Posts Tagged ‘leidykla’

„Dabar užsimerk, mes sapnuosime“

2017/02/17

Dienos šaltos, bet saulėtos. Man patinka kaip saulės šviesa įkrenta pro palėpės langą į mano kabinetą, patinka kaip ji užlieja kitas patalpas. Kartais išsirenku patogią vietą, atsistoju prie sienos ir, nukreipęs veidą į langą, taip stoviu kurį laiką.

Saulė glosto mano veidą.

***

Kokia šviesi mano galva. Jaučiuosi gerai savo kailyje.

***

Įdomus straipsnis apie rašytoją Primo Levi ir pasyvų savižudybės troškimą.

***

Antrą kartą su Martyna susitinkam ir einam į Vytauto Stankaus poezijos skaitymus kartu pritariančiais muzikantais Domantu Razausku ir kitais.

Po praėjusio apsilankymo Vytauto Stankaus skaitymuose žinojau, kad blogai nebus ir renginys nenuvils, o dar šįkart ir vyksta kur kas akiai patrauklesnėje vietoje – Jaunimo teatro salėje „99“. Salė nedidelė, jauki, žmonių apie 150. Kai ateinam likus 10 minučių iki renginio pradžios, žmonių jau prisirinkę, bet mes randam dvi laisvas vietas ir atsisėdam. Laukdamas galvoju – ką aš pamenu iš praėjusio Stankaus skaitymo su muzikiniu fonu? Buvo įtaigu, buvo gerai; Stankus man yra mirties poetas.

Po to prasideda pasirodymas, ir aš greit suprantu, kad dabar yra dar geriau nei praėjusį kartą – anksčiau nebuvo būgnų, o dabar yra, ir tie būgnai prideda dar daugiau gėrio muzikiniam fonui. Negaliu išskirti nė vieno muzikanto, čia puikiai dera ir smuikas, ir bosinė gitara, ir būgnai, ir akustinė gitara bei specialieji efektai iš kompiuterio.

Pats Vytautas Stankus man atrodo visada susikaustęs. Jo apranga (balti marškiniai ir juoda liemenė) man primena grupės The National vokalistą arba Nick’ą Cave’ą; turbūt Stankus labiau taiko į Cave’ą. Galėtų tik labiau atsipalaiduoti ir daugiau judėti ant scenos – kita vertus, čia visgi poetinis performansas, o ne roko koncertas, todėl negaliu dėl to priekaištauti.

Bet kad Vytautas Stankus su šiais muzikantais galėtų tapti rock super star’u, tai aišku jau dabar.

***

Po to trumpai vaikštinėjam po senamiestį, ir netikėtai iš Stiklių gatvės užeinam į Žydų gatvę. Kokia ji man graži ir šviesi, kiek visokių ten nematytų parduotuvėlių – malonu ir keista atrasti Vilnių iš naujo.

***

Turiu tris skirtingas idėjas naujam romanui, ir nežinau, kurios iš jų turėčiau imtis, todėl šiek tiek parašęs metu ir tiesiog skaitau knygas, kurios papuola po ranka.

***

O tada nutinka antradienis, kai man reikia užsukti į leidyklą ir pristatyti jiems sąskaitą. Važiuoju nuo namų 49 autobusu, išlipu prie Žvėryno ir tada jau einu iki Kęstučio g. Diena šilta ir šviesi, eidamas klausausi The Kills, dainuoja sau po nosim. Man patinka Žvėrynas, patinka The Kills, kažkada čia gyveno Jurgis Kunčinas, bet tie laikai, kai žavėjausi jo kūryba, jau praeityje, man šiek tiek gelia rankas, bet pirštinių nesimaunu – įsivaizduoju, kad jau pavasaris.

***

Kiek neįprastas baras „Alaus stotelė“ Žirmūnų rajone. Kai ateinam su Martyna ir prisėdam, iškart suvokiu, kad ji čia vienintelė mergina. Tai ne merginų baras, sakau jai. Sienos nukabinėtos Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių atributika ir fotografijomis, tai toks vyriškas baras, ir ten mums besėdint tarp vieno vyro ir kitų vyrų įvyksta kažkoks trumpas konfliktas, kurį visi išsprendžia taikiai, tik tam agresoriui nebeleidžiama grįžti į barą, todėl jis stovi lauke su savo sportiniu krepšiu ir mindžikuoja.

Draugai rašo, kad atvažiuočiau į centrą prisijungti prie jų, bet man patinka su Martyna

Kažkodėl noriu paimt tau už nosies, sakau jai.

To negalima sakyti merginai bare.

***

Dabar aš jaučiu, kad galiu turėti švarią pradžią.

Rugsėjis

2016/09/14

Žmonių pokalbis iš vienos radijo laidos:

– Kaip šis ilgas žygis pakeitė tavo požiūrį į keliones?
– Jo, mus užpuolė šunys.

***

Leidyklos atstovė atsiunčia kelis eskizus romano viršeliui. Iš esmės jie identiški ir abu vienodai šlykštūs, apie skoningumą net nėra kalbos. Mane liūdina mintis, kad kažkas už tokių viršelių kūrimą dar gali gauti ir pinigus.

***

Ramios, gal net tingios Kęsto ir Monikos vestuvės. Atrodo, kad visa mūsų kompanija yra atsiskyrusi nuo likusių dalyvių – nei patys norim su kuo nors bendrauti, nei priimam kitus į savo būrį.

Antrą vestuvių dieną susitinkam pas Go., draugai mane pasveikina su praėjusiu gimtadieniu. Dovanų gaunu kuponą į tatuiruočių saloną, ir kažkur užsilikęs noras išsitatuiruoti Deftones albumo „White Pony“ simbolį vėl sugrįžta.

***

Ji sako bet tu ją tikrai mylėjai.
Aš sakau mylėti neužtenka, reikia mokėti mylėti.

***

Berlyne vėl neatsistebiu tuo vokiečių praktiškumu. Jei Lietuvoje neitum į prastai atrodančią kavinę ar restoraną, tai Berlyne viskas atvirkščiai – jie paprasčiausiai neskiria dėmesio interjerui.

Visgi didžiausią įspūdį paliko apleista JAV šnipinėjimo bazė.

***

O po to ėmė ir atvėso, prasidėjo ruduo.

 

Ota Pavel “Puikiųjų stirninų mirtis / Kaip aš sutikau žuvis“

2013/03/16

kaip as sutikau zuvis, ota pavelOta Pavel

“Puikiųjų stirninų mirtis / Kaip aš sutikau žuvis”

Puslapiai: 252

Išleido: “Tyto alba”

Metai: 2012 m.

Tiražas: 200 egz.

Viršelio dizainas: Jokūbas Jacovskis

Mane visada žavi knygos įdomiais pavadinimais. Jeigu man padėtų dvi knygas, kurių nebūčiau skaitęs, sakykim, J-P. Sartre‘o „Sieną“ ir Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, pirmiausiai į rankas paimčiau būtent pastarąją. Knygos pavadinimas, kaip ir akiai malonus viršelis, mane įtakoja daug stipriau, nei žmonių rekomendacijos ar perskaitytos knygų recenzijos. „Puikiųjų stirninų mirtis / Kaip aš sutikau žuvis“ mano rankose atsidūrė būtent dėl įdomaus pavadinimo.

Trumpose istorijose-skyreliuose autorius Ota Pavel aprašo savo ir savo artimųjų gyvenimą, kuris buvo tiesiog neatsiejamas nuo vandens ir žuvų. Žuvys autorių lydi nuo pat ankstyvos vaikystės, nes jo šeima gyvena prie upės, žvejyba yra jų kasdienybė. Žvejoja visi – jo vyresni broliai, tėvas, dėdė, kaimynai, tik mama nežvejoja. Upė ir žuvis aprašoma pagarbiai, kaip kažkas itin svarbaus, įprasminančio visos šeimos gyvenimą. Nesu žvejys, tačiau skaityti apie istorijas, susijusias su žvejyba buvo labai įdomu. Turbūt tai autoriaus nuopelnas, kad sugebėjo mane, nesidomintį žvejyba, suvilioti eiti užmesti meškerę ;)

Nors knyga prasideda linksma gaida, tačiau vėliau nuotaika ima keistis. Autoriaus šeima buvo žydai, todėl prasidėjus II pasauliniam karui, jie yra vis labiau persekiojami. Tačiau kad ir kaip jiems sunku bebūtų, žuvis ir žvejyba šeimos vyrams neišeina iš galvų – žvejojama net uždraustuose, nacių saugomuose tvenkiniuose, kad tik būtų iš ko prasimaitinti. Knyga yra puikus pavyzdys kaip galima perteikti istorinius įvykius tiesiogiai apie juos nerašant.

Nepaisant minėtų šeimos išgyventų sunkumų, „Puikiųjų stirninų mirtis / Kaip aš sutikau žuvis“ yra lengvo turinio skaitalas, nes knygoje nuolatos kuriama optimizmo nuotaika, ir galiausiai imi pats tikėti, kad pagrindiniam veikėjui ir jo šeimos nariams viskas susiklostys sėkmingai. Perskaičiau ją greitai, juolab, kad ir šrifto dydis knygoje yra šiek tiek didesnis, nei įprasta, ir paraštės plačios paliktos. Knygą rekomenduoju bet kam, kas ieško kažko itin paprasto.

Vienintelis keistas dalykas yra galinis knygos viršelis – jis visas prirašytas. Nepamenu, kad būčiau matęs ant kitos knygos tokį ilgą tekstą. Esu įpratęs prie trumpo autoriaus pristatymo ir tokio pat trumpo kūrinio pristatymo, tačiau šios knygos rengėjai ypatingai pasistengė: tiek visko prirašyta, ir dar mažu šriftu, kad žmogus, knygyne aklai ieškantis knygos, greičiausiai padės šią knygą taip ir nepradėjęs skaityti galinio viršelio. Galinio viršelio tekstas galėtų būti knygos viduje (bent jau anksčiau dažnai būdavo tokie „Apie autorių“ skyreliai).

Kitų knygos leidimų viršeliai: čekiški #1, #2, #3, #4 ir angliški #1 ir #2.

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.


%d bloggers like this: