Posts Tagged ‘liga’

Savaitė Po

2013/03/11

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

Kitokia Knygų Mugė

2013/02/24

Ši knygų mugė turėjo būti pati nuostabiausia, nes buvo anonsuota, kad joje šalia visų kitų man nelabai įdomių svečių iš užsienio apsilankys ir mano numylėtinis lenkas Jerzy Pilch. Nekantriai laukiau, o vieną vakarą atsigulęs į lovą štai ką sugalvojau – išversiu vieną savo apsakymą į lenkų kalbą ir įteiksiu jam per susitikimą knygų mugėj.

Per kelias dienas radau merginą, kuri pažadėjo išversti, ir aš labai apsidžiaugiau. Tačiau dar po kelių dienų buvo labai bloga diena visomis prasmėmis, ir galiausiai, kai jau galvojau, kad nieko blogiau nutikti nebegali, pamačiau, jog mugės rengėjai jau paskelbė mugės programą. Skaičiau ją iš lėto, atidžiai, ir kai priėjau šeštadienio programos vidurį, mane apniko nerimas – Jerzy Pilch knygos pristatymo vis dar nemačiau. Juk gali būti, kad kažkas atsitiko ir jis visgi nepasirodys?

Taip ir buvo – nežinau kodėl, bet Jerzy Pilch programoje nebuvo įrašytas. Diena tapo apverktina. Nusivylimo apakintas nutariau visai neiti į mugę, tačiau vėliau pakeičiau nuomonę ir ruošiausi eiti – penktadienį planavau mugėje nueiti į poetų skaitymus ir į mono spektaklį Bukowskio kūrybos tema. Bet, pasirodo, visos nelaimės, susijusios su šių metų knygų muge, dar buvo nepraėję.

Mano peršalimas, laiku ir tinkamai nepagydytas, perėjo į sinusitą, ir kai penktadienį sužinojau tai, iškart pradėjau galvoti apie tai, kam galėčiau atiduoti savo turėtą pakvietimą į knygų mugę. Situacija išties nekokia: jau nuo ketvirtadienio tiek delfi, tiek kiti naujienų portalai mirgėjo pranešimais apie knygų mugės atidarymą, draugai ir pažįstami feisbuke rašinėjo ir dėjo nuotraukas iš mugės, o aš, va, negalėsiu į ją nueiti dėl ligos.

Išėjęs iš savo klinikos ėjau link vaistinės ir priėjau tokią padėvėtų knygų parduotuvę (Antakalnis, šalia Petro Vileišio stotelės/Nėries „Iki“ parduotuvės). Užsukau į vidų. Prieš tai nuolatos buvusio pardavėjo nesimatė, vietoj jo buvo kažkokia moteris, kuri kalbėjo su kažkokiu savo pažįstamu vyriškiu. Aš apžiūrinėjau lietuvių autorių knygų lentynas, bet nebuvo jokios Kunčino knygos (niekada ten nesu radęs Kunčino), nebuvo nieko, kas būtų užkabinęs, taigi nuėjau prie fantastikos skyriaus. Ir tada, pamatęs vieną knygą, labai apsidžiaugiau – prieš mane stovėjo kažkada labai ankstyvoje paauglystėje skaityta fantastinė knyga net nežinau apie ką, bet ten buvo tokie lyriniai nukrypimai apie Leviataną. Būtent tie nukrypimai apie Leviataną man labiausiai ir įstrigo toje knygoje. Paėmiau ją į rankas, pavarčiau – viršelis matytas, pavadinimas irgi girdėtas („Tamsiosios jėgos Mūnšajuose“). Tada pakėliau galvą ir pamačiau, jog yra ir antra knygos dais. Paėmiau ir ją į rankas. Viršelis buvo matytas, tačiau negalėjau prisiminti, ar kažkada skaičiau ją. Pralinksmėjęs paėmiau ir dar kitą fantastinę knygą, nuėjau prie moters ir susimokėjau. Ji vis kažką nužemintu balsu pasakojo tam vyriškiui: apie paskolą, apie dukrą, sakė nesijaudink, gyvenu gerai, išties viskas nėra taip jau blogai. Padėkojau jai ir atsisveikinau. Tada nuėjau į vaistinę, išleidau maždaug tiek pinigų, kiek buvau numatęs išleisti knygų mugėje knygoms, ir grįžau namo.

Dabar sekmadienis, skaitau sau apie druidus, levyrus (kitoks elfų pavadinimas) ir kaip kažkokiose tamsiose gelmėse bunda Leviatanas ;) Visai gerai kartais netikėtai surasti alternatyvą, o ir už tris knygas sumokėjau viso labo 14 litų.

Kojos X

2012/10/18

Prabudau su žadintuvu, atsikėliau, gerklėj jaučiau šleikštulį, tarsi būčiau vakar labai daug rūkęs, o taip visai nebuvo. Nuėjau išsimaudyti, tada suvalgiau du sūrelius, išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir išėjau.

Kieme tvyrojo tirštas rūkas. Pagalvojau būtų juokinga, jeigu rūkas būtų toks tirštas, kad per jį negalėtum matyti savo batų. Pasukau link stotelės, Kalvarijų gatvėj kaip ir visada tokiu metu driekėsi automobilių eilės. Eidamas link stotelės pamačiau dailią, švelnaus veido merginą. Praėjęs ją sustojau, apsisukau ir pradėjau dairytis ar man tinkamas troleibusas neatvažiuoja. Tada ir pastebėjau tos merginos kojas – jos buvok iksiškos.

Man iškart pasidarė gera ir ramu, pradėjau galvoti, jog man reikia eiti pasipiršti tai merginai, galėtume gražiai sau gyventi, dėl jos galėčiau išmokti net virinti arba, pavyzdžiui, gaminti suši. Taip gražiai begalvodamas žiūrėjau tai į atvažiuojantį viešąjį transportą, tai į merginą. Jos plaukai buvo tamsūs ir ilgi, vilkėjo tamsiai mėlyną paltuką, jos bateliai taip pat buvo mėlyni. Stovėjo į priekį truputį iškišusi kairę koją, visas svoris laikėsi ant dešinės. Turbūt ir jos vardas labai gražus, pagalvojau, bet tuo metu ji kaip tik pradėjo judėti link artėjančio autobuso. Ji tolo, rūkas palengva ją pasiglemžė. Kai autobusas sustojo, o ji buvo visai arti durų, pamečiau ją – ji susimaišė su kitais žmonėmis ir visai ištirpo.

Sulaukęs savo troleibuso važiavau į darbą ir galvojau apie iksiškas kojas. Kiek moterų turi tokias kojas? O kiek vyrų? Prisiminiau, jog anksčiau net negalvojau, kad vyrai irgi turi tokias kojas, kol nepamačiau vieno vyresnio archyvaro. Koks naivus kažkada buvau! Dabar puikiai suprantu, kad tiek vyrai, tiek moterys turi tokias kojas. Ir kodėl literatūroje tiek mažai tesu radęs iksiškų kojų paminėjimų (“Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas“ – Jerzy Pilch, romanas “Kiti malonumai“)? Ar anksčiau nieko nežavėjo tokios kojos? O gal tokios kojų formos/tipo nebuvo? Ir dar: ar iksiškų kojų savininkai jaučia nepatogumą dėl savo kojų, t.y. ar jiems nesmagu, kad kiti žmonės turi kitaip kreivas kojas, nei jie? Kažkas turėtų atlikti išsamų tyrimą, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus. Būtų neprošal parengti ir bibliografinę rodyklę, kurioje galima būtų rasti visus leidinius, kurie minėjo terminą iksiškos kojos; bet čia iškyla problema: gali būti, jog žmonės, norėdami apibūdinti iksiškas kojas, dažnai vartoja terminą kreivos kojos, o juk tai visai kas kita! Taip pat reikia rimtai apsvarstyti kruskrukslogijos (mokslo šakos, tiriančios viską, kas yra susiję su iksiškomis kojomis) formavimąsi ir lietuviškosios kruskrukslogijos mokyklos radimąsi.

Kaskart, kai bandau suprasti savo žavėjimąsi iksiškomis kojomis, susiduriu su savo asmenybės neišmanymu. Kodėl pirmą kartą šį kojų tipą pastebėjau tik būdamas dvidešimties metų? Ar anksčiau jis manęs nežavėjo, ar aš tokių kojų niekur nepastebėjau? O ta mergina, kuri buvo pirmoji, turėjusi iksiškas kojas – kokią dalį iksiškos kojos sudarė jos bendram žavesiui/seksualumui? Gal iksiškos kojos mane žavi tik dėl tos konkrečios merginos palikto įspūdžio?

Kartą man kilo mintis, jog iš tiesų tu negali žinoti kaip atrodai eidamas, nes negali pats savęs pamatyti, taigi ir negali tiksliai nusakyti savo kojų. Kitas žmogus, paprašytas įvertinti ar apibūdinti tavo kojas, tai padarytų irgi tik iš dalies teisingai. Kažkada net uždaviau sau klausimą: ar gali būti, jog mano kojos irgi iksiškos? Juk negaliu pažiūrėti į save einantį iš užpakalio. Kai stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo kojas, matau, jog jos nėra iksiškos; ir visgi manęs neapleidžia mintis, jog kai kurių dalykų apie save tu pilnai negali žinoti; arba kad tau nežinant tavo kojos pakeičia formą – bet tai jau iš savarankiško daiktų ir dalykų gyvenimo temų lauko.

Kultūristų forume vienas bičas uždavė klausimą:

I was over-weight when I was a child and got X shape legs since that. Now I’m 20, is there any chance to improve them by workout instead of surgery?

Ką jam kiti bičai atsakė:

1.) I don’t know what X-legs are…

2.) what is an X leg??

3.) Wtf is X-legs?

4.) so your legs cross over and form an ‘x’? That’s awesome

– – –

Esu keistai peršalęs, todėl šis įrašas galėjo nuskambėti neįprastai.

“Langas Langas, Aš Kalbu“

2011/06/16

Maždaug savaitę vaikščiojau šiek tiek peršalęs, o po šio antradienio dar blogiau pasijutau, tai trečiadienį neišėjau į darbą. Gulinėjau namie, viskas, ką dariau, netiko – vis ta bloga savijauta. Naktį miegojau labai blogai, nes daug kosėjau, kelis kartus prabudau išpiltas karščio, bet ryte nubudęs jaučiausi kaip naujas. Ryškiai sumažėjo čiaudulys, sloga irgi tapo retesnė. Rytoj nusipirksiu vaistų nuo alergijos, nes pagaliau gavau atlyginimą; o šiaip pragyvenau be vaistų apie dvi savaites.

– – –

Visai netikėtai pakeičiau vieną dalyką rutinoje. Vieną rytą prieš pat nosį pravažiavo 45 autobusas, todėl sėdau į po jo atvažiavusį 19 troleibusą. Galvojau, kad pavėluosiu į darbą, bet ne ne ne! Spėjau išlipti Minties stotelėje, pereiti į kitą kelio pusę, sulaukti bet kokio troleibuso, vežančio į Žirmūnus, ir darbe buvau lygiai 08h. Todėl dabar kas rytą važiuoju 19 troleibusu – vis kažkas naujo.

O smagiausia tai, jog pasikeitė žmonės, kuriuos matau ryte. Dabar net iš kitos stotelės pradėjau važiuoti į darbą, matau ten dažnai tokią jauną archyvarę su įtartinai tiesia nosimi; bet šiaip ji atrodo gerai, skoningai rengiasi. Po to važiuoju važiuoju, ir ties Antakalnio poliklinika įlipa mergina pilkomis kelnėmis ir su baltais marškiniais. Jos veidas kažką man primena, bet nežinau, ką tiksliai. Ji irgi išlipa Minties stotelėje, kartu pereinam gatvę ir laukiam bet kokio troleibuso į Žirmūnų pusę. Kai išlipu Šiaurės miestelio stotelėje, ji važiuoja toliau – taip mes išsiskiriam iki kito ryto.

Reiks daugiau ką nors pakeisti rutinoje.

– – –

Parašiau du puslapius naujo apsakymo (ar kažko) ir sugalvojau, kad gal visai neblogą nesąmonę pradėjau rašyti.

O darbe šiandien betvarkydamas bylas netyčia užmečiau akį į vieno žmogaus medicinos istoriją. Ir ten tokių įdomių dalykų perskaičiau, kad, žodžiu (ok, ok, prisipažink dabar visiems, koks esi nesveikas), rytoj darbe pavogsiu tą bylą, kad galėčiau parsinešti ją namo ir persirašyti kai ką. Suprantu, jog tai labai blogai + tai konfidenciali informacija, bet aš visur pakeisiu vardus, ir t.t., ir pan., ir niekas nieko neatseks.

Ko tik nepadarysi dėl kūrybinės idėjos ;)

– – –

Šeštadienį diplomų įteikimai, bet visai jų nelaukiu. Didžiausia šventė buvo tą dieną, kai apsigyniau, o diplomo įteikimas tik mažas formalumas.

– – –

Su buvusiu kambarioku pradėjom aktyviau ieškoti buto. Turėtume gyventi kartu nuo liepos 1 dienos. Laukiu nesulaukiu, noriu kuo greičiau išsikraustyti iš bendrabučio, nes jau išaugau bendrabutį, taip norisi kitos erdvės.

Kartais dirbdamas darbe ilgai mąstau apie tai, kaip atrodys mūsų butas, koks bus mano kambarys (tikiuosi labai švesus ir per daug neapkrautas). Norėčiau, kad pro virtuvės langą matytųsi nelabai judri gatvė, ar bent koks nors šaligatvis, kuriuo karts nuo karto praeitų žmonės – vaikai į mokyklas, suaugusieji į darbus, jaunuoliai pas mylimąsias. Mane ramina matyti judančius žmones, net jeigu ir nežinau, kur jie eina.

Rudenį antradieniais mes žiūrėsim UEFA Čempionų lygos rungtynes, o kai kambariokas bus pagiriotas, aš padarysiu jam pigios sriubos; šiaip jis gamina valgyt tūkstantį kartų geriau už mane.

– – –

Labai pavargstu kalbėtis telefonu su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyt arba daug kartojasi. Pastaruoju metu tokie pokalbiai mane kaip reikiant suerzina.

Pirmadienį vienam kolegai prisipažinau, kad baigęs universitetą netapau laimingesnis, o tapau tik niūresnis. Kad mane mažai kas džiugina. Jis paklausė, ar turiu su kuo pasidulkint, atsakiau, kad ne, ir jis pasakė, kad man reiktų turėt su kuo. Vyrų kalbos.. Jos dažniausiai logiškos ir teisingos, nors skamba grubiai, ir aš visad noriu išvengti jų.

– – –

Nusprendžiau važiuoti su draugais į regio/jungle/dubo festivalį Fire!. Tikiuosi ten gerai pailsėti pavargstant. Laukiu tos nuotaikos, kai reikia ruoštis, ir tu ruošiesi, renkiesi daiktus, imi miegmaišį, ir pajunti priešfestivalinį kaifą ;)


%d bloggers like this: