Posts Tagged ‘marškiniai’

Vyriškumo Krizė

2011/08/02

Pirmadienis buvo klaikus – nuo 10 valandos ryto mane užgriuvo vyriškumo krizė.

Viskas prasidėjo nuo visai nekalto dalyko: pamačiau labai gražų vyrą darbe. Toks tvarkingas, su tamsiai mėlynais marškiniais ilgomis rankovėmis, tamsiomis kelnėmis, juodais gražiais, bet ne per daug fyfiškais batais, iš veido ir plaukų panašus į mane. Pagrindiniai mūsų skirtumai buvo ūgis ir piniginės storis, ir abu skirtumai buvo ne mano naudai. Grįžęs į kabinetą prisėdau ir pagalvojau, kad ateityje galiu finansiškai geriau gyventi, nei kad dabar gyvenu, tačiau kad dar šiek tiek paaugčiau – to tikrai nebus. Viskas pradėjo rodytis absurdiška ir kvaila. Staiga į galvą šovė mintis, jog man būtinai reikia rankinio laikrodžio – juk tai taip vyriška. Užsinorėjau rankinio laikrodžio su sidabro spalvos apyranke – tai puikiai derėtų prie mano juodų marškinių ilgomis rankovėmis; bet po to užsinorėjau naujų marškinių, pageidautina brangesnių, nes pradėjau nepasitikėti savaisiais: tikras vyras turi turėti gerus marškinius ir rankinį laikrodį.

Po to darbe teko stumdyti stalus ir t.t., nes mes šiek tiek atnaujinom savo ofiso aplinką. Moterys stebėjo, kaip tampau viską. Stebėjo ir kitas vyras, mano bendradarbis, kuriam yra išvarža ar kažkas – kraustymosi/tvarkymosi metu jis visada būna stebėtojas, net jeigu moterys iš paskutinių jėgų pačios stumdo spintas ar kitus sunkius baldus. Prieš jį aš jaučiuosi geriau – ką čia geriau! – vyriškesnis už jį du tūkstančius penkiasdešimt kartų. Ir man nesvarbu, jog taip jaustis man leidžia vien tik ta aplinkybė, jog jam sveikatos problemos neleidžia nešioti baldų.

Po pietų darbe dirbau lėtai, nes galvoje vis sukosi mintys apie tikrą vyrą, vyriškumą ir siektiną vyrišką elgesį. Kaip niekad aiškiai supratau, jog esu toks nevyriškas, kad mane turėtų atstumti bet kuri bent kiek logiškai mąstanti moteris, nes aš esu labai nepraktiškas: neturiu automobilio, uždirbu tiek, kad galiu išlaikyti tik save, neturiu plano kaip uždirbti daug pinigų visam gyvenimui, o blogiausia – aš net nekuriu plano kaip uždirbti maišus pinigų. Visą laiką bijau, kad kas nors man užduos klausimą „ar tau užtenka tiek, kiek turi?“, nes aš tikrai nežinosiu, ką atsakyti. Gyvenime man tiek daug laimės atnešė draugai, meilės ir saugumo jausmas, įvairūs pomėgiai, kad pinigai visada buvo tik kažkas šiaip, fonas gyvenimui. Dabar man 23 (tuoj 24, damn it!), ir aš vis dar apgaudinėju save, jog pinigai nėra svarbiausia.

Jeigu būčiau bent kiek vyriškas, aš mesčiau šitą darbą, išvažiuočiau į užsienį kalt bapkių, tada grįžčiau, vesčiau kokią nors kaimynę ir niekada niekam neprasitarčiau, kad nugyvenau gyvenimą ne taip, kaip norėjau. Arba – geresnis variantas – mesčiau šitą darbą, susirasčiau geresnį, dirbčiau tiek daug, kad užmirščiau, jog gyvenu, lipčiau per galvas, kad tik uždirbčiau dar daugiau, ir būdamas 37 metų jau turėčiau daug pinigų, kad pasijusčiau patrauklus moterims. Susirasčiau, aišku, bent 10 metų jaunesnę už save, išlaikyčiau, demonstruočiau draugams kaip kokį nors brangų žaislą, o po to išsiskirčiau su ja ir susidėčiau su dar 14 tokių pačių kaip ir ji – bet vis tiek iki gyvenimo pabaigos visiems rodyčiausi laimingas.

Išėjęs iš darbo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje vėl pamačiau tą gražų vyrą. Jis atidarė automobilio duris gražiai merginai (tai galėjo būti arba jo mergina, arba jo kolegė), ji įsėdo, jis uždarė duris, įsėdo pats, užvedė automobilį ir pajudėjo. Aš šiek tiek paspartinau žingsnį, kirsdamas aikštelę, kad jam netrukdyčiau, kad nesugaišinčiau jo. Ir tą akimirką pasijutau nusižeminęs.

Anksčiau visada ginčydavausi, jog pinigai dar ne viskas ir pan., kad vyriškumo negarantuoja dideli automobiliai ar kitos prabangos prekės, tačiau greičiausiai tai buvo tik uždanga. Turbūt aš visada sunkiai išgyvenau savo nevyriškumą, turiu omeny prastai jaučiausi dėl savo paprastos kilmės, ribotų finansinių galimybių, vidutinio ūgio, nenorėjimo rūpintis rimtais dalykais, savo pomėgių, kurie neatneša pinigų, ir net dėl to, kad visą laiką nenorėjau mylėtis su merginomis, kurioms nejausdavau kažko daugiau. Pastaruoju dalyku aš netgi savotiškai žavėjausi visą laiką: nemiegodamas su bet kuo aš išvengiau daugybės problemų, likdavau nenusikaltęs, neįskaudindavau nieko, pats sau atrodžiau teisingas ir brandžiai besielgiantis, bet tą dieną eidamas iš darbo P. Lukšio gatve pirmą kartą suabejojau šia savo savybe. Galėjau dulkintis, ir tiek – juk taip nevyriška nesidulkinti su bet kuo.

Galėjau su linksma ir liūdna, protinga ir nelabai, galėjau su įdomia ir nuobodžia, smulkaus ir stambaus sudėjimo, seksualia ir atstumenčia; galėjau vien tik todėl, kad jaučiau, jog galiu. Mačiau dabar jas visas su kitais, bet kokiais, mačiau ir ėmiau gailėtis, jog nepasinaudojau tomis progomis. Grįžau namo kaip žemes pardavęs, o po kiek laiko grįžęs kambariokas pastebėjo, kad man kažkas negerai, bet aš buvau nenusiteikęs jam pasakoti, kas man yra, nes jis, mano akimis, buvo/yra vyriškesnis už mane.

– – –

Šiandien antradienis, ir šiandien mano protas daug švaresnis. Nėra taip, jog susitaikiau su savo nevyriškumu, kurį galbūt tik pats sau ir įsikalbėjau; tiesiog žinau, jog visi vyrai negali būti vienodi. Kažkam patinka ir tokie kaip aš, nors tiksliai ir nežinau, koks aš, o kažkam patinka dar ir prastesni už mane. O kadangi aš nekuriu plano kaip uždirbti milijoną, tai turiu užtektinai laiko grožėtis debesimis (šiandien jie labai rudeniški, kaip ir pats oras), nedrąsiai galvoti apie vieną merginą ir mintyse rašyti jai laiškus. Visur yra pusiausvyra.

Ką Pranašauja Ženklai

2011/01/21

viskas prasidėjo net ne penktadienį, o ketvirtadienio vakarą. prieš eidamas miegoti nusiskutau, nuėjau į dušą, išsimaudžiau, šiek tiek išdžiūvus plaukams atsiguliau į lovą lygiai 24h. penktadienio ryte atsikėliau lengvai, pavalgiau skanius pusryčius (nepamenu, kada taip skaniai valgiau pusryčius), apsirengiau mėlynais marškiniais ir pilku švarku, ir paltu, kuris man iš tiesų yra šiek tiek per didelis, išėjau iš bendrabučio, pavėlavau į įprastą autobusą, važiavau neįprastu (38), pavėlavau į darbą, bet niekas nieko nesakė, niekas nieko nematė. darbe dirbosi lengvai: nesunkiai sugalvojau kaip įvyksiu nemažą užsakymą, nes jis toks specifinis pasitaikė, po to, jau pradėjus dirbti, dalykas, kuris galvojau, kad erzins, visai neerzino – visą laiką jutau ramybę ir tikėjimą, kad nieko čia sudėtingo nėra. maždaug 10.30h pastebėjau, jog už lango šviečia saulė, pasijutau apsaugotas. prieš išeinant iš darbo direktorė pasakė, kad atrodau labai gražiai, net nuotaiką jai pakėliau, tai aš susigėdau ir padėkojau ;)

išėjęs iš darbo užsukau į parduotuvę, pirkau pieno, vieną alaus, šaldytų krabų lazdelių ir kitų nelabai reikalingų dalykų, iš parduotuvės išėjęs iškart pataikiau ant tinkamo autobuso, grįžau namo. grįžęs persirengiau, atitraukiau roletus (?) nuo langų (šiandien jaučiausi atviras pasauliui, priklausiau jam), garsiau paleidau seniai klausyto hardcore‘o ir ėmiau tvarkytis. kruopščiai išvaliau grindis, nuvaliau dulkes nuo mikrobangės, nenaudojamo televizoriaus, šaldytuvo, savo palangės, kompiuterio kolonėlių (kiek daug jos man yra išgroję geros muzikos! turiu jas nuo 14 metų, jeigu neklystu), dar išploviau indus, susitvarkiau spintą, nusikarpiau rankų nagus. pietus valgiau žiūrėdamas priešpaskutinę mini serialo The Walking Dead seriją.

jaučiuosi labai gerai po ilgo laiko.

kadangi save neblogai pažįstu, visi šios dienos įvykiai reiškia tik viena – eisiu išgerti vakare ;)


%d bloggers like this: