Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

When Girls Telephone Boys

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Trys diplomų įteikimai

Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.

Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.

Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.

Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu..  Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.

O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.

Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.

Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..

Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.

Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.

Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.

Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.

O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.

Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.

Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.

Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.

Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.

Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.

Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.

Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.

Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.

Akli Pasimatymai

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.

Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

Paiki Dalykai

Prisileidžiu vonią karšto vandens. Įkišu dešinę koją, bet greit ištraukiu – per karšta. Atsuku šalto vandens čiaupą. Stoviu, laukiu. Vėl įkišu dešinę koją, palengva ir kairę. Dar šiek tiek per karšta, bet jau geriau. Iš lėto guluosi į vonią, visas išsitiesiu.

Anksčiau dažnai rašydavau vonioje. Būdavo tarsi tradicija. Šįvakar irgi pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį. Atsisėdu vonioje ir rašau.

Pastarąsias savaites daug galvojau apie žmogaus fizinį grožį. Man įdomu, kaip pats žmogus suvokia savo išvaizdą, kaip save įvertina. Pagal kokius kriterijus jis vertina savo grožį? Ir kaip, pvz., moterys vertina kitų moterų grožį? Kartais juokinga, kai aš, būdamas kartu su mane nelabai gerai pažįstančiais žmonėmis, pasakau, pvz., kad va tas ar anas vaikinas gražus (sakau tai beveik visada norėdamas išgirsti merginų nuomonę apie tą vaikiną). Visi tada sutrinka. Moterys gali garsiai tarpusavyje kalbėti apie kitų moterų grožį, o vyras neturi teisės komentuoti kito vyro išvaizdą.

Dar man įdomu kaip moterys vertina vyrų grožį. Į ką jos atkreipia dėmesį? Suprantu, kad iš esmės fizinis grožis priklauso ir nuo tavo santykio su žmogumi. Pvz. jeigu merginą užkalbina vaikinas, kuris jai atrodė gražus, bet jis rimtai susimauna, tai visas jo grožis merginai tampa nebeaktualus – vaikinas jai įstringa savo niekšiškumu, nesupratingumu, grubumu ar pan. O ar vyrams egzistuoja moters grožis atskirai nuo moters charakterio? Kiek kartų esu galvojęs, kad ta graži mergina yra įdomi vien tik todėl, kad ji yra graži man? Ir kiek kartų esu vengęs bendrauti su nepažįstamomis merginomis vien tik todėl, jog jos manęs netraukė fiziškai? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo liūdniau viskas skamba.

Bet iš tiesų ne, nėra čia ko liūdėti dėl to. Esu matęs daug išvaizdžių vyrų su neišvaizdžiomis moterimis, ir nemažai gražių moterų su neišvaizdžiais vyrais. Mama man dažnai sako, kad vyrui yra lengviau gauti geresnę moterį nei kad moteriai – geresnį vyrą. Esu įpratęs girdėti, kad moterys vyrą renkasi iš esmės ne pagal sielą, o pagal tai, ar jis sugebės užtikrinti šeimai stabilų gyvenimą. Neva taip jau yra suprogramuotos moterys – ieškoti saugumo.

Man sunku susitaikyti su tuo, jog žmonės pasiekia kažkokią ribą gyvenime, kurią peržengdami nusprendžia elgtis pagal standartus: vyrai renkasi užguitas moteris, nes bus kas virs košę, o moterys renkasi finansiškai saugius vyrus, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip mano mama kažkada sakė: anksčiau meilės nebuvo. O ar ji yra dabar?

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis staiga nustoja ieškoti sau tinkamo žmogaus ir renkasi lengvesnį variantą? Taip, aš irgi kažkada taip pasielgiau. Bet, negalėdamas tverti apgalvoto gyvenimo viską baigiau ir dar dabar pykstu ant savęs, kad, bijodamas vienatvės, pradėjau draugauti su mergina, tarp kurios ir manęs plytėjo didelė praraja.

Būna žmonės, kurie sako: Turėk tikslą ir jo siek, ir t.t. Ir būna kiti, jie sako: Nesiparink, viskas bus gerai. Baisu matyti kaip pirmieji staiga užmiršta savo tikslus, suranda niekuo nežavinčią antrąją pusę (renkasi ją tik todėl, kad ji/jis yra saugus variantas), ir gyvena taip, tarsi niekada nebūtų turėję tikslo susirasti moterį iš didžiosios M ar vyrą iš V; o antrieji, visą laiką gyvenę nesiparindami, galiausiai taip nieko ir nesuranda – gyvena vieni, ir tiek.

Dar aš galvoju apie poros grožio santykį, t.y. kaip jie abu jaučiasi dėl vienas kito išvaizdos. Gyvenime man yra buvę, kad pradėjęs draugauti su mergina aš staiga pradėdavau galvoti Dieve, ji tokia graži, aš nesu jos vertas. Tokia mintis yra savižudybė, ir net suvokdamas jos kvailumą, negaliu pripažinti, jog man pavyksta apie tai negalvoti dabar. Ir tada galvoju, kažin ar moterims irgi kyla tokių minčių? Kad, pvz., jos jaučiasi neužtektinai gražios, nevertos savo vyrų. Ar būtent ne dėl šio nepasitikėjimo savimi žmoguje gimsta sunkiai išreiškiamas noras suvalgyti savo gražiąją antrą pusę? Ar toks sunkiai nusakomas noras nereiškia, jog vienas žmogus nori pasisavinti kitą žmogų tik todėl, kad jaučiasi nesaugus? O suvalgyti – tai pasisavinti ar pražudyti kito grožį?

Kažkada draugavau su labai gražia mergina. Iki šiol ji man atmintyje yra išlikusi kaip labai graži moteris. Bet ji buvo vienintelė, kurios suvalgyti aš nenorėjau. Man patiko jos grožis, patiko būti su ja, bet aš, anksčiau visada greit pamesdavęs galvą, tąkart taip ir nepamečiau. Man netgi nekilo minčių, kad ji gali būti verta geresnio už mane. Kodėl taip atsitiko? Ar ne todėl, kad be valgymo, mylėjimosi, filmų žiūrėjimo ir saikingo alaus gėrimo mūsų daugiau niekas nesiejo? Argi toje draugystėje buvo bent vieno iš mūsų siela? Ne, nebuvo. Ji buvo pirmoji, kuriai neprisipažinau meilėje.

Todėl man ir įdomu, kiek žmonėms svarbus fizinis grožis, o kiek bendras suderinamumas. Kaip man žinoti, jog aš neieškau vien tik grožio, kad turiu kažkokių dvasinių vertybių, kurias man reikia patenkinti būnant su kitu žmogumi?

Kas būtų, jeigu vieną rytą prabusčiau, man būtų 25 metai, bet aš nieko nežinočiau apie meilę ir turėčiau su ja susipažinti iš naujo? Ar mano meilė galėtų būti tokia nuoširdi kaip mažo vaiko? Ar tokia meilė kam nors reikalinga šiais laikais?

Dabar

Po metų pertraukos rugsėjį vėl grįžau į universitetą. Vilniaus universitete studijuoju leidybos magistrantūrą. Visiems, kas paklausia, kodėl studijuoju, atsakau, jog per metus, kuriuos praleidau tik dirbdamas, užsinorėjau dar ką nors pasimokyti. Universitete visiems sakau tą patį, tik dar pridedu, jog mane visada traukė leidyba, tik, va, niekada nesugebėjau įstoti į leidybos bakalauro studijų programą. Tai nėra visai tiesa, nes: 1.) kai stojau pirmą kartą, leidybą įrašiau žemiau nei visokias ten filologijas, į vieną kurių, deja, ėmiau ir įstojau; 2.) kai stojau antrą kartą, leidybą rašiau žemiau nei archyvistiką ir istoriją, nes vis tiek žinojau, jog man truks šiek tiek stojamojo balo, kad ten papulčiau.

Dabar gailiuosi, kad abu kartus leidybą rašiau žemiau, nes po poros pirmųjų savaičių supratau kaip mane domina ir motyvuoja tai, ką dabar mokausi. Tokios motyvacijos niekada nejaučiau, kai studijavau archyvistiką. Ar toks pats sudomintas ir motyvuotas būsiu ir toliau, parodys laikas.

Įdomu tai, jog nors tai ir buvo mano trečia rugsėjo pirmoji, kuomet patekau į naują studijų programą, aš ir vėl išgyvenau tą jaudulį, kuris yra susijęs su tuo nesmagumu, kai nežinai, kokios grupiokės ir grupiokai bus, nežinai, kaip su jais pradėti bendrauti. Šįkart viskas susiklostė labai šauniai, nes jau trečiąją dieną mes sveikinom vieną grupiokę su gimtadieniu, tą pačią dieną sutarėm daryti ir cementofkę rugsėjo pabaigoje ;) Gerai ir tai, jog be manęs grupėje yra dar vienas vyrukas, tiksliau, tikras vyras, tik, deja, kol kas man lengviau bendrauti su grupiokėmis nei su juo.

Ruduo tapo įdomus vien dėl studijų. Einu kur nors ir galvoju apie semestrinio darbo rašymą, einu kur nors ir galvoju apie tai, ką išgirdau per paskaitas. Turiu ką įdomaus papasakoti kitiems.

Kita vertus, išgėręs tarp žmonių aš vis dar esu lygiai toks pats chaotiškas pats sau. Galiu būti rimtas, santūrus, bet galiu plepėti visą vakarą neužsičiaupdamas. Būna, užsigalvoju apie tai, kaip man sektųsi, jeigu susimesčiau su ta ar ana mergina; galvoju apie tai, kokią patalynę ji turi, nes mane labai slegia mano abu patalynių komplektai – vienas su delfinais, kitas su laivais, ir aš galvoju ar jos drabužiai turi kažkokį specifinį kvapą, kurį įtakoja jos skalbimo milteliai ir minkštikliai, o gal ir jos kūno kvapas; galvoju ką ji mėgsta valgyti pusryčiams, ar savaitgaliais ji mėgsta gulinėti lovoje iki pietų, ar jos gėrimui egzistuoja ribos ir ar išgėrusi ji nepameta blaivaus proto (aš nepametu, prisiekiu!); man įdomu ar ji buvo stipriai įsimylėjusi, ir ar viskas baigėsi užtektinai blogai, kad dabar ne tai, kad negalvotų apie meilę, bet tiesiog jos nesureikšmintų – kartais aš noriu sutikti būtent tokią merginą ir pasakyti jai labas, aš irgi jaučiuosi tuščias, manau mums dera būti kartu, nes mes nebeturime vilčių.

Bet kitą dieną paskaitose ir darbe sugebu būti rimtas, mąstau tik praktiškai, o sunkiausias uždavinys vis dar tas pats – ką valgyti pietums?