Balandis

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

Rugsėjis (3)

Nepamenu kito tokio žvarbaus rugsėjo.

***

Bekalbant su Christofer: jis klausia manęs kas gi iš literatūros pasaulio mane privertė praregėti, patikėti literatūra.

Atsakau, kad literatūra aš netikiu, tiesiog turiu mėgstamų rašytojų arba atskirų tekstų.

Man atrodo, kad tikėti literatūra yra savaime labai kvaila ir naivu.

***

„Meilė prasideda nuo gebėjimo pasirinkti netobulumą, o ne tobulybę.“ (Rein Raud, „Brolis“)

***

Su leidykla pavyko surasti kompromisą dėl romano viršelio. Kad ir kaip bebūtų, viršelis man ilgam išliks skaudi tema.

***

Skunk Anansie – Tracy‘s Flow

I make you believe that I‘m a changed girl
that I‘m honest, good and pure
then I‘ll drag you through my shit again
because I know you‘ll love me more

Kaip gaila, kad aš puikiai suprantu šitą ištrauką.

***

Kai vokietis buvo apsistojęs pas mane, stebėjau kaip jis gamina. Tiksliau ne kaip, o kiek ilgai jis kuičiasi virtuvėje ir kaip viską neskubėdamas daro. Man rodos, užsikrėčiau tuo neskubėjimu iš jo, nes dabar kasdien bent kartą gaminu pats kažką, ir gaminu neskubėdamas, atidžiai, kuisdamasis virtuvėje kur kas ilgiau, nei esu įpratęs. Ir pusryčiauju ar vakarieniauju atsisėdęs virtuvėje už stalo, o ne prie kompiuterio.

Visa tai sukelia kažkokį tvarkos, ramybės jausmą.

***

Nieko man nėra skausmingiau nei matyti jaunąjį dydžėjų/elektronščiką, sukiojantį pulto rankenėles ir kalbantį tokia sudėtinga tarptautine dydžėjų kalba, kurią tik jis pats ir supranta.

Man atrodo, kad mes visi esam per daug veikiami to populiaraus, aplinkos suformuoto poreikio būti kažkuo special. Niekas dabar nenori būti picų kepėjas, taksi vairuotojas ar statybininkas. Todėl mes ir turim tiek daug muzikantų (vadybininkų, fotografų, rašytojų ir t.t.) ir tiek mažai gerų jų veiklos rezultatų.

***

„Myli tada, kai nebenori bėgti nuo kito žmogaus, nors nujauti, kad jis kels neįmanomų reikalavimų.“ (Wilhelm Genazino, „Skėtis šiai dienai“)

***

Kilo didelis noras kur nors trumpam išvažiuoti.

***

Netyčia parašiau tokį buitišką, niekingą, emociškai gražų, bet liūdną eilėraštį, kad net pačiam užgniaužė kvapą jį skaitant.

Aš vis dar per daug idealizuoju trapumą. Bet ar ne gražaus santykio su kitu žmogumi trapumas leidžia pajusti to santykio tikrąją reikšmę?

***

Vis dar daug vaikštau – iš namų į centrą, iš centro – namo arba iki pat Saulėtekio.

Vaikščiojimas, kaip ir maisto gaminimas, sukuria kažkokią ramybę.

***

Tomas Venclova, ištrauka iš eilėraščio „Užupis“:

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

***

Norisi juodų džinsų, ir čia kaipmat prisimenu vieną rudenį, kai susipažinau su V. Buvau tada visas juodai apsirengęs, ir ji vėliau man pasakys, kad mūsų pažinties vakarą jai atrodžiau seksualus.

Niekas man dar taip nebuvo pasakęs.

Bet tą rudenį aš laksčiau paskui visai kitą merginą – ir dabar man atrodo, kad man yra daug lengviau siekti to, ko nėra (siekti idėjos), negu išmokti vertinti įvairias progas.

Reikia išvengti siekti tobulų idėjų, neužkrauti lūkesčių žmonėms, su kuriais yra gera būti – tai vienintelis būdas iš tiesų juos mylėti. Iš forsuojamos ir kankinančios „meilės“ nieko gražaus negali atsirasti.

***

O po to man pavyko pagaminti spagečius su pievagrybiais ir specialiu padažu taip, kaip maždaug ir norėjau. Pajutau iki šiol nepatirtą malonumą ir pasitenkinimo jausmą, o įdomiausia, kad gaminau maistą tik pats sau.