyje neskamba nei muzika, nei radijas, ir taip nyku man, ir tas nepasitenkinimo jausmas niekaip manęs neapleidžia.

Grįžęs namo nusiprausiu, išjungiu šviesą kambaryje ir kurį laiką sėdžiu ant lovos tamsoje, gerdamas mineralinį vandenį. Galvoju apie visus tuos žmones: apie jaunas merginas, bandančias bent nakčiai nusikabinti vietinius vyrukus, apie vietinius vyrukus, kurie bėga nuo tų merginų, apie gyvenimą sau apsunkinusius žmones, kurie ir toliau jį sunkina, apie moteris, sėkmingai surandančias savo teroristus, apie vyrus, kurie niekaip negali būti ištikimi, nors šiaip labai myli savo šeimą, apie moteris, kurios tai žino ir nieko negali pakeisti, apie tą dalį jaunimo, kuri turi rimtų motyvacinių problemų, nes jai atrodo, kad viskas ranka pasiekiama, todėl iškart tampa nebeįdomu, apie vyriškėjančias moteris, apie moteriškėjančius vyrus, „o ką darys vaikas, paklausiau, o ką darys vaikas?“.

Bet negali viskas būti taip blogai. V. teisingai man rašė: šeima yra dviejų žmonių reikalas ir jie gali nusistatyti savas taisykles. Todėl neturi viskas būti tik taip ir ne kitaip, todėl viskas gali būti kur kas geriau, nei manau.

– – –

Užmigau galvodamas apie gyvenimą su nuostabia moterimi.

Net jei viskas pasibaigia

2015/07/28

Vėl atrandant alkį

2015/07/21

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer


%d bloggers like this: