Posts Tagged ‘Mantvydas Leknickas’

Sausis

2017/01/17

Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.

***

M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.

Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.

Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.

***

Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.

Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.

***

Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.

Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.

Paprastas, nuostabus vakaras.

***

Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.

O po koncerto tuo pačiu keliu grįžtame kebabų.

Koks paprastas gyvenimas.

Pavydas

2016/06/01

Pastebiu tendenciją, kad žmonės, kurie turi kažkokių lūkesčių ar planų kažką konkretaus daryti, bet nedaro, pavydi tiems žmonėms, kurie kažką daro, net jei jų rezultatas ir nėra geras.

Geriausias pavyzdys – Mantvydas Leknickas, su tokiais perlais kaip:

nes vasarą mes įsimylim
arba
įsimylim
ir mums būna vasara

Jo kūrybą galima vadinti lėkšta, bet jei tokie dalykai nepatiktų žmonėms, tai Leknickas nebūtų komerciškai sėkmingas autorius.  Iš to ir atsiranda problema, nepatogi tiesa, su kuria turi susidurti heiteriai – tu gali būti sėkmingas ir be didelio talento.

Kitas pavyzdys visai naujas – Aleksandras Zubovas. Jis toks DJ, kuris kas kažkiek laiko įkelia į Facebook‘ą savo gyvai grojamą setą. Viskas būtų gerai, jei Aleksandras: a.) grotų bent kažkiek įdomią muziką; b.) nekalbėtų. Sakykim, kad tą muziką dar galima kažkaip pateisinti, sakykim, kad net jei mes girdime kažką neskoninga, lai būna įmanoma, kad kažkam vis tiek gali patikti tokia muzika. Bet tai, ką Aleksandras kalba, yra neužmirštama, būtent jo kalbos ir palieka tą keistą įspūdį: jis vis dėkoja liaudžiai už like‘us Facebook‘e, pasakoja, kad pavargsta ir groti, ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir visa tai jis kalba netaisyklinga lietuvių kalba, o kartais jo klausant kyla klausimas ar jis dabar blaivus, ar išgėręs. Nors tiesą sakant, turėčiau pasakyti, kad dažniausiai žiūrint jo vaizdo įrašus man kyla mintis, kad jis išprotėjęs.

Leknickas, Zubovas

 

Tai, kas sieja vizualiai gražų, kūrybine prasme gal kiek ir nepriimtiną Leknicką ir vizualiai atstumiantį, o kūrybine prasme išvis keliantį siaubą Aleksandrą yra jų užsidegimas ir pasiryžimas daryti tai, ką jie daro. Žmogaus aistra kažką daryti, nuolatinis potraukis kažkuo užsiimti kartais gali gąsdinti ar net atstumti mus, bet esmė ta, kad dažniausiai mes tik jaučiam pavydą tiems, kurie nebijo kažką daryti: mes linčiuojam juos, jog šie daro kažką ne taip, kuria kažką be vertės, nors mes patys išvis bijom pajudinti pirštą, kad tik užsiimdami tuo, kuo norime, nepadarytume kažko ne taip.

Tu negali padaryti iškart gerai ar tobulai. Geriausia, ką gali padaryti, tai suklysti – tai bus geriausia pamoka.

Žinoma, visada yra plona riba, kurią peržengęs žmogus nebegali net minimaliai objektyviai įvertinti savo kūrybos, nebegali suprasti, kad jis daro kažką labai labai neįdomaus. Bet net tada, galvoju, net tada geriau jau tas žmogus kuria taip, kaip jam atrodo, jog yra gerai, nes gal tik tas kūrybos procesas ir padeda jam neišsikraustyti iš proto. Galų gale, mūsų niekas neverčia domėtis tokiais žmonėmis ir jų veiklos rezultatais.

P.S. Dabar jau ir Mantvydo Leknicko brolis rašo.

P.P.S. Ar vis augantis mėgėjiškos kūrybos populiarumas rodo mažėjantį visuomenės poreikį rimtai kultūrai? Kodėl aš kartais patiriu didesnį įspūdį skaitydamas eilinį asmeninį tinklaraštį, o ne kokį nors „klasikinį“ autorių?


%d bloggers like this: