Posts Tagged ‘McDonalds’

Gegužė

2017/05/23

„Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.“

Pabaigos pradžia.

***

2017 m. Eurovizijos laimėtojas dainuoja:

„Jei tavo širdis nenorėtų nusileist
Nejausti aistros, nenorėti kentėti
Nekuriant planų, kas bus po to
Mano širdis gali mylėti už abu“

Mane iki šiol stebina, kad žmonės galvoja, jog užtenka meilės iš vienos pusės. Neva: aš tave myliu, tu tik būk su manim, net jei nieko nejauti. Žmogus nori savintis kitą žmogų, išlaikyti jį kaip objektą. Mes linkę tokius santykius vis tiek vadinti meile, tačiau tai klaidingas požiūris.

Meilė turėtų būti pripažinta kaip liga.

***

Netikėtai sutikau A. ir kitą dieną išdrįsau pakviesti ją vakarienės.

Po kelių dienų galvoju: kodėl aš tiek daug bendrauju su visokiomis merginomis šiuo metu? Ką man tai duoda? Ar tai veda kur nors, jei vieną dieną sau tyliai prisipažinau, kad man dabar gerai vienam ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti su kuo nors kartu?

***

Vėl užaugo pilvas.

***

Aną penktadienį šventėm T.M. bernvakarį. Bernvakario dalyvių nepažinojau, jie vieni kitų – irgi ne, bet nepaisant to, visi susikalbėjom.

Iš pradžių nuėjom į šaudyklą, ten pašaudėm. Šaudžiau pirmą kartą – dešimt šūvių iš Glock‘o, dešimt iš Makarov‘o; pastarasis patiko labiau, su juo pataikiau visus kartus į taikinį. Pašaudę sėdom į troleibusą ir nuėjom į Etno barą.

Etno bare išgėrėm alaus ir patraukėm į Šnekutį, tada leidomės į Piano Man terasą, vėliau atsidūrėm Vasaros terasoj, dar vėliau – Gringo. Gringo niekad nesu buvęs, turėjau kažkokį keistą nusistatymą prieš tą barą. Šįkart ten sutikau G. draugę/kolegę Au., truputį pasikalbėjom. Vėliau bernvakario kaltininkas T.M. pradėjo norėt miego, tai vedėm jį pavalgyti į McDonald‘s, bet kol visi pavalgėm ir dar išgėrėm alaus Žemaitės skvere, tai keli iš mūsų irgi užsinorėjo miego. Galiausiai trise nuslinkom į Akivarus, paėmėm po alaus, bet aš savojo taip ir neišgėriau – pasijutau pavargęs ir taksi grįžau namo.

***

Kitą dieną vyko Gatvės muzikos diena.

Kažkada ši diena mane labai domino, nes kai ji atsirado, buvau gal dvidešimties metų ir man žaviai atrodė idėja, kad visi išeina į miesto gatves ir groja. Tačiau metai iš metų GMD vykdavo tą patį savaitgalį, kurio metu būdavo ir motinos diena, taigi aš visada išvažiuodavau sveikinti mamos į Alytų, o Alytuje GMD vykdavo kažin kaip nykiai ir neįdomiai. Pirmą kartą į GMD Vilniuje išėjau pasižvalgyti, kai man buvo gal 27 metai, ir tada nei pats renginys, nei ten išgirsta muzika jau neatrodė Kažkas Tokio.

Šį pavasarį GMD šurmulį mačiau eidamas Gedimino prospektu, po to dar šen bei ten, tačiau bendra nuotaika pasijautė tik tada, kai nuėjau į Downtown Forest Hostel. Ten grojo visokios grupės, ir nors man ten kažkuri grupė visai nepatiko, bet Frank Fitts buvo visai ok, nors labiausiai iš visko patiko ta festivalinė, atsipalaidavimo atmosfera, sklandanti visur.

Ten būdamas ir pagalvojau – viskas bus gerai, vasara čia pat.

***

Pasirodo, kad Jenny Lee Lindberg iš Warpaint yra man kadaise patikusios aktorės Shannyn Sossamon sesuo.

Neapgalvoti Ėjimai

2011/03/17

Mintis, jog neparašysi bakalaurinio darbo iš pradžių būna kiek mistiška, atrodo, ji egzistuoja, bet ne tau, o kitiems, tiems irgi mistiniams žmonėms, kuriems visada nesiseka dažniau ir labiau nei tau, tiems mistiniams žmonėms, kurie yra arti, bet kartu kažkur visad per toli, kad iš jų klaidų ar nelaimių galėtum pasimokyti. Kiekviena mintis pradžioje būna nedidelė, ir tik vėliau tavo lengvabūdiškumo, tingumo ar kitų blogų savybių dėka ji išauga į tikrą monstrą. Taip nutiko man dabar: nėra nė dienos, kada mintis apie neparašytą bakalaurinį darbą manęs neaplanko. Šiandien nutariau nuvažiuoti į vieną valstybinį archyvą užsisakyti bylų, nes kaip tik penktadienį turėsiu laisvą dieną ir galėsiu padirbėti archyve.

Išėjau 11:19, diena saulėta, bet nelabai šilta, stotelėje nemačiau jokio dėmesį patraukiančio žmogaus, pravažiavo 18 autobusas, tada – 2 troleibusas, iškart po to 19, o iškart po jo – 14, kurio man ir reikėjo. Įlipau į jį, atsisėdau, bet iškart pakilau ir pakeičiau vietą, nes supratau, kad jeigu liksiu sėdėti ten, kur sėdėjau, tai saulė visąlaik švies man į veidą, todėl aš turėsiu nuolatos dangstyti veidą ranka arba būti susiraukęs, o kai būnu ilgai susiraukęs, tai man kartais pradeda skaudėti galvą, va taip, taigi todėl ir persėdau į kitą vietą. Atsidūręs pavėsyje išsitraukiau knygą ir pradėjau skaityti, nors neneigsiu, kad man pasidarė įdomu, ar mergina, sėdinti man už nugaros, žiūri į mano galvą. Šiaip buvau tikras, jog žiūri, žiūri net nenorėdama, mano galva jai prieš akis, ir ji nieko negali padaryti, mano galva jai kaip neištrinama vaizdo akyse dalis, pvz. kai žiūri nuo kalno į miestą, tu negali nematyti pastatų, visi jie driekiasi tau prieš akis, nors gali būti, kad žiūri tik į kokį nors vieną medį ar pan., ir nieko čia jau nepadarysi, taigi ir mano galva jai dabar tupėjo kažkur žvilgsnio apačioje, bet ar logiškai skamba „žvilgsnio apačioje”? Ir dar man buvo įdomu kaip mano galva atrodo tai merginai, ta prasme ar mano galva jai sukelia kokią nors mintį, nes man labai dažnai būna įdomios merginų galvos, bet aš tai aš, gal kiek trenktas, bet labai lengvai, neišsigąskit; galvos yra gražus dalykas, nors niekas nesako komplimentų apie galvas: tavo graži galva / žinai, mane visada žavėjo tavo galvos forma / tavo galva labai seksuali (???) / mane labai traukia tavo galva.

Atsiprašau, kad išsiplėčiau ten, kur nederėjo, atsiprašau, jeigu ką nors suneraminau.

Kai jau buvau pravažiavęs Antakalnį, supratau, kad suklydau dėl laiko. Archyve pietų pertrauka būna 12:00 – 12:45, o aš išvažiavau 11:24 reisu, o prie archyvo būsiu 12:07, taigi neturėsiu ką veikti, o Savanorių prospekte turbūt kaip niekur kitur yra lengva būti sužalotam arba nužudytam. Buvo keista, kad suklydau taip skaičiuodamas laiką, nes dažniausiai keliones ir važiavimus iš vietos į vietą susiplanuoju (beveik) nepriekaištingai. Supratęs klaidą nusprendžiau išlipti centre ir pasivaikščioti po senamiestį, taigi išlipau Karaliaus Mindaugo stotelėje ir atsidūriau prie perėjos. Ten visada susirenka studentų, traukiančių į centrinius VU. Aš irgi kažkada eidavau į centrinius VU: kai buvau filologas, o tai buvo jau seniai, jausdavausi kažkaip ypatingai, kai eidavau į universitetą, o kai vėliau tapau archyvaru ir kartais tekdavo apsilankyti centriniuose VU, tai to džiugaus efekto nepajusdavau. Bet malonus stovėjimas prie tos perėjos buvo visada, ten tokia maloni vieta, kai ruošiesi kažkur, bet dar neini kažkur, ir kartu tu jau pakeliui į kažkur. Primena meilę, kai meilė tokia stipri, jog kad ir kur būtum ir kad ir ką veiktum, visada jautiesi priklausantis kitam žmogui, visada žinai, kur ir su kuo nori būti, ir tavo kūno kelionės kažin kur visai nereiškia dvasinio ryšio susilpnėjimo.

Kai perėjau perėją, žmonės greitai išsiskaidė, priešais mane liko eiti mergina, kuri nešėsi medžiaginį krepšelį su užrašu, kurį užmiršau, bet jis buvo susijęs su VU biblioteka; ir dar ji ėjo labai tiesi, t.y. jos laikysena buvo labai tiesi, tokia tiesi, kad net atrodė ydinga. Eidamas už jos galvojau apie tai, jog mano laikysena kažkiek sukumpusi yra. Ir kaip keista, jog vieni žmonės yra tiesūs, kiti yra sukumpę, bet visada yra aiškinama, jog tam tikra laikysena yra gera, o kita – ne; ir kad turėti pinigų yra gerai, ir kad turėti automobilį yra gerai, ir kad susituokti, susilaukti vaikų, tapsi seneliu yra gerai, ir, blogiausia, kad net ne gerai tai yra, o kad tai yra n o r m a l u. Mane jau taip seniai baugina šitas žodis – n o r m a l u. Ką jis reiškia? Normalus gyvenimas – kas gali būti blogiau? O įdomiausia yra tai, jog visi gyvena kažkaip kitaip, nukrypę nuo normalumo normos (koks baisus žodžių derinys!), ir jaučiasi truputį negerai, kad gyvena va taip, kad jiems nepavyksta gyventi taip, kaip kitiems, n o r m a l i a i: žmonės prabunda naktį išpilti šalto prakaito, juos kankina sąžinė, muša karštis – jie negali susitaikyti su tuo, jog gali būti pripažinti nenormaliais. Štai todėl kai vieni važiuoja į Egiptą, ten būtinai važiuoja ir kiti, kai vyrai mažais trumpais pimpalais perka didelius automobilius, kiti vyrai mažais trumpais pimpalais irgi perka tokius pat automobilius, o moterys dažosi tiek, kad paslepia savo natūralų grožį, nes taip elgiasi ir kitos moterys, ir nebūtinai tos, kurios yra gražios; ir t.t., ir pan.

(Čia Jums gali pagelbėti pagalbinė priemonė, skirta šiam tekstui.)

Mergina nuėjo link centrinių VU, aš pasukau Gedimino prospektu ir pradėjau kilti juo aukštyn. Nežinojau, kur man eiti, o pasivaikščioti vienas aš niekad nemokėjau. Nutariau užeiti į knygyną, o mano mėgstamas knygynas centre yra Centrinis knygynas, visai prie McDonaldo greito maisto restorano. Kartą buvo tokia įdomi situacija McDonalde: rudenį dirbau centre pas vieną notarę, išėjęs po darbo supratau, kad man būtina nusilengvinti, taigi skubėjau į McDonaldą, nes nežinojau jokio arčiau buvusio tualeto. Užėjau ten, o ten kaip tik viskas buvo pakeista, tualeto nebuvo ten, kur jis būdavo anksčiau, patyriau daug streso. Kai galų gale suradau tualetą, pribėgau prie pisuaro, nusimoviau kelnes ir staiga supratau, kad kažkas negerai. Pisuaras, prie kurio buvau, buvo labai žemai pakabintas, toks lyg vaikams skirtas. Man iš kairės prie kito pisuaro stovėjo vyras ir darė sysiū, aš pasukau galvą link jo, kad pažiūrėčiau į jo pisuarą, ir staiga supratau kaip keistai, tiesiog nederamai aš pasielgiau! Nusisukau susiraukęs, atseit „kas čia su tais pisuarais dabar?..”, o viduj norėjau juoktis dėl savo kvailo poelgio. Aš net nemačiau to vyriškio pimpalo, bet tikiu, jog jis tikrai pagalvojo, kad aš mačiau. Ši istorija privertė mane nusišypsoti einant Gedimino prospektu.

Patekęs į knygyną jau nesišypsojau. Turėjau 3.78 lt, taigi nebuvo nė kalbos apie knygos pirkimą. Man tiesiog reikėjo praleisti laiką. Paėmiau kelių lietuvos poetų knygeles, pavarčiau, bet niekas nesudomino. Pasisukiojau ir išėjau, žinodamas, kad sugaišau čia per mažai laiko. Pasukęs į Jogailos gatvę ėjau ir praėjau vyrus, kurie studijavę ant kavinės lango užklijuotą meniu numojo rankomis ir pasakė ai, nesąmonė, neinam čia. Po to priešais mane ėjo gražiai apsirengęs užsienietis, šalia jo ėjo moteris, kuriai jis sakė ..the first fearlessly recognized.., bet aš ėjau toliau kaip žmogus, apsimetantis, kad eina su tikslu, ir negirdėjau, ką jis sakė daugiau. Praėjau Islandijos stotelę, o ją praėjęs sunerimau: nežinojau, kur eiti toliau. Galėjau eiti toliau Pylimo gatve, sekti laikrodį ir laukti kito troleibuso, vežančio į Savanorius. Arba galėjau eiti visokiomis gatvėmis pėsčias link Savanorių. Priėjęs pirmą sankryžą pasukau į dešinę.

Niekad nežinojau, kaip vadinosi ši gatvė, bet aš esu čia buvęs. Dabar kaip tik pakilau iki poliklinikos, į kurią važiuodavau kartu su buvusia mergina, kai ji buvo susilaužiusi koją. Poliklinika iš vidaus buvo labai neišvaizdi, pilkai žalia ar pan., labai nemiela. Ten sėdėdavau, laukdamas draugės, ir man rodydavosi, kad nuo to poliklinikos vidaus negražumo ir man tuoj lūš koja, įskils žandikaulis ar kas nors panašiai negero nutiks.

Praėjęs polikliniką pasukau į kairę, pamačiau, kad einu Teatro gatve. Visai neblogai skambėjo pavadinimas. Pamaniau, jog perėjęs gatvę išeisiu prie Rusų dramos teatro – taip ir buvo. Bet prieš pasiekiant tą teatrą praėjau gatvėje besišnekučiuojančią senyvų žmonių porą. Vyras ir moteris kalbėjo apie gerą išvaizdą, moteris gyrė vyro išvaizdą, o šis pasakė: „Anksčiau atrodžiau gerai, bet ar žinot, kaip galima greitai susenti? Prieš penkis metus mirė žmona, ir aš tada pasenau per metus”. Moteris jam atsakė štai kaip: „Ir gerai, gerai, kad mirė žmona! Kam jų reikia?”, ir aš vėl pradėjau šypsotis eidamas. Tie žmonės! ;)

Eidamas vis žvilgčiojau į laikrodį, bet laikas, atrodė, buvo sustojęs. Taip eidamas priėjau ir Vingio kino teatrą, prieš kurį dar praėjau man visada nuostabą kėlusią parduotuvę „Pėdkelnės”: jos durys ir langai tokie negražūs, seni, kad man, jeigu būčiau moteris, niekad nekiltų mintis eiti ten pirkti pėdkelnių. Vingio stotelėje įlipau į 4 troleibusą, išlipau Gerosios vilties stotelėje, nuėjau iki archyvo, vis dar buvo pietūs, bet! Įėjęs sužinojau, kad skaitykla dirba visą dieną, taigi, bet! Pasirodo, jog skaitykloje nėra laisvų vietų, taigi, bet! Aš pasakiau, jog atėjau tik užsisakyti bylų, taigi.

Išėjau po 5 minučių, nuėjau iki stotelės. Stotelėje mačiau merginą ir pagalvojau, kad ji gali būti viena blogerė. Įlipau į 6 troleibusą, ji irgi, ir važiavau iki Vilniaus stotelės („Vinco Kudirkos” vis dar nelimpa). Po to laukiau 2 troleibuso, bet jis atvažiavo toks pilnas, kad nelipau į jį. Iškart po jo atvažiavo 14 troleibusas, įlipau ir radau laisvą vietą atsisėsti. Skaičiau knygą iki pat išlipimo. Grįžau į kambarį, pavalgiau, baigiau žiūrėti vieną Draugų seriją. Gavau gražų e-meilą, perskaičiau šypsodamasis. Diena gera, nors dar tik 15h, o aš dar turiu planų.

Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas.


%d bloggers like this: