Trys diplomų įteikimai

Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.

Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.

Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.

Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu..  Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.

O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.

Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.

Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..

Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.

Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.

Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.

Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.

O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.

Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.

Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.

Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.

Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.

Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.

Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.

Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.

Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.

Naktinės

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

Karalienė Miršta

Sapnavau kad einu į kažkokį barą prie jūros ir žinau kad neturiu pinigų priėjęs barą neužsuku į jį nueinu į pležą ir ten naglai prigulu prie kažkokios panų kompanijos gulėdamas ant smėlio klausausi ką jos kalba tauškia visokius niekus apie drabužius ir vyrukus kurie jas kažkada užkalbino žiūrėdamas į jas atpažįstu kelias merginas iš savo fakulteto o po to

viena jų sako kažkam: mano meilas yra hilarious eta gmail.com

ir aš galvoju kad žinau šitą meilą jis man labai matytas mąstau mąstau ir staiga lyg ir suvokiu kas ta mergina gulinti šalia manęs

neatsisukęs į ją sakau: o tai mes pažįstami

neatsisukusi į mane ji sako: kaip įdomu kažin kas tu toks

kitos merginos suūžia sučiauškia ir žiūri į mane ir tą mano atpažintą merginą galiausiai mes atsisukam vienas į kitą ir aš matau jog šalia manęs yra tokia leidybą studijavusi Rūta ji buvo trumpalaikė mano simpatija nuostabaus veido ir balso vėliau priekaištavo kad aš per daug kalbu apie buvusias merginas nors pirmoji pradėjo tą temą niekada to neužmiršau

mes pasisveikinam su ja vėliau atsikeliam bare garsiai groja muzika mes iš lėto šokam pleže aš noriu perbraukti jai per plaukus bet pamatau kad ji nusiskutusi plikai ir aš sutrinku.

Vėliau aš jau be jos einu link baro ir sutinku Eveliną ji yra nusipūtusi eina kliuvinėdama priėjęs pasisveikinu ji šypsosi ir mane apkabina jos akys užsimerkę noriu padėti jai nueiti iki baro kad galėtų atsisėsti ir pailsėti bet ji nori eiti kažkur kitur

ji sako: džiaugiuosi tave matydama ar tu norėtum atsiimti už tą kartą

mane labai erzina jos buvimas šalia ir aš nieko nenoriu atsiimti už tai ko niekada neįvyko vedu ją į barą ji vis dar kvailai šypsosi bare mes prasibraunam pro mačo vyrukus o tada ji pradeda kosėti bijau kad bus užspringusi ji vis kosėja ir kosėja o tada pradeda žiaugčioti nežinau kur ją nuvesti išsivemti taigi pradedu vesti link tualetų

mačo vyrukai man sako: gerai pasilinksmink

nieko jiems neatsakau nuvedu ją į tualetą ten baisi smarvė dvi kabinos užimtos o viena laisva bet ten labai prišikta visur laikau ją kad nenugriūtų ir laukiu kol atsilaisvins kuri nors užimta kabina kai ji atsilaisvina pastebiu jog ir ten visur prišikta

Evelina sako: trumpam užeisiu

žiūriu kaip ji užeina į kabiną klaupiasi priešais klozetą o visur primyžta ir prišikta jos pilkos kelnės iškart susitepa aš trumpam užsimerkiu o tada išeinu.

Nežinios Didinimo Strategijos

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.

Slėpynės

Tai, kas ramina ir apvalo

– – –

Vienas įdomesnių dalykų draugystėse yra nejaukumas, kurį jaučia vyras ir moteris, atlikdami tam tikrus kasdienius dalykus. Pvz. nuėjimas į tualetą ilgesniam reikalui gali tapti neįmanoma misija. Atsiranda baimė, kad mergina išgirs kažką, o dar jeigu, neduok dieve, užuos! Arba tas gėdijimasis pasirodyti abiems nuogiems, arba paprasčiausiai nusirengti matant kitam. O galų gale ir pirmasis seksas tarp poros būna dažnai ne visai toks, kokio abu tikisi.

Daugelis problemų lengviausiai išsisprendžia, jeigu pora pradedi kartu gyventi. Tada per labai greitą laiką ėjimas į tualetą ilgesniam reikalui arba pasirodymas nuogam tampa jeigu ne visiškai paprastais dalykais, tai bent jau nekeliančiais nepatogumo.

– – –

Per dvi savaites aplankiau dvi dideles Lietuvos spaustuves. Buvo keista matyti, kiek daug popieriaus yra sugadinama siekiant parinkti tinkamą spalvų toną, o kur dar šiaip visoks brokas.. Knygos spaustuvės aplinkoje atrodo taip paprastai, neturi jokios paslapties anei traukos. Paprastas produktas.

– – –

Vis retesni susipažinimai su blogeriais/-ėmis vis dar praplečia akiratį. Įdomu, kai žmogus pasakoja istorijas. Mums visiems derėtų pasakoti daugiau istorijų.

– – –

Pavasaris, ir išsiskyrusios poros vėl sueina krūvon, užmiršusios, kad buvo prakeikę vienas kitą, prisiekę nebegrįžti ir visaip kitaip nebe-.

– – –

Įgarsinau matematikos vadovėlį, skirtą pradinių klasių moksleiviams. Įdomus darbas, bet ir sekinantis. Anksčiau įrašinėdavau savo balsą tik skaitydamas eilėraščius, porą kartų įrašiau koncertų reklamas, kurios buvo transliuojamos per Start FM, o kartą esu įgarsinęs ir trumpą rimtą reklamą, kurią rodė per tv arba grojo per radijo stotis, tačiau įgarsinti vadovėlį yra visai kitokio lygio užduotis. Vien ką reiškia taisyklingai kirčiuoti žodžius.. Gerai, kad yra tokie dalykai kaip ši svetainė, palengvina darbą.

– – –

Pamažu didėjantis susirūpinimas semestrinio darbo rašymu priverčia karts nuo karto internete paieškoti informacijos apie recenzijas kaip knygų reklamos būdą. Pradėjau rasti labai įdomių dalykų, atsirado noras gilintis ir jau pradėti rašyti darbą. Planuoju rimtai darbus pradėti jau šį savaitgalį, kai liksiu vienas bute.

2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Reikalai

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Dabar

Po metų pertraukos rugsėjį vėl grįžau į universitetą. Vilniaus universitete studijuoju leidybos magistrantūrą. Visiems, kas paklausia, kodėl studijuoju, atsakau, jog per metus, kuriuos praleidau tik dirbdamas, užsinorėjau dar ką nors pasimokyti. Universitete visiems sakau tą patį, tik dar pridedu, jog mane visada traukė leidyba, tik, va, niekada nesugebėjau įstoti į leidybos bakalauro studijų programą. Tai nėra visai tiesa, nes: 1.) kai stojau pirmą kartą, leidybą įrašiau žemiau nei visokias ten filologijas, į vieną kurių, deja, ėmiau ir įstojau; 2.) kai stojau antrą kartą, leidybą rašiau žemiau nei archyvistiką ir istoriją, nes vis tiek žinojau, jog man truks šiek tiek stojamojo balo, kad ten papulčiau.

Dabar gailiuosi, kad abu kartus leidybą rašiau žemiau, nes po poros pirmųjų savaičių supratau kaip mane domina ir motyvuoja tai, ką dabar mokausi. Tokios motyvacijos niekada nejaučiau, kai studijavau archyvistiką. Ar toks pats sudomintas ir motyvuotas būsiu ir toliau, parodys laikas.

Įdomu tai, jog nors tai ir buvo mano trečia rugsėjo pirmoji, kuomet patekau į naują studijų programą, aš ir vėl išgyvenau tą jaudulį, kuris yra susijęs su tuo nesmagumu, kai nežinai, kokios grupiokės ir grupiokai bus, nežinai, kaip su jais pradėti bendrauti. Šįkart viskas susiklostė labai šauniai, nes jau trečiąją dieną mes sveikinom vieną grupiokę su gimtadieniu, tą pačią dieną sutarėm daryti ir cementofkę rugsėjo pabaigoje ;) Gerai ir tai, jog be manęs grupėje yra dar vienas vyrukas, tiksliau, tikras vyras, tik, deja, kol kas man lengviau bendrauti su grupiokėmis nei su juo.

Ruduo tapo įdomus vien dėl studijų. Einu kur nors ir galvoju apie semestrinio darbo rašymą, einu kur nors ir galvoju apie tai, ką išgirdau per paskaitas. Turiu ką įdomaus papasakoti kitiems.

Kita vertus, išgėręs tarp žmonių aš vis dar esu lygiai toks pats chaotiškas pats sau. Galiu būti rimtas, santūrus, bet galiu plepėti visą vakarą neužsičiaupdamas. Būna, užsigalvoju apie tai, kaip man sektųsi, jeigu susimesčiau su ta ar ana mergina; galvoju apie tai, kokią patalynę ji turi, nes mane labai slegia mano abu patalynių komplektai – vienas su delfinais, kitas su laivais, ir aš galvoju ar jos drabužiai turi kažkokį specifinį kvapą, kurį įtakoja jos skalbimo milteliai ir minkštikliai, o gal ir jos kūno kvapas; galvoju ką ji mėgsta valgyti pusryčiams, ar savaitgaliais ji mėgsta gulinėti lovoje iki pietų, ar jos gėrimui egzistuoja ribos ir ar išgėrusi ji nepameta blaivaus proto (aš nepametu, prisiekiu!); man įdomu ar ji buvo stipriai įsimylėjusi, ir ar viskas baigėsi užtektinai blogai, kad dabar ne tai, kad negalvotų apie meilę, bet tiesiog jos nesureikšmintų – kartais aš noriu sutikti būtent tokią merginą ir pasakyti jai labas, aš irgi jaučiuosi tuščias, manau mums dera būti kartu, nes mes nebeturime vilčių.

Bet kitą dieną paskaitose ir darbe sugebu būti rimtas, mąstau tik praktiškai, o sunkiausias uždavinys vis dar tas pats – ką valgyti pietums?

Vilniaus Knygų Festivalis

Kai tik sužinojau, jog vyks Vilniaus knygų festivalis, pradėjau nekantriai jo laukti. Juolab, jog festivalio paskelbta programa žadėjo ir įdomių diskusijų literatūros temomis, ir intriguojančių skaitymų vakarais baruose, ir muzikos.

Artėjant festivalio pirmajai dienai supratau, jog  negalėsiu dalyvauti jos renginiuose, nes su draugais eisiu į Soulfly koncertą. Gaila, kad taip išėjo, nes praleidau skaitymus iš nusirenginėjimo knygyne Mint Vinetu, kurių metu iš tiesų niekas nenusirenginėjo, tačiau negali pykti, nes intriga buvo padaryta labai labai gera. Taip pat praleidau Rolando Rastausko skaitymus, pagardintus muzika, o Rastauską man išgirsti norėjosi, nes šių metų knygų mugėje jis skaitė Milošo, Oijerio ir dar kažkokio poeto eilėraščius pritariant džiazo grupei, ir tai buvo labai pavykę poezijos skaitymai.

Nusprendžiau atsigriebti kitą dieną. Žiūrėdamas programą pastebėjau, jog internetai jau marga nuo pranešimų apie pirmąją knygų festivalio dieną ir jos metu vykusius renginius. Paskaičiau ir straipsnių komentarų, kurie atskleidė, jog ne visi žmonės supranta, kad Vilniaus knygų festivalis ir Vilniaus knygų mugė yra skirtingi dalykai. Dar savaitę prieš festivalį tie patys internetai mirgėjo pranešimais apie Vilniaus knygų festivalį: buvo bandoma paaiškinti, jog knygų festivalis siekia sukurti autoriaus-skaitytojo dialogą, yra orientuotas tik į rimtą literatūrą, buvo net sužaista Užkalnio pavarde, teigiant, jog knygų festivalyje neatsiras vietos visokiai prastai literatūrai. Ar festivalio organizatoriams pavyko visuomenei atskleisti skirtumą tarp knygų festivalio ir knygų mugės, ir ar patys festivalio lankytojai pajuto skirtumą, lieka neaišku.

Nuvykęs į Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centrą „Titanikas“, kuriame ir vyko Vilniaus knygų festivalis, pirmiausia nusprendžiau apžiūrėti leidyklų pardavinėjamas knygas. Pasiūla buvo nedidelė (juk tik apie rimtą literatūrą eina kalba!), ypač nustebino mažas “Batų lankų“ leidyklos kampelis. Kainos pasirodė panašios arba didesnės už tas, kurios vyrauja Knygų mugės metu. Ir dar pradėjau galvoti, jog tai nėra sutapimas, kad didžiosios leidyklos savo leidinius pardavinėja pirmame aukšte, o mažesnės – antrame.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

17h nuėjau į trečiąją salę, kurioje turėjo vykti pasakojimas apie knygnešius. Visi mes buvom mokomi, jog knygnešiai buvo atsidavę Lietuvai ir t.t., ir pan., ir tik vėliau sužinojom, kad jie buvo paprasčiausi kontrabandininkai. Šio pranešimo tikslas ir buvo paneigti visus mitus apie knygnešius ir paaiškinti, kaip viskas buvo. Tikėjausi išgirsti kažką įdomaus, bet nuėjęs į trečią salę radau moterį (A. Ambrulevičiūtę), kuri sėdėjo nuleidusi galvą ir skaitė iš lapų. Skaitė iš lapų. Ilgai skaitė iš lapų. Skaitė ir skaitė. Priminė visus nuobodžius dėstytojus, kurie paskaitas vesdavo taip pat – paprasčiausiai skaitydavo viską iš lapų, ir tiek. Nesuprantu, ar taip yra sunku paruošti bent jau skaidres ir pasakoti žmonėms apie knygnešius, o ne viską sausai skaityti? Nepykčiau net jei skaidrėse nebūtų jokių įdomių iliustracijų. Pizė pizė.

Susierzinęs nusileidau į antrą aukštą, radau antrą salę. Ten vyko diskusija apie knygos meną. Iš pradžių manęs neapleido jausmas, jog diskusijos dalyviai nesupranta vieni kitų. Kai praėjo 10 minučių, tapo aišku, jog jie tikrai nesuprato vienas kito. Vienas vyrukas vis bandė išsiaiškinti, ką jie laiko knygos menu, o ko – ne. Diskusijos moderatorė sakė “tai išsiaiškinkim“ ir “prašau paaiškinti“, ir vyrukas bandė paaiškinti. Galop, atrodo, jie lyg ir sutarė, jog knygų viršelio iliustracija šioje diskusijoje neįeina į knygos meno sąvoką. Be to vyruko ir diskusijos moderatorės buvo dar du vyrukai. Vienas iš jų, kai tik jam užduodavo klausimą, imdavo traukyti pečiais ir sakydavo, jog negali atsakyti į klausimą. Jis net negalėjo atsakyti į klausimą ar turi mėgstamiausius šriftus (jei gerai pamenu). O kitas vyrukas buvo pakalbintas kartą, tačiau kažką tyliai burbėjo po nosimi, ir viskas. Vėliau prie diskusijos prisijungė keli žmonės iš salės, kurie buvo diskusijos dalyvių pažįstami ir kažkaip susiję su knygos menu. Viena moteris sakė, jog jai lietuviškas knygos menas neatrodo blogas. Tada vyrukas, negalėjęs atsakyti į klausimus, pasakė, jog jis labai skeptiškai vertina lietuviškas knygas. Jam pritarė ir pirmasis vyrukas, daugiausiai kalbėjęs diskusijos pradžioje. Tiesa, abu jie nesivargino argumentuoti savo nuomonės, tik vienas iš jų pasakė, jog didžioji dauguma knygų viršelių yra negražūs, o knygos prastai maketuojamos.

Visos diskusijos metu juokiausi ne kartą ir ne du. Juokiausi, nes nesugebėjau suvokti kaip žmonės, organizuojantys diskusiją, negali net tarpusavyje aptarti esminės sąvokos “knygos menas“. Galėjo susitarti apie ką kalbės, netgi iš anksto pasidalinti temomis. Taip pat buvo galima pasirūpinti vaizdine medžiaga, pvz. vyrukas, pasakęs, kad jam lietuviškų knygų viršeliai yra negražūs, galėjo parodyti šlykščius lietuviškus viršelius ir geresnius užsienyje leidžiamų knygų. Gyvenam tokiu metu, kai technologijų prišikta ant kiekvieno kampo, o vis tiek jų nepanaudojam. Po diskusijos neapleido mintis, jog diskusijos klausytojams knygos menas buvo kur kas įdomesnis nei patiems diskusijoms dalyviams.

19h grįžau į trečią salę paklausyti diskusijos apie lietuviškos eseistikos padėtį. Laurynas Katkus paskaitė savo įdomų tekstą. Vėliau chebra bandė kalbėti apie esė žanrą Lietuvoje. Giedra Radvilavičiūtė ir Donatas Petrošius prisipažino nesuprantą ką veikia šioje diskusijoje ir kodėl buvo pakviesti. Vėliau D. Petrošius skaitė savo tekstą, kuris buvo taip pat įdomus, tik bėda ta, jog klausymo malonumą stipriai mažino sunkus Petrošiaus skaitymas. Iš esmės diskusija nepavyko, bet kažkodėl nesijaučiau nuviltas.

20h vėl grįžau į antrą salę, nors buvau suplanavęs eiti į kiemelį paklausyti grupės Banda Dzeta koncerto. Antroje salėje turėjo vykti Rolando Rastausko skaitymai iš jo naujausios knygos “Bermudų trikampis“. Salėje buvo užgesintos šviesos, švietė tik stalinė lempa. Rastauskas skaitė ilgą kūrinį apie tai, kaip jis dalyvavo statant “Otelo“ spektaklį Rumunijoje. Iš pradžių suabejojau, ar man tikrai tai patiks, bet labai greitai Rastausko istorija įtraukė taip, jog su nekantrumu laukiau kaip viskas bus toliau. Rastausko skaitymas man labai patinka, be to jis buvo parinkęs minimalią muziką, kuri sukūrė labai gerą foną ir suteikė jo skaitymui daugiau spalvų. Tikiuosi dar bent kartą išgirsti jį skaitantį.

21h atsidūriau knygyne Mint Vinetu, kuriame buvo numatyti girtuoklių skaitymai. Knygynas buvo sausakimšas. Juokinga tai, jog visi ten susirinkę skaitovai yra metę gerti ;) Bet skaitė savo ar kitų autorių kūrybą, kuri buvo apie gėrimą arba sukurta geriant/po gėrimo. A. Jakučiūnas, B. Januševičius ir M. Burokas skaitė nuostabius tragikomiškus tekstus, o G. Norvilas ir V. Dekšnys man truputį neįsipaišė; pastarųjų pasakojimai apie pagėrimus man buvo įdomesni nei eilėraščiai, kurie buvo sukurti apie tuos pagėrimus. Publika daug plojo ir juokėsi, buvo labai gera atmosfera.

Buvau suplanavęs nueiti ir į poezijos slemą klube “Soul box“, bet iškeičiau slemą į alaus išgėrimą su draugėm. Vėliau nuėjom į tik šį penktadienį atsidariusį “Bukowski“ barą Trakų gatvėje, ten išgėrėm dar alaus, o po to nuėjom į toje pačioje gatvėje esantį barą “Marsas“, kuriame Kudirka ir Zaizras (D. Jurevičius) turėjo sukergti Bukowskį su Maironiu. Bare buvo tiek žmonių, jog tikrai ne visi tilpo į baro rūsį, kuriame vyko skaitymai. Patys skaitymai vyko taip: vienas skaitovas paskaito ištrauką iš Bukowskio, kitas – iš Maironio. Po to atvirkščiai – iš pradžių iš Maironio, o tada iš Bukowskio. Tai taip ir praėjo maždaug 20 minučių trukę skaitymai. Tikėjausi kažko įspūdingo, todėl po visko likau truputį nusivylęs.

O po to buvo alus, alus, alus.

– – –

Kuo skiriasi Vilniaus knygų festivalis nuo Vilniaus knygų mugės?

1.) Kaina. Vilniaus knygų festivalio renginiai buvo nemokami (išskyrus du spektaklius), o Vilniaus knygų mugė yra mokama. Abu renginiai vyskta pilną savaitgalį. Jeigu knygų mugėje norėčiau lankytis visas dienas dėl mane dominančių knygų pristatymų ar susitikimų su autoriaus, turėčiau išleisti maždaug tiek pinigų, kiek kainuoja nauja knyga storu viršeliu. Tuo tarpu knygų festivalis man leidžia bimbinėti tris dienas už dyką.

2.) Dalyviai. Knygų mugė gali girtis organizuojanti susitikimus su užsienio autoriaus. Štai knygų festivalis tuo pasigirti negali. Jame vyko užsienio autorių knygų pristatymai, tačiau negirdėjau, jog kažkoks autorius būtų atvykęs į festivalį. Nelaikau to knygų festivalio minusu, nes pvz. Rastausko knygos pristatymas man buvo nuostabus. Kartais mažiau šnekų apie knygą ir perskaityta ištrauka yra kur kas geriau nei kritikų diskusijos.

3.) Lankytojai. Knygų mugėje visada pavargstu, nes ten būna daug žmonių. Reikia brautis, brautis, laukti, kol kas nors nueis nuo prekystalio, kad galėtum pažiūrėti į knygas, ir t.t. Knygų festivalyje žmonių buvo tiek, jog visai nepavargau. Kita vertus, visose diskusijose, kuriose lankiausi, trūko sėdimų vietų, todėl dalis žmonių turėjo ramstyti sienas. Kitąmet organizuojant festivalį (o aš tikiu, jog jis tikrai įvyks dar kartą) reikėtų pagalvoti apie “Titaniko“ patalpos gali sutalpinti visus susidomėjusius žmones.

4.) Tikslas. Nesakau, jog knygų mugės ir knygų festivalio tikslas nėra susijęs su leidyklų siekimu pasirodyti ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Knygų festivalio principą gerai iliustruoja festivalio organizatorės E. Stogevičienės žodžiai: „Knygų mugė vyksta žiemą, o knygos, kurios būna išleistos pasibaigus mugei, nebūna pakankamai paviešinamos. Mes pagalvojome, kad pusiaukelėje tarp mugių būtų gerai turėti dar vieną renginį, kuriame taip pat būtų diskutuojama apie naujas knygas, susitinkama su autoriais, būtų galimybė įsigyti knygas leidyklos kainomis“ (citata iš čia). Bet nepaisant to, knygų festivalis dėl savo mažesnio dydžio man mielesnis nei knygų mugė. Be to festivalis įrodė, jog gali sukurti (ar bent jau simuliuoti) artimą ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo (pvz. skaitymai apie gėrimą knygyne Mint Vinetu; trūko tik alaus bambalio, siunčiamo ratu ;)), o tai yra labai gerai.

Jokiu būdu nepriešinu knygų mugės ir knygų festivalio. Svarbiausia yra tai, jog abu renginiai skatina skaitymą.

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai