Posts Tagged ‘maxima’

Dvi Dienos

2012/11/02

Lapkričio 2 dieną darbe tik pusė žmonių. Tylu ir ramu, man patinka. Kadangi nelabai turiu ką veikti, tai susitvarkau darbo vietą, apsirengiu ir einu į kitas mūsų įmonės patalpas, kuriose yra dvi saugyklos ir vienas darbo kabinetas.

Nuėjęs įjungiu šildytuvą, pasidarau arbatos ir iš trečio aukšto leidžiuosi į rūsį. Čia be mūsų yra ir kitų įmonių, bet šiandien jos greičiausiai nedirba, nes visur nė garso, tik mano žingsniai skamba. Spynos atrakinamos skamba garsiau nei bet kada. Net atsegamos striukės užtrauktukas sukelia daug garso.

Nejauku, kai aplink nieko nėra. Žinau, kad kažkur yra šių patalpų sargas, bet kas iš jo? Šioje prieblandoje ir tyloje vaikštau vienas. Puiki atmosfera mistiniam arba siaubo filmui. Archyvaras dirba vienas saugykloje, ir staiga ima dėtis keisčiausi dalykai: bylos atgimsta ir pradeda pulti, archyvaras užspaudžiamas į kampą, o kai jam gresia mirtis, jis negali išspręsti dilemos – ar jis gali deginti klientų dokumentus, kad išgelbėtų savo gyvybę?

Pavojų gyvybei keliantys nutikimai archyvistikos praktijoje. Tema verta bakalauro darbo ;)

Nepaisant to, kad diena niūri ir darbe labai šalta, aš jaučiuosi gerai. Tiksliai nežinau, kodėl, bet iš esmės tai susiję su V. ir mano naujais batais. Mano nauji batai šilti ir turi šiek tiek aukštą padą, todėl galiu eiti per nemažas balas ir nesukti sau galvos, o V. yra žmogaus, ieškančio absoliučios meilės, įrodymas.

– – –

Vakar su kambarioku važiavom į Trakus. Planavom važiuoti traukiniu, bet kol susiruošėm, tai teko mesti mintis apie traukinį. Trakuose palikom automobilį už Maximos, ėjom pėsti link pilies. Kelionės tikslas buvo ne pilis, o tiesiog prasmingiau praleisti dieną. Apėję pilį ėjom valgyti kibinų. Pavalgę grįžom iki automobilio ir išvažiavom namo. Trakuose buvo mažai žmonių, visgi Vėlinės, ir patys Trakai tokie niūrūs niūrūs.

Kai kurios vietos įstringa ilgam todėl, kad ne jos pačios yra nuostabios, o akimirkos, praleistos juose, kuriomis tu dalijaisi su kitais žmonėmis. Trakai man visada smagūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvom su draugu Tadu maždaug 2003-2004 metais. Ir Trakai man yra gražūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvau su viena drauge 2006 metų rudenį. Jokie kiti Trakai man neegzistuoja, ir kaskart, kai ten nuvykstu, aš galvoju kaip tas miestelis neatpažįstamai pasikeitęs. Vis dar sunku suvokti, jog jis man jau niekada nebus toks pats kaip tuos du kartus.

Klaidinanti Ramybė

2012/02/20

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.

Kaip Smaginausi Darbe

2010/12/01

bandydamas apsimesti, kad kažką dirbu, netikėtai radau svetainę http://www.skusk.lt ir greit supratau, jog tai yra tikras lobis! kol kas skaičiau tik kai kuriuos skundus dėl Maximos, bet greit žadu pereiti ir prie kitokių skundų.

– – –

mistinis toks ;)

“Akropolio prekybos centre vyksta neitiketini dalykai. Maximos apsaugos darbuotojas, vardu Miroslavas, priejes prie kliento alkoholio skyriuje, liepia jam eiti i kita prekybos centra (siulo i RIMI) , o klientui nenorejus iseiti, papraso palaukti, kol kazkas ateis ir kazka pasakys. Sugaisines apie 15 minuciu kliento laiko, jis skubiai pasisalina, primindamas kad kazkas ateis ir kazka paaiskins. Klientui nuejus rasyti skunda del sugaisinto laiko, ateina tas KAZKAS (apsaugos direktorius) ir, uzuot atsiprases uz neracionalu pavaldinio elgesi ir paprases neberasyti skundo, paaiskina, kad klientas gali buti nuveztas i policijos komisariata ir, zinoma, nepaaiskina uz ka. Taigi, pasirodo, kad Maxima turi per daug klientu ir stengiasi juos nukreipti i kitus prekybos centrus.“

– – –

šitas – gan juokingas:

“Evaldas (Vasario 27 d.)

man kauno akropolija buvo baris pries 2 dienas su draugais sventem viename is akropolio bariuku baigem gerti alu ejome i toleta ten stovejo apsauginis mesu draugais snekam kad musu laukia toks pat darbas tai tas apsauginis pasikvete pastiprinima einam lauk is toleto ant musu uzsoka 8 apsauginiai ir vedasi i savo kambariuka kol nusivede dar malku pakriove ir paskui pripaise tipo kad juos izeidinejome tai va ce ne apsauginis jai jis isgirdo svetimo pokalbi ir kad buvo pasakyta kad musu laukia toks pat darbas ar tai yra izeidimas ??? kaip as galvoju ce jokio izeidimo nebuvo!!!!!!“

– – –

o čia tikrai liūdnas: http://www.skusk.lt/skundai/skundas/3585/0/Parduotuves-ir-prekiu-kokybe/Prekybos-centrai/MAXIMA-apsauginio-elgesys


%d bloggers like this: