Tai Supranta Tik Tie

Ir dar viena nuostabi ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Sėsdamas Centrinėje stotyje į traukinį, tam tikra prasme ignoruodavau pats save. Palikdavau savo varšuvišką vienatvę, kuri buvo nepakeliama ir be kurios jau negalėjau gyventi, ir kartu su šia vienatve palikdavau sielvartą, kad turiu jos išsižadėti.

Tikiuosi, kad tai suprantama. Nors iki galo tai supranta tik tie, kurie vieniši bunda, įsijungia radiją, palenda po dušu ir būna net neblogai nusiteikę – kas žino: gal šiandien ką nors sutiks.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie apytuštėje smuklėje pietauja ir nejaučia skonio. Net kai su plačiu užmoju užsisako prašmatniausių frutti di mare, nejaučia skonio – jiems visą laiką atrodo, kad, išskyrus juos, niekas nevalgo vienas. Išskyrus juos, niekas niekada nevalgo vienas – visas miestas tai mato, ir visi į juos žiūri akis įsmeigę. Kiek kartų galima dirsčioti į laikrodį ir duoti publikai suprasti, kad užbėgai tik greitomis ko nors užkrimsti, nes po valandėlės – gerbiamieji – svarbus pasimatymas, galbūt iki aušros. O kaip vaidinsi valgymą greitomis, jei norėtųsi – tegul net švinine širdimi – pasėdėti; nes išėjus tai jau tikrai apims visa apimantis švinas.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie prabunda naktį ir kuriems sugniaužia gerklėje, nes yra vieni; neturi ką apkabinti nei ką užkloti, neturi kam atnešti iš virtuvės stiklinės sulčių ir ryte neturės su kuo klausytis radijo, skaityti laikraščių, pusryčiauti.

Visiškai iki galo tai supranta tik tie, kurie vieną dieną išties ką nors sutinka, su kuo nors pietauja, eina su kuo nors į kiną, eina su kuo nors į lovą; gal net su kuo nors miega.

Tačiau absoliučiai tai supranta tik tie, kurie pabunda vidury nakties ir nustėrsta pamatę kažką miegant prie šono, ir mintis, kad nebus vieni dar kelias valandas ir paskui visą rytmetį, yra baisi, baisi. Ir skaičuoja nesibaigiančio košmaro sekundes ir minutes, ir šiaip ne taip – vargais negalais – ištveria. Ir paskui jiems būna padovanota nuostabi, vienatvės kupina diena. Jie alsuoja giliai ir staiga pajunta, kokį beprotišką džiaugsmą suteikia gilus alsavimas. Iš tuščių namų žvalgosi į miesto stogų kaskadas. Ilga popietė turi pernokusių trešnių skonį ir kvepia lyg sodo atokaita. Vakare įkyriai skamba telefonas – keistai šypsodamiesi jie nekelia ragelio.

Listopada

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.