Posts Tagged ‘krepšinis’

Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

2017/11/13

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Rugsėjis (2)

2017/09/11

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Apsiniaukę

2013/09/23

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

“That Girl With Sharp Teeth“

2013/09/19

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.

Popietė

2013/05/02

dar tik popietė,
o diena jau išsikvėpusi.

esu biure,
žiūriu pro kabineto langus
į didelį prekybos centrų plotą.

galbūt viename iš tų centrų
koks nors žmogus
šią akimirką taip pat sėdi
ir žiūri pro langą,
jausdamas tą tylą
ir nerimą, ir keistą žinojimą,
jog viskas absurdiška.

norėčiau jam pasakyti
labas, bičiuli,
aš irgi neturiu pinigų,
dviejų dantų,
man patinkančio darbo,
gero ateities plano,
guluosi vienišas,
o atsikeliu dar vienišesnis.
bet, žinai,
vakar su draugais
mėčiau į krepšinį
ir buvau velniškai laimingas.

viskas nėra taip jau blogai.

Kasdieniškai

2011/09/28

Keistas etapas: tamsūs rytai – darbas – namai – mergaitė – kartais radijas – kartais senamiestis.

Kai tik baigėsi Europos vyrų krepšinio čempionatas, mano rutina pasikeitė. Aišku, labiausiai dėl mergaitės, bet ne tik dėl jos. Dingus krepšiniui pajutau kažkokios veiklos stygių. Kvaila sakyti, kad žiūrėti krepšinį kas antrą dieną yra veikla, tačiau tai vis tiek kažkiek dangino mano laiką. Dabar jaučiu, kad trūksta veiklos, galvoju net įsigyti matematikos 6 klasės vadovėlį ir pasimokyti, ir paspręsti užduotis. Kodėl būtent matematika, o ne kas nors kita? Nes man slapta visada patikdavo skaičiuoti, skaičiai turi kažkokią magiją, man ypatingai patinka skaičiai 0, 8 ir 9; bėda mokykloje buvo ta, jog buvau tinginys ir, kai matematikoje pradėjo nesisekti, dar labiau apleidau ją (dėl tingėjimo apleidau ir fiziką bei chemiją, nors chemijai visada jaučiau simpatiją, o fizikai visai ne, tačiau fizikams vėliau pradėjau jausti simpatiją, nes jie įdomių dalykų gali papasakoti).

Dar norėčiau atostogų, nors dabar ir ruduo. Kelčiausi vėliausiai 09h, lėtai leisčiau rytą, gerčiau arbatą, valgyčiau, nusimaudyčiau ir tada galėčiau sėsti mažiausiai trims valandoms rašyti apsakymą. Apsakymas būtų apie vyruką, kuris vis guodžiasi, jog neturi merginos, ir kartą draugas jam prikalba visokių dalykų, dėl kurių vyrukas pasijunta užtikrinčiau ir nusprendžia sužavėti kokią nors merginą savo unikalumu. O jo unikalumas, bent jau tas, kuris jam pirmiausiai šovė į galvą, buvo ausų judinimas. (Šita idėja atsirado kažkurią naktį nemiegant su mergaite.) Greičiausiai iš to rašymo išeitų absurdo tekstas, bet bent jau pasismaginčiau kaip reikiant ;)

Rugsėjis buvo brandus, tikiuosi spalis nebus slogus.

14/15 Metų Dienoraštis. V

2009/11/23

šįkart dienoraščio ištraukos apie tai, kiek rašymas man teikė džiaugsmo ir ką veikdavau nuėjęs pažiūrėti krepšinio varžybų ;)

– – –

Apie Savimeilę (Greičiausiai)

… Pirmą kartą pripažino mane etikos pamokos mokytoja. Tada gal apie dvylika vaikų rašė tema, kurią pasirinko. Temos buvo dvi: „Laimė“ ir „…“ (nelabai atmenu!). Pasirinkau „Laimę“ ir puoliau rašyti. Parašiau vos ne visą knygą!

Pripažino kaip „vienas iš geriausių rašinių“. Aš labai tuo apsidžiaugiau. Pirmasis pripažinimas. Tiesa ne prieš visą class‘ę, bet ir tiek gerai.

Jūs tikriausiai galvojate prie ko čia ta class‘ė ir pripažinimas. Politika paprasta: jeigu būni pripažintas vienu iš geriausiai atlikusiu darbą, tai ir pačiam geriau „ant dūšios“ ir kiti gali pradėti į tave žvelgti ne kaip į kvailą linxmuolį, o kaip į visai normalų, protą ir jausmus turintį „žmogų“.

Grįžtu prie mano pripažinimų.

Antrasis įvyko taip pat šiais metais. Ne, ne eilėraštį gerai parašiau.. Jeigu dar bent kelis elėraščius kox nors „žmogus“ įvardintų kaip „gražius“ ar kažką į tai panašaus, tai visai apsidžiaugčiau!

Buvo tokia tema „Kartą sutikau save (tiek ir tiek metų)“. Žodžiu reikėjo save įsivaizduoti, kai esi kiek nors metų (dažniausiai visi rašė, kad jiems daugiau nei keturiolika).

Aš parašiau vos ne rimčiausią savo darbą per visą kol kas nugyventą gyvenimą. Rašiau tai, kas šovė į galvą. Taigi taip gavosi, kad ir mirė mano draugė (panelė), ir vaikų jau turiu ir vedęs Simutę_. Ji buvo įvardinta kaip Čečmekė. O ta nelaimingoji, kuri mirė, ta mano panelė (draugė) buvo pati Kristina! Aha! Nejuokauju.. Ji buvo pervadinta į Kitną.

Mano rašinį skaitė prieš visą (!) class‘ę… Jaučiausi lyg laimėjęs milijoną. Nors geriau pagalvojus, ne milijoną, o kažką neįkainojamo, tokį pojūtį, kuris kaip staigiai atsiranda, taip staigai ir dingsta, kuris užpildo širdį (trumpam) džiaugsmu ir viskuo kas į džiaugsmą panašu..

– – –

Kaip Krepšinį Žiūrėdavau

Penktadienį vakare lėkėm į krepšinio varžybas. Mūsų miesto ekipa („Alita“) žaidė prieš Vilniaus kašio komandą („Lietuvos rytas“). Žmonių buvo taip lyg ir „ovaš“.. Kaip visada sėdėjau su chebra tribūnoje „E“. Ten sirgaliai visada sėdi ir palaiko „Alitą“.

Buvo tikimybė, kad „mes“ galim laimėti, bet taip neatsitiko. Rungtynės nei įtemptos, nei labai lengvos buvo. Iš pradžių laiminėjo „Alita“, bet po to.. Taip ir pralaimėjo. Kokiu taškų skirtumu? Neprisimenu. Niekada neprisimenu. Keista – juk žmonės eina ten rungtynių žiūrėt. Kaip gali rezultato nežinot? O vat man ne vien krepšinis rūpi ten sėdint..

Kuomet išlekia šokėjos.. Tiesiog ir spoksau. Niekaip neatitrauksi mano žvilgsnio nuo jų. Ypač nuo Agnės. Agnė man pati gražiausia (mano nuomone) iš visų šokėjų. Žemo ūgio, trumpi plaukai. Labai gražiai atrodo, kai susipina plaukus į kasytes (toliau nemoku aprašyt, kaip tos kasytės atrodo!). Taip buvo ir Laura susipynusi aštuntos class‘ės pradžioje. Kaip po to sužinojau – Lauros geriausia draugė yra Agnė! Čia tai jėga. Negalėjau patikėti. Gavau (žinoma) Agnės mob. tel. num. (ačiū Laurai). Tiesa buvo šioks toks kuriozas prašant jos numerio.

Nusiunčiau Laurai sms‘ą: „Tai ar duosi?“. Po to pagalvojau, kad ji gali ne taip suprasti ir siunčiau jai kitą sms‘ą su paaiškinimu, bet.. Kaip tik tuomet neliko sąskaitoje pinigų! Viskas baigėsi gerai. Ot aš tai „pavarau“..


%d bloggers like this: