Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Rugsėjis (3)

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

Išvykstantys žmonės

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Liepa

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Atmintys: klasės rūbinė

Fotografija, kurios niekas nepadarė: klasiokė Kristina ir aš klasės rūbinėje prieš mažą vaidinimą; ji šukuoja man plaukus.

Man labai keista, nes kad ir kiek bandyčiau prisiminti savo klasiokę Kristiną, kuri buvo viena gražiausių merginų, sutiktų gyvenime, tikra klasės pažiba, o ir visos mokyklos pažiba, stipriausiai man į atmintį yra įstrigęs prisiminimas ne apie jos gražų veidą, vėliau prasikalusias krūtis, skoningus drabužius, miela šypseną ar jos užpakalį, kuomet ji stovi prie klasės lentos, bet apie tą klasės žiburėlį, vykusį šeštoje klasėje vieną penktadienį po pamokų.

Tuo metu mes su Kristina buvom vienoje komandoje – dar su viena klasioke ir klasioku turėjom vaidinti serialo „Vedęs ir turi vaikų“ šeimą. Aš buvau Elas Bandis, Kristina – mano žmona Pegė, kažkas atliko ir vaikų vaidmenis. Vaidinti būtent šią šeimą buvo Kristinos idėja, ir aš, niekieno neragintas, sutikau, nes tais metais su ja kartu dažnai vaidindavom ir lietuvių kalbos mokytojos organizuotuose trumpuose spektakliuose ar etiuduose – išmokdavom kažkokio kūrinio ištrauką ir vaidindavom savo klasėje, po to eidavome į jaunesnių ar vyresnių moksleivių klases.

Aš nedariau to dėl savęs, dariau tai dėl Kristinos – ji skundėsi, kad kiti klasiokai labai vengia ir nenori vaidinti, todėl aš vis sutikdavau.

Tų vaidinimų metu aš jausdavausi tarsi priartėčiau prie jos – taip, kaip tik galiu ar tiek, kiek man yra skirta priartėti prie jos; aš buvau laimingas, jaučiausi tarsi esantis privilegijuotas. Tarp mūsų nieko niekada neatsitiks, nes aš ją įsimylėsiu labai tyliai ir kantriai, kankinsiuosi paauglystėje rašydamas jai eilėraščius ir dainas, svajodamas kaip vieną dieną ji viską pati supras ir mes būsim kartu.  Bet taip niekada nenutiks, tačiau nepaisant to, mes būsim keistai artimi – paauglystėje pamokų metu susirašinėsim laiškais apie draugystes ir savo problemas namuose, žlungančius tėvų santykius, mėgsim vienas kito kompaniją, budėsim kartu mokykloje pertraukų metu, klasės vakarėliuose, kai kiti užmigs, šnekėsime per naktį likę dviese, o baigę mokyklą, išvykę studijuoti į skirtingus miestus, nesimatysime maždaug penkerius metus, kol vieną dieną netikėtai sutiksiu ją viename Alytaus bare, ir ji, tarsi užmiršusi tą ilgą laiką, praleistą atskirai, staiga nuoširdžiai man papasakos savo baimes dėl draugystės, kuriose tuo metu ji bus.

Bet tą akimirką, kai klasės rūbinėje ji mane aptvarkys ir dar pašukuos plaukus, šukuos labai dėmesingai, rimtu veidu, stovėdama labai arti manęs, aš dar net nenumatysiu, kad visi šie vaidinimai kartu su ja niekur nenuves, kad mano vėliau jai rašyti meilės laiškai taip ir liks neišsiųsti, o eilėraščiai jai amžinai dulkės stalčiuje.

Jai baigus šukuoti mane, mes išeisime iš rūbinės ir grįšime į valgyklą, kur ir vyksta klasės žiburėlis, o tada suvaidinsime įžanginę serialo „Vedęs ir turi vaikų“ dalį – aš sėdėsiu ant sofos, užsikišęs ranką už kelnių, ir dalysiu pinigus – savo žmonai, dukrai ir sūnui. Visa klasės juoksis, o aš, matydamas, kad Kristina patenkinta, būsiu taip pat laimingas.

Rugpjūčio barai

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

„hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

Vėl atrandant alkį

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer

Seni džinsai

Po to radau tokius džinsus, jie labai seni.

Išsitraukiau juos iš spintos – mėlyna jau nublukus šiek tiek, keliose vietose visai nutrinti, bet tiek to, galvoju, reikia pasimatuot ar dar tinka, o kai pasimatavau, pažiūrėjau kaip atrodau – ir, dievaži, kažkaip labai gerai pasijutau, toks jaunesnis, neužsiparinęs.

Vaikščiojau su jais visą dieną namie, o kai nutarėm nuvažiuot su mama ir jos draugu į kapines, tai irgi nepersirengiau, nes taip su jais gerai jaučiausi kaip jau seniai su jokiom kitom kelnėm nesijaučiau, o aplankę ir sutvarkę kapus, užsukom papietauti į restoraną (?), jame sėdėjo įvairūs žmonės: marozai, paprasti žmonės, jaunos šeimos, pagyvenę žmonės, jaunimas.

Kol laukėm maisto, man prieš akis prie buvusio stalelio įsitaisė du jaunuoliai ir mergina, mergina buvo graži – tamsi, ilgus juodus plaukus susirišusi į kuodą, ant jos skruosto, kaklo ir rankos buvo po apgamą, galvojau kažin kur dar ji turi apgamų, ir ji dėvėjo tokią ilgą tuniką, bet ne, man atrodo ne tuniką; ir ji dėvėjo tokią suknelę, tamsiai mėlyną suknelę, kuri taip gerai jai tiko, ir kol aš ją nužiūrinėjau, tiesiog paprasčiausiai nužiūrinėjau, ji pastebėjo mane ir mūsų žvilgsniai susitiko, aš jai nusišypsojau, taip natūraliai nusišypsojau, iš to viso gero jausmo, ir tiek, ir ji irgi nusišypsojo man, ir mes dar kurį laiką taip vienas į kitą žiūrėjom, bet, matyt, tai užsitęsė, nes du vaikinai, su kuriais ji buvo, iškart pradėjo žiūrėti į mane, ir jie nebuvo patenkinti, tie vaikinai, kas žino kokie jų santykiai su ta mergina, gal abu stengiasi jai įrodyti, kad yra tinkami jai, nežinau, bet jie žiūrėjo į mane tokiais juodais žvilgsniais, o aš pažiūrėjau jiems abiems į akis vis dar šypsodamasis, ir jie susiraukė, ne, susiraukė ne tik jie patys, bet susiraukė net jų tie super stilingi balti marškinėliai su palmėmis, susiraukė jų bicepsai, susiraukė jų trumpi melsvi šortukai, susiraukė jų laikrodžiai ant rankų ir susiraukė jų smegenys.

Dar kartą pažiūrėjau į merginą, ji šiek tiek lingavo ir kažką bandė kalbėti vaikinams, kurie jos, matėsi, visai nesiklausė šią akimirką. Galėčiau už tokį savo įžūlumą būti ir sumuštas, pagalvojau. Bet tik ne šį sekmadienį, tik ne su šitais nutrintais džinsais.

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)