Žmonės

Žmogus prieš kamerą uždavė sau klausimus, į kuriuos atsakė praėjus 38 metams.

Plačiau čia.

– – –

„When one person is significantly more independent than the other, the relationship is going to become messy. The least independent person is going to try and cling on to the more independent as hard as he or she can, while the independent person will do his or her best to get some breathing room.“

Labai taiklus straipsnis apie tai, kad problemas tarp porų sukelia skirtingas nepriklausomybės/vienatvės poreikis.

– – –

Erich Fromm apie meilę: „There is hardly any activity, any enterprise, which is started with such tremendous hopes and expectations, and yet, which fails so regularly, as love.“

Daugiau ištraukų čia.

– – –

„The common complaint among a lot of these people is that they need to ‘find their passion.’

I call bullshit. You already found your passion, you’re just ignoring it. Seriously, you’re awake 16 hours a day, what the fuck do you do with your time? You’re doing something, obviously. You’re talking about something. There’s some topic or activity or idea that dominates a significant amount of your free time, your conversations, your web browsing, and it dominates them without you consciously pursuing it or looking for it.“

Taiklus požiūris į tai, kad neverta ieškoti savo aistros, nes tu slapta žinai, ką mėgsti daryti, bet tai taip akivaizdu, jog net neįvardiji to kaip aistros.

Aš bijau užmiršti

Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti. Ką reiškia jausti rūpestį dėl tavęs, ką reiškia laukti grįžtančios, ir kokia laimė yra apkabinti tave, žiūrėti tau į akis, juoktis kartu.

Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti, o kai kurie ženklai rodo, kad šis užmaršties procesas jau vyksta. Per paskutinius metus nebejaučiu jaudulio laukdamas susitikimų su merginomis, kažkokiu būdu pradėjau nebegalėti žiūrėti joms į akis. Bijau, kad manyje mažėja meilės, kad ta iliuzija apie dviejų žmonių laimę kartu sparčiais slopsta. Ir ne tik man taip – pastebiu, jog ir kai kurie mano draugai ir artimieji užmiršta meilę.

Štai nueinu pasisvečiuoti pas seną draugę, kuri neseniai pradėjo gyventi kartu su savo vaikinu. Jie pasidarė remontą, vedžioja mane po butą ir viską rodo, pasakoja apie tapetus ir baldus, o po pusvalandžio nesibodi man girdint pradėti pyktis dėl smulkmenų. Aš nesuprantu, kur ten meilė tuose balduose ir tapetuose, ir tose grindjuostėse, jei nematau meilės tarp jų pačių, kai jie susėda kartu. Man net pasirodė, jog jie abu nesumeluotai myli savo baldus, bet ar myli vienas kitą – visai neaišku.

Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti, ir kartais man atrodo, jog kiti jau užmiršo savo meilę. Štai po ilgo laiko susitinku su buvusia kolege iš vieno darbo ir iškart pastebiu, kad ji visa švyti. Kai mes pavalgom pietus, ji sako turiu tau kai ką pasakyti, aš išteku, ir aš suprantu, kodėl ji visa tokia džiugi. Man norėtųsi paklausti, ar ji išteka už to paties vaikino, dėl kurio pastaruosius dvejus metus man skųsdavosi, ar bent jau paklausti ar tas vaikinas pasikeitė, ar jis nustojo vadovauti jai, laikyti kvailele, mėgti tvarką jos tvarkymosi sąskaita, tačiau atsakymą pats numanau. O ji kalba ir kalba apie būsimas vestuves, ir aš pamažu suprantu, kad ji džiaugiasi pačiu faktu, kad jai pasipiršo ir ji pagaliau ištekės, ji turės vyrą, jis bus kažkieno moteris, Žmona, o mažiausiai svarbu yra už ko ji išteka ir kad dievo akivaizdoje susaistys savo gyvenimą būtent su tuo žmogumi. Išvis – kam rūpi dievas ir religinė santuokos pusė, kai visų dėmesį prikausto visokie blizgučiai, o svarbiausia yra kaip atrodo vestuvių dalyviai nuotraukose.

Man nesuprantama, kodėl žmonės būna vieni su kitais, nors abu netinka, nedera, ir viskas, ką jie sugeba, tai tik erzinti vienas kitą, o dar sunkiau suvokti tuos žmones, kurie netgi pasiryžta susituokti su nesugyvenamais žmonėmis, tarsi pats santuokos faktas išspręstų jų tarpusavio problemas. Ar tie žmonės užmiršo ką reiškia mylėti ir jų meilė transformavosi į indų plovimą, maisto gaminimą, priekaištus ir neišklausymą, miegojimą nusisukus vienam nuo kito?

Ir kartais man pasidaro taip baisu, kai pagalvoju, kad galbūt aš neteisingai suprantu meilę.

Naktinės

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

Patogumai

Kai kalbėjom su V., aš pripažinau, kad aš greičiausiai net nieko neieškau, ir kad būti vienam yra patogu. Patogu, nes žinai, koks bus tavo rytas, žinai, kaip praeis diena, žinai, koks bus vakaras. Ir net ta mintis, jog atsigulsi miegoti vienas, nėra tokia jau ir baisi: taip kur kas saugiau, negu atsigulti su mergina, kuri yra atskiras mąstantis pasaulis, veikiantis taip, kad tu niekada negali būti tikras, jog pilnai supranti jį.

Kai mama kažkada kalbėjo, jog jau man laikas susirasti merginą, nes visos geros jau yra išrinktos, todėl aš dar turėčiau suskubti susirasti kokią nors neblogą, nes ir tos tuoj bus greitai užimtos, ji manęs paklausė, ar aš nesu nusivylęs vyro ir moters santykiais iš esmės. Gali būti, kad jos klausimas buvo labai taiklus – nesu garantuotas, jog nesu nusivylęs poros santykiais.

Nuo pat mažens, o ypač paauglystėj prisižiūrėjau pačių blogiausių vyro ir moters bandymų sugyventi kartu. Draugystė ir meilė nuo seniai yra mano mąstymo prioritetas Nr. 1. Taip jau susiklostė, kad matydamas prastus santykius aš nuolatos galvojau, kad gražūs santykiai yra žmogaus laimės pagrindas, o visa tai vertė galvoti apie tai, kokie turėtų būti geri ir darnūs santykiai. Naivu galvoti, jog įmanoma rasti vieną ar kelis atsakymus, leidžiančius sėkmingai spręsti porų santykius, tačiau aš ilgai, labai ilgai galvojau, kad turiu surasti kažkokį modelį ar pavyzdį, pagal kurį galėčiau su mergina kurti santykius. Laikui einant mačiau visokių pavyzdžių, tačiau po kiek laiko visi jie parodydavo ir savo silpnąsias puses. Keisčiausia, jog nors pats maniausi suradęs daugmaž tinkamą modelį tvirtai draugystei, vėliau pats paneigiau tą modelį ir sugrioviau ilgai trukusią draugystę. Nuo to laiko blaškiausi ir draugavau su merginom taip, kaip papuolė (palaipsniui vis labiau apribojau savo nuoširdumą), tuo pačiu metu jausdamas nerimą dėl to, jog nežinojau, kur mane tai veda ir kad tai nėra tai, ko man reikia. Man nuolatos reikėjo kažkokio tvirto pagrindo, kažko, kas leistų man suprasti, kad ši mergina, taip, būtent ši mergina yra ta, su kuria aš norėčiau sukurti šeimą ir nugyventi gyvenimą. Ir kuo labiau man trūko šio pagrindo, tuo dažniau aš ėmiau žavėtis merginomis dėl smulkmenų: vienos graži nosis, kitos malonus balsas, o kitai patinku, ir to pilnai užtenka, kad ji mane trauktų.

Trumpalaikiai susižavėjimai yra vienintelis dalykas, kuriame esu gabus. Šioje srityje esu pasiekęs neblogų pergalių. Galiu įkalti sau į galvą, jog ta mergina melsva suknele yra mano gyvenimo moteris, ir kad man būtina su ja pakalbėti. Ir galiu lengva širdimi taip ir neužkalbinti tos merginos melsva suknele, nes man tiesiog užtenka gražios minties apie mūsų bendrą ateitį. Tiesa, kartais mintys būna ir ne tokios džiugios, pvz. įsivaizduodamas bendrą gyvenimą su viena mergina, aš nuolatos baigdavau mintimi, jog mes galiausiai išsiskirsim, nes aš nenorėsiu taikstytis su jos polinkiu į lengvų narkotikų vartojimą.

Mano noras nebūti vienam yra tiek pat svarus kaip eilinio mažai uždirbančio žmogaus noras laimėti milijoną: jis netiki, kad jį laimės, jis tiesiog galvoja kaip būtų faina laimėti, neva tai pakeistų jo gyvenimą, o aš irgi galvoju, kad būti ne vienam reikštų kažką faino, tačiau nieko konkretaus (juk net turėti ką apkabinti prieš užmiegant nėra savaime nuostabus dalykas, jeigu tu to žmogaus neprisileidi arčiau savo minčių). Derėtų pasakyti, kad aš netgi bijau būti ne vienas – štai, pagaliau pasakiau tai. Esu užsikrėtęs tuo nusivylimu moters ir vyro santykiais, kad jausčiausi nebijantis kurti bendro pasaulio su kitu žmogumi. Nusivylimo šaknys yra mano tėvų šimtą kartų įvykusiuose išsiskyrimuose, taip pat didelę svarbą turi ir tos draugystės, kuriose aš buvau išeinantysis – pastarosios kelia daugiau klausimų nei tos, kada tu esi paliktasis.

Galų gale, visas šis blogas prasidėjo nuo temos apie nesėkmingus santykius, ir santykių tema nuolatos iškildavo kaip pati svarbiausia. Kad ir apie ką rašyčiau, viskas vis tiek susieina į siekį sukurti darnią draugystę su moterimi.

Budelis / Auka

meilę jai
jis priėmė
kaip savo kaltumo įrodymą
kaip didžiausią bausmę

šypsojosi
nuolankiai
stebėdamas
kaip virš jo galvos
iškyla kalavijas

žmonės sako
buvo daug kraujo

Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

Sužeisti Ežerai

Klasiokė rudenį sakė: neverta prasidėti su tomis, kurios turi vaikiną ir ruošiasi skirtis, žada skirtis, ir t.t.

Nepaisant to, jog ji nesakė, jog neverta prasidėti su tomis, kurios ką tik išsiskyrė, aš tą ir pats žinojau. Neseniai išsiskyrusi mergina niekada nėra lengva aplinkybė. O jeigu tu dar toks durnelis, kuriam rūpi merginos savijauta, išgyvenimai ir pan., tada išvis nesąmonė.

Ką gi, aš esu nesąmonė. Viena didelė nesąmonė. Esu pavyzdys vyro, kokiu niekada nereikia būti.

Kai sužinau, jog susitiksiu su ja, džiūgauju kaip vaikas. Diena pralekia stebėtinai greitai, vakaras – mes jau einam kartu šen bei ten. O vakaro pabaigoje pora jos sakinių apie pasimetimą dėl buvusio vaikino ima ir viską apverčia aukštyn kojomis. Nudelbiu žvilgsnį žemyn ir nieko nesakau. Mes dar kažką kalbam, bet man atrodo, kad ir jai dingo nuotaika.

Kodėl ji negali būti tokia užtikrinta kaip kad aš esu, kai išsiskiriu, ar kai būnu paliktas?

Grįžęs namo be žodžių trimituoju kambariokui apie pralaimėjimą. Geriausiu atveju – apie sunkią padėtį. Jis ruošiasi eiti bėgioti. Prisėdu ant jo lovos, žiūriu į jo spintos dureles, kurias prilaiko toks baltas plastmasiukas, įkaltas vienoje vietoje, nes durelės jau pačios nesilaiko. Kambariokas klausia ar kažkaip man gali padėti. Ne, ir jis išeina pabėgioti.

O parašęs visa tai galvoju: iš esmės meilė/susižavėjimas yra toks, koks gali būti pagal aplinkybes. Ir jeigu aš niekada nenorėjau žavėtis mergina, kuri negali apsispręsti dėl buvusio vaikino, tai dar nereiškia, jog gyvenime aš nesižavėsiu tokia mergina. Liūdna – visos mintys apie logišką meilę kaip mat yra paneigiamos.

Kitais kartais aš galvoju, jog meilė yra kantrybės reikalas. Tokiu atveju aš esu stebėtinai kantrus, nes veliuosi tik į sudėtingas istorijas ir niekada neprarandu tikėjimo.

Kitas klausimas: kodėl ji, nepaisant visko, vis eina su manimi susitikti? Žinau, kad galima į tai atsakyti logiškai (ir ne mano naudai), bet nenoriu to daryti.

Norėčiau būti paukštis. Teoriškai galėčiau iš visko išskristi.

Dabar grįžo kambariokas, jis sako žinai, aš praradęs formą.

Draugeli, aš irgi praradęs gebėjimą nesusižavėti tomis, kurios yra pavojingos. Kurios gali pavogti dienų prasmes ir po kiek laiko paprasčiausi dingti, palikti tau tik savo keistą aurą ir neužmirštamą kvapą – dalykus, kurių vėliau tu taip ilgesingai ieškosi kitose.

Aš nesu piktas, pykti man tiesiog nepavyksta. Manau, kad vėliau tai sukels problemų širdžiai, bet ar mes kažkada pagalvojome apie pasekmes, kai pirmą kartą pajautėme kitam žmogui kažkokią keistą trauką? Ne, buvo vien tik drugeliai. Nerimas tik po to, kaip atpildas, kurio neįmanoma išvengti.

Rentgenas

1

2

3

Patogiausia būtų parsisiųsti į kompiuterį ir tada skaityti.

Paiki Dalykai

Prisileidžiu vonią karšto vandens. Įkišu dešinę koją, bet greit ištraukiu – per karšta. Atsuku šalto vandens čiaupą. Stoviu, laukiu. Vėl įkišu dešinę koją, palengva ir kairę. Dar šiek tiek per karšta, bet jau geriau. Iš lėto guluosi į vonią, visas išsitiesiu.

Anksčiau dažnai rašydavau vonioje. Būdavo tarsi tradicija. Šįvakar irgi pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį. Atsisėdu vonioje ir rašau.

Pastarąsias savaites daug galvojau apie žmogaus fizinį grožį. Man įdomu, kaip pats žmogus suvokia savo išvaizdą, kaip save įvertina. Pagal kokius kriterijus jis vertina savo grožį? Ir kaip, pvz., moterys vertina kitų moterų grožį? Kartais juokinga, kai aš, būdamas kartu su mane nelabai gerai pažįstančiais žmonėmis, pasakau, pvz., kad va tas ar anas vaikinas gražus (sakau tai beveik visada norėdamas išgirsti merginų nuomonę apie tą vaikiną). Visi tada sutrinka. Moterys gali garsiai tarpusavyje kalbėti apie kitų moterų grožį, o vyras neturi teisės komentuoti kito vyro išvaizdą.

Dar man įdomu kaip moterys vertina vyrų grožį. Į ką jos atkreipia dėmesį? Suprantu, kad iš esmės fizinis grožis priklauso ir nuo tavo santykio su žmogumi. Pvz. jeigu merginą užkalbina vaikinas, kuris jai atrodė gražus, bet jis rimtai susimauna, tai visas jo grožis merginai tampa nebeaktualus – vaikinas jai įstringa savo niekšiškumu, nesupratingumu, grubumu ar pan. O ar vyrams egzistuoja moters grožis atskirai nuo moters charakterio? Kiek kartų esu galvojęs, kad ta graži mergina yra įdomi vien tik todėl, kad ji yra graži man? Ir kiek kartų esu vengęs bendrauti su nepažįstamomis merginomis vien tik todėl, jog jos manęs netraukė fiziškai? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo liūdniau viskas skamba.

Bet iš tiesų ne, nėra čia ko liūdėti dėl to. Esu matęs daug išvaizdžių vyrų su neišvaizdžiomis moterimis, ir nemažai gražių moterų su neišvaizdžiais vyrais. Mama man dažnai sako, kad vyrui yra lengviau gauti geresnę moterį nei kad moteriai – geresnį vyrą. Esu įpratęs girdėti, kad moterys vyrą renkasi iš esmės ne pagal sielą, o pagal tai, ar jis sugebės užtikrinti šeimai stabilų gyvenimą. Neva taip jau yra suprogramuotos moterys – ieškoti saugumo.

Man sunku susitaikyti su tuo, jog žmonės pasiekia kažkokią ribą gyvenime, kurią peržengdami nusprendžia elgtis pagal standartus: vyrai renkasi užguitas moteris, nes bus kas virs košę, o moterys renkasi finansiškai saugius vyrus, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip mano mama kažkada sakė: anksčiau meilės nebuvo. O ar ji yra dabar?

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis staiga nustoja ieškoti sau tinkamo žmogaus ir renkasi lengvesnį variantą? Taip, aš irgi kažkada taip pasielgiau. Bet, negalėdamas tverti apgalvoto gyvenimo viską baigiau ir dar dabar pykstu ant savęs, kad, bijodamas vienatvės, pradėjau draugauti su mergina, tarp kurios ir manęs plytėjo didelė praraja.

Būna žmonės, kurie sako: Turėk tikslą ir jo siek, ir t.t. Ir būna kiti, jie sako: Nesiparink, viskas bus gerai. Baisu matyti kaip pirmieji staiga užmiršta savo tikslus, suranda niekuo nežavinčią antrąją pusę (renkasi ją tik todėl, kad ji/jis yra saugus variantas), ir gyvena taip, tarsi niekada nebūtų turėję tikslo susirasti moterį iš didžiosios M ar vyrą iš V; o antrieji, visą laiką gyvenę nesiparindami, galiausiai taip nieko ir nesuranda – gyvena vieni, ir tiek.

Dar aš galvoju apie poros grožio santykį, t.y. kaip jie abu jaučiasi dėl vienas kito išvaizdos. Gyvenime man yra buvę, kad pradėjęs draugauti su mergina aš staiga pradėdavau galvoti Dieve, ji tokia graži, aš nesu jos vertas. Tokia mintis yra savižudybė, ir net suvokdamas jos kvailumą, negaliu pripažinti, jog man pavyksta apie tai negalvoti dabar. Ir tada galvoju, kažin ar moterims irgi kyla tokių minčių? Kad, pvz., jos jaučiasi neužtektinai gražios, nevertos savo vyrų. Ar būtent ne dėl šio nepasitikėjimo savimi žmoguje gimsta sunkiai išreiškiamas noras suvalgyti savo gražiąją antrą pusę? Ar toks sunkiai nusakomas noras nereiškia, jog vienas žmogus nori pasisavinti kitą žmogų tik todėl, kad jaučiasi nesaugus? O suvalgyti – tai pasisavinti ar pražudyti kito grožį?

Kažkada draugavau su labai gražia mergina. Iki šiol ji man atmintyje yra išlikusi kaip labai graži moteris. Bet ji buvo vienintelė, kurios suvalgyti aš nenorėjau. Man patiko jos grožis, patiko būti su ja, bet aš, anksčiau visada greit pamesdavęs galvą, tąkart taip ir nepamečiau. Man netgi nekilo minčių, kad ji gali būti verta geresnio už mane. Kodėl taip atsitiko? Ar ne todėl, kad be valgymo, mylėjimosi, filmų žiūrėjimo ir saikingo alaus gėrimo mūsų daugiau niekas nesiejo? Argi toje draugystėje buvo bent vieno iš mūsų siela? Ne, nebuvo. Ji buvo pirmoji, kuriai neprisipažinau meilėje.

Todėl man ir įdomu, kiek žmonėms svarbus fizinis grožis, o kiek bendras suderinamumas. Kaip man žinoti, jog aš neieškau vien tik grožio, kad turiu kažkokių dvasinių vertybių, kurias man reikia patenkinti būnant su kitu žmogumi?

Kas būtų, jeigu vieną rytą prabusčiau, man būtų 25 metai, bet aš nieko nežinočiau apie meilę ir turėčiau su ja susipažinti iš naujo? Ar mano meilė galėtų būti tokia nuoširdi kaip mažo vaiko? Ar tokia meilė kam nors reikalinga šiais laikais?

Priminimas Sau

Mažai turtingų ir daug neturtingų. Ta mažoji dalis sprendžia, ką didžioji dalis žiūri per televiziją, klauso per radiją, skaito laikraščiuose. Iš esmės mažoji dalis nusprendžia, kad didžioji dalis yra varguoliai ir taip priverčia ją nesąmoningai trokšti iš varguolių pereiti į turtingųjų luomą.

Žmonės nori pinigų, jiems nuolatos jų trūksta, nes turtingieji sukuria begales būtų kaip priversti varguolius išleisti pinigus. Pinigus jie leidžia daiktams ir paslaugoms, kurių dalis yra visai nereikalinga, tačiau ji leidžia varguoliams jaustis gerai, nes šie jaučiasi imituojantys turtuolių gyvenimą. Kai kurie varguoliai šiam tikslui pašvenčia visą savo gyvenimą. Jų negalima kaltinti – dalį jų augino tėvai, kurie patys norėjo gyventi geriau, todėl automatiškai tą norą įdiegė ir savo atžaloms.

Įdomu tai, jog varguoliai, siekdami susikurti geresnį gyvenimą, pameta blaivų protą. Kažkas ima ir tampa bankininku, nors visa, ko troško gyvenime – žvejoti sau ramiai ežere, auginti daržoves, laikyti vištas. Žmonės imasi keisčiausių, jiems visiškai svetimų dalykų, kad tik atitiktų šiuolaikiško žmogaus įvaizdį. Vyrai ima ir sumoteriškėja, o moterys – suvyriškėja, nors nė vieni iš jų tiksliai nežino, kodėl taip elgiasi. Turtuoliai diktuoja madas, o varguoliai jas aklai perima. Būti nešiuolaikišku yra pati didžiausia yda.

Laimingiausias gyvenime buvau, kai turėjau labai mažai pajamų. Man tuo metu buvo neįdomu, kokia spalva buvo madingiausia tais metais, kokios technologinės naujienos pasirodė prekyboje; avalynė buvo tiesiog avalynė, nejaučiau poreikio gražiai apsirengti ar gerai atrodyti. Gyvenau su mylima mergina ir jaučiausi užtektinai turtingas. Meilė ir laimė buvo mūsų turtas. Man nesinorėjo nieko imituoti, į kažką lygiuotis, vergauti daiktams. Neįsivaizduoju, kad koks nors prabangus automobilis ar kelionė į egzotišką valstybę būtų padariusi mane labiau laimingą nei tos akimirkos, kai dalinausi erdve ir laiku su mylima mergina: ji skaito, o aš žaidžiu kompu, aš skaitau, o ji sprendžia kryžiažodžius, ji gamina valgyti, o aš plaunu indus, einam į dušą, žiūrim pro langą, apsikabinę užmiegam – atrodo, įprasti dalykai, tačiau kokie nuostabūs.

Taip, kažkada aš jaučiausi turtingiausias pasaulyje. Nesakau, jog dabar esu visiškai nuskurdęs, ne. Normalu, kad viskas pamažu keičiasi, keitiesi tu, ir kartais pasitaiko dienų, kai nebegalėdamas sukaupti dvasinių turtų su kitu žmogumi tu nusprendi tuštumą užpildyti vienu-kitu daiktu. Svarbiausia yra nepasiduoti masinei psichozei ir toliau ieškoti kaip patirti pilnatvę.