Posts Tagged ‘literatūra’

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Knygos Pristatymas

2012/09/25

Sapnavau kad draugauju su viena iš buvusiųjų merginų mes einam pasikultūrinti į kažkokios knygos pristatymą nuėję į Vingio parką lipam laipteliais patenkam į labai didelę estradą ir toliau lipam laiptais nes visur užimtos vietos palypėję randam daug suoliukų prisėdam sėdim apsikabinę laukiam kada prasidės pasikultūrinimas.

Staiga kažkoks kritikas paima mikrofoną ir kalba labai neaiškiai apie tai kokią gerą knygą parašė Andrius Jakučiūnas galvoju o ne tik ne Andrius Jakučiūnas ir tada būtent jam atitenka mikrofonas ir jis pradeda skaityti romano „Lalagė“ ištraukas mes su drauge juokiamės ir einam tolyn pasiekiam patį estrados galą ten sutinku kolegų iš radijo visi kalbamės rūkom atsisuku pažiūrėti į draugę ir staiga pamatau jog jos išvaizda neatpažįstamai pasikeitė primena vieną grupiokę ir kuo ilgiau žiūriu tuo aiškiau suprantu jog aš draugauju ne su buvusia mergina o su grupioke.

Vilniaus Knygų Festivalis

2012/09/16

Kai tik sužinojau, jog vyks Vilniaus knygų festivalis, pradėjau nekantriai jo laukti. Juolab, jog festivalio paskelbta programa žadėjo ir įdomių diskusijų literatūros temomis, ir intriguojančių skaitymų vakarais baruose, ir muzikos.

Artėjant festivalio pirmajai dienai supratau, jog  negalėsiu dalyvauti jos renginiuose, nes su draugais eisiu į Soulfly koncertą. Gaila, kad taip išėjo, nes praleidau skaitymus iš nusirenginėjimo knygyne Mint Vinetu, kurių metu iš tiesų niekas nenusirenginėjo, tačiau negali pykti, nes intriga buvo padaryta labai labai gera. Taip pat praleidau Rolando Rastausko skaitymus, pagardintus muzika, o Rastauską man išgirsti norėjosi, nes šių metų knygų mugėje jis skaitė Milošo, Oijerio ir dar kažkokio poeto eilėraščius pritariant džiazo grupei, ir tai buvo labai pavykę poezijos skaitymai.

Nusprendžiau atsigriebti kitą dieną. Žiūrėdamas programą pastebėjau, jog internetai jau marga nuo pranešimų apie pirmąją knygų festivalio dieną ir jos metu vykusius renginius. Paskaičiau ir straipsnių komentarų, kurie atskleidė, jog ne visi žmonės supranta, kad Vilniaus knygų festivalis ir Vilniaus knygų mugė yra skirtingi dalykai. Dar savaitę prieš festivalį tie patys internetai mirgėjo pranešimais apie Vilniaus knygų festivalį: buvo bandoma paaiškinti, jog knygų festivalis siekia sukurti autoriaus-skaitytojo dialogą, yra orientuotas tik į rimtą literatūrą, buvo net sužaista Užkalnio pavarde, teigiant, jog knygų festivalyje neatsiras vietos visokiai prastai literatūrai. Ar festivalio organizatoriams pavyko visuomenei atskleisti skirtumą tarp knygų festivalio ir knygų mugės, ir ar patys festivalio lankytojai pajuto skirtumą, lieka neaišku.

Nuvykęs į Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centrą „Titanikas“, kuriame ir vyko Vilniaus knygų festivalis, pirmiausia nusprendžiau apžiūrėti leidyklų pardavinėjamas knygas. Pasiūla buvo nedidelė (juk tik apie rimtą literatūrą eina kalba!), ypač nustebino mažas “Batų lankų“ leidyklos kampelis. Kainos pasirodė panašios arba didesnės už tas, kurios vyrauja Knygų mugės metu. Ir dar pradėjau galvoti, jog tai nėra sutapimas, kad didžiosios leidyklos savo leidinius pardavinėja pirmame aukšte, o mažesnės – antrame.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

17h nuėjau į trečiąją salę, kurioje turėjo vykti pasakojimas apie knygnešius. Visi mes buvom mokomi, jog knygnešiai buvo atsidavę Lietuvai ir t.t., ir pan., ir tik vėliau sužinojom, kad jie buvo paprasčiausi kontrabandininkai. Šio pranešimo tikslas ir buvo paneigti visus mitus apie knygnešius ir paaiškinti, kaip viskas buvo. Tikėjausi išgirsti kažką įdomaus, bet nuėjęs į trečią salę radau moterį (A. Ambrulevičiūtę), kuri sėdėjo nuleidusi galvą ir skaitė iš lapų. Skaitė iš lapų. Ilgai skaitė iš lapų. Skaitė ir skaitė. Priminė visus nuobodžius dėstytojus, kurie paskaitas vesdavo taip pat – paprasčiausiai skaitydavo viską iš lapų, ir tiek. Nesuprantu, ar taip yra sunku paruošti bent jau skaidres ir pasakoti žmonėms apie knygnešius, o ne viską sausai skaityti? Nepykčiau net jei skaidrėse nebūtų jokių įdomių iliustracijų. Pizė pizė.

Susierzinęs nusileidau į antrą aukštą, radau antrą salę. Ten vyko diskusija apie knygos meną. Iš pradžių manęs neapleido jausmas, jog diskusijos dalyviai nesupranta vieni kitų. Kai praėjo 10 minučių, tapo aišku, jog jie tikrai nesuprato vienas kito. Vienas vyrukas vis bandė išsiaiškinti, ką jie laiko knygos menu, o ko – ne. Diskusijos moderatorė sakė “tai išsiaiškinkim“ ir “prašau paaiškinti“, ir vyrukas bandė paaiškinti. Galop, atrodo, jie lyg ir sutarė, jog knygų viršelio iliustracija šioje diskusijoje neįeina į knygos meno sąvoką. Be to vyruko ir diskusijos moderatorės buvo dar du vyrukai. Vienas iš jų, kai tik jam užduodavo klausimą, imdavo traukyti pečiais ir sakydavo, jog negali atsakyti į klausimą. Jis net negalėjo atsakyti į klausimą ar turi mėgstamiausius šriftus (jei gerai pamenu). O kitas vyrukas buvo pakalbintas kartą, tačiau kažką tyliai burbėjo po nosimi, ir viskas. Vėliau prie diskusijos prisijungė keli žmonės iš salės, kurie buvo diskusijos dalyvių pažįstami ir kažkaip susiję su knygos menu. Viena moteris sakė, jog jai lietuviškas knygos menas neatrodo blogas. Tada vyrukas, negalėjęs atsakyti į klausimus, pasakė, jog jis labai skeptiškai vertina lietuviškas knygas. Jam pritarė ir pirmasis vyrukas, daugiausiai kalbėjęs diskusijos pradžioje. Tiesa, abu jie nesivargino argumentuoti savo nuomonės, tik vienas iš jų pasakė, jog didžioji dauguma knygų viršelių yra negražūs, o knygos prastai maketuojamos.

Visos diskusijos metu juokiausi ne kartą ir ne du. Juokiausi, nes nesugebėjau suvokti kaip žmonės, organizuojantys diskusiją, negali net tarpusavyje aptarti esminės sąvokos “knygos menas“. Galėjo susitarti apie ką kalbės, netgi iš anksto pasidalinti temomis. Taip pat buvo galima pasirūpinti vaizdine medžiaga, pvz. vyrukas, pasakęs, kad jam lietuviškų knygų viršeliai yra negražūs, galėjo parodyti šlykščius lietuviškus viršelius ir geresnius užsienyje leidžiamų knygų. Gyvenam tokiu metu, kai technologijų prišikta ant kiekvieno kampo, o vis tiek jų nepanaudojam. Po diskusijos neapleido mintis, jog diskusijos klausytojams knygos menas buvo kur kas įdomesnis nei patiems diskusijoms dalyviams.

19h grįžau į trečią salę paklausyti diskusijos apie lietuviškos eseistikos padėtį. Laurynas Katkus paskaitė savo įdomų tekstą. Vėliau chebra bandė kalbėti apie esė žanrą Lietuvoje. Giedra Radvilavičiūtė ir Donatas Petrošius prisipažino nesuprantą ką veikia šioje diskusijoje ir kodėl buvo pakviesti. Vėliau D. Petrošius skaitė savo tekstą, kuris buvo taip pat įdomus, tik bėda ta, jog klausymo malonumą stipriai mažino sunkus Petrošiaus skaitymas. Iš esmės diskusija nepavyko, bet kažkodėl nesijaučiau nuviltas.

20h vėl grįžau į antrą salę, nors buvau suplanavęs eiti į kiemelį paklausyti grupės Banda Dzeta koncerto. Antroje salėje turėjo vykti Rolando Rastausko skaitymai iš jo naujausios knygos “Bermudų trikampis“. Salėje buvo užgesintos šviesos, švietė tik stalinė lempa. Rastauskas skaitė ilgą kūrinį apie tai, kaip jis dalyvavo statant “Otelo“ spektaklį Rumunijoje. Iš pradžių suabejojau, ar man tikrai tai patiks, bet labai greitai Rastausko istorija įtraukė taip, jog su nekantrumu laukiau kaip viskas bus toliau. Rastausko skaitymas man labai patinka, be to jis buvo parinkęs minimalią muziką, kuri sukūrė labai gerą foną ir suteikė jo skaitymui daugiau spalvų. Tikiuosi dar bent kartą išgirsti jį skaitantį.

21h atsidūriau knygyne Mint Vinetu, kuriame buvo numatyti girtuoklių skaitymai. Knygynas buvo sausakimšas. Juokinga tai, jog visi ten susirinkę skaitovai yra metę gerti ;) Bet skaitė savo ar kitų autorių kūrybą, kuri buvo apie gėrimą arba sukurta geriant/po gėrimo. A. Jakučiūnas, B. Januševičius ir M. Burokas skaitė nuostabius tragikomiškus tekstus, o G. Norvilas ir V. Dekšnys man truputį neįsipaišė; pastarųjų pasakojimai apie pagėrimus man buvo įdomesni nei eilėraščiai, kurie buvo sukurti apie tuos pagėrimus. Publika daug plojo ir juokėsi, buvo labai gera atmosfera.

Buvau suplanavęs nueiti ir į poezijos slemą klube “Soul box“, bet iškeičiau slemą į alaus išgėrimą su draugėm. Vėliau nuėjom į tik šį penktadienį atsidariusį “Bukowski“ barą Trakų gatvėje, ten išgėrėm dar alaus, o po to nuėjom į toje pačioje gatvėje esantį barą “Marsas“, kuriame Kudirka ir Zaizras (D. Jurevičius) turėjo sukergti Bukowskį su Maironiu. Bare buvo tiek žmonių, jog tikrai ne visi tilpo į baro rūsį, kuriame vyko skaitymai. Patys skaitymai vyko taip: vienas skaitovas paskaito ištrauką iš Bukowskio, kitas – iš Maironio. Po to atvirkščiai – iš pradžių iš Maironio, o tada iš Bukowskio. Tai taip ir praėjo maždaug 20 minučių trukę skaitymai. Tikėjausi kažko įspūdingo, todėl po visko likau truputį nusivylęs.

O po to buvo alus, alus, alus.

– – –

Kuo skiriasi Vilniaus knygų festivalis nuo Vilniaus knygų mugės?

1.) Kaina. Vilniaus knygų festivalio renginiai buvo nemokami (išskyrus du spektaklius), o Vilniaus knygų mugė yra mokama. Abu renginiai vyskta pilną savaitgalį. Jeigu knygų mugėje norėčiau lankytis visas dienas dėl mane dominančių knygų pristatymų ar susitikimų su autoriaus, turėčiau išleisti maždaug tiek pinigų, kiek kainuoja nauja knyga storu viršeliu. Tuo tarpu knygų festivalis man leidžia bimbinėti tris dienas už dyką.

2.) Dalyviai. Knygų mugė gali girtis organizuojanti susitikimus su užsienio autoriaus. Štai knygų festivalis tuo pasigirti negali. Jame vyko užsienio autorių knygų pristatymai, tačiau negirdėjau, jog kažkoks autorius būtų atvykęs į festivalį. Nelaikau to knygų festivalio minusu, nes pvz. Rastausko knygos pristatymas man buvo nuostabus. Kartais mažiau šnekų apie knygą ir perskaityta ištrauka yra kur kas geriau nei kritikų diskusijos.

3.) Lankytojai. Knygų mugėje visada pavargstu, nes ten būna daug žmonių. Reikia brautis, brautis, laukti, kol kas nors nueis nuo prekystalio, kad galėtum pažiūrėti į knygas, ir t.t. Knygų festivalyje žmonių buvo tiek, jog visai nepavargau. Kita vertus, visose diskusijose, kuriose lankiausi, trūko sėdimų vietų, todėl dalis žmonių turėjo ramstyti sienas. Kitąmet organizuojant festivalį (o aš tikiu, jog jis tikrai įvyks dar kartą) reikėtų pagalvoti apie “Titaniko“ patalpos gali sutalpinti visus susidomėjusius žmones.

4.) Tikslas. Nesakau, jog knygų mugės ir knygų festivalio tikslas nėra susijęs su leidyklų siekimu pasirodyti ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Knygų festivalio principą gerai iliustruoja festivalio organizatorės E. Stogevičienės žodžiai: „Knygų mugė vyksta žiemą, o knygos, kurios būna išleistos pasibaigus mugei, nebūna pakankamai paviešinamos. Mes pagalvojome, kad pusiaukelėje tarp mugių būtų gerai turėti dar vieną renginį, kuriame taip pat būtų diskutuojama apie naujas knygas, susitinkama su autoriais, būtų galimybė įsigyti knygas leidyklos kainomis“ (citata iš čia). Bet nepaisant to, knygų festivalis dėl savo mažesnio dydžio man mielesnis nei knygų mugė. Be to festivalis įrodė, jog gali sukurti (ar bent jau simuliuoti) artimą ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo (pvz. skaitymai apie gėrimą knygyne Mint Vinetu; trūko tik alaus bambalio, siunčiamo ratu ;)), o tai yra labai gerai.

Jokiu būdu nepriešinu knygų mugės ir knygų festivalio. Svarbiausia yra tai, jog abu renginiai skatina skaitymą.


%d bloggers like this: