Posts Tagged ‘liūdesys’

Išvykstantys žmonės

2017/08/22

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Nuotaikos

2016/04/25

Kai kalbant su Vika ji po pusvalandžio man sako, kad aš daug linksmesnis nei paskutinius kartus, kai ji mane sutiko, atsakau, kad šiandien aš nesu linksmas, šiandien aš ramus.

Išties paskutiniu metu nuotaikų kaita buvo labai didelė, neblogai pasivažinėjau džiaugsmo, graužaties, liūdesio, pykčio kalneliais. Graudžiausia buvo, kai jaučiausi liūdnas, nes žmonėms paklausus kaip man sekasi, aš atsakydavau, kad man labai liūdna, ir žmonės visiškai pasimesdavo, nežinodavo kaip reikia su manimi elgtis. Vakaro eigoje, tarsi jausdami palengvėjimą, jie priėję sakydavo bet tu neatrodai liūdnas, visą laiką juokiesi. Bet o ką kita belieka daryti, kai tau labai liūdna? Žinoma, kad juoktis ir šypsotis.

Bet dabar romanas parašytas ir aš jaučiuosi nurimęs.

Sunkiausia rašant buvo tvarkytis su savimi. Ypač, kuomet minėdamas savo gyvenimo įvykius imi įžvelgti savo tendencijas, ir galiausiai supranti koks niekingas esi. Su kai kuriais žmonėmis net susisiekiau, atsiprašiau dėl savo nederamo elgesio su jais. Nežinau, ar jie suprato, ką jiems noriu pasakyti.

Nors buvo kilusi idėja stipriai dekonstruoti romano pagrindinį veikėją/save per autoriaus įsikišimus išnašose, vėliau atsisakiau tos minties, nes visa tai būtų priminę vieną didelį liūdesio vakarėlį. Dabar gi, tikiuosi, pavyko parašyti kažką su pozityvia pabaiga, nors pozityvios pabaigos man nėra būdingos.

Šįryt net įsidėjau pietus į darbą. Visą rašymo laiką buvau nustojęs reguliariai maitintis, valgydavau dažniausiai tik vakarienę. Dar kartais vakare išgerdavau po dvi skardines alaus, nes kai kurių tekstų, būdamas visiškai blaivus, negalėjau parašyti; kartais dienos metu mušdavo prakaitas, bet čia jau turbūt įtemptos psichikos niuansai, stengiausi dėl jų nesijaudinti.

Dabar norisi sugrįžti į įprastą ritmą, nors koks tas mano įprastas ritmas, jau nebežinau. Tiesiog norėčiau prisiminti, kad man reikia laiku pavalgyti, norėčiau nebenubusti ankstyvais paryčiais su visokiomis idėjomis ir dėl jų negalėti užmigti, norėčiau suprasti, kas dedasi galvoje, kai ten kažkas dedasi, o ne pasiduoti primityviems impulsams.

Kita vertus, rašydamas romaną išmokau eidamas gatve ir klausydamas muzikos sau dainuoti panosėj – šitai norisi išlaikyti, nes tai velniškai smagu.

Žemiau yra daugiausiai dainuota daina rašymo metu. Tik dabar pagalvojau, kad dainos pavadinimas ganėtinai dera su vidine nuotaika, tvyrojusia paskutinėmis rašymo dienomis.


%d bloggers like this: