rašiau vienai merginai žinutę ir pagalvojau: kažkur kosmose įsivėlė klaida, nes mes nesam kartu.
o galbūt aš tiesiog pasistengiau, pats to nesuprasdamas, gal net nenorėdamas – netyčia.
– – –
kur aš perskaičiau frazę apie tai, kad moterys vyrus myli visą gyvenimą, net kai vyrai miršta, o vyrai myli moteris tol, kol jų geidžia?
ir nežinau, kodėl man taip strigo šita mintis. juk kvailam aišku, jog tai nėra savaime teisinga mintis, bet tai kodėl kodėl kodėl man pagailo tų moterų? iš įpročio, dėl auklėjimo? šiaip gražiai niūri fakin romantiška mintis?
– – –
eidamas kur nors pagaunu save mąstantį apie lūpas ir ausis. šiaip daugiausia dėmesio esu atkreipęs (skyręs?) į nosis, bet šiuo metu man galvoje būtent lūpos ir ausys. iš jų – daugiau esu pastebėjęs visokių ausų. į lūpas tik neseniai pradėjau kreipti dėmesį.
ir kam visa tai?
– – –
(kaskart, kai galvoju apie Torgny Lindgren, aš maišau jo pavardę su Par Lagerkvist.)
Torgny Lindgren yra nuostabus rašytojas! skaitau dabar „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ ir negaliu nustoti žavėtis rašytojo kalba. kol kas dar nepriėjau knygoje romano, vis novelės dar, bet jos tokios nuostabios! prieš maždaug dvejus metus buvau skaitęs šio rašytojo romaną „Kamanių medus“, jis buvo visai neblogas, bet per daug neužsiliko galvoje. o štai šitos novelės tokios panašios vienos į kitas (dėl tų švediškų vietovardžių, veikėjų vardų ir pavardžių), kad skaitant atrodo, jog skaitai kažkokį epą ar kažką, kas tęsiasi per labai ilgą laiką ir erdvę. įdomu tai, jog čia beveik visose novelėse įpainiojamas tikėjimas, žodžių svarba ir kaltės jausmas: tai kas nors netyčia ką nors nužudo, tai pavagia kito moterį, tai nusikalsta dievui, moralei ir pan. labai įdomios novelės, skaitau ir galvoju: kad tik ilgiau nesibaigtų ši knyga! be to, rašytojo sakinių struktūra man labai prie širdies: „Štai kaip pas mus buvo su tuo vandeniu, šaltinis geras, vanduo nei sūrus, nei kartus, neturi nei kalnų, nei polaidžio skonio, aš sukaliau rentinį, kaip pridera šuliniui, vasarą galutinai viską sutvarkysiu, padarysiu stogelį, kad žiemą neužšaltų, taigi dabar apskrities valdybai galiu atsakyti: taip, mes turime vandens, užteks jo mūsų amžiui, ir dar kitiems paliks, jis bus vadinamas Teresės šaltiniu“. lygindamas autoriaus romaną „Kamanių medus“ su šiomis novelėmis, galvoju, jog jo trumpieji prozos kūriniai turi daugiau užtaiso, nei tas minėtas romanas. et, norėčiau ir aš taip mokėt gerai žodžius valdyt ;)
– – –
blogerių susitikimas įvyko! ;)
– – –
penktadienį per pietų pertrauką darbe nutariau eiti link spaudos kiosko ir nusipirkti Šiaurės Atėnus (galbūt tai taps maloniu ritualu), tai ir išėjau. nusipirkęs laikraštį apsisukau eiti atgal link darbo, ir mane kaip tik tuo metu pralenkė kažkokia mergina. eidamas jai iš paskos bandžiau įvertinti jos drabužius, bet greit supratau, kad tai ne mano jėgoms: jos timpos buvo taip keistai negražiai melsvos, kad aš net nesugebėjau pats sau apibūdint tos spalvos, tai ką jau ir kalbėti apie tai, kad galiu gebėti įvertinti visą jos apsirengimą.
vėjas buvo į veidą, kai ėjau, ir vėjas atnešdavo man tos merginos kvepalų kvapą. jis buvo malonus, aš pamažu nustojau galvoti apie tos merginos timpų spalvą. vėliau kažkaip išėjo, jog tą merginą pralenkiau, ir pralenkdamas prasilenkiau su kažkokia moterimi – jos kvepalus irgi pajutau. tuo metu pagalvojau, kad gal jos (ar bent jau viena iš jų) pajautė ir mano kvepalus, bet tada prisiminiau, jog skubėdamas ryte išeiti į darbą užmiršau pasikvėpinti. pagalvojau: va kiek prisivogiau kvapų gatvėje, o pats nieko negalėjau duoti mainais.
– – –
šeštadienį, jaukiai ir patogiai drybsodamas ant sofos, Šiaurės Atėnuose perskaičiau kažkokį straipsnį apie nežinau ką, bet jau taip nežinau-apie-ką, kad siaubas! padėjau laikraštį į šalį ir susimąsčiau apie tai, kiek žmonių tą straipsnį suprato. po to pasiėmiau laikraštį ir nuėjau į tualetą, ten perskaičiau laikraštyje spausdintus eilėraščius. palengvėjo.
– – –
vėl atsirado mergina, su kuria susirašinėjom (labai gražiais) e-mail‘ais ilgą laiką, maždaug nuo antro kurso pavasario iki trečio kurso rudens. per tą laiką, kai ji beveik metus buvo visiškai dingusi, galvodavau, kad gal ji mirė. gerai, kad nemirė, džiaugiuosi.
tik keista sugrįžti į bendravimą po metų. yra atstumas, kurį reikia įveikti. būtent dėl to, jog nesugebu įveikti atstumo, kurį sudaro tuščias laikas ir erdvė, aš jau maždaug septintus metus vėluoju išsiųsti vieną laišką į Marijampolę. laišką šiuo metu sudaro trys dalys: viena rašyta tada, kai buvau dešimtokas, kita – kai buvau baigęs 12 klasių, trečia – 2007 metais. neseniai jį perskaičiau ir dar kartą įsitikinau, jog jis nėra normalus laiškas. siųsti laišką-atsakymą po septynerių metų pertraukos yra beprasmiška, nes jis jau nereikš nei gavėjui, nei tau pačiam to, ką galėjo reikšti, jei būtum jį išsiuntęs laiku.
ir šiaip, kai pagalvoju: yra laikas ir erdvė, ir jeigu tuo metu ir ten atsitinka tai, ko tu nori, tada gerai. jeigu tai atsitinka vėliau, tai jau būna visai kas kita, kita istorija, nes laikas, kada tu tikėjaisi ir norėjai, jau būna pradingęs. tai paaiškina, kodėl žmonės, kai gali draugauti su kažkuo, ko taip norėjo anksčiau, ima ir nedraugauja.
– – –
pamažu mintyse dėlioju romano (o, varge..) epizodus. galvoju: ilgas darbas laukia. bet gerai, matyt, atėjo laikas išrašyti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, atėjo laikas, kai žinau, kaip kalbėti apie tai, apie ką visiškai nemokėjau kalbėti paskutinius dvejus metus. be to, man atrodo, jog žinau, kaip rašydamas galiu savo patirtį nuasmeninti.