Posts Tagged ‘langas’

Perfect Blue (ištrauka #2)

2015/04/30

Saulė apėjo namą ir pradėjo šviesti pro miegamojo langą. Mažytė Liu prisimerkia, pasisuka į mane ir sako:

– Turbūt jau laikas keltis.

Iš tiesų – laikrodis rodo 13 valandą. Net nepajutau kaip greitai praėjo laikas. Ji turi savybę mane priversti užmiršti laiką, tai kažkas naujo. Būdamas su ja prarandu laiko nuovoką, galiu valandų valandas praleisti žiūrėdamas į ją, glostydamas jos rankas, kaklą, šnekėdamas visokiausius niekus į jos mažytes ausis, galiu valandų valandas praleisti leisdamasis būti apvytas jos kojomis ; arba kartais žaidžiame tokį žaidimą – ji vaidina, kad užpyko, atsuka man nugarą, ir tada aš švelniai beldžiuosi į jos nugarą, ji sako kas ten?, aš sakau čia aš, užsigavusiu balsu ji klausia ar atėjai atsiprašyti?, aš kurį laiką tyliu kaip kad tyli prasikaltę žmonės, o po to sakau ne, atėjau, nes pasiilgau tavo akių, ir ji tada pradeda juoktis, atsisuka į mane, prikiša pirštą man prie smilkinio ir sukdama pirštą sako tu toks durnelis, na kas gi taip kalba su merginomis? Galėjai bent ilgiau vaidinti prasikaltusį. 

Ir šypsomės abu bučiuodamiesi.

Kažkur tarp šitų šypsenų, tarp šito juoko, tarp jos žalsvų akių ir to užburiančio vaizdo, kai saulės šviesa krenta ant jos veido ir jos veidas nušvinta naujai, aš pajuntu neaiškų jausmą – tokią tarsi pilnatvę, tarsi amžinybę. Ir kai mes vėliau prisėdam ant lovos krašto ir valgom sriubą, stebėdami kaip žaidžia vaikai už lango, aš galvoju, kad niekada anksčiau neįsivaizdavau, jog tokie dalykai kaip sriubos valgymas kartu ir žiūrėjimas pro langą man gali taip patikti. Su ja kasdienybė atrodo visai kitokia – tikras stebuklas, nematomas svetimo žmogaus akims.

– Ar tu nori vaikų? – klausia ji.

– Kada nors – taip. Manau galėčiau būti neblogas tėtis.

– Kodėl taip manai?

– Nes su tavimi jaučiuosi galintis būti pats geriausias.

Mažytė Liu pakšteli man į skruostą, o po to sako:

– Valgyk sriubą, atauš.

Popietė

2013/05/02

dar tik popietė,
o diena jau išsikvėpusi.

esu biure,
žiūriu pro kabineto langus
į didelį prekybos centrų plotą.

galbūt viename iš tų centrų
koks nors žmogus
šią akimirką taip pat sėdi
ir žiūri pro langą,
jausdamas tą tylą
ir nerimą, ir keistą žinojimą,
jog viskas absurdiška.

norėčiau jam pasakyti
labas, bičiuli,
aš irgi neturiu pinigų,
dviejų dantų,
man patinkančio darbo,
gero ateities plano,
guluosi vienišas,
o atsikeliu dar vienišesnis.
bet, žinai,
vakar su draugais
mėčiau į krepšinį
ir buvau velniškai laimingas.

viskas nėra taip jau blogai.

Gėlės

2011/09/06

Norėčiau, kad galėtume sėdėti šią akimirką mano virtuvėje ir kartu žiūrėti pro langą.

Dabar yra 18:53, kieme ant suoliuko sėdi dvi senutės, abi vilki raudonais megztukais. Vienos plaukai žili, kitos – rusvi. Prie jų artinasi pagyvenusi moteris, greičiausiai jų artimesnė arba tolimesnė kaimynė; ji vedasi šunį. Priėjusi palinksi galva, turbūt dabar jos sveikinasi. Priėjusioji neprisėda, lieka stovėti priešais dvi moteris; jos šuo sukinėjasi apie ją.

Mano dėmesį patraukia moteris, kuri pasirodo ant takelio. Ji stumia vaiko vežimėlį, vežimėlyje – krepšys su pirkiniais, o vaiką ji veda už rankos sau iš kairės. Vaiko rankoje – žaislinis kibirėlis. Kai moteris praeina, iš tos pačios pusės pasirodo vyras. Jis irgi veda vaiką sau iš kairės; vyro megztukas gelsvas, su horizontalia pilka linija ties krūtine. Perėjęs kiemą jis įeina į mano laiptinę.

Po to kurį laiką nebevyksta nieko, tik senutės kalba tarpusavyje.

Manau tau patiktų šitas ramus kiemas, šita ramybė už lango. Galėtume sėdėti sau čia ir lėtai gerti arbatą. Ir aš net nepasakyčiau nieko, kas būtų susiję su mano ilgesiu tau ir tuo stipriu susižavėjimu: visai nenoriu apkrauti tavęs nereikalingais dalykais. Manau, kad pamažu mokausi žavėtis gražiais dalykais, nuostabiomis akimirkomis, patirtomis su kitais žmonėmis, nenorėdamas pasilikti tų žmonių sau, nesistengdamas jų pririšti. Aišku, aš vis dar stipriai viliuosi, prisifantazuoju, įsikalbu sau malonius vaizdus iš galimos ateities, dėl kurių vėliau jaučiu dar stipresnį ilgesį. Bet pastaruoju metu visi tie įsikalbėjimai lengviau praeina, aš išmąstau logiškai, kad reikia džiaugtis gražiais dalykais ir negalvoti apie jų amžinybę, nes kitaip galima išsikraustyti iš proto.

Saulei leidžiantis vis žemiau, pasidarytume sojų troškinį, nes tu vegetarė, o aš nelabai moku ką nors vegetariško be sojų troškinio gaminti. Po to valgytume, išeitume pasivaikščioti. Nusivesčiau tave į senamiestį, parodyčiau namą, kuriame gyveno vieno lietuvių rašytojo personažas/reali meilė Tūla. Papasakočiau kaip norėjau ten nusivesti vieną merginą, kuri maždaug metus buvo mano Tūla – neįmanoma Tūla – ir pasakyčiau bala nematė, pasakyčiau, jog man negaila praliūdėto praėjusio rudens, man negaila iš dalies pragerto praėjusio rudens, nes aš esu laimingas dabar.

Tą naktį gulint šalia tavęs, kalbant apie menkniekius ir didelius dalykus, atsimerkiant ir užsimerkiant, žiūrint į tavo veidą, skęstantį kambario prieblandoje, pro langą girdint naktinės Varšuvos gatvių gausmą, aš pajutau suradęs tai, ko taip ilgai ieškojau. Tas jausmas, ta pilnatvė, tas malonus sumišimas, tas nenusakomas artumo jausmas – pagaliau patyriau visa tai, supratau, jog sugebu išjausti tai, kas taip sunkiai telpa į žodžius; o ir aš – aš vis dar tas pats aš, ir tai yra svarbiausias atradimas per pastaruosius dvejus metus.

Bet tu ne Tūla, ir aš nenoriu, kad būtum ja, todėl negalvoju ilgesingai apie tave. Man nereikia Tūlų, nereikia dar daugiau komplikuotų istorijų, kurios yra pilnos keisto susižavėjimo ir neišbrendamo ilgesio. Aš galiu savęs nebeteisti ir nebekankinti, neleisdamas sau būti laimingu, tarsi tokiu būdu galėčiau išpirkti savo vieną didelę klaidą.


%d bloggers like this: