Posts Tagged ‘Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla’

Tomas Vaiseta „Paukščių miegas”

2015/12/18

pauksciu miegasTomas Vaiseta
„Paukščių miegas”
Puslapiai: 128
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2014 m.
Tiražas: 600 egz.
Viršelis: Deimantė Rybakovienė

Niekad per daug nesidomėjau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo konkurso „Pirmoji knyga“ prozos sekcijos laimėtojais. Bet taip jau įvyko, kad apie 2014 metais šį konkursą laimėjusio Tomo Vaisetos apsakymų rinkinį „Paukščių miegas“ išgirdau atsitiktinai, o vėliau kas kažkiek laiko periodinėje spaudoje ir toliau skaičiau pozityvias recenzijas. Dar buvau neperskaitęs knygos, bet mane jau žavėjo pats faktas, jog Vaiseta padarė tai, ką ketinau daryti ir aš: paimti istorinį laikmetį ir sukurti jo rėmuose vykstančią istoriją.

Juokinga tai, kad kaskart, kai atsidurdavau knygynuose ir prisimindavau, jog noriu šios knygos, man būdavo atsakoma, kad ji jau išparduota. Tai tęsėsi Vilniuje, tai pasikartojo Klaipėdoje, ir net kai apsilankiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygyne, išgirdau tą patį – neturim. Taigi su laiku mano noras perskaityti šį apsakymų rinkinį vis augo, kol praėjus 2015 metais užsitęsusiam neskaitymo laikotarpiui pagaliau įsigijau šią knygą.

Kartais taip jau būna, kad kažkas traukia prie knygos, ir dar prieš skaitant būnu įsitikinęs, jog tai yra gera knyga – tokiais atvejais manęs nedemotyvuoja net neįdomūs pirmieji puslapiai. Pradėjęs skaityti „Paukščių miegą“ kantriai laukiau, kada gi prieisiu kažką (apsakymą ar bent kažkokią apsakymo dalį), kas man įrodys, jog visas šis laukimas, nekantrumas ir džiaugsmas pagaliau radus šią knygą turi pagrindo. Apsakymų rinkinyje yra 9 apsakymai, bet baigus skaityti 4 apsakymą („Avietė“) jau norėjosi garsiai keiktis ir mesti knygą šalin. Nepaisydamas savo nusivylimo tęsiau toliau, kol per likusias dvi dienas visgi įveikiau visą knygą.

Iki šiol nežinau ar vertėjo aukotis.

Kas man taip nepatiko Tomo Vaisetos kūryboje? Čia turėčiau pripažinti, kad dėl visko esu pats kaltas. Idėja paimti istorinį laikmetį ir jo rėmuose sukurti fiktyvią istoriją negarantuoja kažkokio nuostabaus rezultato. Be to, ši idėja nėra visą apsakymų rinkinį vienijantis dalykas, nes tam tikruose apsakymuose (pvz. „Avietė“, „Šaukštas“) tarsi išvis nėra jokio istorinio laikmečio ir aplinkybių, pagal kurias galėtum orientuotis. Didžiausią skausmą sukėlė jau minėtas apsakymas „Avietė“ – jis toks perdėtai sukoncentruotas į žmogaus vidų, sąmonės srautą, kad nebegalėjau suvokti kas jame vyksta? Ar jo veikėjas partizanas, ar jį kažkas gaudo, ar jis nuolatos slaptosi?

Būtent istorinio konteksto pabrėžimo man labiausiai ir trūko dalyje apsakymų. Tai, ko juose buvo per daug – veikėjų emocijų aprašymo. Pvz. apsakyme „Matas“ rašytojas taip susikoncentravo į veikėjo emocijų aprašymą skirtingais laikotarpiais (bolševikams užimant valdžią, jam patekus į kalėjimą, išėjus į laisvę, tapus komunistu), kad galų gale jaučiausi perskaitęs padriką vieno veikėjo charakteristiką, o ne vientisą, kažkur vedantį tekstą. Aš suprantu, kad norėta parodyti kaip brendo, keitėsi personažas ir kur jo pasirinkimai jį nuvedė, tačiau jokios dramos ten nepajutau. Galbūt pagrindinė problema yra ta, jog apsakymai yra trumpi, todėl juose nėra vietos išlaikyti balansą tarp brandaus veikėjo paveikslo ir aplinkybių, kuriose gyveno ir veikė personažas, aprašymo. Manau, kad dalis knygoje esančių apsakymų galėtų būti pratęsti (ypač „Dievo p.“) ir išvystyti į kur kas ilgesnes istorijas.

Labiausiai patikę apsakymai – „Šaukštas“ ir „Paukščių miegas“. Iš viso rinkinio jie išsiskiria stipriais vaizdiniais, šokiruojančiomis scenomis, o „Paukščių miegas“ parašytas kažkokiu tarsi brandesniu stiliumi nei visi kiti apsakymai, nors galbūt jo paliečiamos temos yra tiesiog aktualesnės man.

Apibendrinant turiu pasakyti, kad šįkart išankstinė meilė knygai ją perskaičius išgaravo, liko tik kartėlis ir nesupratimas, kodėl tai vadinama brandžiu debiutu.

Max Frisch „Montaukas”

2015/12/16

montaukas

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)

Kokia jau esu tokia

2015/03/03

Į rankas neseniai pateko Jacques Prévert eilėraščių rinkinys „Puokštė“, kurį kažkada seniai seniai buvau skaitęs. „Kokia jau esu tokia“ – mėgstamiausias eilėraštis iš jo.

– – –

Jacques Prévert
„Kokia jau esu tokia“

Kokia jau esu tokia
Prigimtis matyt savo daro
Jeigu imu kvatotis
Juoksiuosi iki ašarų
Myliu kas mane myli
Ir tą ką mylėti noriu
Jeigu ir kitas geras
Myliu – ir kas čia tokio
Kokia jau esu tokia
Ko jums reik iš manęs
Ko jūs iš manęs norite

Patinku – juk tam ir gimusi
Kad patikčiau ir kad mylėtų
Kulniukai mano – aukšti
Ir figūra – kaip nulieta
O krūtinė kiek pakylėta
Akys blykstels ugnim netikėtai
Kokia jau esu tokia
Bet argi jums ne vis tiek
Kokia jau esu tokia
Patinku kam patinku, ir tiek.

Kaip vaikas – kažką įsimyliu
kaip vaikas – mylėjau. Mylėsiu!
Ar vis dar mane klausinėsit?
Mylėjau! Turėjau mylimą. Tai kas!
Mylėta buvau, ir gal tebemyliu –
Tokia jau esu, ir nieko nepadarysi…

Eilėraščių rinkinys

2014/12/14

Kadangi nusprendžiau dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame Pirmosios knygos konkurse, tai šį rudenį karts nuo karto prisėsdavau peržiūrėti kadaise parašytų eilėraščių.

Atrinkti eilėraščius, kurie, mano akimis, vis dar turi kažkokią vertę tiek man pačiam, tiek potencialiam skaitytojui, nebuvo labai sunku. Įdomu pamatyti, kad bene 80% to, ką rašiau 2006-2009 metais, yra beverčiai tekstai. Ir truputį keista, kai prisimeni, kad tai, kas dabar atrodo visai neaktualu, anksčiau atrodė labai stipru ar tikra.

Didžiausias keblumas buvo sudėti visus atrinktus eilėraščius į vieną rinkinį, kažkaip juos išskaidyti ir išrikiuoti taip, jog jie kažkokiu stebuklingu būdu sudarytų bendrą istoriją. Iš pradžių galvojau dėti viską chronologine seka, bet po to pasirodė, kad rinkinio pradžia būtų silpna ir niūri. Tada bandžiau suskirstyti eilėraščius pagal jų emocijas – niūrus, juodas, nuotaika, ramus, linksmas. Kai suskirsčiau, bandžiau sudėti atsitiktinius eilėraščius tokia tvarka, kad eitų linksmas, ramus, niūrus, vėl ramus, linksmas, ramus, niūrus ir t.t. – žodžiu, kad vienas po kito neitų per daug linksmų ar niūrių eilėraščių, kad būtų kažkokia nuotaikų dinamika. Kad ir kaip bebūtų, šis sprendimas nieko gera nedavė, išskyrus tai, kad skirstydamas eilėraščius pagal emocijas supratau, jog esu prirašęs daugiau ramių nei niūrių eilėraščių, na, bet čia tik man gal taip atrodo.

abc

Galiausiai nusprendžiau padaryti taip, kad rinkinio centre bus du ciklai, kiekvienas iš jų susijęs su skirtinga mergina. Vienas iš tų ciklų, Baltas velnias, jau buvo parašytas 2007-2008 metais, tačiau dabar jame liko tik labai maža dalis eilėraščių iš to originalaus ciklo, teko jį papildyti vėliau parašytais, kurie buvo susiję su ta pačia tema/mergina. O antrasis ciklas – Šv. Stepono – niekad anksčiau nebuvo sudėtas, ir dabar nekilo didelių problemų jį tinkamai sukomponuoti. Prieš abu ciklus ir po jų seks dar trumpesni ciklai, nes pradžioje reikia kažkokios įžangos į bendrą nuotaiką ir rašymo stilių, o pabaigoje reikia kažkokio abiejų pagrindinių ciklo užbaigimo, kad būtų galima parodyti, jog nepaisant visko istorija tęsiasi toliau.

Gal ir keistai atrodo mano smulkmeniškumas sukomponuoti eilėraščius į rinkinį, bet aš iš tų, kuriems visada patinka gerai surėdyti romanai, filmai ar konceptualūs muzikos albumai. Kita vertus, ar skaitytojas suprastų eilėraščių rinkinio kompozicija taip, kaip aš norėčiau, kad jis suprastų – nežinau. Tad gali būti, kad laužau galvą visai be reikalo, tačiau kitaip neišeina, nes esu smulkmeniškas ten, kur galbūt reikėtų tiesiog daugiau atsipalaiduoti ;)

Dabar liko išrinkti rinkinio pavadinimą, o man labai patinka geri pavadinimai ;)

Vladimir Nabokov “Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“

2012/11/28

Vladimir Nabokov

“Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“

Puslapiai: 194

Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2008 m.

Tiražas: 2000

Dizainas: Romas Orantas

 

Rašytojai Pelevinas ir Nabokovas man susimaišė galvoje, ir pirkdamas šią knygą maniau, kad perku būtent Pelevino romaną. Tik vėliau, kai jau pradėjau skaityti, susipratau, ką laikau rankose – taigi čia „Lolitos“ autorius, taip taip, tas pats.

„Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra romanas, privertęs mane susimąstyti apie tai, jog literatūroje naujų idėjų surasti vis sunkiau. Šioje knygoje pasakojama istorija apie tai, kaip pagrindinis veikėjas bando parašyti biografiją apie savo vyresnį brolį – žinomą, bet uždarą rašytoją Sebastianą Naitą. Aš irgi turėjau tokią idėją – sukurti istoriją apie fiktyvų rašytoją. Maža to, net trumpą apsakymą panašia tema parašiau rugsėjo mėnesį. O štai dabar perskaičiau romaną, kuriame labai gražiai ši idėja yra panaudojama. Nesakau, kad liūdžiu dėl to, ar kad mane pradėjo kankinti nemiga, kai suvokiau, jog turbūt bet kuri mano idėja jau yra anksčiau kažkieno sugalvota. Viskas natūralu.

Apie patį kūrinį neturiu daug ką pasakyti. Romanas labai lengvai skaitosi, ir net toks lėtas skaitytojas kaip aš jį gali greitai perskaityti. Istorija nėra labai įtraukianti, viskas čia vyksta saugiu greičiu ir ramiai, nėra jokių netikėtumų, tačiau mane žavėjo pati idėja aprašyti kito žmogaus gyvenimą, todėl aš dar prieš atsiversdamas knygą jau buvau jos užverbuotas.

Pirmojo leidimo viršelis, o štai čia ir čia labai gražūs vėlesnių leidimų viršeliai.


%d bloggers like this: