Max Frisch „Montaukas”

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

„Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

„IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

„Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

„MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)

Žmogus, nešantis pomidorus

Jis išsitraukia tabletę iš maišelio, padeda į lėkštę, o tada kruopščiai, iš lėto ją peiliu dalija į tris dalis. Padalijęs vieną paduoda merginai, kitą – savo draugui, o likusią dalį, skirtą jam pačiam, pradeda atsargiai trinti šaukštu į lėkštę. Sutrynęs kažko ieško piniginėje, matyt neradęs, atsikelia, vaikšto po kambarį, kilnoja daiktus, o po to sako: gal kas nors turit kupiūrą? Atsiranda ne kupiūra, o žalias lipnus popierėlis. Jis jį susuka, tada prisėda atgal ir susikaupęs įtraukia nosin visus miltelius.

Šiaip tai mes prieš narkotikus, sako man.

Linkteliu galva.

O tu tikrai nenorėjai?

Ne.

– – –

Mergina juodomis pėdkelnėmis, ilga nosimi, filologė. Pasakoja, kad studijos nepatinka, nedomina, ji žada perstoti į kažką su muzika. Kai ji nueina ir kurį laiką stovi prie baro laukdama gėrimo, žiūriu į jos plokščią krūtinę, tai mane ramina. Po to kalbam apie literatūrą, pasakoju jai apie Max Frisch, bet ji jo nežino.

Jai išėjus parūkyti nužvelgiu visą barą.

Ką aš čia veikiu su šiais žmonėmis?

Kitame bare sutinku kolegą A., kalbam apie savižudybę. Jis sako, kad tai visiškai normalu, kad tai nieko nebestebina ir kad net tai, jog tai nieko nebestebina, jau nebestebina jo. Nenoriu sutikti su juo, bet šįkart jo cinizmas neatremiamas.

– – –

Garbanota mergina, šiek tiek siauros akys, man patinka jos kvepalai.

Kai ji išeina, jos kvapas lieka kabinete.

Užverčiu knygą ir žiūriu pro langą. Ant visų langų žaliuzės nuleistos iki pusės. Diena apniukusi, bet nelyja. Galvoju, ką veiksiu toliau. Reiktų ilgo pasivaikščiojimo, po to – išsimiegoti.

Važiuodamas namo iš darbo sugalvoju išlipti Kalvarijų turgaus stotelėje. Nežinau, ko man ten reikia, bet užsuku vidun.

Nustembu kiek daug žmonių pardavinėja riešutus ir džiovintas uogas – nepamenu, kad Alytaus turguje kas nors tokius dalykus pardavinėtų. Kai išvystu pomidorus ir agurkus, galvoju nusipirksiu pomidorų. Kainos vienodos, todėl einu link arčiausios pardavėjos. Paprašau maišelio, tada pats renkuosi pomidorus – būtent taip, kaip tai daro mano mama.

Susimokėjęs einu, rankoje maišelis su pomidorais. Niekad nemėgstu nešti daiktų va taip va rankoje, bet šiandien man tai patinka. Galvoju, ką apie mane sako pomidorai rankoje. Visiškai nieko: žmogus, nešantis pomidorus rankoje, yra tik žmogus, nešantis pomidorus, ir nieko daugiau. Šitas žmogus kažkur tuos pomidorus panaudos, būdų yra įvairių: supjaustys salotoms, valgys kartu su karbonadu, panaudos spagečių padažui, valgys vienus.

Manau, kad valgysiu vienus, man patinka juos valgyti vienus.

Lėtai vaikščiodamas apsuku ratą turguje, tada išnyru pro kažkokį siaurą praėjimą ir einu namo. Maišelis vis dar rankoje, taip ir grįžtu iki pat namų.

Max Frisch “Homo faber“

Max Frisch

„Homo faber”

Puslapiai: 237

Išleido: „Baltos lankos”

Metai: 2013 m.

Tiražas: 3500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

„Baltos lankos“ buvo pirmoji leidykla Lietuvoje, pradėjusi leisti kišenines knygas. Ilgą laiką buvo kalbama, kad lietuviai mieliau perka brangią knygą kietais viršeliais, o ne pigią kišeninę, tačiau neseniai pradėjo sklisti kalbos, kad ši situacija pasikeitė ir žmonės nebeignoruoja kišeninių knygų (neradau nuorodos į straipsnį apie tai). Tikiu, kad „Baltos lankos“ labai gerai išmano tai, ką daro, todėl norisi tik palinkėti jiems sėkmės su nauja, itin skoningai apipavidalinta kišeninių knygų serija „Mažos didelės knygos“, kurioje jau išleistos 9 knygos, ir tiek pat dar planuojama išleisti. Tarp jų – Stendhal, Albert Camus, Kafka, Murakami, Edgar Allan Poe, Charles Dickens, Škėma – knygos įvairiems skoniams.

Net nežinau, kodėl nutariau įsigyti Max Frisch „Homo faber“, juolab, kad knygos anotacija nepasirodė įdomi. Skaityti romaną nebuvo lengva, tai vienas niūresnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu, o aš jau seniai vengiu tokios literatūros. „Homo faber“ yra istorija apie pagyvenusį vyriškį, kuris viską bando paaiškinti logiškai, tačiau, pavargęs nuo gyvenimo, nebesirūpina savo darbu ir danginasi į tolimus užkampius, susipažįsta su įvairiais žmonėmis. Vienos iš tokių kelionių metu jis susipažįsta su daug jaunesne mergina, ir tarp jų pradeda megztis kažkas panašaus į meilės romaną.

Tai vienas iš tų kūrinių, kurį skaitydamas nuo pat pradžios jauti, kad pagrindinis veikėjas yra pasiklydęs žmogus, ir kuo toliau, tuo giliau jis klimpsta. Skaityti apie tokį užtikrintą grimzdimą nėra lengva, bet padėti knygos į šalį taip pat nesinori, nes negražu palikti veikėją vieną, vis dar gyvą, nesuradusį savo mirties.

Savo nuotaika panašūs kūriniai – Wilhelm Genazino „Skėtis šiai dienai“ ir Jean Phillippe Toussaint „Vonios kambarys“.

Ištrauka iš romano:

„Aš ėjau naktine Taimso aikšte (paskutinį kartą, tikiuosi) ir dar kartą iš telefono būdelės paskambinau į savo namus, – aš dar ir šiandien nesuprantu, kaip atsitiko, kad kažkas pakėlė ragelį.

– This is Walter, – sakau aš.

– Who?

– Walter Faber, – sakau aš, – this is Walter Faber…

Tokio čia niekas nepažįsta.

– Sorry, – sakau aš.

Gal aš ne tą numerį pasukau; imu milžinišką Manhatano telefono abonentų knygą, ieškau savo paties numerio ir bandau dar sykį.

– Who‘s calling?

– Walter, – sakau aš. – Walter Faber.

Atsako tas pats balsas, kaip ir pirma, tad valandėlę tyliu, nieko nesuprantu.

– Yes – what do you want?

Tikrai sakant, man nieko neatsitiks, jei aš atsakysiu. Aš sukaupiu jėgas, kol tas, kitas, nepadėjo ragelio, ir klausiu, vien norėdamas ką nors pasakyti, koks čia numeris.

– Yes – this is Trafalgar 4-5571.

– That‘s impossible! – sakau aš.

Gal mano butas išnuomotas kam kitam, gal naujieji nuomininkai pakeitė telefono numerį, visaip gali būti, aš tai suprantu, bet tai man nieko neduoda.

– Trafalgar 4-5571, – sakau aš, – that‘s me!

Aš girdžiu, kaip jis uždengia ranka ragelį ir su kažkuo kalbasi, girdžiu kvatojimą, paskui:

– Who are you?

Aš atsakau klausimu:

– Are you Walter Faber?

Galiausiai jis padėjo ragelį, aš sėdėjau bare, man sukosi galva, viskio nebepakenčiau, vėliau paprašiau barmeną, kad surastų ir pasuktų misterio Valterio Faberio numerį, jis taip padarė ir padavė man ragelį, aš girdėjau ilgą signalą, paskui kažkas nukėlė ragelį:

– Trafalgar 4-5571 – Hello?

Aš padėjau ragelį, netaręs nė žodžio.“