Sausio 14 apsigyniau magistro baigiamąjį darbą. Nors vakarą prieš tai rimtai nerimavau dėl gynimo, kitą rytą pavyko tvardytis. Tiesa, pabudau 04h ir neužmigau iki pat 06h. Po to kėliausi, prausiausi, užkandau, dar kartą perskaičiau darbo pristatymo tekstą, kantriai rišausi kaklaraištį. Tada užsidėjau švarką, pasileidau The National ir dainavau kambary. Atsipalaidavau kaip reikiant, pajutau tą euforiją, kurią tikėjausi pajusti, kai jau būsiu apsigynęs darbą.
Kambariokas pasisiūlė pavežti iki fakulteto, nuvažiavę išlipom parūkyt, sumušėm rankom ir aš nuėjau. Įėjęs į auditoriją šypsojausi, grupiokės klausė, kodėl aš toks laimingas.
Patys gynimai buvo itin ramūs. Gyniausi pats paskutinis, atsakiau į recenzento klausimus, o oponentė pasakė, kad jai labai patiko mano darbas ir uždavė vieną klausimą, kuris labiau priminė teiginį, o ne klausimą. Po to komisija išėjo, grįžo gal po 10 minučių ir išdalino lapelius su mūsų pažymiais.
Kai visi atsisveikinom, su grupiokėm išėjom į koridorių. Jos skambino tėvams ir artimiesiems, aš irgi tą dariau. Mama nesuprato, kodėl esu blogos nuotaikos, jei gavau tokį gerą pažymį. Po to ir su kolege iš darbo kažkaip niūriai kalbėjau, ji pasakė, kad aš turbūt vis dar įsitempęs po gynimų. Man pačiam buvo sunku suprasti, kodėl man taip liūdna ar nyku. Ir tik kai su grupiokėm nuėjom pavalgyti į valgyklą, viską supratau.
Man tiesiog gaila, kad baigiau šias studijas. Jos buvo labai įdomios, daug įdomesnės nei bakalauro studijos. Studijos netgi tapo atsvara neįdomiam darbui, ir aš visą laiką jaučiausi labiau studentas nei darbuotojas. Dabar priešais akis atsivėrė amžina problema – ką reikės veikti su laisvu laiku? Man nuolatos reikia disciplinos, kad ką nors pasiekčiau. Kai jos nėra, aš labai sunkiai prisiverčiu ką nors daryti.
Niūri nuotaika praėjo tik po kelių dienų, o penktadienį jau buvau netgi labai pakilios nuotaikos.
*
Buvo atvažiavęs T., ir mes įrašėm naują MTp albumą ;) Reiks dar pakoreguoti įrašus, nes kai kur nelabai gerai girdisi vokalai, muzika skamba per garsiai. Po to reiks pagalvoti apie albumo išleidimą fiziniu pavidalu, kad galėtume draugams padovanoti ir patys pasilikti atminimui. Tikrai būtų įdomu ir pristatymo koncertą padaryti.O susukti vaizdo klipą irgi būtų nebloga idėja. Įsivaizduoju mus su chalatais žiemą miške ;)
*
Kartais galvoju apie visus tuos išsiskiriančius žmones. Jie žavi tiek pat, kiek ir baugina.
*
Kaskart, kai feisbuke pamatau vienos buvusios merginos naują nuotrauką, tenka liūdnai konstatuoti faktą, kad buvau kvailas iki negalėjimo, kai draugaudamas su ja tyčia stengiausi prie jos neprisirišti, ko pasekoje jai mūsų draugystė pradėjo rodytis absoliučiai nerimta.
Džiaugiuosi, kad ji retai įkelia savo nuotraukas.
*
Dabar dažnai kažkodėl prisimenu vieną merginą, apie kurią šiaip jau nelabai galvojau anksčiau. Nežinau, kas pasikeitė, bet vis prisimenu kaip moteriškai ji atrodė paskutinį kartą, kai ją mačiau. Man taip norisi ją apkabinti; arba nubudęs per anksti ryte galvoju, kad būtų jauku gulėti su ja kartu.
Tai tik paikos mintys, iliuzijos, palengvinančios vienatvę. Ar pagilinančios vienatvę?