Posts Tagged ‘Mano pirmoji savižudybė’

Tai Supranta Tik Tie

2013/02/14

Ir dar viena nuostabi ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Sėsdamas Centrinėje stotyje į traukinį, tam tikra prasme ignoruodavau pats save. Palikdavau savo varšuvišką vienatvę, kuri buvo nepakeliama ir be kurios jau negalėjau gyventi, ir kartu su šia vienatve palikdavau sielvartą, kad turiu jos išsižadėti.

Tikiuosi, kad tai suprantama. Nors iki galo tai supranta tik tie, kurie vieniši bunda, įsijungia radiją, palenda po dušu ir būna net neblogai nusiteikę – kas žino: gal šiandien ką nors sutiks.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie apytuštėje smuklėje pietauja ir nejaučia skonio. Net kai su plačiu užmoju užsisako prašmatniausių frutti di mare, nejaučia skonio – jiems visą laiką atrodo, kad, išskyrus juos, niekas nevalgo vienas. Išskyrus juos, niekas niekada nevalgo vienas – visas miestas tai mato, ir visi į juos žiūri akis įsmeigę. Kiek kartų galima dirsčioti į laikrodį ir duoti publikai suprasti, kad užbėgai tik greitomis ko nors užkrimsti, nes po valandėlės – gerbiamieji – svarbus pasimatymas, galbūt iki aušros. O kaip vaidinsi valgymą greitomis, jei norėtųsi – tegul net švinine širdimi – pasėdėti; nes išėjus tai jau tikrai apims visa apimantis švinas.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie prabunda naktį ir kuriems sugniaužia gerklėje, nes yra vieni; neturi ką apkabinti nei ką užkloti, neturi kam atnešti iš virtuvės stiklinės sulčių ir ryte neturės su kuo klausytis radijo, skaityti laikraščių, pusryčiauti.

Visiškai iki galo tai supranta tik tie, kurie vieną dieną išties ką nors sutinka, su kuo nors pietauja, eina su kuo nors į kiną, eina su kuo nors į lovą; gal net su kuo nors miega.

Tačiau absoliučiai tai supranta tik tie, kurie pabunda vidury nakties ir nustėrsta pamatę kažką miegant prie šono, ir mintis, kad nebus vieni dar kelias valandas ir paskui visą rytmetį, yra baisi, baisi. Ir skaičuoja nesibaigiančio košmaro sekundes ir minutes, ir šiaip ne taip – vargais negalais – ištveria. Ir paskui jiems būna padovanota nuostabi, vienatvės kupina diena. Jie alsuoja giliai ir staiga pajunta, kokį beprotišką džiaugsmą suteikia gilus alsavimas. Iš tuščių namų žvalgosi į miesto stogų kaskadas. Ilga popietė turi pernokusių trešnių skonį ir kvepia lyg sodo atokaita. Vakare įkyriai skamba telefonas – keistai šypsodamiesi jie nekelia ragelio.

Keisti Laiškai

2013/01/18

Dar viena ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Dvejus, gal trejus metus gaunu vis daugiau keistų – švelniai tariant – laiškų. Regis, tai tikrojo populiarumo požymis ir kaina. Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši, – mėgdavo sakyti vienas mano jau miręs, bet didžiai įžvalgus bičiulis. Neabejotinai žinojo, ką sakąs – ne vienerius metelius buvo garsus, net labai garsus. Psichopatai susirašinėjo su juo gausingai. Nežinau. Negaliu pasakyti, kokia mano paties padėtis. Kaip tik šiandien sieninio kalendoriaus lapelyje puikuojasi aforizmas: „Populiarumas – bausmė, nors atrodo kaip prizas. Ingmaras Bergmanas.“ Regis, šiuo klausimu sudėta šimtai panašių aforizmų. Šiaip tai – menkniekis. Tačiau susivokiu, kad senasis Bergmanas buvo pastorius, ir pasijuntu kiek nesmagiai. Suprantama, proto ribose. Be jokių ten psichozių, įkyrių minčių ir baimių. Nesakau, jog dabar kiekvieną voką atplėšiu drebančia širdimi, tačiau praėjo metas, kai rašydavo tik egzaltuotos geltonų suknelių savininkės; aistringos katinų garbintojos ir garbintojai; ištikimi simpatizuotojai, kurie, nors ir labai mane vertina, vis dėlto niekada nesupras, kaip galėjau persikelti iš magiškos Krokuvos į bedvasę Varšuvą; praėjo net metas, kai gaudavau nerišlių epistolių nuo kadaise daug žadančių poetų, su kuriais esą kitados gėriau degtinę. Atėjo paradoksus pamėgusių kruvinų ekshibicionistų metas: „Ar Jūs žinote, kad kai pernelyg sekliai įsikišu tamponą, jis spaudžia tą garsųjį G tašką, ir visą po to vaikštau susijaudinusi, nors iš esmės to nežinau?“ Atėjo davatkų, pasišovusių atversti į Jėzaus tikėjimą, metas: „Ar Jūs žinote, ką duoda žmogui Jėzus? Ar nenorėtumėte paragauti, koks skanus yra Jėzus? Jėzus gardesnis už visus pasaulio kotelus! Jėzus gardesnis nei visi varškės ir aguonų pyragai ir tortai šioje žemėje!“ Atėjo nesveiką namų atmosferą analizuojančių gimnazisčių metas: „Šiandien turiu liautis rašiusi, tėvas grūda mane iš kambario, nes užsinorėjo truktelėti motiną. Garbės žodis, niekas man taip neatima noro seksui kaip tėvai. Suprantu puikiai, ka ne tėvai turi įkvėpti norą seksui, bet nuo maniškių seksualumo mane vemti verčia. Jiems, aišku, sudėtinga mūsų dviejų kambarių bute, bet tegul sugalvoja ką nors įdomesnio ir nekasdieniško.“

Pirmoji Pozicija

2013/01/16

Ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“:

Mano giliausiu įsitikinimu, vykusiai atsisėsti šalia moters, pataikyti atsisėsti šalia moters, tinkamoje vietoje atsisėsti šalia moters – tai meilės meno alfa ir omega. Kas šį paprastą meną supras – daug yra išmokęs. Kas jo nesupras – daug nepasieks.

Dėl įvairiausių priežasčių žmonija patirdavo meilės nesėkmių. Patirdavo jų, nes būdavo drovi, nes neturėdavo sąlygų, nes buvo vėlus metas, nes buvo per anksti, nes ji dar buvo nepasiruošusi, nes jis drovėjosi, nes ją suparalyžiavo, nes jis pasigėrė, nes ji per anksti nusirengė, nes jisai leptelėjo kokią kvailystę, nes jinai staiga prisiminė, kad turi paskambinti seseriai, nes jis nenusimovė kojinių, nes ji pusę nakties praleido vonioje, nes jis iš tų nervų kas minutę lakstė į išvietę, nes ji iš įpročio kreipdavosi į jį kaip į savo vyrą: brangusis; nes jis, sėdėdamas ant lovos krašto, ėmė atsakinėti į sms žinutę, nes ji staiga ėmė verkti, nes jis staiga ėmė juoktis, nes jinai visą laiką reikšmingai krenkšėjo; nes kai jis prislopintu balsu paklausė: kada paskutinį kartą mylėjaisi? – ji kuo nuoširdžiausiai atkirto: vakar, ir t.t., ir pan. Dėl milijono priežasčių žmonija patirdavo meilės katastrofų. Tačiau milijardą kartų nesėkmė ją ištikdavo, milijardą kartų viskas baigdavosi net neprasidėjus todėl, kad jis nežinojo, kaip jam persėsti nuo fotelio ant sofos. Milijardą, o gal milijardą milijardų nesėkmių lėmė tai, jog jis nemokėjo užimti pirmosios pozicijos.

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Namo

2012/12/23

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.


%d bloggers like this: