Įvaizdis

Kartais galvoju apie dalykus, kurių absoliučiai vengiu arba tas sritis, kuriose esu labai menkas. Pvz., matematika: tam tikrus dalykus galiu skaičiuoti ir skaičiuoti, bet niekaip nesuskaičiuoti. Todėl jei reikia skaičiuoti prie kitų, vengiu tai daryti. Man labai patinka, kai kas nors kitas suskaičiuoja už mane. O jei jau tenka, tada stengiuosi surasti ramų kampą, kur niekas manęs nematytų ir negalėtų suprasti, kad labai prastai skaičiuoju.

Man gėda pasirodyti kažką prastai darančiu, kvailu, nors tuo metu suprantu, kad visi negali visko mokėti. Bet kartais, atrodo, kad mane supa tik protingi žmonės, ir man tampa nejauku. O jei dar žmonės kalba apie politiką, tada visai tampa keblu.

Politikoje aš visai nesigaudau. Kai reikia balsuoti rinkimuose į Seimą, balsuoju už liberalus arba konservatorius, nes visos kitos partijos atrodo kvailos. Bet kai mano pagrindas tik toks menkas, tai nemalonu, jog vieną dieną kas nors paklaus rimtai ko nors apie politiką. Ką aš tada turėsiu atsakyti, priremtas prie sienos?

Kartais aš ką nors paskaitau – aktualijas, kieno nors neva svarbią nuomonę ir pan. Bet iš esmės man tai neįdomu, mane labiau traukia kaip viskas yra parašyta, o ne kas parašyta. O pripažinti, kad tau neįdomi politika šių dienų pilietiškumu sergančioje visuomenėje yra tolygu įžeisti žmogų.

Labai gaila, bet aš nesu visuomeniškas, nesu pilietiškas žmogus. Man visada rūpi kvaili, paiki vidiniai žmonių išgyvenimai. Todėl man labai pikta, kuomet matau pilietišką žmogų, absoliučiai nesuvokiantį to, kad jis skatina patyčias. Arba būna tokių visuomeniškų žmonių, kurie kažką daro naudinga visuomenei, bet yra baisūs storžieviai, kai lieka vienui vieni su kitu žmogumi. Todėl man atrodo, kad pilietiškumas, kaip ir visuomeniškumas, tėra įvaizdis, kurį dalis žmonių nori įvaldyti, priskirti sau. Čia kaip ir mano perdėtas domėjimasis žmonių vidiniais dalykais – tai taip pat yra tik įvaizdis. Aš galiu atjausti gražią merginą, bet šaltu veidu praeiti pro išmaldos prašantį benamį, lygiai taip pat kaip už ekologiją kovojantis jaunuolis gali labiau gailėti kertamų medžių nei savo pasiligojusių giminaičių.

Iš kur mes tuos siekiamus įvaizdžius paimam? Kas juos suformuoja mums? Nejau aš kada nors perskaičiau knygą ar pamačiau filmą, kuriame pagrindinis veikėjas buvo jautrus kitiems ir būtent tai mane sužavėjo? Nesąmonė, taip nebuvo. O kaip tada buvo?

Man daug lengviau suprasti kitų siekį praturtėti, būti įtakingais ir pan., nei savo siekį tapti emociškai stabiliu, subalansuotu žmogumi, kuris gali suprasti save ir geriau suprasti kitus. Ar šis siekis atsirado dėl to, kad augdamas pasigedau žmonių, kurie būtų emociškai stabilūs? Ar tai todėl norėčiau būti stabiliu, kad mano vaikai, kurių galbūt turėsiu ateityje, nepatirtų savo kailiu mano emocinės nebrandos sukeliamų problemų?

Turbūt taip, turbūt tai ir buvo skaudžiausia – suvokti, kad suaugusieji taip pat klaidžioja kaip ir tu.

***

Panaudotas paveikslėlis: https://www.broadsheet.com.au/sydney/event/double-think-seymour-centre

Vėliau

Vėliau viskas vis tiek išryškėja, ir dalykai, kuriuos taip stropiai vijai iš galvos, išplaukia į dienos šviesą ir taip bado akis, kad nieko kita nebelieka kaip tik sustoti sau melavus, sustoti žaisti visus tuos mažus, neva nekaltus savęs apgaudinėjimo žaidimus ir stoti akis į akį su viskuo, ką bandei ignoruoti.

Tu turi pagrindą – tam tikras vertybes, savitą sąžinės modelį, tau svarbias iliuzijas apie gyvenimą ir žmones. To pagrindo ignoruoti nepavyksta, nors gali bėgti nuo jo kiek tik širdis geidžia, gali sau meluoti, kad tu keitiesi, mainaisi, kad tu jau seniai nebe tas, bet tai tik žodžiai, tai tik dar vienas spektaklis.

Ir jeigu kitas žmogus niekaip neįtelpa į tavo pagrindą arba visai jo neatitinka, blogiausia, ką gali daryti, tai apsimesti, kad viskas yra gerai, ir prikurti tam žmogui įvairių savybių, kurios jį pagražintų ir priartintų prie tavo pagrindo. Nes kuo daugiau tu gražini kitą žmogų, tuo vėliau sunkiau priimti nepatogią tiesą – jis ne toks, kokį tu jį įsivaizduoji.

Ir čia nieko baisaus iš tiesų.

– – –

Vis dar leidžiuosi į ilgesnius pasivaikščiojimus, pvz. praėjusį ketvirtadienį ėjau nuo namų iki pat radijo, kuris yra Saulėtekyje įsikūręs. Kelionė truko maždaug valandą ir 15-20 min., buvo smagu prasieiti. Tik mano pasivaikščiojimai labiau primena greitąjį ėjimą, nes kai einu, tai tokiu sparčiu žingsniu, kad net pačiam atrodo, jog tarsi bėgu nuo ko nors. Jei tik išdrįsčiau atsigręžti ir garsiai įvardyti nuo ko bėgu, ne toks jau trumpas sąrašas išeitų nuodėmių ir paklydimų, ir kitų nepatogumų, tai taip ir neatsisuku, todėl ir toliau tik miglotai nujaučiu kas man neduoda ramybės.

– – –

O vieną dieną viską galvoje apverčiau aukštyn kojom ir pasakiau: bet pala pala, tu juk ir ne šventasis. Ir išties, aš nesu šventasis, tad kokią teisę turiu galvoti negerai apie kitus žmones ar nerimauti dėl jų, jei pats elgiuosi ne kitaip nei jie? Ir kokios gi tada mano vertybės, jei elgiuosi priešingai joms? Kas būtų, jei mane sutiktų man skirta moteris, kuomet aš elgiuosi visai priešingai savo vertybėms? Ilgą laiką gyvenu galvodamas, kad mano vertybės tokios ir anokios, bet tik dabar susimąsčiau, jog aš neretai elgiuosi priešingai toms vertybėms. Galbūt visgi aš pasikeičiau ir tos vertybės, kurios buvo aktualios anksčiau, dabar jau nebėra tokios svarbios? Kas žino, gal dvigubos vertybės būdingos daugumai žmonių, bet kaip sakė mergaitė viename filme – dauguma žmonių gyvena Kinijoje, todėl negalima guostis ta „dauguma“, reikia pirmiausiai žiūrėti į save.

Reikia klausti savęs: ar aš esu toks žmogus, kokiu norėjau būti? ar aš sau patinku? Nes jeigu į abu klausimus atsakai NE, reiškia metas susiimti ir pasikeisti.

– – –

Kartais stebiuosi kaip racionaliai galiu mąstyti. Visos mintys, įžvalgos ir pastebėjimai susieina į logišką visa ko derinį ir aš galiu tada ramiu vidiniu balsu pasakyti sau, kad, pvz., su ta mergina nėra viskas taip, kaip tau atrodo, kad yra. Stebina kaip kartais protas preciziškai veikia, ir atrodo, kad logika (matematika) ima viršų, ima taip, kad net nepyksti dėl to, nesijaudini, pasiduodi jai ir jautiesi ramus, apsaugotas. Net širdis, ir ta paklūsta ir nurimsta kurti fantazijas.

– – –

Filme I Origins (2014) buvo plėtojama tema mokslas vs. tikėjimas (gal labiau dvasingumas), tačiau man tai ne tiek rūpėjo, kiek filmo pirmoje dalyje perteikta beprotiška meilės istorija. Tokia meilė, kai abu žmonės – itin skirtingi, nesirūpina buitimi, gyvena netvarkoje, iš esmės nesutaria dėl esminių dalykų, tačiau mėgaujasi vienas kitu ir gyvena netgi tarsi atsiriboję nuo likusio pasaulio. Ir kaip baisu, kai po daugelio metų filmo veikėjas sako, kad mylėjo tą merginą, bet jį labai erzino tai, jog ji buvo tarsi mažas vaikas. Reiškia net ir visiškas galvos pametimas dėl kito žmogaus dar negarantuoja, kad tu negalvosi kritiškai ar net niekšiškai apie antrą pusę ir judviejų santykį.

Gražiausia filmo scena: