14 metų dienoraštis

Vasario 23

Savaitgalio pradžia. Atėjo pas mane draugelis ir abu klausėm muziką. Perrašiau jam kelias dainas  (apie 20) į kasetę… Taip sėdėjom dvi valandas. Na bent jau taip ir stumiu laiką. Deja rytoj tikiausiai vėl sėdėsiu vienas ir žiūrėsiu pro langą, kai muzika gros, kolonėlės sprogs.

Vasario 25

Šiandien šulėj majakinom keturiese Sonatai (ir Laurai). Pakėlė ir mes visi pradėjom visokias blevyzgas dainuot.

Kai daviau Šležui padainuot, tai jis pradėjo dainuot apie visokius pederastus. Tikiuosi, kad Sonata nepagalvojo, jog mes pederastai. Tikiuosi…Sakė, kad labai graži.

Kovo 5

Kodėl man taip sekasi?

Šiandien majakinau kažkam. Pas savę mobykėj jį pažymėjau 13+.

Kaip vakare pasirodė, tai man iš matymo pažįstamas žmogus. Moteris. Tiksliau – kažkokia mergaitė Evelina.

Atseit romantikė (kaip ir aš). Plaukai rudi (nors man vis tiek jie atrodo juodi!). Akys – pats gerai nežinau… Atseit klauso Skamp‘ų, HIM‘ų ir t.t. Ji pasirodo – Martos sesės klasiokė ir šiaip gera sesės draugė.

Viskas būtų ok, jeigu ji būtų graži. Va čia šuo pakastas.

Gal kam nors ji ir nieko, bet tik ne man.

Jai yra 13 metų.

… ir dar atseit romantikė!

Vidurkis krito nuo 9 iki 7.

Tiek spėjau sužinoti šiandien. Nekenčiu tokių „sėkmių“.

Lapkričio 15

Tik dabar supratau.

Godą mylėjau keturias dienas. Tik keturias dienas; o gal reikėtų sakyti net keturias dienas? Ir iš tiesų – ką gavau iš šios meilės? Ats.: kaip ir visada – nieko, tik dar geriau supratau, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūręs esu. Viskas nuo pradžių…

Kada išgirsdavau vardą Goda, tai mane visą šiurpas nupurtydavo – koks žvėris gali savo vaikui duoti tokį šlykštų vardą? Bet štai kada išvydau šią Godą, tai manęs tikrai šiurpulys nepradėjo purtyti. Bet užtat kojos tai tikrai drebėjo!.. Ir dar kaip!

Ji mūvėjo kepurę. Ir tikrai ne dėl to, kad buvo šalta.Tiesiog ši juoda kepurė dar labiau paryškino jos grožį. Goda buvo (mano manymu) šiek tiek aukštesnė už mane; plaukai šviesūs kaip Simutės – nei per daug tamsūs, nei visiškai šviesūs; pats viduriukas. Buvo užsimetusi šviesų paltuką ir… Žodžiu atrodė cool!!!

Taigi taip ji atrodė kai susitikome. Ar jūs galite įsivaizduoti? Aš susitikau, susipažinau su mergina! Ir dar kokia mergina!.. Ir taip ją mylėjau 4 dienas. O 5-ą dieną atkreipiau dėmesį į Eglę: po velnių, na ir išgražėjo per vasarą mergiotė… Beje pastarajai mergiotei ir esu dėkingas už susitikimą-susipažinimą su Goda.

P.S. Dar po 4 dienų supratau,  kad Goda – ne man ;)

Shift

Praėjus kuriam laikui aš pradedu mąstyti kiek kitaip. Akys ir protas suranda bendrą kalbą, jeigu tik leidi jiems garsiai padiskutuoti apie merginą ar merginas. Galėčiau taip dažniau, bet ką padarysi – esu greitai susižavintis, ramiai atslūgstantis.

Kai buvau paauglys, turėjau daugiau pykčio ar nusivylimo dėl visko, negu dabar. Jausmai būdavo tokie pilni, atrodydavo, kad net per kraštus veržiasi, pasiekia piką, ir tik tada pamažu ateina nusiraminimas – po mėnesio, po metų. Visi susižavėjimai atrodė tikros meilės, visi nepavykę susižavėjimai atrodė mirtini patirties skauduliai. O dabar nebėra nei noro, nei laiko pykti ar ilgai jaustis nusivylusiu. Paleisti merginą iš minčių (ar širdies, jeigu spėjai leisti jai ten pakliūti) yra kur kas lengviau nei anksčiau. Racionalūs jausmai, logiški. Kartais, aišku, atitrūkstu nuo racionalumo, bet tai darau tik tam, kad tikrai viską išsiaiškinčiau. Išsiaiškinęs nurimstu arba džiaugiuosi – pastaruoju metu tik nurimstu.

Kartais man gaila tam tikrų pasimetusių merginų, bet tuo pačiu metu ir negaila. Kartais noriu jas išgelbėti, kartais – pasinaudoti jų pasimetimu. Viskas visada baigiasi tuo, kad lieku nei išgelbėjęs, nei pasinaudojęs jomis. O šiandien eidamas iš Rimi pagalvojau, jog tikrai gali būti, kad aš ilgą laiką bijau rimtai įsipareigoti kokiai nors merginai. Mano suvokimas apie draugystę ar meilę jau yra gana sudėtingas ir galima drąsiai sakyti, kad neblogai iškreiptas. Net nežinau, ar galėčiau būti toks, koks kažkada buvau atsidavęs ir rūpestingas, tačiau vis tiek tą save, tokį atsidavusį ir rūpestingą laikau lyg kokiu idealu, būsena, kurią ateityje turėčiau pasiekti. Keista, kad man atrodo, jog aš, augdamas, santykiuose turėčiau būti toks, koks buvau kažkada. Normalu, jog augdamas keičiuosi, todėl logiška, kad ir mano požiūris yra kitoks į draugystes/meiles, bet ką aš žinau. Galbūt man reikia laiko susitaikyti su tais pasikeitimais, pripažinti, kad aš mylėjau, ir kad vis dar galiu mylėti, tik jau kitaip.

Būk gera – atrodyk rytoj negražiai, nesišypsok ta savo nuostabia šypsena, neišsiduok, kad tau patinka tai, kas patinka man, ir nesužavėk manęs.

– – –

vijokliai parašė gražų eilėraštį man aktualia tema.

Pagalvojimai

Dainininkė Ellie Goulding turi žavią nosį.

– – –

Supratau, į ką panaši ta leidybininkė iš ilgos penktadienio šventės. Į Liv Tyler, kuri vaidino vienam super paprastam, neįpareigojančiam filme, Empire Records.

– – –

Šiandien su kaimyne-grupioke išėjom pabėgiot. Bėgiot planavau turbūt daugiau nei prieš metus. Kažin ar yra dar darbų, kurių taip ilgai nepradėjau daryt? Turbūt yra: susitaikyti su tam tikrais žmonėmis, atsiprašyti jų, jiems atleisti, išsiųsti vieną laišką, surimtėti, atrodyti vyriškiau, o svarbiausia – mąstyti atidžiau. Tai reiškia neprigalvoti to, ko nereikia, ir viską vertinti šiek tiek pragmatiškiau. Bet pala, ar tai reiškia, kad planuoju tapti tokiu žmogumi, kokių bandau išvengti? Logika ir pragmatiškumas niekada nebuvo mano pusėje; bet o kas norėtų susieti gyvenimą su tokiu atitrūkusiu vaikinu, koks kartais esu?

Vis dar turiu (turbūt rimtų) problemų dėl vyriškumo, tam tikrų stereotipų ar kažko panašaus.

(Baisu pagalvot, kad jeigu dalykai tinkamai nesusiklostys, tai ateis diena, kai turėsiu pripažinti, jog toks, koks esu, aš niekam nereikalingas. Kas tada? Pralaimėjimas. Aš taip nepratęs prie jų.)

– – –

Man reikia būti žaviu, o dar geriau būtų – nuostabiu. Kartais taip norisi, o neišeina: plaukai ne taip stovi, svarbią dieną netinka visi megztukai ar džemperiai, kaip tyčia išsipurvini gražiausius džinsus, arba negali apsirengti per plonai, nes lauke atvėsta oras, o dar spuogas ant veido atsiranda..

O vat kai esi išgėręs, tai nesirūpini kaip atrodai. Maža to, kalbi visokius vėjus, ir – ir ką? – ir be galo patinki kokiai nors merginai (aišku, irgi šiek tiek išgėrusiai). Net nesistengi, o esi žavus iki plaukų šaknų galiukų.

Kartais pasitaiko, kad esu kur nors ir pamatau, kad galiu. Ką galiu? Užkalbinti dėmesį patraukusią merginą, nes pajutau jos dėmesį; užkalbinti ir likti tinkamai suprastas; užkalbinti, prikalbėti vėjų vien todėl, kad galiu tai daryti ir nesirūpinti dėl pasekmių. Kartais taip darau, kartais – ne. Pastebėjau, jog jeigu mergina patraukė mano dėmesį ir aš kažką pagalvojau daugiau nei kad „ji graži“, tada viskas eina veltui, ir mano šaunumo skydas pradeda byrėti prieš tą merginą. Nes aš jau būnu pagalvojęs apie kažką gražaus su ja, nes jau būna gimusi mintis, ir ta mergina pereina į mergaičių tipą, ir galvoje atsiradusi maža tikimybė, kad iš tiesų gali nutikti kažkas gražaus, mane pradeda neraminti. Net jeigu visgi pradedu kalbinti tokią mergaitę, vis tiek būnu kažkoks ne toks. Daug geriau, kai užkalbini dėmesį patraukusią merginą, o kitą dieną supranti, kokia ji nuostabi mergaitė buvo. Tada belieka tikėtis, kad jai buvo smagu su tavim pakalbėt (paflirtuot? tebūnie), ir kad kitą kartą sutikęs ją jausiesi stipresnis, aukštesnis.

Taip, aš kartais gailiuosi, kad neišnaudoju pilnai gerų progų, bet nenatūralumas man nelabai gali duoti ką nors gero.

Dieve, aš dar jaunas, o jau taip seniai esu per daug rimtas, kai reikalai pradeda suktis apie santykius. Ar tai išgydoma?

Krūtys

vyrams rūpi du dalykai: 1.) moterų krūtys; 2.) kaip jas paliesti. ir aš net nežinau, ar juokauju dabar ;)

– – –

sėdžiu prie baro su klasioku, netoli mūsų sėdi dvi merginos. abi įspūdingos: viena užkiša plaukus už ausų ir tada jos ausys atvimpa, atrodo kaip koks nykštukas (ne elfas, nes elfų ausys smailėjančios), kita – raudonais plaukais, labai švelnaus veido, o jos pirštai vaikiški. nežinau, kiek joms metų, bet jeigu būčiau barmenas, paprašyčiau jų parodyti asmens dokumentus. raudonplaukė dažnai pažiūri į mane, o aš dažnai pažiūriu į ją, nes mes taip sėdim, jog kai pažiūrim į priekį, žvilgsnis pirmiausiai visada užkliūna vienam už kito.

vėliau sutinku Justiną. mes ne draugai, viso labo maži pažįstami, bet nepaisant to, man visada malonu ją sutikti. jos nosis nuostabi – labai tinkamo ilgio, su kumpele. kai Justina šypsosi, jos akys susitraukia, visai kaip mano, visaip kaip tokios kitos pažįstamos Justinos, ir man visada patinka sutikti kitus žmones, kurie šypsodamiesi tarsi užsimerkia ir nieko nemato. be to, kad ji gražus veidas, jos ir klubai (liemuo?) labai mano skonio. kad ir kaip bebūtų, aš niekad nepagalvojau jos kabinti, ji viena iš tų, kurios tikrai žavi, bet kažkodėl man nekyla minčių apie buvimą su jomis.

vėliau atsisveikinu su klasioku, įlipu į troleibusą, vežantį iki I-ojo parko, o jis – į 53 autobusą. troleibusas važiuoja keistai: per Kalvarijų gatvę, o ties Pramogų arenos stotelių sankryža pasuka į Saulėtekio pusę ir važiuoja kaip 45 autobusas. išlipu Lizdeikos stotelėje, pasuku link takelio ir einu. sninga visur, sninga. šį rudenį kaip tik ėjau tuo takeliu su viena blogere, nežinau, apie ką mes kalbėjom tuo metu. šią akimirką esam tik aš ir keturi alaus manyje. keturi alaus visada yra padori riba, ir jeigu jos neperžengiu, parašau sau pliusą. pereinu gatvę, kylu laiptais į viršų, einu pro Nemenčinės stotelę, galvoju apie visokiausius dalykus, porą kartų mintyse klausiu savęs kaip man sekasi ir kaip aš pradėjau gyventi taip keistai, jog pats nebesuprantu, ar atbukau nuo svajonių, ar tapau joms alergiškas.

prabundu paryčiais, be kelių minučių 06h, nueinu į tualetą, grįžtu ir vėl atsigulu. skauda galvą, bet po kiek laiko randu patogią pozą ir miegu toliau.

– – –

tai, ko aš niekad tinkamai neįvertinau: vyro ir moters santykiai neprasideda nuo meilės. mergina krenta į akį dėl savo išorės, kai dar net nebūna spėjusi ištarti jokio žodžio. jeigu ji patinka ir viskas susiklosto gerai, vėliau su ja pradedama bendrauti, jeigu sekasi labai gerai ir aplinkybės yra palankios – su ja pradedama draugauti. pirminis veiksnys, nulėmęs draugystę, yra seksualinis potraukis, nes mergina patraukė tave pirmiausia fiziškai. negali būti garantuotas, jog vėliau seksualinis potraukis tiek pasikeis, jog galėsi judviejų santykius vadinti meile. čia galima padaryti lengvą klaidą, ir meile pradėti vadinti vis dar tą patį seksualinį potraukį. mano supratimu, meilė nuo seksualinio potraukio skiriasi tuo, jog mylėdamas žmogų tu jį supranti ar bent jau stengiesi suprasti, ir galvoji kaip jis jaučiasi, o seksualinis potraukis skatina geisti žmogaus, norėti būti su juo, savintis jį. meilė turėtų būti protinga, auganti, o jeigu seksualinis potraukis neišauga į meilę, tada nuslopsta ir su mergina būti tampa nebeįdomu.

Žodžių Našta

kai kuriuos dalykus deramai galiu įvertinti tik praėjus kuriam laikui. pvz. draugystė su paskutine mergina: kai pradėjau su ja draugauti, maždaug tris-keturis mėnesius vis tiek mintimis grįždavau pas dvi buvusias. mąstydavau, apgalvodavau daugelį dalykų, ilgėdavausi kai kurių praėjusių dienų. suprasdavau, jog nėra kelio atgal, o tiksliau – neįmanoma būti su tomis kitomis. suprasdavau, kad man viskas eina į gerą, kad reikia vertinti dabartinę draugę, ir visgi mano pasimetimas reiškė tai, jog aš nebuvau atsidavęs 100% tai merginai, su kuria tuomet draugavau. tai labai gerai įrodo įrašas 2007-2008 metų dienoraštyje. gaila, kad nėra tikslios datos, nors ir numanau, kad parašyta tai buvo vasarą – praėjus pusei metų nuo draugystės pradžios: Tą dieną supratau, kad noriu būti su Gražina ir su niekuo daugiau. Naktį sapnavau nukirstą Evelinos galvą nebuvo kraujo galva gulėjo ant šono ji kažką kalbėjo kalbėjo kalbėjo.

– – –

kaip stipriai žodžiai gali veikti. ir kaip galima gražiai, subtiliai apgauti kitą žmogų. ir kaip galima dar įdomiau apgauti save – įtikinti save, kad tu tikrai myli.

vartydamas 2007-2008 metų dienoraštį radau užrašytus 100 norų. tai buvo norai, susiję su viena mergina. buvo aišku, kad mes greit draugausim, ir prieš lemtingą susitikimą aš padariau 100 lapelių: kiekviename buvo po norą ir po nupieštą žibutę (jai patiko žibutės). dabar galvoju – kaip tuomet aš stengiausi patikėti susižavėjimu, meile, kažkuo gražiu ir tyru, nors buvau prisidergęs viduj iki begalybės. greičiausiai aš tada tikrai tikėjau, jog galiu vėl būti geras, smagus ir šaunus net ir neišsprendęs tam tikrų savo problemų. turbūt aš tuo metu vis dar tikėjau, jog mane gali išgelbėti moteris vien būdama su manimi. todėl ir rašiau taip gražiai, kad net dabar dar gražu:

9. Norėčiau, kad kartais susapnuotum mane.

22. Norėčiau išgirsti ką nors apie tavo vaikystę.

34. Norėčiau nupirkti tau kokią nors žalią bliuskutę ar džemperį. Jei tau ji labai nepatiktų, galėtum ją paslėpti giliai drabužių spintoje ir mes visiems laikams užmirštume tą istoriją ;)

42. Norėčiau eiti su tavimi nebūtinai kur nors, o vien dėl to, kad einu su tavimi kartu.

53. Norėčiau vaikščioti su tavimi susikibęs už rankų.

74. Norėčiau kalbėtis su tavimi per žaislinį telefoną ;)

89. Norėčiau apkloti tave adialu su zuikučiais.

91. Norėčiau bučiuoti tave, kai kiti mato.

dabar nesu tikras, ar aš kada nors pradėjau bent jau norėti stengtis dėl jos. pradėjęs draugauti su ja aš pradėjau žiūrėti į draugystę kaip į kažką, kas garantuotai yra ir nedings. teisus buvo vienas kambariokas, pasakęs, jog aš per daug neinvestuoju į tą draugystę. tuomet, prisimenu, supykau ant jo, o dabar galvoju, kad jis iš šono viską neblogai matė.

reikia siekti kuo aiškesnio supratimo apie tai, ką ir kodėl darau.

Spalio Moterys

ji graži.

kai pamačiau ją pirmą kartą, nesupratau, ar man ji graži, ar ne. tai kažkoks kitoks grožis, ir jai netinka žodis „graži“, nors dabar aš puikiai suprantu, kad jos išvaizda mane traukia.

ji graži, stovi priešais mane dabar per maždaug penkis metrus. su savo grupe pristatinėja atliktą tyrimą, aš bandau klausytis jų. bėda ta, jog būtent ji labai daug kalba, ir aš suprantu, kad man nelabai įdomu, ką būtent ji kalba. svarbu, kad ji kalba. o kalbėdama ji nežymiai linguoja. man labai malonu matyti merginą, kuriai žodis „graži“ yra per mažas, kurios balsas malonus ir kuri dar linguoja.

kartais aš tiesiog nusuku akis į spintą su knygomis, pradedu apžiūrinėti sienas, kėdes, savo stalą, sukioju tarp pirštų rašiklį, permetu akimis savo pranešimo tekstą, kurį jau perskaičiau. žiūrėti į tą reto grožio merginą išvien yra per sunku. (kartais aš galvoju, jog buvimas tarp gražių moterų mane veikia labai raminančiai, teigiamai.)

tas jos grožis man kiek sudėtingas. aš puikiai suvokiu, jog jos išvaizda mane žavi todėl, kad jos veido bruožai (skruostai, didelės akys) primena man paskutinę mano merginą, ir galbūt vien todėl ji man visa graži atrodo. taip pat suprantu, jog dauguma vaikinų neįvertintų jos kaip gražios merginos, ji nėra iš tų „objektyviai“ gražiųjų, tačiau šią akimirką ji yra nuostabi: kalba truputį šypsodamasi, pasakoja apie švedus, jos klubai nežymiai juda.

ji graži, ir apsirengusi gražiai. juodi džinsai, balta (su mėlynu raštu) suknelė, ant viršaus dar mėlynas megztukas. galbūt tai nėra labai skoninga, bet aš pasiduodu bendram jos vaizdui, aš sakau: ji yra daugiau nei graži. ir jos sudėjimas toks sveikas, o dar tos didelės akys, ta šypsena veide..

dabar apie tyrimą toliau kalba kiti jos grupės nariai, o ji atsiremia rankomis į stalą, išsitempia, tarsi pasistiebia, jos trumpa suknelė pakyla aukščiau. tokia erotinė stovėsena, vargu ar ji pati pagalvojo, kaip gali atrodyti iš šono. šią akimirką aš norėčiau ją vesti, ji būtų mano skandinavė, gyventume kur nors Šiaurėje, turėtume porą vaikų, mergaitė mėgtų gamtą ir rašytų eilėraščius, o berniukas taptų geras dailidė; lėtas ir ramus gyvenimas: ji kartais megztų megztukus vaikams, sau ir man, ir mes visi juos nešiotume, aš net galėčiau dėl jos pradėti žvejoti, parneščiau karts nuo karto vieną ar kitą didelę žuvį į namus. o jos vardas galėtų būti Gretė, o aš galėčiau būti Ingvaras.

bet paskaita baigiasi, aš nepasiperšu jai, apsimuturiuoju skara, išeinu iš filologyno, užsirūkau ir pradedu eiti link Mindaugo stotelės.

– – –

šeštadienio vakaras, aš su kambarioku bare. manyje jau yra pusė butelio žalių 999 ir bent du bokalai alaus. netoli manęs ir kambarioko prie baro prisėda pora. kambariokas pažįsta vaikiną, jie buvę grupiokai, o merginos nepažįsta. karts nuo karto pažiūriu į tą merginą, juolab, jog ta pora sėdi tiesiai prieš mus. mergina iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo ypatinga, bet po kiek laiko, kai apsiprantu prie tos poros vaizdo, man jie abu pradeda rodytis labai gražūs. po to, kai jie susiglaudžia, suprantu, kad tai tikrai yra pora, nes iš pradžių jie man tik kaip draugai atrodė.

vaikinas aukštesnis toks (na, bent jau už mane), jo plaukai vos vos garbanoti, veidas malonus. merginos veidas vaikiškas, ir net kai ji nesišypso, atrodo lyg šypsotųsi. tokios kaip ji aš nenoriu vesti, nenoriu su tokia turėti vaikų, gyventi ilgai ir laimingai. tai tiesiog žavaus veido mergina, ji kaip koks pozityvumo simbolis rudenį. galvoju reikia eiti pasakyti jai, kad ji graži, bet niekas taip akiplėšiškai nesielgia, taigi lieku sėdėti prie baro, bandau būti taktiškas.

mes jau ruošiamės išeiti, aš pasiimu striukę, einu link tos merginos, vaikino kaip tik nėra šalia jos, kaip gerai, galvoju. ji irgi rengiasi striuke, aš paliečiu jos petį, kad ji atsisuktų, tada sakau jai į ausį labas, norėjau tau komplimentą pasakyt, o ji sako kad aš labai graži? ir man belieka pasakyti taip.

ji žiūri į mane ir šypsosi, ačiū, sako, o aš jaučiuosi sumišęs dėl tokio demaskavimo. bet mes visi išgėrę, patenkinti savimi (aš – todėl, kad pasakiau jai komplimentą, visą dieną nieko geresnio nenuveikiau), kažkiek vieniši, ir mes visi jau norim namo, taigi aš išeinu iš baro su kambarioku ir einu link stotelės. ten kambariokas iškviečia taksi, o kol mes laukiam, pro mus praeina tas vaikinas su mergina ir dar pora draugų. kai jie tolsta, aš žiūriu į merginos kojas.

bet dabar jau reikia lipti į taksi, aš lipu į taksi, mes važiuojam. kaip greitai taksistas važiuoja, kaip staigiai stabdo, man truputį negera. užtat moterys yra labai gera, ypač kai esi vienas ir gali leisti sau jomis žavėtis mintyse tiek, kiek tik tau norisi.

Ir Dar Vis Mylinčios Jų Moterys

rašiau vienai merginai žinutę ir pagalvojau: kažkur kosmose įsivėlė klaida, nes mes nesam kartu.

o galbūt aš tiesiog pasistengiau, pats to nesuprasdamas, gal net nenorėdamas – netyčia.

– – –

kur aš perskaičiau frazę apie tai, kad moterys vyrus myli visą gyvenimą, net kai vyrai miršta, o vyrai myli moteris tol, kol jų geidžia?

ir nežinau, kodėl man taip strigo šita mintis. juk kvailam aišku, jog tai nėra savaime teisinga mintis, bet tai kodėl kodėl kodėl man pagailo tų moterų? iš įpročio, dėl auklėjimo? šiaip gražiai niūri fakin romantiška mintis?

– – –

eidamas kur nors pagaunu save mąstantį apie lūpas ir ausis. šiaip daugiausia dėmesio esu atkreipęs (skyręs?) į nosis, bet šiuo metu man galvoje būtent lūpos ir ausys. iš jų – daugiau esu pastebėjęs visokių ausų. į lūpas tik neseniai pradėjau kreipti dėmesį.

ir kam visa tai?

– – –

(kaskart, kai galvoju apie Torgny Lindgren, aš maišau jo pavardę su Par Lagerkvist.)

Torgny Lindgren yra nuostabus rašytojas! skaitau dabar „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ ir negaliu nustoti žavėtis rašytojo kalba. kol kas dar nepriėjau knygoje romano, vis novelės dar, bet jos tokios nuostabios! prieš maždaug dvejus metus buvau skaitęs šio rašytojo romaną „Kamanių medus“, jis buvo visai neblogas, bet per daug neužsiliko galvoje. o štai šitos novelės tokios panašios vienos į kitas (dėl tų švediškų vietovardžių, veikėjų vardų ir pavardžių), kad skaitant atrodo, jog skaitai kažkokį epą ar kažką, kas tęsiasi per labai ilgą laiką ir erdvę. įdomu tai, jog čia beveik visose novelėse įpainiojamas tikėjimas, žodžių svarba ir kaltės jausmas: tai kas nors netyčia ką nors nužudo, tai pavagia kito moterį, tai nusikalsta dievui, moralei ir pan. labai įdomios novelės, skaitau ir galvoju: kad tik ilgiau nesibaigtų ši knyga! be to, rašytojo sakinių struktūra man labai prie širdies: „Štai kaip pas mus buvo su tuo vandeniu, šaltinis geras, vanduo nei sūrus, nei kartus, neturi nei kalnų, nei polaidžio skonio, aš sukaliau rentinį, kaip pridera šuliniui, vasarą galutinai viską sutvarkysiu, padarysiu stogelį, kad žiemą neužšaltų, taigi dabar apskrities valdybai galiu atsakyti: taip, mes turime vandens, užteks jo mūsų amžiui, ir dar kitiems paliks, jis bus vadinamas Teresės šaltiniu“. lygindamas autoriaus romaną „Kamanių medus“ su šiomis novelėmis, galvoju, jog jo trumpieji prozos kūriniai turi daugiau užtaiso, nei tas minėtas romanas. et, norėčiau ir aš taip mokėt gerai žodžius valdyt ;)

– – –

blogerių susitikimas įvyko! ;)

– – –

penktadienį per pietų pertrauką darbe nutariau eiti link spaudos kiosko ir nusipirkti Šiaurės Atėnus (galbūt tai taps maloniu ritualu), tai ir išėjau. nusipirkęs laikraštį apsisukau eiti atgal link darbo, ir mane kaip tik tuo metu pralenkė kažkokia mergina. eidamas jai iš paskos bandžiau įvertinti jos drabužius, bet greit supratau, kad tai ne mano jėgoms: jos timpos buvo taip keistai negražiai melsvos, kad aš net nesugebėjau pats sau apibūdint tos spalvos, tai ką jau ir kalbėti apie tai, kad galiu gebėti įvertinti visą jos apsirengimą.

vėjas buvo į veidą, kai ėjau, ir vėjas atnešdavo man tos merginos kvepalų kvapą. jis buvo malonus, aš pamažu nustojau galvoti apie tos merginos timpų spalvą. vėliau kažkaip išėjo, jog tą merginą pralenkiau, ir pralenkdamas prasilenkiau su kažkokia moterimi – jos kvepalus irgi pajutau. tuo metu pagalvojau, kad gal jos (ar bent jau viena iš jų) pajautė ir mano kvepalus, bet tada prisiminiau, jog skubėdamas ryte išeiti į darbą užmiršau pasikvėpinti. pagalvojau: va kiek prisivogiau kvapų gatvėje, o pats nieko negalėjau duoti mainais.

– – –

šeštadienį, jaukiai ir patogiai drybsodamas ant sofos, Šiaurės Atėnuose perskaičiau kažkokį straipsnį apie nežinau ką, bet jau taip nežinau-apie-ką, kad siaubas! padėjau laikraštį į šalį ir susimąsčiau apie tai, kiek žmonių tą straipsnį suprato. po to pasiėmiau laikraštį ir nuėjau į tualetą, ten perskaičiau laikraštyje spausdintus eilėraščius. palengvėjo.

– – –

vėl atsirado mergina, su kuria susirašinėjom (labai gražiais) e-mail‘ais ilgą laiką, maždaug nuo antro kurso pavasario iki trečio kurso rudens. per tą laiką, kai ji beveik metus buvo visiškai dingusi, galvodavau, kad gal ji mirė. gerai, kad nemirė, džiaugiuosi.

tik keista sugrįžti į bendravimą po metų. yra atstumas, kurį reikia įveikti. būtent dėl to, jog nesugebu įveikti atstumo, kurį sudaro tuščias laikas ir erdvė, aš jau maždaug septintus metus vėluoju išsiųsti vieną laišką į Marijampolę. laišką šiuo metu sudaro trys dalys: viena rašyta tada, kai buvau dešimtokas, kita – kai buvau baigęs 12 klasių, trečia – 2007 metais. neseniai jį perskaičiau ir dar kartą įsitikinau, jog jis nėra normalus laiškas. siųsti laišką-atsakymą po septynerių metų pertraukos yra beprasmiška, nes jis jau nereikš nei gavėjui, nei tau pačiam to, ką galėjo reikšti, jei būtum jį išsiuntęs laiku.

ir šiaip, kai pagalvoju: yra laikas ir erdvė, ir jeigu tuo metu ir ten atsitinka tai, ko tu nori, tada gerai. jeigu tai atsitinka vėliau, tai jau būna visai kas kita, kita istorija, nes laikas, kada tu tikėjaisi ir norėjai, jau būna pradingęs. tai paaiškina, kodėl žmonės, kai gali draugauti su kažkuo, ko taip norėjo anksčiau, ima ir nedraugauja.

– – –

pamažu mintyse dėlioju romano (o, varge..) epizodus. galvoju: ilgas darbas laukia. bet gerai, matyt, atėjo laikas išrašyti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, atėjo laikas, kai žinau, kaip kalbėti apie tai, apie ką visiškai nemokėjau kalbėti paskutinius dvejus metus. be to, man atrodo, jog žinau, kaip rašydamas galiu savo patirtį nuasmeninti.

14/15 Metų Dienoraštis. Pabaiga

buvau visai užmiršęs savo paauglystės dienoraštį. liko paskutinės ištraukos iš jo, nes nors ir buvau radęs daugiau įdomių ištraukų, nusprendžiau jų nedėti čia, nes maža kas.

dar, kad būtų daugiau autentiškumo dienoraščiui, pabaigoje įrašo rasite ir mano fotografiją, darytą aprašomaisiais metais. gražios treninginės kelnės, mylimas džemperis iš tuometinio Utenos trikotažo, aš trumpais plaukais – viskas tvarkoj ;)

– – –

Kodėl Palanga Ir Šventoji Yra Tas Pats

Ir yra du dalykai, kurie suvienodina šiuos du „kaimelius“. Abiejų miestelių maisto prekių parduotuvėse būna didelės eilės ir vakare pvz. pieno pakelį nusipirkti yra neįmanoma užduotis. Antra – ir ten ir ten apstu gražių merginų. Na, Jūs žinote ką aš turiu omenyje – didelės krūtinės, gražios kojos ir veidas (bet šiaip nesvarbu ką būčiau paminėjęs pirmiau – didelę krūtinę ar veidą).

Taigi per pirmas minutes praleistas Palangoje laukiant kito autobuso aš vos spėjau dairytis. Akys tiesiog raibo. Buvau „pamalonintas“..

– – –

Neišbandyta Taktika Pleže

Po kiek laiko „Salotinė mergaitė“ išlipo į krantą ir pradėjo statyti smėlio pilis. Idealaus užpakaliuko savininkė buvo gana toli nuo tėvų, tad aš galėjau ją užkalbinti nesibaimindamas, kad jos tėvai girdės ką mes kalbam. Netgi abejoju, ar jie būtų pamatę, kad jų dukterį „kadrina“ (kabina; kaip Jums paaiškinus.. bando prakalbinti merginą taip tikėdamasis ką nors pasiekti, pvz. kur nors pakviesti, atseit į pasimatymą ar dar kur..) kažkoks vaikigalis. Padėtis buvo ideali. Tereikėjo sugalvoti kaip užkalbinti mergiotę, nes gali pasitaikyti, kad ji pvz. bus blogos nuotaikos (ar šiaip bjauraus būdo) ir vos man pasakius jai žodį „gražus užpakaliukas“ mane pasiųs po velnių, ar dar blogiau.

Gal prisėsti netoli jos ir taip pat pradėti statyti kvailas pilis? Po to ko nors lyg netyčia paklausti ar „netyčia“ koja užkliudyti jos statomą pilį ir taip ją gana baisiai apgriauti. Žinoma ji supyks ant manęs ir gal.. Bet bent jau apsikeisime keletu žodžių ir pan.

Kvailystė, dievaži! Kartais stebiuosi kaip toks penkiolikmetis kaip aš gali sugalvoti tokias baisias nesąmones.

Taigi, kaip ir supratote, viskas taip ir baigėsi. Be jokių žodžių, be pilių griovimų ir pan.

– – –

Devinta Klasė

Rugsėjo 2 diena. Rytas. Skubu link mokyklos. Tam yra paaiškinimas, ir net ne 1‘nas; negalvokite, kad esu mokyklos fanas! Labai noriu pamatyti naujokę. Žinau tik tiek, kad ji iš Kauno. Tikriausiai visi kiti mano class‘iokai galvoja taip pat, kaip ir aš – ji turėtų būti graži. O ką dar galima manyti?..

Bet graži ji nebuvo. Aukštesnė už mane, liesa, su akiniais, nosis „aplipusi“ strazdanomis. Taigi daugiau į ją dėmesio nekreipiau. Kaip ir visi kiti. Na nebent jie dar norėjo įsitikinti galutinai, jog ji nėra graži..

Žvalgiausi, bet nieko pažįstamo nemačiau. Po kelių minučių atėjo Mantelis. Tada ir prasidėjo juokai!.. Tiesa juoktis teko neilgai, nes prie mūsų class‘ės priėjo viena labai (labai) graži persona ir mes, netekę žado tik spoksojome į ją ir dėkojome KAŽKAM, kad ji – mūsų class‘iokė. Tai buvo Krista. Wiešpatie grožis..

Kiti jau lyg buvo atsipeikėję, tik ne aš ir Mantelis. Po kelių akimirkų priėjo ir Simutė_ su Laura. Gražios.. Gaila tik ne taip, kaip Krista.

– – –

Kaip Mes Klasėje Žaisdavom mIRC‘ą Ant Lapelių

Penktadienį vėl žaidėme mIRC‘ą. Tik šįkart su Laura ir Mantu. Paklausti Lauros apie mokyklą abu atsakėme beveik vienodai. „Paguoda, kad gražių panų yra..“. Kažkodėl Laura norėjo įtikinti mus, jog tokių nėra ir parašė, kad mokyklą valdo vien tik, pasak jos, „fyfos“ (tikriausiai tai turi reikšti kažką pan. į „negražios“). Nžn‘au ką toliau rašė Mantas, nes buvau užsiėmęs savo reikalais. Rašiau, kad atsitiko man bais keistas dalykas. „Man pradėjo patikti metais, dviem jaunesnės panelės.“ Atrašė ir pasakė, kad tai praeis. Dar pridūriau, kad man kartais patinka keistos mergos <…> Laura parašė, kad ir jai patinka keisti bernai, ir „tikriausiai ne mano ir tavo laikas kol kas; o blogiausiu atveju liksiu senmergė ir tiek“. Tema „blogiausiu atveju“ parašiau, jog blogiausiu atveju nusižudysiu ir palixiu ilgą atsisveikinimo laišką. Po to vėl grįžome prie temos apie amžių skirtumus ir aš pridūriau, kad „tiek ir Kristos, ir tiek ir Tavo, tiek ir kitų panų bachūrai yra šiek tiek vyresni“. Viso to rezultatas tas, kad ji parašė, jog neturi vaikino. Neturi vaikino? Jai patinka keisti (na žinoma visi skirtingai supranta žodį „keistas“).. Gal aš.. ir ji kaip nors?..

Net juokas paėmė – kartais būnu labai naivus.

– – –

Be Galo Sunkus Dalykas

Kasdien, bent po milijoną kartų mane aplankydavo mintys apie seksą. Pagaliau pradėjau į jį žvelgt kaip į cigaretes, tik dar geresniu dalyku palaikiau. Kas nori – tas rūko; kas nori – tas mylisi, kas nenori – .. Bet tokių labai mažai.

Košmaras. Didelis, nesibaigiantis košmaras visa tai. Kitaip ir nepavadinsi. Pats baisiausias siaubo filmas.

– – –

– – –

dienoraštį baigiau rašyti devintos klasės rudenį. paskutinis aprašytas įvykis buvo didelis koncertas, į kurį nuėjau ir ten susipažinau su tokia mergina (ir dar bent su dešimčia jos draugių), su kuria šiek tiek susirašinėjau.  istorija buvo ilga, todėl taip ir nebaigiau rašyti jos.

14/15 Metų Dienoraštis. X

skaitydamas savo seną dienoraštį pastebėjau, jog kaip ir dabar mane kartais aplanko nušvitimai ir gražūs susitaikymai, taip ir anksčiau mane tokie dalykai aplankydavo. pagalvojau, jog gyvenimas nuo tada kiek daug pasikeitė, tiek ir nepasikeitė.

– – –

Blaivus Protas

Šiais moxlo metais su Mantu (class‘iokas (Mančius; Mantelis)) „nusižiūrėjome“ dvi 11-okes. Indrė ir Laura. Abi gražios; iš tos pačios klasės (11r2). Matyti jas – tas pats kaip regėti saulės šviesą. Žodžiu – (labai) gražios.

Tik vieną dieną aš, matydamas Indrę, pamąsčiau rimtai. Ji 11-okė; mes – 8-okai. Jai 17-oka; mums – 14-ika. Skirtumas – trys metai. Ar kas gali įsivaizduoti Mančių, einantį su Indre (arba Laura) (Mančius, o ne aš todėl, kad jis gražiausias bachūras iš class‘ės) gatve?..

Šiaip metai – nėra labai svarbus dalykas šiame gyvenime. Aš susiršinėjau sms‘ais su 18-ikmete Asta ir jai buvo nusispjaut į tai, kad man 14. Deja diena po dienos mes vis mažiau susiskambindavome ir t.t., tad po trijų mėnesių mūsų „draugystės“ (aklos – vienas kito nebuvome matę), vieną dieną visai vienas kitą užmiršome ir.. Bet aš negailiu tų mėnesių. Man negaila to „veltui“ praleisto laiko. Asta buvo pirmoji mergina (šiaip jau – nepaauglė, o pilnametė!), kuri mane lyg ir suprato. Kartais nusiųsdavom vienas kitam eilėraštį, ar kažką panašaus į tai.

Jos paskutinis sms‘as buvo taip pat eilėraštis. „Žinok, kad meilė aukso perlas. Žinok, kad meilė paslaptis, žmogus be meilės aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis“.

<…>

Grįžtu prie Indrės ir Lauros. Žodžiu, tą dieną supratau, kad niekada taip jau neatsitix, kad ryte prabusi ir lovoje rasi Indrę (arba Laurą), o ant piršto pastebėsi žiedą.

Taip ir pan. nebus. Mąsčiau ir mąsčiau. Priėjau išvadą, kad šios vienuoliktokės yra tik eilinės praeivės (į kurias atkreipiu dėmesį) mano kelyje. Kelyje į niekur..

Tą pačią dieną (visgi tai buvo antradienis) susiradau realesnę gražuolę. Ji 7-okė. Vardas B.

14/15 Metų Dienoraštis. III

šitos dvi ištraukos iš dienoraščio puikiai parodo mano paauglystėj išsivysčiusius polinkius į tragizmą-dramatizmą, absurdą ir itin savitą humoro jausmą ;) įdomu tai, jog ir dabar esu linkęs dramatizuoti daug ką ar juokauti taip, kad dauguma žmonių išvis nieko nesupranta. per daug žmogus nesikeičia matyt ;)

– – –

Dėl Ko Būčiau Liūdėjęs

Jeigu mano draugė (merga – būtų tiksliau) mirtų, tai aš nežinočiau ką daryt. Bais būtų liūdna! Bais daug verkčiau!.. Žudyčiausi – abejoju, bet apie tai pagalvočiau!

Visa tai būtų jeigu su ta (merga) drauge būčiau labai gerai sutaręs, draugavęs ilgą laiką ir puikiai su ja.. draugavęs (nusirašiau jau..).

Bet kad aš (mergos) draugės neturiu, tai manęs nejaudintų kokios nors mergos mirtis (nebent jeigu mirtų: Krista (class‘iokė); Laura (class‘iokė); Simutė_ (class‘iokė); Laura (11r2); Indrė (11r2); Indrė_ (Sonatos draugė); Sonata (Indrės_ draugė); Agnė (Kristos draugė); Agnė (Lauros (class‘iokės) draugė); Agnė (Beatričės draugė), Beatričė (Agnės draugė) (graži); Ieva (gal Simutės_ pažįstama šeštokė iš 6d, o gal ir 6b); Inga (gerai nepažįstu); Indrė (M.Manson fanė); Justė (nieks nežino); Reda (Igno (class‘ioko) puskė; vienintelis norm. žmogus šiame sušiktame pasaulyje); Eglė (Igno sesė); Liana (niekada nepamiršiu) ir kitos, kurias dėl vienų ar kitų priežasčių užmiršau).

– – –

pastebėjimas: paminėta mergina Liana yra tokia mergina, kurią buvau, sakykim, įsimylėjęs, kai antroje klasėje gulėjau Nemenčinės sanatorijoje. nežinau, kodėl ji išvis ten paminėta, matyt norėjau kuo daugiau sau patikusių merginų prirašyti ;) bet tuo pačiu keista ir tai, kad nepaminėta mano pirmosios klasės meilė.

– – –

Mantelio Ir Mano Bajerių Specifika

Liūdna. Mantelio nėra! Ką daryt? Nebus per lietuvių linxma. Tos pamokos metu mums gimsta be proto fainų dalykų. Pvz. įsivaizduojame, kad važiuojame su „fūra“. Jos priekaboje yra stručiai. Juos lyg vežame į Vokietiją, bet taip ir nenuvežame, nes dar iš Lietuvos nesame išvažiavę – vis sustojam prie spaudos kiosko ir laukiam, kol praleis „pro sieną“. Mes abu nemirtingi. Dažnai su ta „fūra“ partrenkiam briedį ir pan. Toje „fūroje“ auga palmė (kaip taip gali būti, tai nesuprantu!) (nedirbtinė!). Žodžiu visi bajeriai geriausiai galvojasi per liaušių pamšę.

Žodžiai RICINA, KEFYRAS, CEILONAS (čia naujas!), F L Ẽ K A S (patys nežinom ką reiškia!) ir panašūs gimė kaip bajeriai taip pat per šią pamoką.

Ačiū mokytojai, kurios pavardė čia nieko nepakeistų!