Posts Tagged ‘komandiruotė’

Dykuma

2015/10/03
1996 m., Palanga, beždžionė

1996 m, Palanga

Ponia R. žadėjo, kad bus darbo vietoje po 10 minučių. Ponios R. su kolege jau laukiam geras 20 minučių. Telefone peržiūrėjau feisbuką, perskaičiau visus neperskaitytus sekamų tinklaraščių įrašus, ir dabar nelabai turiu ką veikti. Pro langą pastato lubose įkyriai šviečia saulė; apžiūrinėju savo batus.

Šįryt anksti kėliausi, pajudėjom su kolege iš Vilniaus dar prieš 08 val. Kolegė į kelionę kartu paėmė ir savo šunį, nes neturėjo jo kam palikti prižiūrėti. Šuo iš pradžių cypė ir nerimavo, bet kai paėmiau ant savo kelių, apsiramino ir beveik visą kelionę nuo Vilniaus iki Palangos snaudė. Palangoje reikiamą vietą pasiekėm lygiai 13 val., suradom administraciją ir dabar laukiam ponios Raimondos.

Kai ji galiausiai pasirodo su kažkokiu vaikinu, mes net nesuprantam, kad tai yra ji. Nes ponia R. yra visai ne ponia, ji panelė, galbūt keliais metais jaunesnė už mane. Taigi: panelė R. atrodo nuostabiai, ji šviesiaplaukė, dėvi tamsiai mėlynas laisvai krintančias kelnes, tokios pat spalvos palaidinę ir melsvus batelius. Ji mus priima, rodo kokias bylas turi sukaupusi savo kabinete, o aš noriu žiūrėti ne į tas bylas, aš noriu žiūrėti į jos veidą, mat panelės R. veidas toks gyvybingas, man patinka ir jos lūpos, ir akys, bet labiausiai – nosis su mažyte kumpele.

Vėliau ji veda mus į archyvą, mes vėl pralenkiam tą vaikiną, su kuriuo ji atėjo; vaikinas jai linkteli šypsodamasis, ji nusišypso jam atgal, ir aš galvoju taip: kai panelė R. sakė, kad užtruko parduotuvėje ir tuoj bus darbo vietoje, tai ji iš tiesų ne parduotuvėje buvo, aha, ji mylėjosi su tuo vaikinu pietų pertraukos metu, ir mylėjosi gal kiek per ilgai, todėl ir vėlavo atvykti į darbo vietą sutartu laiku. Man patinka ši mintis, ir man patinka įsivaizduoti panelę R. skubančią po meilės apsirengti, nespėjančią, suvokiančią, kad vėluos, bet aš atleidžiu jai vėlavimą, nes tokie jauni ir gražūs žmonės kaip ji ir tas vaikinas tą ir turi daryti – mylėtis. Mylėtis per pietų pertrauką, mylėtis po darbo, mylėtis naktimis, prabudę ryte, pirmadienį-penktadienį, o savaitgaliais dar dažniau… Arba skaityti knygas.

Panelės R. gražus sudėjimas, ji nėra liesa, tamsiai melsva palaidinė gražiai glunda prie jos pilvo, bet tas pilvukas pastebimas, ir tai man yra tiesiog nuostabu. Kol aš vertinu archyvą, mano kolegė pasakoja panelei R., kad aš esu archyvistikos doktorantas (tai yra melas), ir man truputį dėl to nejauku; geriau jau sakytų, kad aš esu koks nors super vadybininkas, projektų vadovas ar pan. – tai būtų tikra nesąmonė, bet vis tiek kur kas geriau nei archyvistikos doktorantas!

Po mažiau nei pusvalandžio mes atsisveikinam su panele R. ir išvykstam, ieškom nakvynės namų, kuriuose esam rezervavę du kambarius. Nakvynės namai yra tokioje Palangos dalyje, kurioje niekad nesu buvęs; ne užkampis, bet ir ne ta vieta, į kurią tu eitum šiaip vaikštinėdamas Palangoje.

Atidaręs duris apžiūriu kambarį: dvi lovos, spinta, aukštai pakabintas televizorius, mažas staliukas kambario viduryje, yra išėjimas į balkoną ir bendras dušas su tualetu. Išsikraunu savo nedidelį kiekį daiktų, sudedu ant spintelės, drabužius pakabinu ant pakabų spintoje, tada įsijungiu televizorių, rodo LRT. Palikęs jį įjungtą, įsijungiu darbinį kompiuterį ir skaitau gautus laiškus, į kai kuriuos atsakau iškart, kitus pažymiu kaip neperskaitytus, jog vėliau galėčiau prie jų grįžti. Paskambinu keliems klientams, pakalbu, išsiaiškinu, ko jie nori, pasižymiu kalendoriuje ir išjungiu kompiuterį.

Yra 15 valanda, ką man veikti? Tuoj bus krepšinis, žais Lietuva-Belgija, reiktų kur nors nueiti pavalgyti ir kartu pažiūrėti du pirmus kėlinius tų rungtynių. Tada galėsiu leistis prie jūros, pereiti ta gatve, bet ne Basanavičiaus, ne, ta kita, kuri turbūt lygiagrečiai su Basanavičiaus eina, bet tokia kur kas ramesnė.

Prisimenu tą gatvę iš paauglystės, kai kelis kartus atostogavome su mama ir tėvu Palangoje, kartą toje gatvėje ir gyvenome. Tai buvo tiesiog mažesnė Basanavičiaus gatvės versija – tykesnė, trumpesnė, bet turinti visus tuos Palangos atributus: ledų aparatus, kompiuterinius žaidimus, kavines, barus ir restoranus, kuriuose kas vakarą kažkas koncertuoja, spragėsių aparatus ir lauko prekyvietes, kuriose gali rasti visokiausių daiktų: grandinėlę ant rankos su grupės „Scooter“ užrašu, „Nirvanos“ marškinėlių, „Metallica“ skarelių, visokių raktų pakabukų su gintaro gabalėliais ir t.t.

Apsirengiu ir išeinu. Daugmaž žinau, kad man reikia sukti iškart į kairę, ir neklystu – vos po minutės kelio pasiekiu Basanavičiaus gatvę. Bet į ją nesuku, einu tolyn, man reikia tos kitos gatvės, tos mažesnės. Kai ją randu, iš pradžių nesu tikras, ar tai tikrai ji, nes kiek matau į tolį, ji tuščia. Vos keli žmonės, jokių lauko kavinių, jokio bruzdesio. Pradedu eiti ja, žvalgausi visur, ir staiga suprantu, kodėl taip viskas ramu: dabar jau rugsėjo pradžia, sezonas baigėsi, kavinės, restoranai ir visa kita jau užsidarę, ir kuo toliau einu, tuo aiškiau suprantu, kad esu teisus.

Priėjęs upę, pasuku į kairę, nes žinau, kad ten eidamas išeisiu į Basanavičiaus gatvę. Patekęs į ją matau šiek tiek daugiau žmonių, bet ir ši gatvė apmirusi, veikia kas trečia kavinė ir restoranas. Gatvė pasikeitusi, paskutinį kartą Palangoje buvau gal 2002 metais, o dabar viskas atrodo kažkaip kitaip. Praeinu „Laukinių vakarų salūną“, mąstau ar jis taip ir anksčiau atrodė, ar ne, bet negaliu prisiminti. Po to prieinu tokį namelį, kurio vidinėje pusėje buvo restoranas, ten dar gal 1995 ar 1996 metų vasarą su mama buvom nuėję pavalgyti (užsisakėm cepelinų, pavalgėm, sąskaitoje iškart buvo įrašyta suma už arbatpinigius, mama buvo nepatenkinta), ir kai žiūriu į tą namelį, man sunku patikėti, kad tie pastatai, kurie man atrodė kadaise dideli, dabar atrodo tokie mažyčiai.

Nueinu į vieną piceriją, ten užsisakau sriubos, picą, alaus ir žiūriu krepšinio rungtynes. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pralaimi belgams, aš išeinu ir užsirūkau, ir einu jau link jūros. Kuo artyn einu, tuo didesnis vėjas, o kai pradedu eiti tiltu, dar ir lyti pradeda. Bet aš ne prieš; žinojau, kad ši išvyka į pajūrį nebus lengva emociškai, nes mano visi apsilankymai pajūryje veda prie susidūrimo su savo vienatve, neišspręstomis problemos, prisiminimais apie savo šeimą ir jos negandas. Ir dabar man visai patinka stovėti ant tilto košiamam vėjo ir lietaus, žiūriu į dideles bangas ir šypsausi galvodamas apie tai, kad viskas vis tiek, kad viskas perniek, kad buvo taip, kaip buvo, ir kad yra taip, kaip yra.

Tada nusileidžiu nuo tilto, einu į pležą, nusiaunu batus, braidžioju, vanduo ne toks šaltas, kaip tikėjausi, o po to per kopas grįžtu į kažkokią gatvę, prisėdu ant suolelio, lietus jau baigėsi, nusivalau smėlį nuo kojų, apsimaunu kojines, apsiaunu batus ir pasuku link nakvynės namų ieškodamas parduotuvės. Parduotuvės nerandu, todėl praeinu nakvynės namus ir leidžiuosi į tolimesnes paieškas. Vaikštau toje Palangos pusėje, kurioje niekad nesu vaikštinėjęs. Žinau, kad kažkur turiu pasiekti Maximą, labai norisi pieno kokteilio (braškių skonio), ir aš einu ir einu, ir einu, ir einu, ir galiausiai išvystu parduotuvę, ir pieno skyriuje randu pienišką kokteilį, ir tada ramiau pasidaro. O po to jau žiūriu ką galėčiau nusipirkti vakarienei, suku ir suku ratus po parduotuvę, bet šįkart ši terapija neveikia, jaučiu vis augantį nepasitenkinimą, norisi tik grįžti į savo kambarį, įsisupti į antklodę ir skaityti atsivežtą knygą.

Apsipirkęs einu tiesiai namo, bet kaip kvailai tai skamba – „namo“. Mano kambaryje viskas taip ne mano, kad iškart nueinu į balkoną, ten įsitaisau ant kėdės, atsikemšu alaus ir pradedu skaityti knygą. Girdžiu kaip iš kito kambario sklinda kaimynų meilės garsai, ir net nudžiungu dėl to – Palanga vis dar tokia, kokią ją visada įsivaizdavau.

Kai tampa per vėsu skaityti lauke, grįžtu į vidų. Nusirengiu ir einu maudytis, ilgai stoviu po dušu, turbūt 40 min., gal ir daugiau. Išėjęs pajuntu žvarbą – šito kambario langai kiauri, blogiau nei tame studentų bendrabutyje, kuriame gyvenau. Pasikloju lovą, atsigulu ir skaitau toliau, bet greitai suima miegas ir aš nekovoju su juo.

Taip 21:30 aš jau esu užmigęs.

21:40 pažadina kolegės skambutis. Girdžiu, kad kažkodėl susinervinusi; klausia ką veikiu, gal dar nemiegu ir noriu eiti kur nors pavalgyti? Sakau, kad jau miegu, ji atsiprašo ir pokalbis baigtas. Padedu galvą ant pagalvės ir iškart užmiegu: pasiklausysiu kolegės istorijos kitą dieną.

Aušros pažadas (2)

2014/07/16

Naktį prastai miegojau, nes buvo labai tvanku. Butas yra dešimtame aukšte iš dešimties, todėl nuo stogo daug šilumos gauna, o ir saulė šviečia nuo pat ryto į langus; esu analogiškame bute jau gyvenęs.

Su kolegėm nuvykę į darbą pradėjom rimtai darbuotis. Dirbau uoliai, su nuotaika, nors buvo labai tvanku ir karšta, o po pietų tik ir galvojau kaip kuo greičiau baigti darbą ir vėl keltis į Smiltynę. Kai galiausiai ten atsidūriau ir jau laukiau kelto, pradėjau nevalingai šypsotis. Atrodė, kad viskas, kas slėgė vakar, kažkur dingo, gal kad užtektinai išmąsčiau apie tai, ir dabar prasidėjo kažkoks kitas etapas. Aš apgalvojau viską, kas neteikė džiaugsmo ar neramino, išjaučiau keistą izoliacijos jausmą, ir dabar galiu visa tai užmiršęs atsidėti laimingesnėms valandoms su savimi.

Keldamasis keltu paskambinau Tadui, mamai, ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką, o artėdamas prie jūros įsijungiau muziką, grojo Deftones ir aš, eidamas kartu su visais link paplūdimio, sau panosėj irgi uždainavau: in waves the ships have all sailed to the sea..

Prie jūros užkandau, nusimaudžiau, toliau skaičiau knygą. Šįkart net negulėjau ant rankšluosčio, nes buvau jį užmiršęs paimti iš buto, todėl džiūdamas prieš saulę sėdėjau ant suolelio prie persirengimo kabinos. Skaitydamas „Aušros pažadą“ vėl galvojau apie pareigą vs. laisvę, savo mamą ir kitas motinas, šeimą, draugus, kurie jau yra sukūrę šeimas. O kai grįžau prie suolelio po antro maudymosi, pastebėjau pagyvenusią moterį, kuri buvo paplūdimyje viena. Ji stovėjo prie savo didelio rankšluosčio, atrodė, kad stebi kiek toliau esančią žmonių kompaniją. Net kai jau grįžau prie suolelio ir vėl paėmiau knygą į rankas, atsisukau į jos pusę ir kurį laiką ją stebėjau. Ir tada supratau kame čia reikalas. Ji neaukšta, tamsių plaukų, šiek tiek išsišovusių skruostų, neliesa, ir jos krūtys tikrai nemažos – ji yra pagyvenusios G. projekcijos kopija, ne kitaip. Būtent taip aš įsivaizduodavau G., kuomet su ja draugaudamas bandydavau įsivaizduoti ją pagyvenusią. Man ji rodėsi visada išliksianti mano skonio moterimi, t.y. nepaisant laiko ir gyvenimo užkrautos naštos ji mano akyse vis tiek liks patraukli moteris.

Viską išsiaiškinęs grįžau prie knygos.

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“ (Romain Gary, „Aušros pažadas“)

Aušros pažadas (1)

2014/07/15

Vėlyvą naktį olandai įmuša penkis baudinius ir nepalieka vilčių Kosta Rikai. Kai visi išsiskirsto, einam su Tadu link Universalinės, ten išsikviečiam taksi. Sėdim ant suoliuko, rūkom po paskutinę cigaretę. Mano mintys sukasi apie rytojų, kuomet vyksiu į komandiruotę Klaipėdoje. Pradžioje ši mintis labai džiugino, bet paskutinę dieną prieš išvyką pradėjo neraminti. Galbūt tai susiję su mano sėsliu gyvenimo būdu, tačiau nepamenu, jog anksčiau būčiau taip jautriai reagavęs į trumpą išvyką.

Einu miegoti po dviejų, keliuosi penktą. Kažką užvalgau, nusiprausiu, įsimetu paskutinius daiktus į kelioninį krepšį ir einu į autobuso stotelę. Lauke jau šilta, pranešė gerus orus visai artėjančiai savaitei. Atsidūręs geležinkelio stotyje užverčiu galvą į elektroninę lentą su nurodytais maršrutais ir traukinių peronais bei takais. Kai kažkada užverčiau galvą į šią lentą pirmą kartą, nieko joje nesupratau, buvau visai pasimetęs, o tąkart su drauge viso labo į Trakus norėjom važiuoti. Bet dabar pažiūrėjau, radau Vilnius-Klaipėda, ir nuėjau kur man reikia. Apsidžiaugiau, jog mano vieta nėra kupė ir ne ten, kur dvi sėdynės įtaisytos prieš kitas dvi sėdynes.

Susitvarkiau bagažą ir pradėjau laukti savo kelionės kaimyno. Numaniau, kad jis privalo būti, ir net nelabai svarbu koks – mielas, nemielas, liesas, stambus, knarkiantis – man tiks bet koks. Tokiose ilgesnėse kelionėse kaimynas tiesiog privalo būti, kitaip kelionė praras dalelę savo žavesio. Nes su kaimynu galima susipažinti ar bent jau apsikeisti keliais žodžiais, sukurti jaukią atmosferą. Aišku, galima absoliučiai vienas kitą ignoruoti, taip irgi būna, bet apie tai negalvojau šį kartą.

Ir štai atėjo mano kaimynas. Tiksliau, kaimynė. Jauna mergina su Pink Floyd marškinėliais, kuprine ir knyga rankoje. Iškart prisėdusi įniko skaityti, norėjau paklausti, ką skaito, bet susilaikiau. Knyga buvo aptraukta kažkokiu raudonu aplanku, tarsi kokiu tapetu ar pan. (mokykloje kartais išduodavo tapetais apvilktas knygas). Šiek tiek paskaičiusi, mergina užversdavo knygą ir pradėdavo klausytis muzikos per ausinuką; ji kartojo šį ritualą visos kelionės metu.

Aš irgi tuėjau ir knygą, ir muzikos galėjau pasiklausyti, tačiau pirmąją kelionės dalį snūduriavau. Kas žino, gal ir buvau užmigęs, nes lyg ir pamenu nerišlius sapnus, kuriuose vykstančius įvykius persmelkdavo pokalbių su draugais nuotrupos iš penktadienio ir šeštadienio. Kaip reikiant prabudau tik kažkur pusiaukelėje, atsigėriau vandens ir išsitraukiau su savimi pasiimtą knygą – Romain Gary „Aušros pažadas“. Knyga išties paveiki, maloniai skaitosi, subtilus humoras, tačiau čia daugiau gal tragizmo nei komedijos esama; kiek daugiau perskaitęs netgi nuliūdau, nes pagrindinio veikėjo mama kažkiek primena manąją.

Klaipėdoje buvau šiek tiek prieš 12h. Suradau reikiamą autobuso stotelę, ten trumpai pakalbėjau su dvejomis nevietinėmis merginomis, kurios irgi buvo šiek tiek pasimetę. Pasirodė menininkės, mat turėjo tuos didelius plačius dalykus, kuriuos turi VDA studentai (pamiršau kaip jie vadinami). Jos važiavo iki perkėlos, aš važiavau toliau. Kai išlipau kur man reikėjo, bandžiau pasikliauti navigacija telefone, bet ji mane pavedė. Šiaip visada lengvai orientuojuosi svetimuose miestuose, mane retai apvilia intuicija, o šįkart navigacija apvylė, nes neteisingai rodė mano buvimo vietą. Galiausiai, nekreipdamas dėmesio į tai, ką rodo telefonas, nuėjau kur galvojau, jog reikia eiti, ir neprašoviau – pataikiau ten, kur reikėjo.

Susipažinau su šeimininke, man buvo duoti buto raktai, parodyta kur ką galiu susidėti. Iškart maloniai nuteikė man skirtas kambarys – lentynos pilnos knygų. Hemingvėjus, visokios nematytos sovietmečiu išleistos knygos ir šiek tiek „Eridano“ leidyklos publikacijų. Pasijutau turintis kažkokį panašumą su šeimininkės sūnumi, kuris, kaip ji užsiminė, išvažiavo į užsienį, nes jam pabodo, kad mama visąlaik apie jį šokinėja.

Viską išsiėmęs išsiruošiau prie jūros. Sėdau į tą patį 8 autobusą, kuriuo atvažiavau iki čia, ir nuvažiavau į centrą. Ten išlipau, kur liepė buto šeimininkė, ir pasukau link perkėlos. Pasirodo, kad ji šiek tiek pakeitė vietą nuo praėjusio karto, kai čia buvau. Žmonių prie kasų buvo daug, o dar daugiau jau laukė kelto. Bet viskas buvo gerai, spėjau į keltą, o prieš tai dar spėjau netgi perkėlos tualete iššokti iš kelnių, su kuriomis buvo labai karšta, ir apsirengti šortais.

Persikėlęs į Smiltynę pasileidau eiti kartu su visais žmonėmis. Norėjau ištirpti tarp jų, negalvoti jokių minčių, bet nepavyko. Priėjęs laiptelius į bendrąjį paplūdimį nutariau paeiti dar šiek tiek vienas – jei jau nepavyksta atsikratyti minčių, tada reikia jas išmąstyti, kiek tik eina.

Aš nesvaigstu dėl jūros, ne. Jūra man nėra kažkas labai svarbaus, bet visgi negaliu teigti, jog esu jai abejingas. Kaskart matydamas jūrą galvoju apie šeimą ir pareigą vs. laisvę. Tai labai plati tema, susijusi ne tiek su mano šeimos istorija ir mūsų problemomis, kiek su mano vis augančiu (tikiuosi) suvokimu apie tai, ką gyvenime turi daryti vyras. Būtent apie tai, ką turi daryti, o ne apie tai, ką jis norėtų ar galėtų daryti; ir ta Romain Gary knyga „Aušros pažadas“ yra kaip tik į šią temą.

Paėjęs kelis kilometrus taku vienas, galiausiai pasukau į kopas, perėjau jas ir išvydau jūrą. Visada šiek tiek stebuklingas tas momentas, kai pakyli kopa ir pagaliau pamatai jūrą. Kai pirmą kartą buvau prie jūros su mama ir savo krikšto tėvu, man buvo 8 metai, buvau ką tik baigęs 2 klasę. Mes nuvažiavom į Šventąją, buvo pirmosios birželio dienos. Mamai po kelionės buvo nesveika, taigi link jūros išsiruošėm su krikšto tėvu. Pamenu buvo keista girdėti ošimą, nebuvau susipažinęs su tuo dalyku dar. O kai pagaliau išvydau jūrą ir krikšto tėvas paklausė kaip jūra?, aš atsakiau: bala iki dangaus; vėliau tai tapo dažnai minimas pokštas šeimos šventėse.

Šįkart jūra buvo rami, o saulė stipriai kepino. Nuskubėjau artyn, suradau vietą kur galiu palikti daiktus, nusirengiau ir nuskubėjau maudytis, vanduo buvo šiltas. Po to gulėjau ant rankšluosčio ir skaičiau knygą. Netoli manęs buvo vyras, kuris irgi buvo be kompanijos, tačiau manęs tai neguodė. Jaučiausi keistai, nejaukiai, pažeidžiamas – dar niekad neteko būti prie jūros vienam; o dar tas romanas širdį drasko…

Užtektinai prisimaudęs, išsigulėjęs ir prisiskaitęs nutariau vykti atgal į Klaipėdą, nes norėjau dar užsukti į prekybos centrą nusipirkti šortus, kuriais galėčiau mūvėti darbe. Pasukau eiti atgal link kelto, o po to priėjau tokią lyg ir matytą vietą ir nutariau ten pasukti. Tai buvo asfaltuotas takelis, vedantis per mišką link kelto. Man pasirodė, kad esu juo grįžęs nuo jūros iki festivalio teritorijos, kuomet 2009 metais buvau Satta Outside. Ir kuo toliau dabar ėjau tuo takeliu, tuo tas prisiminimas darėsi ryškesnis, o kai pamačiau siaurą pramintą takelį prie nuskurusių pušelių, prisiminiau, kad tąkart ten buvau pasukęs nusilengvinti. Pasukau vėl tuo takeliu, sustojau prie pušies ir nusilengvinau. Aš įpročio žmogus. Na, arba bent jau perdėm sentimentalus. Tada grįžau į pagrindinį taką ir ėjau toliau. Aplink nebuvo jokio žmogaus, galėjau tiesiog griūti žemėn ir daužyti kumščiais ją dėl viso to sunkiai pakeliamo izoliuotumo jausmo – niekas nebūtų matęs, girdėjęs ar priėjęs. Nemėgstu savęs, puolančio į neviltį, todėl stengiausi surasti kažkokių linksmesnių minčių, ir radau – prisiminiau kiek daug problemų keldavo hormonų audros, kai paauglystėj būdavau prie jūros su šeima ;)

Persikėlęs keltu nuėjau pavalgyti, tada nuvažiavau į prekybos centrą, kur savo nuostabai sugebėjau rasti man patinkančius šortus, kurie buvo vos vos žemiau kelių ir neaptempti! Pagaliau kažkas gero įvyko. Sugrįžęs į butą nusiprausiau, užkandau ir išėjau su knyga į balkoną. Skaičiau geras pora valandų, o kai lauke sutemo, dar kurį laiką tiesiog stovėjau balkone ir žiūrėjau pro langą. Mačiau uosto kranus, Kuršių marias, o aplink čia pat esančius gyvenamuosius namus ratus suko žuvėdros (?). Jaučiausi pavargęs, buvo metas miegoti.

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Komandiruotė #2

2012/06/08

Naujos darbo vietos tualete būna trijų rūšių kvapai: kumpio, tepalo ir medienos. Pirmadienį buvo visi trys (paeiliui), antradienį vyravo tik tepalo kvapas, o trečiadienį ir ketvirtadienį kumpis ir tepalas palaipsniui keitė vienas kitą.

Darbe sunku būti disciplinuotam, kai niekas tavęs nemato ir niekam iš tiesų nerūpi, ką tu veikia. Nuo pirmos dienos direktorė pasakė, jog jai nerūpi, kada aš ateisiu ir išeisiu kasdien iš darbo, jai svarbu tik tai, kad darbas bus padarytas per dvi savaites. Rytais ateinu visada 08.10h, išeinu 16.30h. Tiesa, pietauju čia tik pusvalandį, nes, na, nežinau ką dar kitaip veikti likusias 30 minučių. Sėdžiu vienas, čia pat ir valgau. Labai trūksta pokalbių su gyvais žmonėmis (facebook’as ir pokalbiai telefonu nesiskaito). Kartais uždainuoju it’s a perfect day, nothing else to say.

Trečiadienį pastebėjau, jog mūsų kieme yra labai daug mažų vaikų. Turbūt dvigubai daugiau nei tada, kai augau aš. Smagu jiems turėtų būti žaisti karą ar slėpynes. Tiesa, kol kas nemačiau, kad jie tai žaistų. Galbūt dabar vaikų žaidimai kitokie?

Ketvirtadienį pirmą kartą išlindau į centrą pasibūti su draugais. Prieš komandiruotę atrodė, jog su draugais labai daug laiko praleisiu, bet pradėjęs čia dirbti net nepajutau kiek daug veiklos yra namuose. Atrodo, mažus dalykus veiki, bet laikas eina greitai. Štai jau ir baigiasi pirmoji darbo savaitė, į galvą lenda nemalonios mintys apie grįžimą į Vilnių. Kai Tadas paskambina ir klausia, ar negrįšiu šiam savaitgaliui į Vilnių, nes prieš išvažiuodamas lyg ir buvau tai pažadėjęs, aš užtikrinai atsakau, kad negrįšiu – nėra jokio noro, jokio stimulo.

Nes kai PJ vakare veža mus namo su Kurmiu, ir pastarasis sako Alytus yra šauni vieta gyventi, aš galvoju lygiai tą patį.

Šiandien prasideda Europos futbolo čempionas, kurio labai labai laukiu. Užuojauta merginoms, kurios visą mėnesį sulauks truputį mažiau dėmesio iš vyrų ;)

Komandiruotė #1

2012/06/06

Alytuje viskas kitaip. Tik praleidęs pora darbo dienų supratau tai.

Kadangi dažniausiai grįžtu į Alytų tik savaitgaliais, o savaitgaliais visi miestai būna panašiai ramūs ir tingūs, niekada per daug nelyginau Alytaus ir Vilniaus. Bet dabar, kai buvau išsiųstas į komandiruotę Alytuje, ir savo gimtame mieste pasinėriau į dirbančiųjų gretas, skirtumai tarp Vilniaus ir Alytaus tapo akivaizdūs.

Visų pirma – tempas. Ar greitis. Alytuje, atrodo, nėra greičio. Visi juda palengva, niekas niekur neskuba. Jeigu tau pažadėjo atnešti spausdintuvą šiandien, tai dar nereiškia, jog atneš šiandien. Jeigu tu skambini į įmonę, kuri teikia interneto paslaugas, norėdamas užsisakyti internetą, tai nenustebk, jeigu per tris dienas niekas taip ir neatsilieps į tavo skambutį. Ir mikroautobusai čia nepaiso savo grafikų, bet jau kai įlipi į juos piko metu, tai nenustebk, kai rasi laisvą vietą, o namie būsi vėliausiai po 17 minučių, nors važiuoji iš vieno miesto galo į kitą.

Antra – žmonės. Žinoma, kad alytiškius ir vilniečius esu lyginęs labai daug kartų, bet visi tie lyginimai buvo mažai ko verti. Tipiški „pasyvūs-aktyvūs“, „protingi-kaimiečiai“ palyginimai.

Štai dabar suvokiu, jog Alytuje riba tarp vargšų ir labai paprastai gyvenančių žmonių yra kur kas plonesnė, nei Vilniuje. Vilniuje įprastas kontrastas yra turtuoliai-vargšai, o Alytuje turtuolių ne tiek daug ir matosi, akis užkliūva tik už tų vargšų ir paprastųjų.

Taip pat įdomu tai, kaip alytiškiai bendrauja su tavimi, kai pasakai, jog esi iš Vilniuje veikiančios įmonės, atvykai čia to ir to, ir tau dabar reikia išsiaiškinti šį tą. Kol neprisistatai, žmonės su tavimi elgiasi įprastai, o kai prisistatai, tada jie tampa malonesni. Jie net nenutuokia, jog aš toks pats alytiškis ir provincialas kaip ir jie, tačiau jie vis tiek pasitempia. Tai nėra nemalonu, žinoma. Jeigu visų miestų savivaldybėse konsultuotų taip, kaip mane pirmadienį konsultavo Alytaus savivaldybėj, aš mielu noru vaikščiočiau į savivaldybes vien tik dėl formalaus bendravimo malonumo.

Trečia – akcentas. Su kiekvienais metais vis lengviau girdžiu alytiškių akcentą. Taip, mes dzūkai, bet juk Alytuje ir Lazdijuose žmonių tarmė skirtinga, nors abu miestai Dzūkijai priklauso. Šiomis dienomis dirbdamas lengviausiai Alytaus akcentą pastebiu klausydamas kaip kalba vaikinai, ypač jeigu jie daug keikiasi. O moterų (ne jauniklių) akcentas yra visai kitoks, kažkuo seksualus net. Juokinga, bet taip yra ;) Tiesa, tiek moterys, tiek jauni bachūriukai dažniausiai išsiduoda sakydami žodį „eik“ (aik). Man įdomu, ar aš pats kalbu kaip jie, ar ne. Ir dar man įdomu, ar gyvenimas su dviem suvalkiečiais įtakojo mano tartį.

Ketvirta – prasmė. Šiuo metu Alytuje jaučiu daug didesnę prasmę, nei gyvendamas Vilniuje. Čia galima aplankyti močiutę ir nunešti jai ledų, susitikti su krikšto tėvu, suplaut indus namuose, pažaist su kate, pavakarieniauti su mama, pabėgioti Jaunimo parke, šiek tiek paskaityt, išdžiaustyti skalbinius, netgi pažiūrėti žinias per televiziją. Galų gale ir pats darbas prasmingas. Pradėjau galvoti ar nevertėtų čia grįžti visam laikui greičiau, nei planavau anksčiau. Draugų ir malonių pažįstamų tai juk pilna čia ;)

Žodžiu, kol kas jaučiuosi tarsi dirbčiau ir atostogaučiau tuo pačiu metu, o tai yra nuostabus derinys.

– – –

Straipsnis iš alytausnaujienos.lt įrodo, jog patys paprasčiausi žmonės Alytuje gali susilaukti dėmesio:

<…> Marija – septyniolikmetė Vidzgirio vidurinės mokyklos moksleivė. Bet vienos mokyklos – Muzikos – baigimo pažymėjimą ji jau turi. Ta proga pernai vasarą iš tėčio gavo ir įsimintiną dovaną – tatuiruotę ant liemens. „Nesigiriu, kad esu nusipelniusi dovanos, bet iš tiesų septynerius metus mokiausi groti kanklėmis“, – kuklinasi mergina, iš pažiūros tikra lietuvaitė – ilgais linų spalvos plaukais, mėlynomis it lino žiedas akimis.

„Kad baigiau Muzikos mokyklą, tai, sakykime, buvo priežastis išpildyti seną svajonę – pasidaryti kūno piešinį, – sako Marija. – Tatuiruotės man seniai patinka. Ir visada troškau kuo nors išsiskirti.“

Nusprendusi pasipuošti tatuiruote, nesitenkino salonų siūlomais piešiniais. „Žinau, kad daugelis merginų renkasi drugelius, delfinukus ir kitas saldybes. Ieškojau harmonijos simbolio. Toks, mano nuomone, yra plunksna. Švelnu, jautru, lengva, moteriška“, – mano M.Paužaitė.

Plunksna išties laikoma lengvumo simboliu. Senovės Egipte plunksna, kaip teisingumo ir darnios pasaulio sandaros deivės Maat simbolis, buvo didžiai gerbiama. Deivės Maat galvą puošia tik viena stručio plunksna. Mirusiojo teisme ant svarstyklių dedama ši plunksna ir jo širdis. Mirusysis tik tuomet išteisinamas, jei širdis nenusveria deivės Maat plunksnos.

Piešinį lakios vaizduotės mergina pasiruošė pati: nusižiūrėjusi kompiuteryje, perdarė „Photoshop“ programa ir pateikė meistrei. <…>


%d bloggers like this: