Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)

2011

Metų svajonė: Deftones koncertas Varšuvoje. Svajonė išpildyta kartu su vaikystės draugu Tadu, blogeriais buržujum ir alkoholikairniekšai. Nuvažiavom, pamatėm, išgirdom, grįžom pavargę, bet laimingi ;)

Metų muzikinis atradimas: Miglės dėka rudenį išgirdau grupę The Dead Weather. Geras rokelis, ir jeigu būčiau šitą grupę išgirdęs anksčiau, tai ji būtų daugiausiai klausyta šiais metais (o dabar – Deftones (567 dainos) ir Arctic Monkeys (335 dainos)).

Metų pavariau: nepaisant milžiniško tingėjimo, didelės baimės, pesimizmo, idealizmo siekimo, ėmiau ir parašiau varganą bakalauro darbą, už kurį gavau net 9 ir pagaliau baigiau universitetą.

Metų atradimas: kad fantasy dalykai ir stalo žaidimai mane domino anksčiau, tai man nebuvo paslaptis, tačiau proga pažaisti kokį nors įdomų stalo žaidimą, kuris yra ne Monopoly ar Alias, pasitaikė tik šių metų rudenį. Dabar turim du žaidimus – Small World ir 7 Wonders, abu įdomūs, nespėjo pabosti. Baisu tik tai, jog mane itin domina Magic: The Gathering kolekcinės kortos..

Metų pamoka: o jų buvo dvi, abi labai laiku ir vietoj.

1.) Nekalbėti apie buvusias merginas su kitomis merginomis, net jeigu jos pirmos pradeda kalbėti apie savo buvusiuosius, tokiu būdu tave ragindamos irgi pasidalinti dalykais iš praeities.

2.) Atskirti literatūrinį susižavėjimą merginomis nuo paprasto susižavėjimo. Literatūrinis yra skirtas tik tam, kad toliau galėtum parintis, ieškoti nesurandamo, spręsti problemas, kurių nėra ir t.t.

Metų knyga: Witold Gombrowicz “Kosmosas“.

Metų filmas: šįkart ne filmas, o serialai CSI (tas pirmasis iš CSI serijos, kur veiksmas vyksta Las Vegase), The Office (ne britiškas, o amerikietiškas) ir Walking Dead.

Metų blogas-atradimas: žinoma, kad In Love With Love. Sudrebino lietuvišką blogų pasaulį kaip turi būti ;)

Metų džiaugsmai: FK Dainava klubo atgimimas (pavasaris), išsikrausčiau iš studentų bendrabučio (vasara), ilgasis Žolinių savaitgalis miške prie ežero netoli Druskininkų (vasara), Europos krepšinio čempionatas, nepaisant to, kad pabaiga buvo netikėta (ruduo), pažintis su Migle (ruduo), naujųjų metų sutiktuvės (žiema), draugai (visąlaik).

Metų nusivylimai: serialas Californication, Julio Cortazar knyga “Žaidimas baigtas“, Witold Gombrowicz knyga “Transatlantas“, Arctic Monkeys albumas “Suck It And  See“, mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto prastas žaidimas naujajame sezone.

Witold Gombrowicz „Kosmosas“

rugpjūčio mėnesį darbe buvo daug dienų, kai dirbti nebuvo ką, taigi laiką leisdavau naršydamas internete arba fantazuodamas. vieną dieną naršydamas radau Salomėjos blogą bei jos blogą apie knygas. būtent pastarajame bloge ir aptikau Witold Gombrowicz. kadangi autorė buvo labai sužavėta rašytojo romanais, pamaniau, jog reiktų šitą vyruką įsidėmėti, juolab kad jo du romanai išleisti Baltų lankų rinktinės prozos serijoje.

gruodį, o gal lapkričio pabaigoje užsukau į Baltų lankų sandėlį Kalvarijų gatvėje, ten radau nebrangiai tris kartu parduodamas knygas, kurių seniai norėjau. viena jų buvo W. Gombrowicz „Kosmosas“. prieš pradedant skaityti mane šiek tiek suneramino tai, kad galiniame viršelyje buvo parašyta, jog tai yra avangardas ir t.t., o aš tikrai nesu didis avangardo mėgėjas. tiesa, perskaitęs knygą net nežinau, ar pats pavadinčiau romaną avangardiniu.

apie ką romanas, nepasakosiu, nes trūksta žodžių. jame yra mistikos, kartais sunkiai logiškai suprantamo minčių srauto, atsitiktinumų, kažkiek erotikos. romanas įtraukė mane pačiu pirmuoju sakiniu: „Papasakosiu apie kitą, keistesnį nutikimą“. tokios romanų pradžios man labai patinka, nes iškart sužadina smalsumą, įtraukia. (pats irgi visada bandau rašyti prozą taip, jog bent jau pirmoji pastraipa sukeltų kažkokį susidomėjimą, smalsumą.) perskaitęs pirmąjį knygos lapą supratau, jog šis romanas man patiks. panašiai buvo ir su Knuto Hamsuno romanu „Badas“ – po pirmojo puslapio taip įsitraukiau, kad norėjau pakeist visus dienos planus ir tik skaityti toliau.

vietomis romanas skaitosi labai lengvai, net jeigu būna ilgi minčių srauto aprašymai, o kitomis vietomis mano ir taip negreitas skaitymo tempas dar labiau sulėtėja. tai vienas iš tų retų tekstų, kuris priverčia ne mąstyti, o jaustis, ir būtent šis romanas privertė jaustis keistai, nesaugiai. pamažu skaitydamas ir aš pats pradėjau jausti keistą paranoją, kažko nemalonaus neišvengiamumo jausmą. įdomu tai, jog nors tekstas ir sukelia įspūdingą nuotaiką, su pagrindiniu veikėju tapatintis visai nesinori, norisi stebėti jį iš šalies, nesikišti į jo aplinką ir įvykių sūkurį, į kurį jis yra įtrauktas, tarsi jis jau būtų pasmerktas įvykių rutuliojimuisi tik į blogą pusę.

romanas priminė Paul Auster „Niujorko trilogiją“, Kafkos „Pilį“, Haruki Murakami „Avies Medžioklę“, „Dansu Dansu Dansu“ ir J-P Sarte‘o „Šleikštulį“, tačiau pats savaime jis yra unikalus romanas.

dabar pradėjau skaityti W. Gombrowicz‘iaus „Transatlantą“, tikiuosi patiks panašiai kaip ir „Kosmosas“. perkant „Transatlantą“ jauna kasininkė pasiteiravo, ar perku jį sau, ar kam nors dovanoti. atsakiau, kad sau. tada ji padavė man knygą ir šypsodamasi pasakė, jog aš tikrai nenusivilsiu. aš padėkojau, kažką burbtelėjau ir išėjau iš knygyno galvodamas apie bendrą gyvenimą su kasininke. o kodėl ne? ;) juodaplaukė, prie knygų – ko daugiau reikia? ;)