Gruodis

Sėdžiu ant grindų savo kambaryje ir klausausi kaip virtuvėje kambariokas kalbasi su kažkuo telefonu. Jo nuotaika labai pakili, jis dažnai juokiasi ir juokauja. Turbūt kalba su buvusia mergina, ji yra jo silpnybė.

Aš irgi turiu savo silpnybę. Užvakar su ja darėm sniego angelus 4 val. ryto. Kai šiandien pažiūrėjau pro langą į tą vietą, kur juos darėm, mūsų sniego angelai labiau priminė aštuonkojus, blet, o ne sniego angelus; nors iš tiesų atrodo, kad toje vietoje kažkas būtų bandęs įnirtingai kasti žemę.

Sekmadienį kambariokas paklausė kaip aš jaučiuosi, bet iškart patikslino: aš nenoriu žinot kaip tu jautiesi morališkai, man įdomu ar tau viskas gerai fiziškai. Atsakiau, kad fiziškai jaučiuosi gerai ir nuėjau į savo kambarį.

Tai dabar ir sėdžiu čia ant grindų, rašau, mąstau, kenčiu morališkai, klausausi telefonu kalbančio kambarioko. Aš nežinau, ar man derėtų susirūpinti dėl to, kad visą savaitę neskaitant darbo nieko kita neveikiau kaip sėdėjau ant grindų savo kambaryje; valgau mažai ir retai, miegas sutrikęs, juodi ratilai po akimis.

Kartais galvoju, kiek aš galiu visko pakelti, kažkur turėtų būti ribos. Bet kaskart, kai pasiekiu kritinį tašką, aš pastumiu jį dar toliau.

Dabar aš suprantu, kad mirtis ilgai trunka.

***

Idiliškas vakaras su Rū. Kai važiuojam taksi namo, sėdim gale. Ten randu kažkokią pagalvėlę, ji tokia nemaža. Paimu ją, žiūriu – ant jos katino veidas nupieštas. Prikišu pirštą prie katino ausies ir kasau – įsivaizduoju, kaip katinas mėgaujasi.

***

Po to užsidegu žvakę, išjungiu šviesą ir taip sėdžiu ant žemės kambaryje.

Eina antra savaitė, kai nieko kita namie neveikiu, tik va taip sėdžiu.

***

Norėčiau išsiverkti, bet nežinau kaip tai daroma, todėl vieną dieną įsijungiu filmą Message In A Bottle su Kevinu Costneriu. Filmo pabaigoje, kai jo vaidinamas veikėjas miršta, pasiekiu savo – verkiu tarsi nežinia kas būtų nutikę.

Lapkritis (2)

Po to baigėsi priešpilnis, ir man viskas kažkaip palengvėjo. Tiesiog nubudau vieną rytą ir jaučiausi gerai, nors dar iš vakaro ėjau miegoti labai neramus. Buvo antradienis, ėjau gatve šypsodamasis, panosėj dainuodamas, pasaulis atrodė nebaisus.

Toks drastiškas nuotaikos šuolis šiek tiek gąsdina, kita vertus – ne pirmas kartas.

***

Sapnavau, kad susitikinėju su Beata Tiškevič. Mes lankomės koncertuose ir tyrinėjam kažkokias molekules. Beata dėvi juodas pėdkelnes. Daugiau nieko nepamenu.

***

Vilis Normanas, duodamas interviu apie savo paskutinį romaną „Masturbacija“: „Aš visuomet dėkoju autoriams, kurių knygos man padeda pajusti, kad ne aš vienas esu toks išprotėjęs šiame protingų ir labai intelektualių žmonių pasaulyje, kur su niekuo negaliu pasikalbėti nė viena įdomia tema.“

***

O dar vėliau sapnavau, kad laukiu eilėje prie Seimo narės Agnės Bilotaitės kabineto. Nežinau, ko man reikia pas ją, bet nekantrauju su ja susitikti.

Tai buvo šlapias sapnas.

***

Susitikimas su kiemo draugais. Nesimatėm visi kartu beveik metus. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, man kartais taip nutinka, kai patenku tarp žmonių, kurie yra kažką pasiekę gyvenime. Arba kurie tiesiog man atrodo normalūs žmonės. Neslėpsiu – jaučiu jiems pavydą dėl to; jaučiuosi už borto. Jie iškart pastebi, kad su manimi kažkas ne taip, kad aš per tylus, bet vėliau visgi viskas atslūgsta, aš irgi bendrauju ir juokiuosi, ir viskas lyg ir normalu.

Kai grįžtam parūkę su Edgaru ir jo mergina, kol dar stovim koridoriuje ir niekas mūsų nemato, apkabinu jį – žinau, kad žodžiais savo meilės jam kaip draugui nemokėsiu išreikšti.

***

Šįvakar ji atrodo labai gražiai, ypatingai gražiai atrodo jos plaukai. Ir čia man kyla klausimas: ar aš jai kada nors sakiau, kad ji graži ar kad atrodo gražiai? Bendraujam turbūt pusantrų metų, ir ji visada atrodydavo gražiai, bet ar aš kada nors jai tai pasakiau – blaivus, neišgėręs, puikiai suprasdamas, kad noriu jai tai pasakyti, o ne šiaip malu liežuviu neatsakingai?

Tada greitai, tarsi skubėdamas, pasakau, kad jos plaukai atrodo labai gražiai.

Bet vis tiek – kažkaip kvailai viskas skamba, tarsi tik plaukai būtų gražūs; ir vis tiek gėdingai jaučiuosi.

Pusantrų metų!

***

Mama sako: tavo romane visi veikėjai perpisti.

***

Po šaunaus savaitgalio nubundu pirmadienį išpiltas prakaito. Laikrodis rodo 05:30, galvoje sukasi juodžiausios mintys. Neįsivaizduoju, kaip reikės prastumti dieną, kai ji prasideda šitaip baisiai. Norėčiau užmigti, bet negaliu. Einu į tualetą, matau, kad per naktį prisnigo. Reiktų užsiregistruoti pas psichiatrę, reiktų pradėti vėl gerti vaistus, reiktų kažkaip rasti savyje drąsos priimti nemalonius sprendimus. Reiktų nenumirti.

***

Jeigu pirmuoju romanu save teisinu, tai antruoju pasmerkiu.

Rugpjūtis

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Liepa (2)

Baisus dalykas, kuris nutiko festivalyje Devilstone 2016 – vieną naktį buvau blaivus. Pamačiau iš šono visą tą chaosą, girtus žmones, agresijos proveržį. Festivaliai yra legali degradacija, o pats žodis „festivalis“ pateisina viską, kas jame nutinka. Be to, kai kurie dalykai, vykstantys festivaliuose, sveiku protu net negali būti paaiškinti – juos supranta tik tie, kurie buvo festivalio dalimi.

Savęs neteisinu.

***

Sėdint ant lieptelio prie upės draugui sakau: man atrodo, kad jau viskas baigėsi, net nebežinau ar man dar liko kažkokios vertybės, kuriomis galėčiau grįsti savo gyvenimą, ir aš gyvenu visiškai negalvodamas, nejaučiu jokios atsakomybės prieš nieką ir vis dažniau mane aplanko noras nustoti gyventi, pasibaigti, kažkaip imti ir neegzistuoti.

Tada kalbamės.

***

Mums bevalgant prie mūsų prisėda kažkoks aukštas, bet dar jaunas skinhead‘as su „Diktatūra“ marškinėliais. Jis labai girtas ir nori su mumis išgerti, mes – visai nenorime su juo išgerti, bet ir nevejame tolyn.

Pasakoja, kad neranda savo draugų, todėl prisėdo prie mūsų.

Pasakoja, kad prieš kelias dienas išsiskyrė su savo mergina, dabar ji neatsiliepia į jo skambučius. Tada išsitraukia telefoną ir bando skambinti kažkam, bet nesėkmingai.

Pasakoja, kad atvažiavo iš Klaipėdos, ir jau važiuodamas čia prisigėrė.

Pasakoja, kad kai dar gyveno Vilniuje, Pašilaičių rajone vaikščiodavo su kažkokiu draugeliu ant kaklo pasikabinęs svastiką – niekas prie jų nelįsdavo.

Pasakoja, kad geriausias jo matytas serialas yra Sons of Anarchy, žiūri jį jau trečią kartą.

Tada atsistoja ir kažkur nueina, aš lengviau atsidūstu. Bet neilgam – po dešimties minučių grįžta su trimis maisto porcijomis. Sako jūs tokie geri bičai, nupirkau jums valgyt. Ir vėl prisėda prie mūsų, vėl skambina kažkam telefonu, vėl pasakoja, kad išsiskyrė su savo mergina.

Po kelių dešimčių minučių atsistoja ir sako: nuveskit mane į palapinę, nes aš nesuprantu kur aš čia esu. Mes visi tylim, nes tingim ir jis mums nerūpi. Bet po to nugali kažkoks žmogiškumas iš išskaičiavimo, pakylam su draugu ir vedam jį link palapinių. Jis sako, kad jo palapinė kažkur miške. Einam į mišką, įjungiam prožektorių telefone. Jis sako, kad jo palapinė žalia, todėl kaskart, kai išvystam žalią palapinę, rodom jam ir klausiam, ar tai jo, bet jis vis sako, kad ne, tai ne jo palapinė.

Kai jau esam nuėję gilyn į kempingą miške, suprantam, kad nieko čia su juo nebus, todėl pasakom, kad mes grįžtam ir eisim klausyti koncerto. Jis sako, kad dzin ta palapinė, jis irgi nori paklausyti koncerto. Taip parsitempiam jį atgal, ir tik nuėję prie scenos kažkur pametam jį.

Pagaliau.

***

Vėl sukilo libido.

Atsigulu miegoti ir noriu. Nubundu ir noriu. Važiuoju į darbą ir noriu. Einu gatve ir noriu. Dirbu ir noriu, net darbas su Linuxais nenumalšina to noro.

Kažkoks prakeiksmas.

Liepa

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

Savęs daužymas

Kartais atrodo, kad mes žaidžiam vienas kito silpnybėmis.

Kartais atrodo, kad tokiems emotionally disturbed kaip mes išvis nebeįmanoma turėti skaidraus proto, o jei jau atrodo, kad pajutai kažkokį prašviesėjimą, reiškia tuoj smuksi žemyn, nes tavo minties skaidrumas tėra tik iliuzija. Todėl tokie kaip mes mėgstam tik neaiškias situacijas, nes nestabilumas ir nesuprantamybė yra vienintelė terpė, kurioje mes jaučiamės patogiai.

Kartais atrodo, kad tokie kaip mes nejaučiam niekam pagarbos, absoliučiai niekam, net vienas kitam; kad net kai galvojam, kad esam nuoširdūs su kitais, mes tik apgaudinėjam save ir kitus artimus žmones. Ir išvis neaišku kas mums yra artimi žmonės – tai priklauso nuo nuotaikos, oro arba išgerto alaus kiekio.

Kartais atrodo, kad mes skaudinam tik tuos, kurie mus myli ir mumis rūpinasi, ir vien todėl, kad būten šitie geri žmonės mums parodo, kad mes nemokam susitaikyti su savimi, kad nemokam mylėti savęs; bet net ir tai mums neberūpi. Būdami chaotiški, egldamiesi nesąmoningai, mes vis dar tikimės kažkokio stebuklo, kažkokio mistinio tinkamo žmogaus ar palankiai susiklosčiusios situacijos. Bet kaip įmanoma kažkas gera ir gražaus, kai tu pats esi toks smirdantis, šlykštus pūlinys? Ar tu pats norėtum būti kartu su tokiu žmogumi?

Įvardį „mes“ visur reikia pakeisti į „aš“, tik nežinau ar noriu save taip daužyti – visgi dar tik pirmadienis.

Nejaučiu jokios atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Nebepamenu, kada mano idealų siekis išvirto į tenkinimąsi savęs žalojimu ir skaudinimu. Tiesa ta, kad man turbūt jau seniai visiškai nebesvarbu, nei kai aš esu atstumiamas, nei kai pats atstumiu prie manęs priartėjusį žmogų – geriausiu atveju tik atsidūstu, ir viskas. Man pastoviai reikia žmonių, pašalinio triukšmo, kažkokių dirgiklių, nes vis sunkiau būti vienam su savimi, ramybė manęs jau netenkina. Aš esu visko, kuo norėjau būti, priešingybė; aš kryptingai save naikinu.

Man reikia pokyčio, man reikia išsivalyti, nes kuo toliau, tuo daugiau tamsos ir vis retesni prašviesėjimai. Nes nepaisant to, kad net būdamas šiukšle galiu kažkam patikti ir būti įdomus, aš geriausiu atveju esu panašus į tam tikrą linksmintoją, kuris reikalingas tada, kai auditorijai norisi pramogų – kartais linksmų, kartais stebinančiai nuoširdžių.

…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It

Naktį nubundu tai 03, tai 04 val., vartausi, ima graudulys, kankinuosi suprasdamas, kad negaliu nieko pakeisti, o tai ir yra skaudžiausia ir labiausiai neteisinga – kad negali nieko padaryti. Tada sukalbu visas katalikiškas maldas, kurių išmokė dar prosenelė, ir bandau save įtikinti, kad turiu nurimti, turiu negalvoti apie tai, man reikia išsimiegoti.

Užmigti pavyksta, skirtumas tik ar po valandos, ar daugiau. Nepaisant to rytais dabar keliuosi anksčiau, darbe būnu nuo 08 val. Bandau perkrimsti Linux’us – darau tai, ko visiškai neišmanau. Per paskutines tris savaites problemos neišsprendžiau, tačiau šį tą supratau apie tai, kaip veikia garsas Linux’uose, bet svarbiausia – kad visos tos pastangos leidžia bent kažkiek užsimiršti. O užsimirštu tiek, kad jau nepamenu kada paskutinį kartą valgiau pietus. Po darbo centre grįžtu trumpam namo arba važiuoju tiesiai į Saulėtekį, ten pabūnu su vakarinėmis laidomis ir grįžtu namo.

Dar prieš kurį laiką vakarais prieš miegą skaičiau Raganių, bet dabar įsijungiu Gelbėtojų seriją, pažiūriu ir einu miegoti. Kai šį savaitgalį pasakiau draugams, kad žiūriu Gelbėtojus, jie pagalvojo, kad juokauju, bet anoks čia juokas – žiūriu jį, nes jis suteikia viltį, kad žmonės gali būti teisingi. (Apie Gelbėtojus daugiau parašysiu vėliau.)

Tada naktį nubundu tai 03, tai 04 val., ir kankynė vėl kartojasi.

Blogiausia, kai patenku tarp žmonių – jie mato, kad aš pavargęs, be nuotaikos. Ir tada jie klausia kaip aš gyvenu, kodėl aš pavargęs, kas ne taip. Ką aš jiems galiu pasakyti? Tiksliau – kaip aš jiems galiu tai pasakyti? Galiu ilgiausiai pasakoti savo tragikomiškas istorijas arba kaip aš mylėjau ir nebuvau mylimas (arba atvirkščiai), tačiau pasakyti, jog jaudinuosi dėl mamos sveikatos, neturiu drąsos. Pastaruoju metu rašiau laiškus ranka (todėl čia rašiau tik sapnus), bet dabar jau ir jų nerašau – esu užsikirtęs, matau tik šitą įtampą, nerimą ir nieko daugiau; ir viso to aš nenoriu niekam perduoti, o šis įrašas yra desperatiškas bandymas išrašyti viską tikintis, kad nuo to galbūt bus lengviau.

„This is my least favorite you“

When you‘re alone, what can go wrong?

– – –

Stovėdamas prie pėsčiųjų perėjos nugirdau dvi jaunas moteris kalbant apie asmenybės tipus. Prisiminiau, kad kažkada dariau tą testą ir kad mano asmenybės tipas buvo kažkoks retas, bet tik tiek. Taigi grįžęs nusprendžiau atlikti tą testą, ir štai kas išėjo – INFJ. Beskaitydamas asmenybės tipo aprašymą prisiminiau, jog ir kai prieš daug metų dariau šį testą, gavau INFJ.

At first sounds promising: INFJ asmenybės tipas yra labai retas (mažiau nei 1% visų pasaulio gyventojų) ir išsiskiriantis neįprastų bruožų rinkiniu.

Nors gal ir nelabai: Vis dėlto, INFJ asmenybės yra labai švelnios ir draugiškos, nors jų išrankumas ir gali kelti keblumų partnerio paieškose.

Ir pabaigai visai prastai: Šio asmenybės tipo atstovai yra idealistai, besistengiantys bet kokia kaina pasiekti ar apginti savo idealus. Pavyzdžiui, INFJ asmenybėms gali būti sunku susirasti gyvenimo draugą (-ę), kadangi jie nesąmoningai ieškos idealaus partnerio.

– – –

Kultūros naktis praėjo panašiai kaip ir visada – buvau, bet nieko nemačiau. Gal ir būčiau ką nors pamatęs, bet kai užėjau į Rašytojų sąjungos kiemelį paklausyti poezijos skaitymų, tai po jų pasijutau prastai. Ir net nežinau, kodėl taip – ar todėl, kad Vytauto Stankaus skaityti tekstai įgėlė, ar kad mačiau tokią vieną merginą su raudona taškuota suknele, kuri visa atrodė tarsi iš pasakos, ir nors aš žinojau net jos ir vardą ir dar šį tą apie ją, kur kas stipriau žinojau neturintis teisės priartėti prie jos.

Kambarioko brolis sakė, kad, jo nuomone, iš visų Kultūros nakties renginių ir instaliacijų didžiausio dėmesio sulaukė Katedros aikštėje šiaip sau ėjęs Minedas – be galo daug žmonių norėjo kartu su juo nusifotografuoti. Dar sakė, kad Minedas atrodė liūdnas.

– – –

Problemos dėl miego mane retai aplanko, tačiau praėjusią savaitę sunkiai pavykdavo užmigti. Atsiguldavau, atrodydavo viskas kaip visada, bet niekaip nepavykdavo užmigti. Bandžiau ir atidaryti langą, ir uždaryti langą, storesnę antklodę pakeičiau plonesne antklode, bandžiau miegoti ant kairės, ant dešinės, bandžiau ant pilvo ir ant nugaros, bet niekas nepadėjo, ir tik po pusantros valandos šiaip ne taip pavykdavo atsijungti. O vieną iš tų naktų, kai jau miegas palaimingai atėjo, užmigau ir iškart ėmiau sapnuoti, kad man kažkas duria į nugarą. Sapne supratau, kad ant manęs gulinčio užlipo iš kažkur kambaryje atsiradęs ežys, ir jis dabar susisukęs į kamuoliuką ridinėjasi man ant nugaros. Prabudau, pramerkiau akis, ir staiga pajutau vis dar tą dūrimą į nugarą. Pašokau iš lovos, uždegiau šviesą, bet nieko nepamačiau. Patikrinau visą lovą, išpurčiau antklodę, bet nieko, visiškai nieko nebuvo. Tada užkišau ranką už marškinėlių ir užčiuopiau žemiau sprando į nugarą besitrinančią marškinėlių etiketę – va tau ir ežiukas.

– – –

Prasidėjo naujas True Detective sezonas. Graži moteris.

– – –

O po to buvo sunki naktis ir diena, ir aš pripažinau sau, kad man metas pasikeisti. Nes daugiau taip tiesiog negalima.

Netiesa, aš nenustojau švelnumo – ši eilutė lydi mane visą savaitę.

When Forever Comes Crashing

Sėdint teatre su K. staiga pajutau tą naktį, ir visai nebežinojau kur dabar dėtis.

Tai visada nutinka, kai esu tarp daug žmonių, dažniausiai – bare. Atrodo, jog tarsi ir nieko neįvyksta, kad tau dingtų nuotaika, bet tu tiesiog pradedi jausti kaip ima gelti. Ir kuo toliau, tuo labiau gelia, ir nėra kaip kitiems paaiškinti, kas tau yra, nors visi kaip tyčia pastebi, kad tu persimainei ir ima klausinėti kur dingo tavo nuotaika.

Ir dabar, sėdint kėdėje, stebint aktoriaus Rumšo vyresniojo įkūnyto veikėjo kančią, man irgi liūdna ne dėl to, kas vyksta scenoje, ne, man tiesiog šiaip toks liūdesys – nepaaiškinamas, nepakeliamas. Jaučiu, kad formuojasi gniužulas gerklėje, aš užsimerkiu, bandau susikaupti, bandau viską nuvyti šalin, bet tai nepadeda, todėl atsimerkiu, vėl stebiu ką veikia aktoriai, ir taip graudu pasidaro, absurdas, viskas taip ne taip, noriu suimti K. už rankos,

bet tada aktoriai uždainuoja, ir jie vis garsiau dainuoja, ir kuo jie garsiau dainuoja, tuo man labiau lengvėja ta netikėtai užklupusi naktis. Iki galo nenusiraminu, ir kai išeinam su K. iš teatro, aš jai sakau man staiga pasidarė taip liūdna, visai nesitikėdamas, jog ji mane supranta, nes net jeigu ir bandyčiau kam nors paaiškinti tą staigų didelį jausmą, tą aplankančią naktį, aš neįsivaizduoju kokiais žodžiais turėčiau tai padaryti.

Rūkau atsirėmęs į sieną ir stebiu pro teatro duris išeinančius žmones, jie eina ir eina, ponios ir ponai, jauni ir pagyvenę, tvarkingai apsirengę, kai kurie jų vis dar taisosi kepures ar šalikus, o aš jaučiuosi nematomas.

Vėliau mes einam pasivaikščioti, mano nuotaika dar labiau nurimsta, bet žinau, kad palydėjęs ją link namų pats neturėsiu jokio noro grįžti į savuosius, nes žinau koks košmaras laukia ten manęs vieno. Todėl kai atsisveikinam, važiuoju pas kitus žmones, kur yra keli pažįstami ir vienas draugas. Tas draugas yra viltis, man reikia šįvakar su kažkuo artimu pabūti, išgerti ramiai alaus ir gal net pabandyti išsakyti tai, kas neduoda ramybės.

Deja, viskas baigiasi taip, kad tas draugas eina miegoti, ir aš lieku su kitu pažįstamu. Paryčiais išeinam su juo į barą. Sunku rasti veikiantį barą trečią ryto. Aplankom tris, iš jų į du nebeįleidžia, o vienas jau uždarytas. Po to prisimenam kitą barą, einam ten, šokantys žmonės iš šono atrodo juokingai, o mes atsistojam prie baro ir laukiam neaišku kiek laiko, kol galų gale sužinom, kad barmenės jau uždarė kasą ir nieko nebeparduoda. Tai galiausiai kitoje vietoje nusiperkam alaus ir einam ant Barbakano, kalbam apie muziką, visokius reikalus, ir aš užmirštu kas mane slegia. Toks jau tas pažįstamas – prie jo man neišeina būti blogai nusiteikusiu. Po to jis pameta galvą dėl medžių, augančių ant Barbakano, sako kaip šitie medžiai gerai atrodo ir bando juos fotografuoti, o aš žiūriu į Užupį, į Šv. Onos bažnyčią, ir man irgi viskas taip gražiai atrodo, tarsi pirmą kartą matyčiau.

Kai grįžtam pas jį nakvoti, atsigulu, o adialas toks su tigrais ar liūtukais, ir kai aš juo užsikloju, tai tie liūtukai saugo mane, ir man kažkaip ramiau. Aš dar pagalvoju apie K., ir vėl nesėkmingai bandydamas surasti žodį, kuris galėtų apibūdinti jos kojas, užmiegu.

Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC

Pasnigo, ir kažkas tarsi sujaukė mintis, kurios šį rudenį labai ramiai sukosi galvoje.

Glostau namie katę, kitame kambaryje mamos draugas žiūriu televiziją, ir tai kažkodėl mane be galo erzina. Mama vakare klausinėja apie merginą, kuri man patinka, visiškai ignoruodama mano prašymą apie ją neklausinėti, ir man niekaip nepavyksta pabūti ramiai.

Sekmadienį važiuoju su nepažįstamais žmonėmis atgal į Vilnių, visai nesistengiu užmegzti pokalbio su jais, jei gerai suprantu – jie ir patys tarpusavy nepažįstami. Sėdžiu automobilio gale, šalia manęs sėdi mergina, ji vis su kažkuo susirašinėja. Bandau skaityti vienos autorės rankraštį telefone, bet tai labai nepatogu, todėl greit nustoju. Likusį kelią važiuoju ir bandau negalvoti, bet nepavyksta.

Grįžęs išsikraunu daiktus, prisėdu virtuvėj ir nežinau ką veikti toliau. Ir kuo labiau artėja vėlyvas vakaras, tuo prasčiau jaučiuosi. Nenoriu miegoti vienas, nes miegoti kartu su kažkuo yra nuostabu, ir vieną kartą tai supratęs tu niekada to neužmirši. Kurį laiką galvoju gal paskambinti vienai merginai, galėčiau jai tiesiai šviesiai pasakyti, kad man tiesiog reikia miegoti su kuo nors, ir ji suprastų mane. Bet neskambinu, nes žinau, kad toks sutartinis miegojimas kartu niekada nebus tai, ko tu išties nori, tai tik bandymas atkartoti jausmą, kurio negali taip paprastai suplanuoti ar surežisuoti.

Visą savaitę esu dirglus, nuotaika keičiasi ir keičiasi, pats nesuprantu, kas mane erzina, greičiausiai – aš pats. Dvi dienas iš eilės važiuoju į Uteną, tų kelionių metu pradedu mintyse rašyti laišką tokiai mergaitei iš Alytaus, grįžęs sėdu ir bandau juos užrašyti. Rašau į paprastą sąsiuvinį, jaučiu, kad taip daug maloniau rašosi, o antrą rašymo vakarą suprantu, jog šitie laiškai skirti greičiau man pačiam, nei tai mergaitei; bet tęsiu toliau, galbūt tai išeis į naudą.

Šeštadienį švenčiam kambarioko gimtadienį, visą vakarą jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Kai galiausiai išeinam į netoliese esantį barą, man norisi kur nors pabėgti, bet neįsivaizduoju, kam dabar galėčiau pasiūlyti susitikti. Kai kurie žmonės, su kuriais pabėgdavau anksčiau, dingo iš akiračio ir man dėl to visai neliūdna, kiti surado antras puses ir dabar retai kada išeina iš namų, dar rečiau – iš komforto zonos; suprantu juos ir nepykstu, aš irgi būtent taip elgčiausi. Ir yra žmonės, su kuriais norėčiau pabėgti tokiais vakarais, bet net neįsivaizduoju, ar tie žmonės norėtų pabėgti su manimi.

Kai grįžtam iš baro, kai kurie draugai važiuoja namo, mes kalbam apie filmus, po to pasiryžtam per šaltį eiti kebabų, pavalgę kalbam apie muziką, tuo metu kažkas jau eina miegoti, kažkas išvažiuoja taksi, o galiausiai ir aš einu miegoti.

Nubundu labai sukaitęs, turbūt dėl to, kad miegojau ne savo lovoj ir dar prie pat radiatoriaus. Pereinu su patalyne į savo kambarį ir atsigulu į savo lovą – iškart jaukiau, vėl suima miegas ir užsnūstu.

Sapnuoju, kad einu kažkokiu tuneliu, sutinku tokią merginą, kuri yra baigusi leidybą, einame su ja kažkur. Tada kylame liftu, be mūsų yra dar kažkokia mergina lifte, bet ta mergina, su kuria esu, ji nuleidžia savo ranką ir suima mano delną, galvoju jai turbūt trūksta kito žmogaus, todėl neištraukiu savo rankos iš jos delnos. Kai kažkur pakylame, einame ir patenkame į kažkokį sandėlį. Ji ištraukia kažkokį maišelį, kuriame yra kažkas suvyniota, duoda jį man, aš padėkoju ir suprantu, kad dėl to čia ir ėjau su ja, buvau kažko jos prašęs, ko negalėjau gauti kitur. Po to pakeliu akis į ją, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad norėtų su manimi, aš galvoju, kad ji manęs taip nežavi, kad neaišku, ar man kas nors pavyktų, net jeigu ir stengčiausi; žiūriu į jos liemenį, bandau įtikinti save, kad reikia su ja, vien dėl dėkingumo už man padarytą paslaugą.

Bet nieko neįvyksta, esu jau kažkur kitur, sutinku klasiokes. O tada atsibundu ne savo lovoje, jaučiu, kad kažkas miega šalia manęs. Nežinau, kur esu, bet greitai suprantu, jog šalia manęs guli viena iš mano klasiokių. Suprantu, kad esu nuogas, tik su apatiniais, ji – irgi. Žinau, kad mes tikrai nesimylėjom, bet kaip atsidūrėm vienoje lovoje – neaišku. Kol guliu, ji vis sujuda, tarsi pasislenka arčiau manęs – iš pradžių prisiliečia ranka, po to ir koja. Galvoju turbūt jai tiesiog jauku su manimi miegoti, man yra sakę, kad su manimi malonu miegoti. Bet galiausiai klasiokė visai suįžūlėja ir pasisuka į mane, apkabina, deda savo galvą man ant krūtinės, aš užuodžiu jos kvapą. Kol bandau atsispirti pagundai, ji uždeda savo sulenktą koją man prie juosmens, ir tada suprantu, jog dabar jau per vėlu viską sustabdyt.

Mes glamonėjamės, vartomės pataluose, jos plaukai daug ilgesni ir tamsesni nei prisimenu iš anksčiau. Nusegu jos liemenuką ir numaunu kelnaites, bučiuoju ją kur noriu, liečiu ir negaliu atitraukti akių nuo jos gražios odos. Po to mes mylimės, ji atsigula ant pilvo, aš žiūriu į jos užpakalį ir galvoju, kad jis didesnis nei buvo anksčiau, bet viskas taip tik dar geriau.

O tada nubudau, išgirdęs kažkieno skambantį telefoną. Atsikėliau, pasidariau arbatos. Kambarioko brolis kažkur išvažiavo, po to prabudo V., išgėrė arbatos ir išėjo namo.

Dabar parašiau visa tai, bet niekas nepalengvėjo.

Kai kurie žmonės ir toliau eina į SEL koncertus, kai kurie žmonės turi pinigų, bet neturi skonio, kai kurie išveda vaikus pažaisti į lauką tik tam, kad ištrūkę iš namų galėtų atsigerti alaus, kai kurie, tokie šaunūs ir žavūs, rūko tiek daug žolės, jog galiausiai tampa asocialūs, ir aš nežinau, ar tai yra blogiau už tokius kaip aš, kurie galvoja ieškantys meilės, kol galiausiai patys nebežino ar jie išvis sugeba mylėti kitą žmogų.

Geidžiu prisilietimo, noriu švelnios kito žmogaus kompanijos, jaukaus apkabinimo, išklausymo ar papasakotos istorijos, pasakymo, kad viskas bus gerai ar trumpos žinutės apie nereikšmingus dalykus. Tokie niūrūs periodai ateina ir praeina, žinau, bet tai šiuo metu visai neramina. Kaskart, kai tokios nuotaikos užeina, aš pagalvoju apie ją, jauną merginą, pažymėtą liūdesio ženklu, turinčią stiprų poreikį mylėti ir būti mylima, bet nerandančią kam išlieti visą tą jausmą, patikėti savo širdį, sumaišyti kraują, kad bent kažkiek priartėtų prie to, ko manosi ieškanti. Mes panašūs, aš ir ji, ir aš kartais galvoju, jog galėčiau tinkamai ja pasirūpinti, ir ji turbūt galėtų tinkamai pasirūpinti manimi, ir galbūt galėtume išgydyti vienas kito liūdesį ar vienatvę.

– – –

Šita naktis vis tiek pasibaigs.