Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.
***
M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.
Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.
Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.
***
Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.
Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.
***
Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.
Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.
Paprastas, nuostabus vakaras.
***
Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.
Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.
Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.
Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą
būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus
sakau jam: žinoma būtų šaunu
Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada
kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą
Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.
Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.
Po 16 valandų kelionės autobusu iš Berlyno atsisveikinam su draugu Vilniaus autobusų stotyje, ir aš pasuku link darbo, kur turiu pasiimti raktus.
Apsiniaukę, drėgna, šiek tiek šalčiau nei Berlyne. Prasilenkdamas su žmonėmis suprantu, kad jie kalba man nesuprantama kalba, ir tik kai nueinu į darbą ir kalbuosi su apsaugos darbuotoju, pamažu priprantu prie lietuvių kalbos.
Tada laukiu 10 autobuso, bet jis atvažiuoja pilnut pilnutėlis, taigi nelipu į jį, einu iki Kudirkos stotelės, ten laukiu, laukiu, laukiu… Iškart mintyse iškyla greitas ir patogus Berlyno metro. Kai galiausiai įsėdu į troleibusą, pavažiuoju iki Žaliojo tilto, išlipu, nes viskas erzina: per daug žmonių, per karšta, aš visas suprakaitavęs, plaukai riebaluoti, noriu valgyt.
Nusprendžiu eiti namo pėsčias, ir kiek paėjęs suprantu, kad tai turbūt geriausias sprendimas.
Berlynas patiko. Nepasakyčiau, kad Branderburgo vartai ar Potsdamo aikštė buvo kažkas ypatinga, tačiau Reichstagas paliko įspūdį, taip pat nuostabus jausmas buvo eiti iš už kažkokio pastato ir matyti kaip pamažu atsiveria vaizdas į Katedrą. Bet labiausiai įstrigo Pergamo muziejus – visiškai nurovė stogą. Patiko ir pats Kreuzbergo rajonas: kebabai ir rytiečių virtuvės, ir hostelis, kuriame buvome apsistoję, ir hostelyje esantis baras su didele didele knygų spinta.
Keisčiausia buvo matyti, kad žmonės geria alų viešose vietose, net ir prekybos centre: sėdi du vyrukai ant laiptų, geria alų, šalia vaikščioja policininkai, bet nieko tiems vyrukams nesako. Taip pat buvo keista, kai nuėjom į barą, kurio viduje buvo rūkoma. Ir dar per pirmą pusdienį mačiau du žmones, kurie šlapinosi tiesiog gatvėje. Bet šiaip Berlynas paliko tvarkos jausmą.
Pavalgęs ir nusiprausęs jaučiuosi gerai, nejuntu didelio nuovargio, todėl išsiruošiu į koncertą.
Viduje pilna žmonių, ryškiai per daug, todėl išeinu į lauką. Ten sutinku kolegą iš radijo, ateina kiti pažįstami, sutinku ilgai nematytą buvusią simpatiją K. Kalbam, geriam alų, rūkom. Kai kojoms jau per šalta, einam į vidų, ten užeinam į repeticijų kambarį – tokia ramesnė erdvė visam tam šurmuly. Kažkoks girtas bičas ateina ir prašo, kad leistume jam čia numigti; mandagiai išprašau jį lauk, aiškindamas, kad tuoj čia viską užrakinsim ir jis po to negalės išeiti.
The Stubs sugroja šauniai, klausausi jų stovėdamas ant laiptelių, nuo kurių gerai matosi scena. Jiems baigus, vėl išeinu į lauką, ten randu girtą GJ, jis kalbina dvi pažįstamas kurti verslą, bet viskas baigiasi tuo, kad pasakoja man apie savo problemas su mergina ir kodėl šiandien taip jis pasigėrė. Po kiek laiko atėjusi K. atima iš jo Becherovkos butelį, aš noriu iškviesti jam taksi, kad saugiai grįžtų namo (nesutiko; taip ir nežinau kaip jis grįžo namo). Tada kalbu su Ga., sakau mes tiek ir tiek metų pažįstami, bet kartais galvoju, kad visai tavęs nepažįstu, ar tu laimingas žmogus?
Sugrįžęs į vidų randu grojantį Chris Imler‘į, nelabai įdomu, tai nueinu vėl į repeticijų patalpą, ten kalbu su tokia chemike, ji dėvi raudoną suknelę, ji visada būna gražiai apsirengusi, kiek ją pamenu, o už durų vis dar toliau geria jaunimas, ir kai išeinu iš repeticijų patalpos, mane už rankos suima tokia mergina, ji sako koks tavo vardas?, sakau Povilas, ji sako aš tave pamenu, tu man patikai, sakau svarbu neužmiršk, kad reikia mokytis.
Istorija su ja labai paprasta: kartą sėdėjom ant sofos su Gyrtu, kalbėjom, buvom seniai nesimatę. Ir tada priėjo ta mergina ir prisėdo prie mūsų, sako sveiki, kiek man metų duotumėt? Aš norėjau juoktis, bet susilaikiau; Gyrtas jai davė 18, aš daviau 16, o jai lyg ir 17 buvo. Tada pasakojo, kad neturi draugų ir tik čia atėjusi jaučiasi gerai, kad gyvena tik su tėvu ir mažesniu broliu, ir kad tėvas ja nesirūpina, tik duoda vis pinigų, ir kad ji beveik pati augina brolį, ir kad jai nesiseka mokykloje, nes jai ten neįdomu, ir tada paklausė ką jai daryti – stengtis mokytis ar nesistengti, ir Gyrtas pasakė, kad jam jokio skirtumo, o aš pasakiau, kad stengtųsi, tai ji padėkojo ir nuėjo kažkur.
O kitą kartą aš sėdėjau fotelyje užsimerkęs, nes skaudėjo galvą, laukiau koncerto, ir išgirdau, kad ant šalia manęs esančios sofos kažkas prisėdo – vaikinas ir mergina. Jie kalbėjo, po to girdžiu mergina klausia: o kas šitas čiuvas? Vaikinas atsakė Povilas, jis tokią radijo laidą anksčiau vedė. Mergina sako: jis kietas, jis man liepė mokytis; ir aš mintyse nusišypsojau, supratęs, kokia tai mergina.
Dar kažkiek laiko praleidęs lauke grįžau į salę, ten jau grojo breakcore/rave, stebėjau kaip ant scenos lipa vietinės jaunos merginos, o viena iš jų tokia pasipuošusi: juodos pėdkelnės, trumpa juoda suknelė su keista iškirpte; ir kaip ji ten šoka, ir raivosi. Atrodė kaip nesubrendusi mergaitė, siekianti sulaukti vyrų pripažinimo. Liūdna, tik tiek. Priminė Berlyną:
– Are you alone? – klausia mergina.
– No, I‘m with my friend.
– Where is he?
– He‘s already sleeping in our room.
– Ok then, so we can go to my room.
Bet tada įsikalbėjom su I., man patinka su ja kalbėtis, po to šiek tiek šokom, ėjom parūkyti, vėl grįžom, bare baigėsi alus (ir gerai, kad baigėsi), šokom dar, man patinka kaip ji kartais suima už rankos, o tada viskas baigėsi: DJ baigė groti, mergaitės nulipo nuo scenos, tuoj penkios ryto, atsisveikinu su I. ir einu nakvoti pas Sk.
Tik kitą dieną prabudęs vėl kažkaip prisimenu tas merginas, desperatiškai bandančias gauti vyrų pripažinimą, vėl atminty iškyla hostelis Berlyne.
Neapibūdinamo amžiaus moteris pavargusiu veidu ir susitaršiusiais plaukais sako:
– I‘m just trying to love and accept myself the way I am, you know? I live a happy life now.
Kai ją kalbinęs vaikinas nueina, ji greit išsitraukia mažytį veidrodėlį ir gražinasi, taisosi plaukus, kurie visai jos neklauso. Vaikinui grįžus, jie toliau tęsia pokalbį.
– Where will you travel next? – klausia vaikinas.
– Anywhere where I can I pay with my pussy.
Šeštadienį vakare važiuoju iki autobusų stoties. Ten sutinku V. ir perduodu jai telefono kroviklį, nes buvo palikusi pas mus, kai nakvojo ketvirtadienį. Tada eidamas link koncerto vietos galvoju, kad esu jau ilgai nevalgęs, reiktų kur nors užsukti, tai užsuku į pirmą pamatytą vietą – Čili piceriją Sodų/Šopeno g. kampe.
Picerija beveik visai tuščia, tik kiek toliau sėdi pagyvenęs žmogus, o dar kitame gale sėdi du vyrukai. Didžiausią triukšmą kelia per kolonėles skambanti muzika; užsisakęs skaitau naujienas apie įvykius Paryžiuje.
Kai atneša sriubą, į piceriją užsuka du išgėrę ir garsiai kalbantys vyriškiai, jiems abiems maždaug 30-35 metai. Jie iškart šaukia padavėją, užsisako alaus ir klausinėja ko galėtų gauti prie alaus. Padavėja siūlo sūrio, vyrai nusprendžia užsisakyti keptos duonos. Gerdami alų jie kalba apie kūrvas ir bapkes. Po maždaug dešimties minučių prie jų prisijungia dvi moterys – viena su mažu vaiku, o kita išvaizdi, tik neskoningai apsirengusi. Jos valgo keptą duoną, o vyrai dar užsako bulvių traškučių.
Po to į piceriją užsuka maždaug mano amžiaus porelė – aukštas liesas vaikinas ir stambi mergina. Jie įsitaiso visai šalia manęs, vaikinas užsisako alaus, o mergina – aštrią šeimyninę picą. Vėliau, kai jiems atneša picą, valgo tik mergina, o vaikinas vis ją skubina, kad greičiau valgytų, nes yra daug darbo, o tu man ir taip kainuoji su visom šitom picom. Turint omenyje, kad esame Sodų g., man kyla tik viena mintis – jis yra jos sąvadautojas.
Susimokėjęs išeinu ir pasuku link koncerto vietos. Dar užsuku į parduotuvę nusipirkti ko nors išgerti, ten sutinku tokią pažįstamų porelę. Sustoję prie kasos kalbame apie įvykius Paryžiuje, kai už nugaros išgirstu vyriškį sakantį tai kiek ten žmonių mirė? Atsisukęs išvystu nuolatinį šios parduotuvės klientą – girtą ir smirdantį šlapimu vyriškį, kuris, nepaisant oro sąlygų, visada mūvi šlepetes. Sakau 120-kažkiek mirė, o jis sako man atrodo 129, ir aš nusisuku, nes nenoriu nei jo matyti, nei užuosti, ir kol kasininkė skenuoja mano prekes, kita kasininkė įmuša į kasą vyriškio degtinės butelį.
Koncerto vietoje jaučiuosi be vietos, nors yra pažįstamų, bet aš šiandien be žodžių, be nuotaikos. Prisėdęs ant sofos skaitau apie teroristinius išpuolius per paskutinius du dešimtmečius, o šalia manęs įsitaiso girtas vaikinas. Jis tai atsikelia ir nueina, tai vėl grįžta, kalbina kitus žmones, geria alų, rūko, kartais šūkteli ką nors niekam. Iš kitos jo pusės sėdi maždaug mano amžiaus porelė: jie geria alų, rūko tabaką, laižosi, tada vėl geria alų ir rūko tabaką, ir laižosi – ir viskas sukasi ratu.
Vėliau prie manęs prisijungia draugų porelė, bet aš ir toliau kažkoks ne toks. Kuo daugiau stebiu aplinką, tuo viskas labiau erzina ir žeidžia. Kai galų gale užgroja pirmoji grupė, stebiu vokalistą ir kažkoks juokas ima iš jo perdėtų pastangų šokinėti ir užvedinėti publiką, nors kitu atveju aš sakyčiau, jog taip yra geriau nei būti medžiu ant scenos.
Pertraukos metu nuėjęs prie tualeto sutinku I., ir nors man patinka su ja bendrauti, bet kai ji mane užkalbina, aš visai nenoriu palaikyti pokalbio; tada dar rūkydamas bendrauju su tokiu pažįstamu būgninku, jis klausinėja manęs apie kūrybą, aš kažką ten jam atsakau, bet labiausiai norisi, kad jis nustotų kalbėt, nors iš tiesų net ir tada būtų blogai – greičiausiai mane šiandien žeidžia bet koks žmogus, esantis šalia manęs.
Pradėjus groti antrai grupei pavyksta trumpam atitrūkti nuo savo minčių, reiškia muzika įtraukianti, o tai jau yra šis tas. Bet vos jie baigia groti, iškart noriu bėgti iš tos vietos, todėl su draugų porele išeinam ir iškviečiam taksi. Kai jie išlipa, lieku važiuoti vienas. Kelionė, atrodo, be galo ilga, taksistas nieko nekalba, automobilyje neskamba nei muzika, nei radijas, ir taip nyku man, ir tas nepasitenkinimo jausmas niekaip manęs neapleidžia.
Grįžęs namo nusiprausiu, išjungiu šviesą kambaryje ir kurį laiką sėdžiu ant lovos tamsoje, gerdamas mineralinį vandenį. Galvoju apie visus tuos žmones: apie jaunas merginas, bandančias bent nakčiai nusikabinti vietinius vyrukus, apie vietinius vyrukus, kurie bėga nuo tų merginų, apie gyvenimą sau apsunkinusius žmones, kurie ir toliau jį sunkina, apie moteris, sėkmingai surandančias savo teroristus, apie vyrus, kurie niekaip negali būti ištikimi, nors šiaip labai myli savo šeimą, apie moteris, kurios tai žino ir nieko negali pakeisti, apie tą dalį jaunimo, kuri turi rimtų motyvacinių problemų, nes jai atrodo, kad viskas ranka pasiekiama, todėl iškart tampa nebeįdomu, apie vyriškėjančias moteris, apie moteriškėjančius vyrus, „o ką darys vaikas, paklausiau, o ką darys vaikas?“.
Bet negali viskas būti taip blogai. V. teisingai man rašė: šeima yra dviejų žmonių reikalas ir jie gali nusistatyti savas taisykles. Todėl neturi viskas būti tik taip ir ne kitaip, todėl viskas gali būti kur kas geriau, nei manau.
– – –
Užmigau galvodamas apie gyvenimą su nuostabia moterimi.
Apsirengiu senais džinsais ir senais marškinėliais ir išvažiuoju į centrą.
Repetuojam su Sk. Viskas einasi nelabai gerai, bet nuotaika puiki; viduje karšta ir man net mediatorius slysta iš rankų.
Po to užsukam į parduotuvę, dar trumpai į Sk. namus, o tada jau keliaujam link Vilnelės.
Kai ten nueinam, matau vien nepažįstamus žmones, visi jie buvo su Sk. Rainbow Gathering. Iškart į akį krenta viena mergina: tamsi, gražiai apsirengusi, turi apgamą ant veido; tamsoje mūsų žvilgsniai susitinka, tarsi tirtume vienas kitą, ir man trumpam pasirodo, kad aš ją jau esu sutikęs.
Tik po kurio laiko, kai įprantu prie visos kompanijos ir pats galiu daugiau kalbėti, suprantu, į ką ši mergina tokia panaši. Ji primena Mariją, su kuria susipažinau dar 2008 metais. Ir kai ši mergina man vėliau sako ar mes kartais nesam pažįstami?, aš sakau ne, bet tu man primeni tokią merginą, kurią kažkada pažinojau.
Su ja buvo kažkas negerai, pajutau tai iškart, vos užėjęs į jos kambarį. Jaučiausi tarsi vagis, nes apžiūrinėjau jos knygas ir kompaktines plokšteles jai pačiai nesant namuose, nes mus į butą įleido jos pažįstama, su kuria jos kartu nuomojo bendrą butą, ir paliko mus ten, tai aš nuobodžiaudamas taip ir šniukštinėjau visur po butą. Dabar jau nežinau kodėl, bet tiek jos knygos, tiek kompaktinės plokštelės, o ir šiaip visas kambarys spinduliavo keista nuotaika, ir aš pradėjau nekantrauti kada išvysiu šito kambario savininkę.
Kai ją išvydau, man pasidarė dar aiškiau – su ja tikrai kažkas negerai, ir, visa bėda buvo ta, kad tai mane labai traukė. Ji buvo trumpų juodų plaukų, dėvėjo suknelę ir baisiai nutrintus, purvinus konversus, ir rūkė, velniškai daug rūkė ir nė karto nenusišypsojo – ir to man buvo per akis, kad užsinorėčiau jos. Mes labai greit radom bendrą kalbą, o po to likusį vakarą, kai su būriu žmonių nuėjom į koncertą, aš vis stebėjau ją, ir kaip vaikas geidžiau, kad ji nekalbėtų su kitais vyrukais, aš norėjau, kad kalbėtų su manimi, o pats tuo metu viduje kovojau su potraukiu jai ir bandymu sau įteigti, kad aš šiaip jau turiu merginą ir man visai nereikia šito naujo flirto.
Kažkuriuo metu išėjau į lauką parūkyti ant laiptelių, ir ji atsidūrė šalia. Rūkėm sėdėdami greta, žiūrėjom kažkur tolyn, prakalbom kažką apie žmonių santykius, ir aš tada leptelėjau, kad man rodos, du žmonės negali būti pilnai laimingi kartu. Ji paklausė ar mane kankina ši mintis, aš atsakiau, kad kartais neduoda ramybės, pvz. šiandien, ir ji tada pradėjo pasakoti apie kažkokią savo istoriją su vaikinu, ir jos išklausęs pajutau, kad mes dabar kažkaip jau susijungę, suradę ryšį esam. Ir dar, nors ir nesupratau, kaip tai paaiškinti, aš žinojau, kad mes šįvakar galėsim permiegoti.
Bet vėliau, po dar kelių alaus, kai apgirtau, ėmiau daug blaiviau galvoti apie visą šitą situaciją ir nusprendžiau, kad nesąmones galvoju, nes aš turiu draugę ir nenoriu jokios kitos merginos, nors ši ir knygas skaito, ir muziką įdomią klauso, ir šiaip mane neblogai supranta. Taigi kai ji siūlė su kitais dar eiti į kitą barą, aš atsisakiau, neparodžiau jai jokio dėmesio ir su likusia dalimi žmonių patraukiau atgal į butą, kuriame visi buvome apsistoję. Tada nuėjau miegot, o prabudęs pagaminau valgyti, ir viskas.
Bent jau atrodė, kad viskas. Nes po to, kai sutikdavau ją, kaskart pajusdavau vėl visą tą grįžtantį geismą jai, kažkokį nesveiką potraukį. Ir ji būdavo taip apsirengusi, taip kaip tik tarsi man, ir ji visada kažką pasakydavo, kažką tokio, kas mane labai sudomindavo. Ir kai mes prasilenkdavom universitete, palydėdavau tolstančią akimis, arba kai mes atsidurdavome kažkur bare prie vieno stalo su kitais bendrais pažįstamais, aš vis dirsčiodavau į jos pusę.
O po to mano draugas iš Alytaus pradėjo su ja draugaut ir aš jam šiek tiek pavydėjau. Jie ilgai nebuvo kartu, o kai išsiskyrė, mačiau ją dar kartą viename koncerte su kažkokiu gražiai atrodančiu vyruku. Atrodė tokia nurimusi, net kažkiek elegantiška. Kažkas dar minėjo, kad ji ruošėsi išvažiuoti į Kazachstaną (?). Kad ir kaip bebūtų, kartais vis ją prisimenu. Man įdomu, ar tokie žmonės kada nors suranda savo uostą.
– – –
Ji sako leisk padėkoti tau moterų vardu, nes tu tikrai gražiai pasielgei; vamano viena draugė po pirmojo karto išvis pradėjo bijoti vyrų, nes jos pirmas kartas buvo toks, kad jie glamonėjosi glamonėjosi, o kai suprato, kad vyras nori kažko daugiau, pasakė ne, bet jis visai nesiklausė, paguldė ją ant pilvo ir išdulkino.
Ji sako aš suprantu ką tu sakai, man irgi taip buvo, kad po ilgos draugystės išsiskyrusi nemokėjau miegoti viena, tai pakviečiau kelis draugus, bet su vyrais neįmanoma taip imti ir ramiai miegoti, jie pradeda liesti, o man nepatinka, kai mane liečia, tai su draugais daugiau jau nemiegojau kartu, bet pasikviečiau draugę, su ja tai būdavo labai faina miegoti, tik jos vaikinas pradėjo pavydėti, tai nustojom tai daryti.
Jos komiškas istorijas keičia dramos, man patinka jos klausytis. Bet negaliu apsimesti, jog nesuprantu, kad mano draugas Sk. yra nužiūrėjęs ją ir jie vienas kitą vis apkabina, juos kažkas jau sieja, todėl negalvoju apie ją. Man tik įdomu ar ir kitiems žmonės pasitaiko sutikti naujus žmones, kurie yra tokie kažkuo panašūs į seniau pažintus, sutiktus žmones? Ar čia tik man taip, nes aš tai kažkokiu būdu prisišaukiu?
Tiek to.
Išgeriu dar alaus, surūkau cigaretę, ir dar, dar, o kai kažkas duoda viskio, aš neatsisakau.
Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.
Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.
Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.
Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.
Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.
Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.
Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.
Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.
O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.
Kartais būna žmonės, būna žmonės,
„hey angele, sukvieskime žmones ir papasakokim apie mūsų meilę papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“
– – –
Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.
Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.
Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.
Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.
„klausausi tykiam ištuštėjusiam būste girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo ir tavo nebuvimas apsunksta tvyksteli ir susminga gilyn“
L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.
Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.
Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.
Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.
Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.
SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.
Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.
Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.
Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.
Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?
Tikiuosi estetiškiau.
– – –
Tomas Petrulis Atminimo diena
matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti
Sapnavau kad sužinojau jog serbų grupė Repetitor užsuks koncertui Minske ir pagalvojau kodėl gi man ten nenuvažiavus surinkau draugus ir visi išvažiavom buvo Tadas iš Alytaus Gabrielius Lukas ir Karolis iš No Real Pioneers o kai nuvažiavom į Minską tai visą laiką buvo labai tamsu ir lijo pūtė žvarbus vėjas mes bijojom sutikti milicininkus todėl kai nuėjom į klubą per anksti nusprendėm eiti pasislėpti kažkokiuose griuvėsiuose ir išgerti alaus
Visur buvo purvynai lietus nesiliovė alus gėrėsi neskaniai ir kai po pusvalandžio pasukom atgal į klubą pamatėm begalę laimingų žmonių einančių iš klubo į lauką ir jie visi šypsojosi buvo labai daug senų pažįstamų iš hardkoro koncertų ir supratau tada kad baigėsi jau koncertas mes pavėlavom apėmė nenusakomas liūdesys
Užėjom į klubą ir pamatėm kad Repetitor dar nesikrauna instrumentų jie pradėjo groti ir supratau kad publika paprašė pakartot bet kažkodėl visi išėjo ir grupė dabar pradėjo groti encore’ą maždaug dešimčiai žmonių atpažinau kad groja dainą U pravom trenutku bet pati grupė atrodė pavargusi be ugnelės jie dairėsi po klubo salę viskas taip šūdinai išėjo šitam Minske
Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.
Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.
hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai
Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.
hey angele, dienos ateina, paskui naktys o aš negaliu nieko patarti
Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.
Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.
hey angele, aš kaip ir tu man daug nereikia man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)
Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.
hey angele, tu man labai daug reiški tu ir dar keletas nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu
Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 