Posts Tagged ‘mergaitė’

Rugsėjis (3)

2017/09/13

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

Išvykstantys žmonės

2017/08/22

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Liepa

2017/07/24

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Atmintys: klasės rūbinė

2017/06/01

Fotografija, kurios niekas nepadarė: klasiokė Kristina ir aš klasės rūbinėje prieš mažą vaidinimą; ji šukuoja man plaukus.

Man labai keista, nes kad ir kiek bandyčiau prisiminti savo klasiokę Kristiną, kuri buvo viena gražiausių merginų, sutiktų gyvenime, tikra klasės pažiba, o ir visos mokyklos pažiba, stipriausiai man į atmintį yra įstrigęs prisiminimas ne apie jos gražų veidą, vėliau prasikalusias krūtis, skoningus drabužius, miela šypseną ar jos užpakalį, kuomet ji stovi prie klasės lentos, bet apie tą klasės žiburėlį, vykusį šeštoje klasėje vieną penktadienį po pamokų.

Tuo metu mes su Kristina buvom vienoje komandoje – dar su viena klasioke ir klasioku turėjom vaidinti serialo „Vedęs ir turi vaikų“ šeimą. Aš buvau Elas Bandis, Kristina – mano žmona Pegė, kažkas atliko ir vaikų vaidmenis. Vaidinti būtent šią šeimą buvo Kristinos idėja, ir aš, niekieno neragintas, sutikau, nes tais metais su ja kartu dažnai vaidindavom ir lietuvių kalbos mokytojos organizuotuose trumpuose spektakliuose ar etiuduose – išmokdavom kažkokio kūrinio ištrauką ir vaidindavom savo klasėje, po to eidavome į jaunesnių ar vyresnių moksleivių klases.

Aš nedariau to dėl savęs, dariau tai dėl Kristinos – ji skundėsi, kad kiti klasiokai labai vengia ir nenori vaidinti, todėl aš vis sutikdavau.

Tų vaidinimų metu aš jausdavausi tarsi priartėčiau prie jos – taip, kaip tik galiu ar tiek, kiek man yra skirta priartėti prie jos; aš buvau laimingas, jaučiausi tarsi esantis privilegijuotas. Tarp mūsų nieko niekada neatsitiks, nes aš ją įsimylėsiu labai tyliai ir kantriai, kankinsiuosi paauglystėje rašydamas jai eilėraščius ir dainas, svajodamas kaip vieną dieną ji viską pati supras ir mes būsim kartu.  Bet taip niekada nenutiks, tačiau nepaisant to, mes būsim keistai artimi – paauglystėje pamokų metu susirašinėsim laiškais apie draugystes ir savo problemas namuose, žlungančius tėvų santykius, mėgsim vienas kito kompaniją, budėsim kartu mokykloje pertraukų metu, klasės vakarėliuose, kai kiti užmigs, šnekėsime per naktį likę dviese, o baigę mokyklą, išvykę studijuoti į skirtingus miestus, nesimatysime maždaug penkerius metus, kol vieną dieną netikėtai sutiksiu ją viename Alytaus bare, ir ji, tarsi užmiršusi tą ilgą laiką, praleistą atskirai, staiga nuoširdžiai man papasakos savo baimes dėl draugystės, kuriose tuo metu ji bus.

Bet tą akimirką, kai klasės rūbinėje ji mane aptvarkys ir dar pašukuos plaukus, šukuos labai dėmesingai, rimtu veidu, stovėdama labai arti manęs, aš dar net nenumatysiu, kad visi šie vaidinimai kartu su ja niekur nenuves, kad mano vėliau jai rašyti meilės laiškai taip ir liks neišsiųsti, o eilėraščiai jai amžinai dulkės stalčiuje.

Jai baigus šukuoti mane, mes išeisime iš rūbinės ir grįšime į valgyklą, kur ir vyksta klasės žiburėlis, o tada suvaidinsime įžanginę serialo „Vedęs ir turi vaikų“ dalį – aš sėdėsiu ant sofos, užsikišęs ranką už kelnių, ir dalysiu pinigus – savo žmonai, dukrai ir sūnui. Visa klasės juoksis, o aš, matydamas, kad Kristina patenkinta, būsiu taip pat laimingas.

Rugpjūčio barai

2015/08/08

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

Seni džinsai

2015/06/29

Po to radau tokius džinsus, jie labai seni.

Išsitraukiau juos iš spintos – mėlyna jau nublukus šiek tiek, keliose vietose visai nutrinti, bet tiek to, galvoju, reikia pasimatuot ar dar tinka, o kai pasimatavau, pažiūrėjau kaip atrodau – ir, dievaži, kažkaip labai gerai pasijutau, toks jaunesnis, neužsiparinęs.

Vaikščiojau su jais visą dieną namie, o kai nutarėm nuvažiuot su mama ir jos draugu į kapines, tai irgi nepersirengiau, nes taip su jais gerai jaučiausi kaip jau seniai su jokiom kitom kelnėm nesijaučiau, o aplankę ir sutvarkę kapus, užsukom papietauti į restoraną (?), jame sėdėjo įvairūs žmonės: marozai, paprasti žmonės, jaunos šeimos, pagyvenę žmonės, jaunimas.

Kol laukėm maisto, man prieš akis prie buvusio stalelio įsitaisė du jaunuoliai ir mergina, mergina buvo graži – tamsi, ilgus juodus plaukus susirišusi į kuodą, ant jos skruosto, kaklo ir rankos buvo po apgamą, galvojau kažin kur dar ji turi apgamų, ir ji dėvėjo tokią ilgą tuniką, bet ne, man atrodo ne tuniką; ir ji dėvėjo tokią suknelę, tamsiai mėlyną suknelę, kuri taip gerai jai tiko, ir kol aš ją nužiūrinėjau, tiesiog paprasčiausiai nužiūrinėjau, ji pastebėjo mane ir mūsų žvilgsniai susitiko, aš jai nusišypsojau, taip natūraliai nusišypsojau, iš to viso gero jausmo, ir tiek, ir ji irgi nusišypsojo man, ir mes dar kurį laiką taip vienas į kitą žiūrėjom, bet, matyt, tai užsitęsė, nes du vaikinai, su kuriais ji buvo, iškart pradėjo žiūrėti į mane, ir jie nebuvo patenkinti, tie vaikinai, kas žino kokie jų santykiai su ta mergina, gal abu stengiasi jai įrodyti, kad yra tinkami jai, nežinau, bet jie žiūrėjo į mane tokiais juodais žvilgsniais, o aš pažiūrėjau jiems abiems į akis vis dar šypsodamasis, ir jie susiraukė, ne, susiraukė ne tik jie patys, bet susiraukė net jų tie super stilingi balti marškinėliai su palmėmis, susiraukė jų bicepsai, susiraukė jų trumpi melsvi šortukai, susiraukė jų laikrodžiai ant rankų ir susiraukė jų smegenys.

Dar kartą pažiūrėjau į merginą, ji šiek tiek lingavo ir kažką bandė kalbėti vaikinams, kurie jos, matėsi, visai nesiklausė šią akimirką. Galėčiau už tokį savo įžūlumą būti ir sumuštas, pagalvojau. Bet tik ne šį sekmadienį, tik ne su šitais nutrintais džinsais.

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

2015/06/10

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)

„Ir aš nustojau švelnumo“

2015/05/17

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti

Gražus liūdesys

2015/03/21

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

Mineralinio vandens butelis

2015/02/22

Sapnavau kad Liu lydėjo savo draugę L. į pasimatymą su mano kolega iš radijo o tas radijas kažkokiam vienkiemy įsikūręs už Vilniaus ten daug medžių laukai žaliuoja ir kai Liu atvažiavo su drauge tai nieko neišėjo tai draugei su mano kolega jie abu juokėsi suprato kad nepavyko pasimatymas o mes su Liu gulėjom ant žolės ir tarp mūsų buvo mineralinio vandens butelis ir kai norėjau paliest jos koją tai paliečiau būtent tą butelį ir jos draugė juokėsi iš manęs o aš apsimečiau kad ne koją norėjau paliesti bet būtent tą butelį.


%d bloggers like this: