Posts Tagged ‘Mano tėvas mano sūnus’

„Mano tėvas, mano sūnus“ (ištrauka)

2017/06/07

1

Tą vyrą aš išvydau pirmą kartą, kai man buvo ketveri.

Jis atėjo tarsi nekviestas, mačiau, kad mano mama ir kiti namiškiai buvo sutrikę.

Tas vyras atsinešė pilną krepšį visokiausių gėrimų, užkandžių ir didelę dėžę. Mama dėžę perdavė man, ją išpakavęs radau radijo bangomis valdomą automobilį. Tai buvo BMW, bet baterijos nebuvo pridėtos, o mes tokių namie neturėjom, tai aš tą dieną taip ir negalėjau pasidžiaugti visais privalumais.

Jie susėdo virtuvėje. Tas vyras ištraukė kažkokį butelį ir jie pradėjo gerti – jis, mano mamos broliai ir mano senelis.

Vėliau, vakare, tas vyras nuėjo į vonią, o mamos broliai išnešė mano lovą į kitą kambarį. Atsigulęs girdėjau, kaip tas vyras užeina į mamos miegamąjį ir uždaro duris.

Man buvo neramu.

Kitą rytą jis išėjo, nubudęs jo jau nemačiau. Niekas apie jį nekalbėjo,namiškiai elgėsi taip, tarsi to žmogaus čia ir nebūtų buvę.

Jis sugrįš tik po šešerių metų. Sugrįš, ir kai aš atidarysiu jam duris, jis pasakys labas, sūnau, kaip tu paaugai.

 

2

Prosenelė išmokė melstis, kai man buvo šešeri.

Jos kambaryje ant spintos stovėjo švenčiausios mergelės Marijos paveikslas. Mes atsiklaupdavome prieš Mariją ir melsdavomės jai, prašydavome jos malonės ir kad daugiau nebūtų karo – prosenelė labiausiai bijojo karo.

Tik mokykloje sužinojau, kad dar yra dievas ir Jėzus Kristus.

Kai paklausiau prosenelės, kodėl mes nesimeldžiame ir jiems, ji atsakė, kad visi vyrai vienodi, todėl mes toliau kas vakarą suklupdavome tik prieš Mariją.

O mano senelis tikėjo dievą, grojo armonika kaimo šokiuose, vestuvėse, kol vieną dieną vokiečiai jį pastatė prie duobės ir liepė groti, kol kulkos krito į žydų kūnus, o tie kūnai krito į duobę ir kraujas gėrėsi į žemės vidurius skambant linksmai polkos melodijai.

Nuo to laiko mano senelis nebegroja armonika, nuo to laiko mano senelis, kaskart išgirdęs kastuvą smingant į žemę, užsidengia rankomis ausis ir šaukia atleisk jiems, viešpatie, jie nežino, ką daro, jie nežino, ką daro!, o tada pratrūksta nevaldomu juoku.

O tada atsisėda ant žemės ir verkia.

 

3

Kai man buvo devyneri, priėmiau Pirmąją Komuniją.

Kai man buvo devyneri, mama padovanojo sidabrinį kryželį ir pasakė, kad jei ko nors išsigąsčiau, suimčiau kryželį ranka ir sukalbėčiau maldą.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Segėjau kryželį ant kaklo. Jis man turėdavo padėti kieme, kai pradėdavo kabinėtis vyresni vaikai, jis man turėdavo padėti mokykloje, kai rašydavau kontrolinius darbus, jis man turėdavo padėti namuose.

Namuose būdavo baisiausia, kai girtas tėvas rėkdavo, kad užmuš mamą, – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai mamos brolis grasindavo eiti žudytis – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai seneliui vėliau pasimaišė protas ir jis kartais bėgiodavo tik su apatiniais po visą kiemą – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Tik tas dievas dažnai kažkur užtrukdavo, nespėdavo padėti laiku, ir tėvas prakirsdavo mamai skruostą, dėkojame tau, viešpatie, mamos brolis korėsi, skandinosi, pjovėsi venas, dėkojame tau, viešpatie, o senelį gydytojai uždarė į kažkokią prieglaudą – ten jį priveržė diržais prie lovos ir senelis daugiau jau nebėgiojo po lauką tik su apatiniais.

Dėkojame tau, viešpatie.

 

4

O tada aš sunkiai susirgau, temperatūra nukrito žemiau 30 laipsnių, gulėjau pamėlęs, be sąmonės – taip aš atsidūriau ligoninėje.

Kai po savaitės pramerkiau akis, dievas yra gailestingas, pasakė mama, dievas yra gailestingas.

Kartu su manimi palatoje gulėjo kitas berniukas, jam trūko vienos kojos ir aš išmokiau jį melstis, ir mes kartu melsdavomės rytais ir vakarais, kad dievas jam grąžintų koją, bet dievas buvo turbūt užsiėmęs arba tas vaikas buvo kažką baisaus pridirbęs, nes jam po kurio laiko amputavo ir kitą koją, ir kai jo mama tai pamatė, suklupo ant grindų ir pradėjo verkti.

Norėdamas jai padėti, aš priėjau prie jos, atsitūpiau šalia ir pasakiau, kad dievas gailestingas, dievas yra gailestingas, pasakiau, ir nežinau kodėl, bet tai išgirdusi ji trenkė delnu man per veidą.

Man atrodo, kad tada pirmą kartą susigėdau dėl savo dievo.

 

5

Vieną dieną mama parišo man kaklaraištį ir mes išvažiavom į šermenis.

Mažytėje salėje karste gulėjo kūnas, tai buvo mamos kolegės vyras.

Dar užvakar jis buvo gyvas, dar užvakar jis grįžo po darbo ir su žmona valgė vakarienę, žiūrėjo televiziją, o tada atsigulė į lovą ir užmigo.

Naktį jis pažadins savo žmoną, naktį jis pradės lįsti prie jos ir jie pasimylės. Tada jis nueis į vonią susitvarkyti, o žmona nugrims į miegą.

Kitą rytą žmona vonioje ras vyrą pasikorusį.

Nebūtų kurva, nebūtų pasikoręs, pašnibždomis pasakė mano motina.

Žinojo, kad ji kažkokį kitą vyrą turi, negalėjo pakelti to, tai ir pasikorė, situaciją aiškino mirusiojo brolis.

O mamos kolegė verkė ir verkė, glostydama pabalusį vyro veidą, o mamos kolegė vis kartojo kaip aš tave mylėjau, kaip aš tave mylėjau, kodėl tu taip padarei?

Nei tą dieną, nei kitą, nei kada nors vėliau niekas nepriėjo prie jos, niekas neapkabino, niekas jai nepasakė, kad dievas yra gailestingas, – matyt, niekas nenorėjo, kad dievas būtų gailestingas jai.

 

6

2002 metai Lietuvoje: gimė 30 014 žmonių, mirė 41 072, vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo 66 metai, moters – 76, nusižudė 1 551 žmogus, vyrai žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys; susituokė 16 151 pora, išsiskyrė 10 579, iš viso liko 10 400 vaikų, kurie toliau augs be vieno iš tėvų, o aš papasakosiu, kaip man įvedė internetą.

Antrąją Kalėdų dieną kažkas paskambina į duris. Atidaręs jas išvystu savo tėvą. Šiek tiek sutrinku, nes mes jau negyvenam kartu kelerius metus.

Jis išgėręs, užuodžiu kvapą. Jis įeina vidun, ateina mama.

Tėvas apkabina mus svetainėje, atsiklaupia, sudeda rankas maldai ir ašarodamas prašo suteikti dar vieną progą, jau nebegaliu suskaičiuoti kelintą.

Neklausyk jo, viešpatie.

Žiūriu į mamą, bandydamas suprasti, ką ji mano apie visa tai, bet, mano nuostabai, ji irgi ašaroja, ji sako: tegul vaikas viską nusprendžia.

Jaučiuosi patekęs į keblią padėtį: man tik keturiolika metų, bet turiu spręsti neišsprendžiamas suaugusiųjų problemas.

Sakau, kad nuspręsti turime visi, o ne aš vienas, tačiau, dar didesniam mano nusivylimui, mama sako, kad ji sutinka, kad mes galime dar kartą pabandyti būti šeima.

Neklausyk jos, viešpatie.

Aš žinau, kaip viskas bus: bus susitaikymas, dvi laimingos dienos, kelios savaitės tolerancijos, o po to mūsų laivas vėl pradės grimzti.

Bet atrodo, kad jie to nesuvokia.

Matau, tėvas laimingas. Nuo dabar jis nebegers, aha, kiekvieną savaitgalį lankys mus su mama, tikrai taip, o ko tu, Poviliuk, norėtum? staiga klausia jis.

Interneto, blet.

Internetą man įvedė sausio viduryje, tokią šaltą dieną, kai nereikėjo eiti į mokyklą, o tėvas – tėvas dingo dar po savaitės, užtat internetas liko visam.

 

7

Praėjusį rudenį mačiau savo tėvą, mačiau savo tėvą po keturiolikos metų pertraukos.

Tai įvyko per vieno giminaičio laidotuves, ir aš ilgai dar prieš ten vykdamas galvojau, ką aš pasakysiu tėvui, ką jis pasakys man, kai susitiksim po tiek metų, bet išvydęs jį tik pasitempiau, surimtėjau ir įėjęs į šarvojimo salę praėjau pro jį sėdintį, praėjau, tarsi ten niekas nesėdėtų, ir kai reiškiau pagarbą kitiems tėvo artimiesiems, net nedirstelėjau į tėvą, o po to praėjau pro jį gal net šiek tiek iškėlęs galvą, kaip kad jis visada eidavo, kai būdavo piktas, kaip kad jis visada ignoruodavo žmones.

Ir atsisėdau iškart jam už nugaros, tyčia atsisėdau už nugaros, o šalia manęs prisėdo mama su draugu, ir aš tada kalbėjau su mama, kalbėjau įprastai, netildydamas balso, o geriau pagalvojus, kalbėjau turbūt net garsiau nei įprastai, taigi sakau, tyčia kalbėjau, kad tėvas girdėtų, kad girdėtų ir suprastų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali taip niekinti kitą žmogų, ir aš jį niekinau be paliovos kalbėdamas bet ką su mama, ir net mama man pasakė ar tu nenustosi kalbėt, čia reikia tyliai pabūti, ir aš, gavęs pastabą, nutilau ir kurį laiką tylėjau.

Nežinau, kokie jausmai virė manyje, nežinau, kaip juos įvardyti, bet vienu metu tyčia nestipriai trinktelėjau keliu į tėvo kėdės atkaltę, tyčia trinktelėjau: norėjau, kad jis žinotų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali būti toks negailestingas, o tada trinktelėjau antrą kartą, ir trečią; niekas manęs nestabdė, niekas man netrukdė užsiimti šantažu, ir kai tėvas neiškentęs atsistojo ir išėjo iš šarvojimo salės, aš nusišypsojau.

Sėdėjau salėje ir jaučiausi gerai. Pagaliau man tapo aišku, kad visą gyvenimą ne dievas buvo mums negailestingas, bet mes patys vieni kitiems, ir grįžęs namo nusisegiau mamos dovanotą kryželį nuo kaklo, nusisegiau naštą būti gailestingam, ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, bet tai melas, kad aš atleidžiu kaltes, aš niekad nebūsiu gailestingas – nė vienam iš mūsų.

Balandis

2017/05/02

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Mano tėvas, mano sūnus

2016/10/30

Ištrauka iš būsimo romano.

***

BET BŪDAVO IR GRAŽIŲ EPIZODŲ:

idiliškas šeštadienis su mama ir tėvu. Viskas kaip visada – pusryčiai prie rytinio laikraščio, kurį mums kiekvieną šeštadienį atneša jauna mergina. Tėvas skaito apie politiką, mama varto gyvenimo būdo priedą, o aš skaitau apie sportą. Vėliau mes apsikeičiame laikraščio dalimis, o dar vėliau važiuojame apsipirkti į turgų ir prekybos centrą, aplankome senelius. Mama turguje išsirenka naują suknelę, net tėvas ją pagiria, nors jis šiaip dažniausiai susilaiko nuo komentarų apie mamos drabužius. Mama patenkinta. Grįžę sėdame valgyti pietų. Mama pagamino skanius kepsnius, padarė ridikėlių salotas su grietine.

BET IR JIE BAIGDAVOSI

Mums bevalgant mama sako tėvui ar tu žinojai, kad kai kurie žmonės valgo ridikėlius su jų lapais? Tėvas sako nesąmonė, niekas taip nevalgo. Mama jam prieštarauja, sako pati mačiau. Staiga šeštadienio idilė pradeda pamažu griūti – niekas jiems taip nesvarbu kaip šitas klausimas ar žmonės valgo ridikėlius su lapais, ar be jų. Tarsi nujausdamas kažką bloga, pasišalinu į savo kambarį, sakydamas, kad einu pasimokyti. Bet mokytis man nepavyksta, nes iš virtuvės girdžiu garsėjantį tėvų konfliktą. Užsidarau duris, tačiau tai nepadeda. Iš jų padrikų žodžių girdžiu, kad jie nuo ridikėlių temos jau perėjo prie savo amžinųjų kaltinimų vienas kitam. Mama kaltina tėvą, kad šis nemoka išklausyti, suprasti kito nuomonės, yra karštakošis. Tėvas iškart pereina prie to, kad ji nusišneka, nes yra neišsilavinusi ir pati nesupranta, ką kalba. Pamažu jie kaltina vienas kitą vis rimtesniais dalykais. Viskas baigiasi tuo, kad mama pasako, jog tėvas traumuoja vaiką, o tėvas kaltina mamą vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą.

Norėdamas išvengti šito konflikto, kuris vis dar tik įsibėgėja, atsidarau langą, norėdamas, kad kiemo garsai užlietų mano kambarį ir aš galėčiau negirdėti besiriejančių tėvų. Tačiau kiemas kaip niekad tuščias ir tylus, atrodo, kad visi žmonės sėdi namuose ir nenori lįsti lauk. Tada ir susimąstau apie pabėgimą, o mintį pakiša šalia mano kambario lango auganti alyva. Jos kamienas pakankamai storas, o šakos užtektinai arti mano lango, kad galėčiau nuo palangės įlipti į tą alyvą ir taip išsinešdinti iš buto. Vienintelė problema ta, kad esu be batų. Nusprendžiu rizikuoti ir nerti į kivirčo sūkurį, kad pasiimčiau batus. Man sekasi geriau, nei tikiuosi, nes kai nueinu iki koridoriaus, besivaidijantys tėvai net nepastebi manęs. Pasiėmęs batus grįžtu į kambarį, ten jais apsiaunu ir įsikariu į tą alyvą. Nulipęs ja žemyn galvoju kur man dabar eiti. Prisėdu ant laiptinės suolelio pamąstyti. Čia gera ir ramu, tėvų nesigirdi. Taip sėdžiu kurį laiką. Suprantu, kad galėčiau nueiti pas savo senelius, bet mes jau juos aplankėme šiandien – jie kažką iškart įtars, o ir niekuo padėti negalės.

Man taip besėdint ateina kiemo draugas Edgaras. Kažką kalbamės, kai staiga išgirstu savo tėvų balsus – jie dabar vaidijasi mano kambaryje prie atverto lango. Edgaras klausia kas vyksta mūsų namuose. Aš atsakau, kad tai tik garsiai įjungtas televizorius. Turbūt rodo kokią nors melodramą, sakau jam. Edgaras dabar tyli, tyliu ir aš. Po to abu stebim kaip mano tėvas išlekia pro laiptinės duris, nueina prie savo automobilio, įsėda į jį ir greitai išvažiuoja.


%d bloggers like this: