…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It

Naktį nubundu tai 03, tai 04 val., vartausi, ima graudulys, kankinuosi suprasdamas, kad negaliu nieko pakeisti, o tai ir yra skaudžiausia ir labiausiai neteisinga – kad negali nieko padaryti. Tada sukalbu visas katalikiškas maldas, kurių išmokė dar prosenelė, ir bandau save įtikinti, kad turiu nurimti, turiu negalvoti apie tai, man reikia išsimiegoti.

Užmigti pavyksta, skirtumas tik ar po valandos, ar daugiau. Nepaisant to rytais dabar keliuosi anksčiau, darbe būnu nuo 08 val. Bandau perkrimsti Linux’us – darau tai, ko visiškai neišmanau. Per paskutines tris savaites problemos neišsprendžiau, tačiau šį tą supratau apie tai, kaip veikia garsas Linux’uose, bet svarbiausia – kad visos tos pastangos leidžia bent kažkiek užsimiršti. O užsimirštu tiek, kad jau nepamenu kada paskutinį kartą valgiau pietus. Po darbo centre grįžtu trumpam namo arba važiuoju tiesiai į Saulėtekį, ten pabūnu su vakarinėmis laidomis ir grįžtu namo.

Dar prieš kurį laiką vakarais prieš miegą skaičiau Raganių, bet dabar įsijungiu Gelbėtojų seriją, pažiūriu ir einu miegoti. Kai šį savaitgalį pasakiau draugams, kad žiūriu Gelbėtojus, jie pagalvojo, kad juokauju, bet anoks čia juokas – žiūriu jį, nes jis suteikia viltį, kad žmonės gali būti teisingi. (Apie Gelbėtojus daugiau parašysiu vėliau.)

Tada naktį nubundu tai 03, tai 04 val., ir kankynė vėl kartojasi.

Blogiausia, kai patenku tarp žmonių – jie mato, kad aš pavargęs, be nuotaikos. Ir tada jie klausia kaip aš gyvenu, kodėl aš pavargęs, kas ne taip. Ką aš jiems galiu pasakyti? Tiksliau – kaip aš jiems galiu tai pasakyti? Galiu ilgiausiai pasakoti savo tragikomiškas istorijas arba kaip aš mylėjau ir nebuvau mylimas (arba atvirkščiai), tačiau pasakyti, jog jaudinuosi dėl mamos sveikatos, neturiu drąsos. Pastaruoju metu rašiau laiškus ranka (todėl čia rašiau tik sapnus), bet dabar jau ir jų nerašau – esu užsikirtęs, matau tik šitą įtampą, nerimą ir nieko daugiau; ir viso to aš nenoriu niekam perduoti, o šis įrašas yra desperatiškas bandymas išrašyti viską tikintis, kad nuo to galbūt bus lengviau.

Svetimas

Pražudytas gobšumo. Sapnai ir toliau nesiliauja, ir visi tarsi pagal trilerių scenarijus būtų parašyti. O vienas sapnas labai priminė Debesų atlasą – sapnavau, kad esu ir blogietis, ir gerietis, ir kad gyvenu skirtingose aplinkose (JAV pilietinis karas, carinė Rusija, britų saugumo būstinė, Lietuvos nepriklausomybės laikų mafija), o gyvendamas tai kenkiu, tai padedu. Finalinė scena – bandydamas išgelbėti per gyvenimą neteisėtai sukauptus turtus, žūvu ant manęs užvirtus vagonui su visu mano auksu.

Nepamenu, kad kada nors anksčiau gyvenime būčiau tiek daug sapnavęs. Gerai, kad sapnai dabar vis dažniau nelieka atmintyje, nes artėjant rytui dažnai nubundu, praėjusio sapno motyvą pamenu, bet detalių – nebe. Tada pakeičiu kūno padėtį ir vėl pradedu regėti kitą sapną – ir taip tris-keturis kartus paryčiais, kol suskamba žadintuvas.

Įtampa Kaune. Prieš kelias savaites operavo mamą, dabar laukiam tyrimo rezultatų. Nors mamą kartą jau operavo, bet šįkart viskas kažkaip niūriau, net nenoriu prisiminti likusių paskutinių dienų iki operacijos. Jaučiausi kaip niekad pažeidžiamas, nors galbūt taip pat jaučiausi ir kai mamą operavo pirmąjį kartą, tik dabar tie prisiminimai nublankę. Visas nerimas dėl mamos išvirto į tai, kad ėmiausi visokių dalykų, kurių šiaip nemoku ir turbūt nesiimčiau, o tai išėjo visai į gera. Ir dabar, net praėjus kelioms savaitėms po operacijos, aš vis dar esu darbingas, nors iš to kartais nieko ir neišeina (pvz. vakar praleidau gal 7 valandas prie Linuxų, o rezultatas atvirkščias tikslui – ne tai, kad viena programa neveikia, bet ir išvis garsas dingo).

Skyrybos. Po to išsikraustė Kęstas, su kuriuo šiame bute gyvenau maždaug 5 metus. Vietoj jo atsikraustė mergina, alytiškė, mes šiek tiek buvom pažįstami. Pirmomis dienomis be Kęsto jaučiausi tarsi pats butas būtų visiškai pasikeitęs – toks jausmas, kad turėjau iš naujo prie jo prirasti. Bet pripratau. Ir tapau tvarkingesnis. Išmokau netgi gaminti naują patiekalą.

O mergina turi šuniuką, tiksliau – kalytę. Daviau šuniui du kartus dešros ir kartą koldūną, bet vis tiek kaskart, kai įžengiu pro duris bute esant merginai, šuo suloja, taip parodydamas, kad saugo savo šeimininkę. Dėl to man nė kiek neskauda, aš irgi mėgstu saugoti ar rūpintis, jei tik turiu kuo.

Iš tiesų Kęsto išsikraustyme nėra tragedijos, nes su jo išsikraustymu turėjau užtektinai laiko susitaikyti, o ir šiaip jau gerus metus ar pusantrų buvo aišku, kad tai yra neišvengiama, ir net pats jo vis klausdavau ar jam jau ne laikas būtų išsikraustyti ir pradėti gyventi kartu su mergina.

Drakonai, elfai ir kiti nesusipratimai. Pradėjęs skaityti A. Sapkowski „Raganiaus“ seriją pats ėmiau kurti fantasy istoriją. Dabar vis grįžtu prie jos, redaguoju to fantasy pasaulio mitą, veikėjų vardus, miestų pavadinimus, vietoves, parašau vieną-kitą etiudą, sukūriau visą žemėlapį. Kartais pasakoju apie savo fantasy sumanymą draugams ar pažįstamiems: pasakojant lengviau išgirsti prastas istorijos vietas, o ir žmonės pasako savo nuomonę. Sunkiausia buvo išrinkti pagrindinio veikėjo vardą: po ilgų svarstymų apsistojau ties Garetu (Gareth), bet Rū. sakė, kad ne, blogai tas Garetas, tai po kiek laiko radau kitą – Kenetas (Kenneth), ir Rū. sakė ok, šitas gerai. Vardai man svarbūs, o pagrindinio veikėjo vardas – dar svarbesnis; o kad jau man neišeina negalvoti apie ateitį, tai pamažu galvoju ir kaip galėtų vadintis pati istorija.

Pinigų padirbinėjimas Amerikoje / sapnas 2016.01.29

Sapne stovėjau krepšinio aikštelėj su Kurmiu buvo daug nepažįstamų žmonių pusė jų buvo juodaodžiai supratau kad esu JAV po to atėjo kažkokia gauja jie visi kalbėjo man sunkiai suprantamu slengu mūsų gauja nuvijo tą gaują bet po kiek laiko atėjo nauja gauja ir nuvijo mus man visą laiką galvoje skambėjo kažkokia Sigur Ros daina tik negalėjau prisiminti tikslios jos melodijos todėl niūniavau taip kaip galvojau jog ji skamba.

Vėliau atsidūriau gatvėje sėdėjau su kažkokiu draugu  ir savo mama ant bordiūro prieš mus kitoje kelio pusėje trys statybininkai kažką mūrijo buvo pasistatę magnetofoną ir garsiai klausėsi Sepulturos “Roots“ albumo supratau jog vienas iš tų vyrukų yra lietuvis jis kartais prieidavo prie spausdintuvo ir pažiūrėdavo kaip jis spausdina iš pradžių nesupratau ką jis spausdino bet po to jis priėjo prie mūsų ir davė mano mamai kupiūrų tai buvo padirbti eurai mes visi juokėmės tuos pinigus jis dalijo atsitiktiniam praeiviams nors atrodė juokingai bet ir aš norėjau kad man duotų ir teko ilgai sėdėti ant bordiūro kol ir man davė tos kupiūros buvo labai storos iškart matėsi kad netikros ir tik iš vienos pusės buvo normalios nes kitoje pusėje buvo tiesiog tamsiai mėlyna spalva ir tiek.

Iš miesto išėjau kažkur atsidūriau dykumoje vaikščiojau kol priėjau apsnigtas lygumas ėjau link jų braidžiojau per sniegą saulė buvo tokia prigesusi atrodė viskas gražu ir tuo pačiu liūdna sutikau Kurmį jis žiūrėjo į saulę aš vėl prisiminiau Sigur Ros dainos melodiją atsisėdau ant sniego ir bandžiau ją niūnuoti po to priėjo kažkoks amerikietis vėjas pradėjo pustyti sniegą prasidėjo pūga visur aplink mus kilo sniego kalnai bet aš jaučiausi labai ramus.

Sapnas 2014.02.05

Sapnavau kad turiu vaiką lyg ir nesantuokinį mano draugė ką tik pagimdė ir dabar atvežiau ją su vaiku į savo gimtinę pastačiau automobilį tolesnėje aikštelėje mano draugė nenorėjo eiti kartu į mano namus todėl aš paėmiau kūdikį ir nuėjau vienas duris atidarė mama ji iš pradžių rodė pyktį supratau kad mes esam susipykę ir aš jau kelis metus nesu jos aplankęs tada aš parodžiau jai vaiką ir ji sušvelnėjo sūpavo vaiką ir

mama pasakė man: aš tau atleidžiu kad tu susidėjai su ja būkit laimingi

ir aš apsiverkiau

Pirmadienis

Pirmadienį reikėjo tiek daug visko padaryti, kad atsigulęs miegoti ilgai varčiausi, o kai užmigau, tai negalėjau džiaugtis ramiu miegu, nes dažnai nubusdavau, o nubusdavęs vis galvodavau, ką, kaip ir kada darysiu pirmadienį.

Kėliausi anksti, nes turėjau nueiti į darbą kai ką pasiimti, o tada važiuoti link stoties pasidaryti kraujo tyrimą. Darbo kieme sutikau poną R., jis paklausė, ar mane kas nors iš namų išvijo, kad taip anksti atėjau į darbą. Paaiškinau, kad užsukau kai ką paimti, nes šiandien visai kitur dirbsiu. Po to įvyko tai, ko visai nesitikėjau – ponas R. paklausė ar jau baigiau magistrinį. Su ponu R. mes kalbam apie futbolą ir krepšinį, jis yra prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas nuo paauglystės, man įdomu jo klausytis, o tai, kad jis kažkodėl prisiminė, jog buvau minėjęs, kad rašau magistrinį, pasirodė netgi įtartina. Aš vis pagalvoju, kad jis darbo aplinkoj išvis neturi su kuo pakalbėt apie sportą, ir kai pas mus užsuka, tai jam būna visai smagu su manimi paplepėti. Mūsų metų skirtumas toks, kad galėčiau būti jo sūnus, o gal net ir anūkas. Nežinau, ar jis turi šeimą ir vaikų, kažkodėl atrodo, kad ne. (Man įdomu, ar pasenę vieniši vyrai jaučia atžalų trūkumą. Ar įmanoma jausti trūkumą to, ko niekad nesi netekęs?)

Atsakiau, kad vis dar rašau, ir mes atsisveikinom. Pasukau link Kalvarijų gatvės, po to laukiau stotelėje, laukiau.. Kol atvažiavo tinkamas autobusas ir aš įlipau. Buvo pats rytinis pikas, žmonės susigrūdę, visi aplink malasi, negaliu ramiai pastovėti, vis ką nors turiu praleisti, tikra kankynė, o dar po to šalia tos vietos, kurioje stovėjau, įsitaisė senutė – vos ji atsisėdo, iškart pasklido blogas kvapas. Ir man buvo gaila jos – senos, apsiblaususiomis akimis, kyšančiais ūsais; ir man buvo gaila savęs – stumdomo, uodžiančio blogą kvapą, negalinčio leisti sau išlipti iš šito autobuso ir tiesiog nueiti namo.

Arba pasivaikščioti Neries krantine.

Šiaip diena rodėsi graži – nepamenu, kada mačiau tokį giedrą rytą. Buvo šalta, tiesa, bet šaltis manęs niekada nevargina. Svarbu, kad būtų šviesu. Šviesos terapija – reiktų kada nors rimtai tuo pasidomėti.

Autobusui važiuojant pro Šv. Stepono gatvę prisiminiau, jog nubudęs naktį kažkokią eilutę sugalvojau apie Stepono gatvę, bet niekaip negalėjau jos prisiminti. Išlipau Gėlių stotelėje ir nuėjau atlikti kraujo tyrimo.

Registratūroje dirbo tokia nekalto veido mergina – strazdanota, žydrom akim. Ne mano skonio, bet raminanti. Susimokėjau, ir man buvo parodyta, kur eiti toliau. Laborantė (med. sesutė?) liepė pakumščiuoti – pakumščiavau. Tada užveržė tą dirželį virš alkūnės ir įdūrė adatą. Mažas buteliukas greit prisipildė kraujo, net putojo. Ties žaizda prispaudė vatos gabalėlį, o po to užklijavo pleistrą. Liepė eiti pasėdėti, o ranką laikyti sulenktą, pirštu prispaudus dūrio vietą.

Sėdėjau koridoriuje kelias minutes. Kažkur už sienos kita darbuotoja pasakojo įspūdžius apie atostogas. Pasirodo, buvo Egipte, bet ne Kaire, o kažkuriame kitame mieste. Sakė, kad kartu vežėsi ir savo mamą. Sakė, kad mama net nardė; nemačiau, bet puikiai įsivaizdavau jos kolegių nuščiūvimą. Tačiau vėliau jai prasidėjo migrena, ji vėmė kažkokiame muziejuje: gerai, kad spėjau į tualetą nueiti. Mačiau, kad simpatiška registratūroje dirbanti mergina irgi iš toli klausosi tos istorijos ir vis šypsosi. Atsistojęs apsirengiau striukę, atsisveikinau ir išėjau.

Kadangi viską susitvarkiau per anksti, tai sugalvojau grįžti namo. Grįžęs radau kambarioką, ir kol valgiau pavėluotus pusryčius, pasikalbėjom apie jo reikalus. Kai jis išėjo, bandžiau kažkaip prastumti laiką, likusį iki išėjimo. To laiko buvo 14 minučių – užtektinai mažai, kad kažko imtumeisi, ir užtektinai daug, kad jis prailgtų nieko neveikiant. Vaikščiodamas iš kambario į kambarį, vis pažiūrėdamas į veidrodį prisiminiau savo mamą.

Ji irgi taip užmušinėdavo laiką, kai mes kur nors būdavome išsiruošę ir laukdavome, kol kas nors atvažiuos mūsų paimti: vaikščiodavo iš kambario į kambarį, eidama pro veidrodžius vis žiūrėdavo, kaip atrodo, pradėdavo dar kartą dažyti lūpas, o pamačiusi mane ramiai sėdintį liepdavo nesėdėti ir eiti ruoštis, nors aš jau seniausiai būdavau pasiruošęs, todėl aš irgi pradėdavau šmirinėti po namus. Ji ir dabar taip elgiasi, tai toks jos ritualas, neleidžiantis nei jai, nei kitiems ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Visi turi būti judesyje, visi turi būti pasirengę.

Kai galiausiai užtektinai išvaikščiojau butą, apsirengiau ir išėjau. Sulaukęs autobuso įsėdau ir nuvažiavau į Žvėryną pas vieną klientą. Žvėrynas man yra neįprasta vieta, nes esu ten mažai lankęsis. Kažkuo primena Birutės/Gardino gatves Alytuje, tačiau mano galvoje Žvėrynas turi tam tikrą legendą ar aurą. Čia gyveno Erlickas ir Kunčinas, čia buitinėmis sąlygomis gimdavo literatūra. Reiktų kada nors čia atvažiuoti pasivaikščioti ilgiau, galėčiau surasti Kunčino namą S. Moniuškos gatvėje.

Pas klientą padariau, ką reikia, ir po pietų grįžau į savo darbo vietą, kur manęs laukė du laiškai nuo direktorės – aukščiausio lygio filosofija apie darbo našumą. Nei juoktis, nei verkt. Norėjau eiti parūkyti, bet susiturėjau. Atidirbau ir išėjau namo, o namuose pavalgiau ir išskubėjau į radiją.

Važiuodamas autobusu mačiau vyruką ir merginą, jie buvo pora. Bandžiau nuspėti, kaip jie susipažino, o gal tiksliau būtų sakyti kodėl jie tapo pora. Žinau, kad kvaila taip galvoti, tačiau man atrodo, kad gražūs žmonės suranda gražius žmones, ir jų abiejų grožis yra užtektinai svari priežastis jiems tapti pora. Tačiau yra ir tie kitokie žmonės, tie ne tai, kad negražūs, bet paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys. Kas juos suveda kartu? Jų neišskirtinumas? Ir ar nebūna taip, jog vieną iš jų kartais aplanko šventvagiškas noras turėti gražesnę antrąją pusę?

Radijuje padariau, ką turėjau padaryti, ir išskubėjau namo. Sėdėdamas autobuse priešais save pastebėjau vyrą, kuris žiūri susimąstęs pro langą ir laiko vieną pirštą prie lūpų – visai kaip aš. Trumpam buvome vienas kito atspindys, tik jis to nepastebėjo. Aš irgi pasisukau į langą ir žiūrėjau kaip Kareivių gatvė lieka praeityje.

Ir aš sugalvojau norą: kad daugiau nė viena man rūpėjusi mergina neišnirtų iš praeities kaip ateities perspektyva.

Nuo Ko Viskas Prasidėjo

Priešgimtadieniniai

Kaimynų šeima

kaimynų šeima, gyvenanti virš mūsų,
grįžo su penkiais kibirais grybų.
žiūrėjau pro langą,
mačiau, su kokiu pasididžiavimu
jie tempia kibirus iš automobilio,
ir viena ausimi klausiausi
kaip mama aiškina man
kokią žmoną turėčiau surasti.

vėliau kaimynų šeima labai susipyko.
vyras sakė:
aš blet nedarinėsiu tų grybų,
o žmona sakė:
tai kodėl blet jų tiek pririnkai?
vyras rėkė:
iš kur man blet žinot, kad ten buvo musmirės?
o žmona atsišaukė:
galėsi dabar pats jas ir valgyt!

klausiausi jų įtemptos diskusijos
sėdėdamas tualete,
net laikraštį atidėjau į šalį.

– – –
– – –

Laidotuvės

vėžlys mirė antradienį,
sužinojau tai kalbėdamas telefonu su mama.

savaitgalį grįžau į Alytų,
namuose radau krikšto tėvą.
jis buvo atsinešęs vėžlį ir juodą skardinę dėžutę,
kurią sumeistravo darbe.
dėžutė buvo apvali, su dangčiu,
kurio briaunos buvo aštrios –
toks keistokas karstas.

nusileidom į rūsį, suradom kastuvą.
tada nuėjom už kelio,
pasukom link miškelio.
ilgai ieškojom tinkamos vietos.
po to aš kasiau duobę,
krikšto tėvas rūkė,
o galiausiai įdėjom karstą į duobę
ir ją užkasėm.

nuvalėm kastuvą,
nusivalėm batus
ir grįžom namo.
buvo tvankus šeštadienis.

– – –
– – –

Bagažas

susidėti daiktus,
išpakuoti krepšius,
eiti, važiuoti, skristi,
išeiti ir sugrįžti,
sugrįžti ir išeiti
tik tam, kad vėl ir vėl, ir vėl
tai pakartotum.
tik tam, kad pakeliavęs
suprastum, jog visur esi tas pats –
tavo bagažas nekinta,
visada tas pats
vardas, pavardė, asmens kodas,
mylėtos moterys taip pat nedingsta,
nesusiprastina, išlieka skausmingos
kaip visada,

tik vis kitos stotys ir uostai,
tik vis kiti bendrakeleiviai,
ir vis tas pats jausmas –
kad tu nebegali surasti namų.

– – –
– – –

Ko negalima sakyti merginai bare

jos vardas toks ir toks,
mes ką tik susipažinom,
pradėjom kalbėtis apie šį bei tą,
ir ji manęs paklausė
kaip man sekėsi šią savaitę,
tai aš ir atsakiau:

pirmadienį darbe tampiau sunkias dėžes su bylomis,
grįžęs namo žiūrėjau serialą tol, kol užmigau,
o antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį
po darbo sėdėjau namie,
niekur nekišau nosies,
virtuvėje stebėjau museles,
pats su savimi žaidžiau stalo žaidimą,
kartais nueidavau į vonią ir ten
kurį laiką tiesiog sėdėdavau ant vonios krašto,
galvojau apie tai, kuo turėčiau būti,
o vieną dieną jaučiausi taip blogai,
kad grįždamas po darbo namo
prisipirkau daug grūdėtos varškės ir pistacijų,
bet kai parėjęs viską išsiėmiau,
tai supratau, jog iš tiesų aš viso to nenoriu,
ir šiaip prastai maitinausi visas dienas,
nes valgiau tik sūrelius, dribsnius ir karštus sumuštinius,
po darbo didžiąją laiko dalį
tiesiog sėdėjau,
tiesiog stebėjau savo šešėlį
ir galvojau, kas iš manęs liko.

tai išklausiusi ji pasakė,
kad aš nemoku bendrauti su merginomis,
esu netaktiškas,
ir nuėjo pas savo drauges.

– – –
– – –

Vonioje

gulėjau karštoje vonioje,
rašiau.

kažkada man taip be galo
patikdavo:
karštis,
vanduo,
nesibaigiantis ilgesys
ir jį sugeriantis popierius.

bet šiandien aš tiesiog stenėjau,
prievartavau
save,
žodžius,
rašiklį.

paleidau sąsiuvinį iš rankų,
jis įkrito į vandenį.
stebėjau kaip
pamažu vanduo jį užlieja.

mane užplūdo ramybė –
jaučiausi pagaliau atsiskaitęs.

“He Got Mad, Tiresome“

Ėjau iš darbo ir pradėjo lyti. Buvo keistai malonu. Žiūrėjau kaip kiti žmonės slepiasi kur tik gali. Po minutės lijo dar stipriau, aš pradėjau šypsotis. Toks malonus šiltas lietus. Perėjau gatvę ir pasukau link savo namų. Kiemuose visi bėgo link savo laiptinių, o aš toliau ėjau iš lėto ir šypsojausi. Ar aš kada nors galėjau pagalvoti, jog vieną dieną eisiu sulytas, bet su šypsena? Ne, aš niekada taip negalvojau. Buvau niurzga kaip ir visi šie žmonės, kuriuos dabar matau.

Grįžęs namo nusiaviau šlapius batus, nusirengiau marškinėlius ir džinsus. Rankšluosčiu išsišluosčiau galvą, pažiūrėjau į veidrodį – štai stovi žmogus, kuriam tuoj sueis 25 metai.

Šiandien jis turėjo atsikelti 06:20, tačiau iš lovos išsiropštė tik 06:50. Jis nespėjo pavalgyti, tačiau spėjo nusiprausti, apsirengti, išsivalyti dantis ir išeiti į darbą. Darbe jis dalyvavo trumpame susirinkime, kuriame kartu su savo kolegomis klausėsi švelnios kritikos. Vėliau jis akivaizdžiai kritikavo savo vadovę, nes ji suerzino jį, parengusi komercinį pasiūlymą su daug loginių, korektūros klaidų ir išsiuntusį jį jo vardu. Deja, įmonės direktorė į tai niekaip nesureagavo. Po susirinkimo jis dar šiek tiek pasitrynė ofise ir išėjo pas savo koleges į kitą darbo vietą. Ten jis surašė maždaug 500 kasos aparatų juostų, numeravo bylas ir susipažino su kaimynystėje dirbančiu vyriškiu, kuris gamina papuošalus iš akmens. Vyriškis jam parodė dar ir akvariumą su žuvytėmis, ketino parodyti ir lietuviškas salamandras, tačiau jos buvo pasikasusios giliau po žeme. Per trumpą susipažinimą jie dar aptarė amadinų patelių mirtingumą, sutarė kartu pirkti tualetinį popierių į bendrą tualetą, ir tada jau atsisveikino.

Dabar jis grįžo į butą, į kurį be jo šią savaitę niekas negrįžta, nes jo kambariokas atostogauja savo gimtinėje. Diena iš dienos jis eina į darbą, grįžta namo, valgo, užsiima menkniekiais (pvz. vakar jis kūrė „muziką“, o užvakar skaitė knygą „Vonios kambarys“), o kai vakaras išsisemia ir jį apninka ilgesys ar liūdesys (jam sunku tai atskirti), jis eina miegoti. Nepatogioje lovoje jis rangosi, tamposi, susierzina, bet galiausiai užmiega. Kartais jis dar ir meldžiasi, bet šią savaitę to nedarė nė karto. Kartais jis sapnuoja ryškius sapnus, bet šią savaitę visuose sapnuose jis tik klausosi repo.

Tai toks aš, skaičiuojantis paskutines dienas iki 25 metų.

Darbe vis dažniau kas nors pasako, jog artėja mano jubiliejus. O man 25 metai asocijuojasi su senbernyste.

Pavalgiau. Tada sėdau prie kompiuterio ir muzikos kūrimo programa norėjau sukurti gerą kvailą dainą, tačiau galiausiai likau nepatenkintas rezultatu: daina nebuvo panaši į kvailą, todėl gerą dainą; ji net nebuvo kvaila.

Priguliau ant lovos su knyga, tačiau perskaitęs kelis puslapius pradėjau žiovauti. Atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Atsigėriau vandens. Žiūrėjau į tris neplautas lėkštes kriauklėje. Galėjau jas išplauti, tikrai galėjau, bet jeigu galiu dabar, tai galėsiu ir vėliau tai padaryti. Laiko visada tiek pat.

Grįžau į kambarį ir galvojau gal būtų laikas gražiai sudėti miegmaišį, kuris jau visą savaitę guli kampe, tačiau neturėjau jokio noro tai daryti. Miegmaišis primena geras dienas, tegul dar kiek laiko ten pabūna. Užtraukęs užuolaidas įjungiau stalinę lempą. Turiu ją nuo maždaug 2004-2005 metų. Pamenu, nupirko kažkoks mamos pažįstamas, kuris tuo metu meilinosi mano mamai. Bet mama buvo gudri, nes vėliau susekė, jog jis meilinosi ir kitai moteriai. Kartais norėčiau turėti tą mamos santykių išmintį, galėčiau taip dažnai išvengti nereikalingų klaidų. Vietoj to aš turiu savo išmintį, kuri dažnai yra labai ydinga ir iškreipta. Anot manęs, pvz., merginos protas yra svarbesnis už jos išorinį grožį, tačiau pabendravęs su kai kuriomis merginomis tampu visiškai nesuinteresuotas bendrauti su jomis toliau, nes jos manęs fiziškai netraukia, kad ir kokios protingos būtų. Va tau ir išmintis – jokios naudos iš tokių išimčių.

Vėl prisėdęs prie kompiuterio ieškojau kažkokios dainos Youtube‘e, po jos įsijungiau kažkokį flash mob‘o vaizdo įrašą. Bet ten ne joks flash mob‘as buvo, tuoj paaiškinsiu: ėjo dvi merginos, susitiko, tada pradėjo šokti taip, kaip amerikietės mėgsta šokti, fone grojo Bruno Mars daina „Mary You“, ir tada pamažu prie tų merginų pradėjo jungtis kitos merginos, ir dar vienas vaikinas (jis man priminė vieną klasioką, nes tas klasiokas mėgo šokti), ir po dar minutės tų šokėjų jau buvo apie 10, o aplink žmonės plojo iš šūksniais palaikė šokančiuosius, viena stambi mergaitė žiūrėjo nieko nesuprasdama, o po to prie šokančiųjų prisijungė toks vyrukas su kerupaite, jis pateko į patį centrą ir kad šoko jis, kad šoko, turbūt gražu žiūrėt buvo amerikiečiams, ir tada kita kamera pradėjo rodyti į jo draugę, kuri stovėjo užsidengusi burną ir aš supratau, jog čia tuoj įvyks pasipiršimas ir pradėjau ironiškai galvoti kaip visa tai nesąmoninga, bet operatorius vis rodė tai šokantį jaunuolį, tai merginą, užsidengusią burną, nejudančią, ir aš pamažu ėmiau darytis vis mažiau cinikas, ir kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, jog regiu kažką labai gražaus, gal net romantiško, ir galiausiai, kai daina nutilo, vaikinas priėjo prie savo draugės, atsiklaupė, ir jūs visi žinot, kas buvo po to; tą akimirką aš džiaugiausi kartu su visais vaizdo įraše užfiksuotais žmonėmis, džiaugiausi už nuotaką, už jaunąjį, už Bruno Mars, už visus tuos šokėjus, norėjau net ašarą išspausti – taip gražu viskas buvo.

Kurį laiką negalėjau atsigauti, tiesiog sėdėjau. Po to nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą. Vaikščiojau po butą šypsodamas. Nuo skalbinių džiovyklės nusikabinau išdžiūvusius drabužius. O tada mane staiga apniko neviltis.

Sėdžiu ant lovos ir žiūriu į daiktus, kurie yra ant stalo, esančio priešais mane. Dar tik 19:47, o atrodo, jog diena man jau pasibaigė. Kaip ir moterys, darbo perspektyvos, optimistiška ateitis, sunkiai paaiškinamos svajonės. Užstrigęs laike, užstrigęs ties savo šešėliu. Visai ne taip įsivaizdavau save, artėjantį link 25 metų ribos.

Reiks neužmiršti šypsotis, kai visi sveikins.

2011.04.20

Sapne aš atsidūriau kažkokiam mažam kiemely su kažkokiais pažįstamais žmonėmis mes visi kalbėjom tada prie mūsų priėjo mano paskutinė buvusi mergina

ji šypsojosi ir sakė man: labas kaip gyveni

aš sakiau jai: labas neblogai o tu kaip

Ji vis toliau šypsojosi ir merkė man akį ir aš nežinojau kaip visa tai suprasti

po to ji sako: neatsigaunu po vakar sdfsghdasd

sakau: po ko?

ji šypsosi ir sako: neatsigaunu po vakar sdfsghdasd

Aš niekaip negaliu išgirsti to žodžio

sakau jai: po vakar gėrimo ar avarijos

ji juokiasi ir sako: avarija avarija gėriau vakar

Nelabai vis tiek suprantu ar ji vakar gėrė ir šiandien pagirioja ar vakar pateko į avariją ir todėl yra tokia nesuprantama o blogiausia kad ji ir toliau šypsosi ir žiūri man tiesiai į akis prieina prie manęs atsuka man nugarą prisiglaudžia prie manęs aš uždedu savo dešinę ranką jai ant peties o kad jau nežinau kur dėti kairę tai leidžiu sau uždėti ją jai ant liemens taip stovėdami mes ir kalbam aš bandau atrodyti linksmas ir gerai nusiteikęs maža kas gali šiandien nutikti.

Vėliau mes atsiduriam kažkokioj kavinėj ar bare senamiestis šlapias ir purvinas bet staiga aš prisimenu kad man šiandien diplomų įteikimai kad palikau mamą kažkur universitete ir pažadėjau greit grįžti bet taip ir negrįžau skambinu mamai telefonu bet ji neatsiliepia suprantu jog užpyko ir kad išvažiavo į Alytų labai susikremtu prisimenu kad palikau mamą kažkokioj kavinėj netoli universiteto bėgu į kavinę palikęs paskutinę merginą kitoj kavinėj bet pribėgęs kavinę matau ilgą kunigų ir kitų šventikų procesiją jie eina į tą kavinę suprantu jog kažkas garbus mirė todėl dabar ir vyksta ši procesija bandau užlįsti prieš kunigus ir patekti į kavinę bet man nepavyksta tada grįžtu atgal į kavinę kurioje buvau su paskutine mergina vietoj jos randu savo fainiausią klasiokę

ji sako: aš tau padėsiu surasti mamą

Tada mes išeinam ieškoti mano mamos vaikštom iš kavinės į kavinę užeinam į viešbučius bet labai daug įstaigų neveikia jau temsta visai sutemsta senamiestis vis dar šlapias ir purvinas staiga aš prisimenu jog kažkur dingo mano paskutinė buvusi mergina ir kad palikau savo kuprinę kažkurioj kavinėj taigi mes grįžtam į jau aplankytas kavines visos jos užsidarę bet mums pasiseka ir mes surandam kavinę kurioje palikau kuprinę ten žmonės malonūs nors padavėjų nėra ir administracijos nėra tik vyrukas ir mergina iš virtuvės likę jie mums padaro po kokteilį ir palinki sėkmės.

– – –

Pavasarį aš vis arba susapnuoju paskutinę merginą, arba apie ją pagalvoju. Šiandien kaip tik pažiūrėjau jos foto feisbuke, buvo įdomu ar ji pasikeitusi, bet naujų nuotraukų nebuvo, tai mačiau ją vis dar su dredais. Žiūrėdamas jos foto pasijutau tarsi vagis, kuris bando atgauti atmintį. Nes iš tiesų man tiek nedaug beliko tos merginos atmintyje, kad net nejauku.

Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet dalykai, kuriuos apie ją anksčiau prisimindavau, dabar labai nuvalkioti atrodo, niekuo neypatingi: jos visada dėl darbo šiek tiek nudaužyti nagai; gražūs batai, kurių ji niekada neužsidėjo (nes ji visada turėjo daug kitų porų batų), bet kuriuos matydavau kaskart, kai tik pas ją užeidavau; jos šypsena, kai pas ją užeidavau; kartais – keistas žvilgsnis besimylint; jos nuolankumas, apie kurį tiek daug galvodavau anksčiau, bet kurio taip ir neperkandau; pomėgis žiūrėti siaubo filmus.

Normalu, kad dalykai užsimiršta arba tampa nebeįdomūs ir neaktualūs laikui bėgant, tačiau jos atveju tai greičiausiai susiję su mano nusivylimu pačiu savimi. Kad nesistengiau užtektinai ir nebuvau jai toks, koks buvau kitoms. Kad melavau, norėdamas surasti laiko sau vienam, ir po to net nesijausdavau blogai. Ir kad galų gale supratau, jog nesu užtektinai suaugęs ir atsakingas, kai ji vieną dieną susimąstė apie perspektyvą su manimi – turbūt tai ir yra svarbiausia priežastis, tas nevyriškumo išryškinimas.

Neturiu jai jokių priekaištų, o kai pagalvoju apie ją, visada palinkiu jai sėkmės. Ji visada sužadina manyje kažkokį gerumo, dosnumo jausmą. Kad ir kaip bebūtų, žinau, jog tikrai nenorėčiau pamatyt jos su kitu, kad ir kiek laiko praėję būtų. Ir tai tik dėl jos grožio, kad ir kaip keista man tai yra pripažinti. Iš tiesų visa, kas tarp mūsų įvyko, buvo dėl jos grožio – aš negalėjau nepabandyt pasiekt jo.

Kalėdiniai Vyrai

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)