Posts Tagged ‘Marilyn Manson’

Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

2017/10/30

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

10 muzikos albumų apie žmonių santykius

2015/06/27

Tam tikri albumai, klausyti anksčiau ir dar dabar kartais klausomi, stebina savo konceptualumu ar nuotaikomis, kurias jie man perteikia. Pagalvojau, kad būtų įdomu išrinkti 10 muzikinių albumų, kurie man yra stipriai įstrigę būtent dėl dainose pasakojamų meilės, ilgesio, vienatvės istorijų arba tiesiog šiaip – kuriuos vienija žmonių santykių tema.

  1. Portishead – Portishead (1996)

I can’t hold this day
Anymore

Su trip-hop žanru susipažinau būdamas dešimtoje klasėje, ir Portishead tiek tuo metu, tiek ir dabar yra viena populiariausių šiam žanrui priskiriamų grupių. Visada, kai atrandi kažkokį naują skambesį, tau jis atrodo be galo įdomus ir įtraukiantis, prikaustantis dėmesį. Nors Portishead debiutinis albumas „Dummy“ yra tikra klasika (o jame esančios dainos „Roads“ klausydavau, kad nusiraminčiau prieš miegą po pirmosios nutrūkusios draugystės), man visada arčiau širdies (ausies) buvo antrasis grupės albumas „Portishead“. Man, kaip ne muzikos kritikui, jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau kažkodėl susiklostė būtent taip, kad antrąjį klausydavau dažniau nei pirmąjį. Koks yra šis albumas? Muzika lėta, niūri, o vokalistės balsas ir dainų tekstai kuria amžinai nelaimingo ir vienišo žmogaus portretą. Melancholijos čia per akis, užteks net didžiausią optimistą nusodinti.

 

  1. Against Me! – Reinventing Axl Rose (2002)

Are we just drinking buddies
Playing with each other’s deepest vulnerability?

Against Me! pradėjau klausyti būdamas vienuoliktoje klasėje. Žavėjo jų smagios, greitos dainos apie visokius pankų reikalus, o dar geriau buvo, kad tose dainose atsirasdavo vietos ne tik anarchijai, bet ir žmonių tarpusavio santykiams (tik gal ne tiek porų santykiams, kiek bendruomenės). Tai viena įdomiausių pankroko grupių, kurių muzikos visų pirma net nepavadinčiau pankroku, nes ji skiriasi nuo įprasto pankroko, ir dainų tekstai visada yra puikiai suprantami – nereikia stengtis suprasti, ką grupė nori pasakyti, viskas čia aišku. Įdomiausia tai, jog ilgai spyriojusis, grupė visgi tapo mainstreamine, o dar po kažkiek metų vokalistas pasikeitė lytį ir tada kai kurie seni dainų tekstai tapo dar aiškesni nei atrodė anksčiau.

 

  1. Marilyn Manson – Eat Me, Drink Me (2007)

Love is a fire
Burns down all that it sees

MM yra komercinis reikalas, niekada kitaip ir nebuvo, ir man net džiugu, kad MM nuo pradžių kryptingai kūrė visą tą demonišką, archangelišką ar whatever įvaizdžio kampaniją, nes, galų gale ji atsipirko ir jį išgarsino, galu gale – tai buvo tai, ko paaugliams reikėjo. Bet tas pats per tą patį negali visąlaik tęstis, todėl atėjo toks laikas, kai MM ėmė ir nukrypo į lyriškumus, ir šis albumas buvo mažiausiai šokiruojantis nei visi prieš jį buvę.

Juokas juokais, bet man šitas albumas pasirodė suprantamas po pirmos perklausos. Tam buvo palankios aplinkybės: buvau išsiskyręs ir įsimylėjęs vienu metu, nuo visko pavargęs, nebesuprantantis ko iš tiesų ir kam man viso to reikia; buvau išsiilgęs meilės ir pervargęs nuo jos vienu metu. Todėl nenuostabu, kad šitame albume esančios dainos man skambėjo kaip pagalbos šauksmas. Šauksmas žmogaus, kuris taip pat pavargo ir jau nieko nebesupranta.

 

  1. Nick Cave & The Bad Seeds – No More Shall We Part (2001)

I married my wife on the day of the eclipse
Our friends awarded her courage with gifts

Tai vienas liūdniausių ir labiausiai gąsdinančių albumų, kuriuos man yra tekę girdėti. Nors jo pavadinimas byloja, kad viskas bus gerai, didžioji dalis dainų tave kaip tik ruošia priešingai baigčiai. Kas žino koks jis man dabar atrodytų, jei nebūčiau pradėjęs jo klausytis, kai mano paties santykiai su viena mergina priėjo kažkokią krizę. Dabar gi negaliu galvoti apie šį albumą be minėto konteksto. Nors čia yra ir lyrinių dainų (Love Letter, And No More Shall We Part, Sweetheart Come), bet man labiausiai įstrigo būtent ne šios, o tokios kaip Oh My Lord (nuolatos kylanti įtampa dainoje) ar Sorrowfull Wife (taip ir įsivaizduoju Cave‘iškas vestuves..).  Tiesa, albume dainos sudėtos taip, jog visgi jis baigiasi ne tiek džiugia, kiek ramia nuotaika, tai nors tiek gerai ;)

 

  1. Fink – Distance And Time (2007)

You got a new man, and he sounds great
I got a new girl who treats me right
If Only

I’d be right on the train, first one out
Up to town to take you out
Again

Su Fink kūryba susipažinau visai atsitiktinai, kai gyvenau bendrabutyje ir vienas kambariokas paleido Fink dainą Blueberry Pancakes. Tokia popsova daina gerąja prasme, visą rudenį jos klausėm su tuo kambarioku rytais. Tik pavasarį pasidomėjau ką šis vyrukas kuria daugiau, ir albumas Distance and Time mane patraukė savo paprastumu. Dainuojamoji poezija apie paprastus dalykus – darbą, meilę, vienatvę, ilgesį moteriai, kurios jau nebėra. Nors vėliau Fink sukūrė ir išleido daugiau albumų, kurie tiek muzikine prasme įvairesni yra, o ir tekstų prasme kažkiek brandesni, man visgi būtent šis sukelia šilčiausias emocijas.

 

  1. Curl Up And Die – One Above All, The End Of All That Is (2005)

Nothing is right but I can’t find the wrong.
I always change my mind.
And if there is a need then I need it now.
Cause the closer we get the further I feel.

Tuo metu, kai domėjausi hardcore muzika, šitą albumą kažkaip praleidau pro ausis ir neužsikabinau ant jo. Tačiau kai perklausiau jį 2009 ar 2010 metais, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Šis albumas yra tikras juodas princas, pasakojantis žmogaus, pasiklydusio savyje ir mieste, istorijas. Dainos apie vienatvę, apie meilę be meilės, klaidžiojimą miesto gatvėmis iš neturėjimo ką veikti, ir pan. Dainų tekstuose galima rasti tikrų perliukų, nors išimti iš bendro dainos konteksto jie dažnai nelabai kaip atrodo. Aš nežinau, kaip jaučiasi žmogus ar kas darosi su jo gyvenimu, jei jis parašo tokius tekstus visam albumui, tačiau tikiuosi, kad jam baigėsi viskas gerai.

 

  1. Best Coast – Crazy For You (2010)

I’m sorry I lost
Your favorite t-shirt
I’ll buy you a new one
A better one

O čia yra visiškai nuostabus albumas, tikras geros nuotaikos užtaisas! Linksmas indie su infantiliais tekstais apie santykius, kuris nė akimirkai neleis liūdėti.

 

  1. Skunk Anansie – Post Orgasmic Chill (1999)

Friends die hard
But lovers conceive
The vibe that they hold will please
Smothered by
Sexual needs
They fade as the days go by

Skunk Anansie yra viena iš tų grupių, kurios klausaisi, bet beveik niekad negirdi, kad kas nors iš tavo aplinkos jos klausytų ar ją mėgtų. Kad ir kaip bebūtų, man jie yra gera grupė, ir nors aš daugiausiai esu klausęs jų pirmų dviejų albumų, būtent trečiasis, Post Orgasmic Chill, iki šiol man atrodo brandžiausias grupės albumas. Jame nėra tiek politikavimo kiek prieš tai buvusiuose albumuose (nesakau, kad politikavimas yra blogai), čia daug daugiau dėmesio skirta visiems tiems žmonių santykiams. Ir čia ne tiek apie myliu-noriu-negaliu, čia kažkaip brandžiau ir temos kiek rimtesnės – meilužiai, negalėjimas nutraukti santykių, suvaidinta paguoda, nesigailėjimas dėl išdavystės.

 

  1. The National – Trouble Will Find Me (2013)

Hey Jo, sorry I hurt you,
But they say love is a virtue, don’t they?

The National buvo mano 2013 metų pabaigos/2014 metų pradžios atradimas. Nežinau, kaip ten tada viskas susiklostė, bet būtent šitas albumas buvo pirmasis, kurio pradėjau klausytis, ir jis mane visiškai sužavėjo. The National muzika skamba ganėtinai paprastai, vokalistas liūdnu balsu dainuoja tokius tekstus, kurie yra logiški ir nelogiški tuo pačiu metu, ir viskas kažkaip susipina ne tiek į muzikos stilių, kiek į bendrą nuotaiką, kurią perteikia The National – į nepaaiškinamai gražų, estetišką liūdesį. Dar apie dainų tekstus: jie tokie talpūs, jog kartais viena eilutė man sukelia labai daug asociatyvių minčių – tokį dalyką retai sutinku muzikoje.

 

  1. Marschak – Marschak (2004)

что угодно отдать, что угодно
чтоб никогда не быть человеком

Rusų grupės Marschak labai dažnai klausiausi, kai man buvo 17-18 metų. Nežinau, ar tai išėjo į naudą, nes grupės debiutinis albumas buvo toks emo ta senąją emo prasme: liūdnas, neteikiantis jokios vilties, bet visgi skambus, savaip stiprus, sužadinantis emocijas. Dainos kiek melodingos, tiek nervingos, o tekstuose pilna užuominų į susvetimėjimą, vienatvę arba tiesiog galvos trankymą į sieną iš nežinojimo ką veikti. Parašiau labai buitiškai, bet patys Marschak savo jausmus perteikia labai estetiškai.

Dienos

2012/03/08

Kovas prasidėjo didžiais apmąstymais apie tuos pačius dalykus, kurių negaliu pakeisti. Vieną rytą prabudau ir pradėjau galvoti kaip niekas nesvarbu, kaip mes nieko nereiškiam, visagalė ekonomika, jokio tikslo, mes pilni priklausomybių, o tiesa žmogui yra toks pats reikalingas dalykas kaip šuniui penkta koja. Tą sunkią dieną šiaip ne taip prastūmiau darbe, o kitą dieną prabudau, nusišypsojau, ir daugiau tą savaitę nesijaučiau taip dėl visko blogai. Darbe pradėjau daug rimčiau dirbti, o namie pasinerdavau į knygas.

Paskutinį savaitgalį džiugios nuotaikos grįžau į Alytų, o ten mane apėmė siaubas. Šeštadienio vakarą su draugais žiūrėjom filmą, o po to kalbėjom apie daug ką, ir viena draugė taip niūriai pradėjo kalbėt, kad kitą rytą net parašė žinutę ir atsiprašė, jog tiek visko prišnekėjo. Alytiškiams žiemą pavažiuoja stogas, atsiveria asmenybės duobės, visi ieško mistinio išsigelbėjimo ir kankinasi, nesuprasdami, kas jie yra ir ką jiems reiktų veikti gyvenime. Man gyvenimas Alytuje kartais atrodo beveik idiliškas, bet užeina ir tokių sunkesnių laikų, kai gyvenimas šiame mieste pradeda rodytis per mažas; Vilniuje – kartais per didelis.

– – –

Kovo 7 dieną grįžau dirbti į įprastinę darbo vietą. Visą vasarį ir kelias kovo dienas dirbau su nauja kolege pas klientą. Toks darbas, kai kažkiek laiko dirbi dviese, visada priveda prie pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Aišku, gal čia mano kaltė, kad kažkodėl žmonės man pradeda pasakotis savo asmeniškumus, bet negaliu teigti, jog man tai nepatinka. Jeigu būčiau penkiolikmetis, turbūt dėl to nuspręsčiau studijuoti psichologiją, tačiau man yra keistoki 24 metai, o ir kai buvau penkiolikmetis, tai niekas man nesipasakojo, tik aš su viena klasioke laiškeliais susirašinėjau, pasakojau visokias problemas (pvz. kad yra kažkokia mergina, bet bijau, jog ji yra man nepasiekiama, nors iš tiesų tai kokius trejus metus buvau įsimylėjęs tik tą klasiokę ir nieko daugiau), ir ji kartais parašydavo, jog galvoja studijuoti psichologiją, nes moka išklausyti žmones; bet kai netikėtai susitikom su ja pirmą kartą po mokyklos baigimo, ji man puolė pasakoti apie savo pasimetimą dėl draugystės su tuometiniu vaikinu, ir tada aš pagalvojau, kad štai kaip viskas apsisuko.

Grįžus dirbti į seną darbo vietą buvo keista, nes atrodė, jog grįžau lyg po ilgų atostogų. Įprastoj darbo vietoj visada daug emocijų tenka matyti, tai kartais labai vargina, tad dabar keistoka grįžti vėl į tą kunkuliuojantį katilą.

– – –

Vieną dieną, medžiodamas dvi knygas, užsukau į Baltų lankų leidyklos knygyną. Kadangi tai buvo pirmoji ar antroji diena po knygų mugės, tai pas juos nebuvo viskas labai tvarkinga. Kai paklausiau, ar neturi jie tokios ir tokios knygų, sulaukiau neigiamo atsakymo. Truputį nuliūdau, bet tada pardavėja paskambino kažkam ir pradėjo klausinėti, ar nėra tų knygų kažkur kitur. Tada ji man pasiūlė nueiti su ja kartu ir pažiūrėti kažkokiam sandėly tų knygų. Taip mes pakilom į trečią pastato aukštą, o ten, mano nuostabai, buvo Baltų lankų leidyklos biuras. Taip aš netikėtai apsilankiau leidykloje – tai malonus faktas, o šiaip tai nieko aš ten įdomaus nepamačiau, nes tik stovėjau ir laukiau pardavėjos. O knygų istorija tokia – nerado ji sandėlyje tų knygų, užsirašė mano telefono numerį ir sakė paskambins, jeigu tas knygas suras kur nors kitur. Malonu, kad pasitaikė tokia motyvuota pardavėja.

– – –

Kažkurį vakarą ėjau į parduotuvę, buvo dar visai nevėlu, bet jau sutemę, ir stovėjo dvi mergaitės, ir čiuožinėjo ant tokios balutės, kažką dainavo. Kai aš pradėjau artėti link jų, jos nutilo ir pradėjo šnibždėtis, o kai buvau visai arti jų, tada jos pradėjo čiuožinėti vietoje ir dainuoti “Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepaslyski, lai lai lai lai..“ ir po to iškart susijuokė. Man irgi buvo juokinga, bet išsilaikiau tvirtas.

Maždaug po savaitės grįždamas po darbo namo vėl pamačiau jas kieme, stovėjo toje pačioje vietoje ant leduko, ir aš jau žinojau, kad jos vėl pradės dainuoti ir čiuožinėti, ir kai man artėjant jos pradėjo dainuoti, nesusilaikiau ir pradėjau šypsotis ;) Kai mes buvom vaikai, kieme niekada nedainuodavom praeiviams, dažniausiai sutūpdavom už krūmų ir žmogui einant pradėdavom juos purtyti, žmonės išsigąsdavo, o mūsų kaimynai, matydami mūsų pokštus, niekada nemoralizuodavo ;)

– – –

Marilyn Manson vasarą koncertuos Lietuvoje, ir aš net šiek tiek galvoju apie tai, jog galbūt būtų visai įdomu nueiti į jo koncertą. Pamenu, kai jis koncertavo Lietuvoje 2003 metų, patyriau stiprų sukrėtimą, kai mama, iš pradžių leidusi važiuoti į Manson’o koncertą, vėliau staiga pakeitė nuomonę ir pasakė, jog prieš tai juokavo, sakydama, kad galėsiu ten važiuoti. Tada užsišikęs sėdėjau ilgai, naktimis siųsdavausi (nes naktimis nesiskaičiuodavo duomenų srautas) Marilyn Manson live klipus (dar per Kazaa programą, jeigu kas nors tokią pamena), o po to ryte juos žiūrėdavau. Man  visai patiko tie jo seni gyvi pasirodymai, neva daug kraujo, anti-Amerika, anti-krikščionybė, o pats Manson’as atseit antikristas. Ir jau tada miglotai nujaučiau, kad šio atlikėjo pikas buvo 1996-2000 metai. Su grupėmis visada taip būna, jog kai grupė dar nebūna labai išpopuliarėjusi, groja nuoširdžiau ir įdomiau; vėliau viskas tampa ganėtinai vienoda. Šitas live video nuo paauglystės man labai įstrigo, turi tokį gerą purvo ir senojo Manson’o jausmą (turbūt 2003 metais jis pasirinko sterilų “šokiravimą“ – ir toliau buvo pristatomas kaip šokiruotojas, nors jau visai nešokiravo):


%d bloggers like this: