Posts Tagged ‘Metallica’

Naktinės

2013/10/21

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

domantas razauskas

“Untouchable Is Something To Be“

2011/12/23

5,5 mėnesio miegojau ant žemės patiesęs čiužinį. Kalėdinės vakarienės su bendrabučio šeimyna proga čiužinį užkėliau atgal ant “lovos“, kad kambaryje tilptų stalas. Po to taip ir palikau čiužinį ten, ir pradėjau miegot ant “lovos“. Ir ką – kasnakt įdomiai sapnuoju. O kaip tik vis skundžiausi, jog labai labai retai pamenu, ką sapnuoju. Va tik pakeičiau miegojimo vietą, ir še kad nori – kasnakt po ilgą įdomaus siužeto sapną ;)

– – –

Nuo paauglystės, kai pradėjau domėtis muzika, kiekvieną žiemą surasdavau kokią nors įdomią grupę, kuria labai stipriai susižavėdavau. Maždaug 2002 metais pirmą kartą man į rankas papuolė Metallica albumas (“Reload“), ir staiga Metallica tapo grupė nr. 2 (nes nr. 1 iš įpročio buvo Limp Bizkit ;)). Klausiau Metallica visą žiemą, aprimau tik pavasarį, kai surinkau jų visą diskografiją.

O kažkurią kitą žiemą išgirdau Nirvana, ir buvau visiškai blown away! Tuo metu net nesuvokiau, ar gali būti pasaulyje kita tokia gera roko daina kaip Smells Like Teen Spirit. O dėl visko kaltas krikšto tėvas, kuris kuisdamasis savo daiktuose rado į kasetę įrašytą Nirvana albuma “Nevermind“ ir man pasiūlė pasiklausyt ;) Dar jis pasakojo, kad Nirvana turi sukūrę klipą, kuriame groja groja studijoj, o po to išeina ir lieka tyla, o po kiek laiko jie vėl grįžta ir groja toliau – klipas, kurį visada norėjau pamatyt, bet taip ir nepamačiau, nes toks neegzistuoja. Matyt, krikšto tėvas kažką supainiojo ;)

Jau vėliau, vėlyvoj paauglystėj vieną žiemą atradau Queens Of The Stone Age ir The Go! Team; pastaroji grupė visada pakeldavo nuotaiką, tai buvo ypač aktualu tamsiuoju metų laikotarpiu.

Baigus mokyklą visi žiemos muzikiniai atradimai aprimo arba jų nepamenu. Gaila, jog augant muzikos sukeliama euforija retėja ir silpnėja, vis mažiau kas stebina.

– – –

Aš tiek metų laukdavau gražių Kalėdų su šeima, ir tik dabar supratau, jog neverta tikėtis stebuklų iš savo artimųjų. Mes visi esam žmonės su trūkumais, todėl naivu tikėtis, jog trūkumai dings ar asmeniniai nesutarimai pasimirš bent Kalėdų metu. Nes trūkumai nedingsta, o nesutarimai kaip tik paaštrėja tomis dienomis.

Kartais svarbu žinot, ko neverta tikėtis – tada stebuklai tampa įmanomi.

Liepos Nuotrupos

2011/08/10

Vasaros karštis, vanduo, alus, siutas,

Monikos gimtadienis jos sodyboj Šiauliuose: ryte skauda galvą, marškiniai, kaklaraištis, džinsai, karšta nuo pat ryto, Spaudos rūmų stotelė, dešrainis degalinėj, mam, a ten kalns spruoga?, Šiaulių stoties rajonas, miestas, kuris primena dvi paauglystės traumas, sodyba, gražus namas su gražia aplinka, alus ir čipsai, svečiai renkasi, maudynės ežere, žaidžiam kvadratą, graži mergina su nedideliu gražiu apgamu tarp krūtų, vėl sodyba, bėgiojimo žaidimas su alumi, dar alaus ir dar užkandžių, pokalbiai su jubiliatės tėvais, pirtis, šašlykai, žaidžiam lapelių žaidimą, ir vėl pokalbiai su jubiliatės tėvais, nedrąsūs svečių šokiai, reivas pagal bet ką, po to išskirtinai Metallica ir Sepultura, mergina su gražiu apgamu ir vaikinu jungiasi prie mūsų, šokiai ir šokiai, metalą pakeičia pop muzika, alus pasiekia mane jau bet kuriame sodybos kampelyje, tėvai miega, jau daug kas miega, dar alaus, bet staiga išvystu pabaigą ir nusivėmęs nueinu miegot.

Vasaros šokis, alus, mergaitė,

Svečiuose pas buvusią grupiokę: bet prieš tai buvo alus su skvotere, o svečiuose – trys buvę grupiokės, kalbos daug kaip vandens, alaus irgi, žmonių nesugebu suskaičiuoti, greitai – šokiai, malonūs parūkymai virtuvėj, mano akys neranda tavęs, tavo akys neieško manęs, bet – lėtas šokis, nusilenkęs ištiesiu ranką, ir ji sutinka, Strangers in the night, žingsnelis-žingsnelis, aš prastas šokėjas, apglėbiu per liemenį ir ji apsisuka, ir dar kartą, bet kažkas vis tiek negerai, nesiriša kalba, todėl: alus, cigaretės, alus, cigaretės, ne, pūst nenoriu, kai tik atsiranda proga su kažkuo važiuot pakeliui namo, aš sutinku, prieš išeidamas klausiu jos ar mes vis dar eisim ledų, ji sako būtinai, tik dar kartą parašyk, sakau būtinai.

Vasaros išleistuvės, vanduo, alus ir siutas,

Erikos išleistuvės: dieną prieš tai gulėjau miręs po pasisvečiavimo pas buvusią grupiokę, šeštadienį kėliausi, sutvarkiau save, pusryčiai, apsipirkimas Panoramoj, sidras važiuojant, o atvykus – tinginysčių tinginystė, kamuolys neliečiamas, maudynės prūde, ežere, su buvusiu kambarioku nuplukdom alų į ežero salą ir ten geriam, jaunas šuo vis laksto ir laksto, grįžus atsiranda muzika ir pagaliau keptos dešrelės, ir jau šokiai, grupiokės man piešia saulę ir sraigę ant krūtinės, pokalbis su latviu apie futbolą, grupiokė su vienu biču įkrenta į rūsį, bet viskas gerai, visur alus, šiek tiek žalių 999, reivas su buvusiu kambarioku namo viduj, ir tarpai – tarpai – tarpai – kažkas jau eina miegot, nepamenu, kaip atsigulu, bet pamenu, kaip prabundu, kažko ieškau, grįžęs randu užimtą vietą, atsigulu kitur, prabudę valgom ir tvarkom alkoholio likučius, grįžtu namo girtas, užsisakau dvi picas (tas pagirių alkis..), žiūriu veiksmo filmą, einu miegot, klaikūs sapnai ir atbukęs pirmadienis.

2010

2010/12/30

galvoju, kad buvo geri metai, ypač vasara.

trumpa apžvalga:

metų pradžia: svarbi pažintis su viena mergaitė ir nesėkmingas norėjimas būti su ja, kuris mane lydėjo beveik visus metus.

balandžio 20 d.: Metallica Vilniuje. einam namo po koncerto pėsti su kambarioku, beveik nekalbam. kitas dvi dienas niekaip negaliu susikaupti, esu labai išsiblaškęs. dar po kažkiek laiko randu 200lt ir taip išeina, jog į koncertą ėjau nemokamai. koncerte buvo malonu matyti jaunus iš matymo pažįstamus alytiškius, galvojau – kaip jiems faina turėtų būti; jeigu būčiau patekęs į Metallica koncertą, kai man buvo 14-15, kokia euforija tada būtų mane aplankiusi!

gegužė: praktika, po kurios gavau darbą. darbo atsiradimas stipriai įtakojo gyvenimą. vienas geriausių dalykų – nereikia imti pinigų iš mamos, su mama sutariu geriau, galiu (po šitiek daug laiko) vėl pirkti knygas, o ir šiaip jaučiuosi saugesnis ir įvertintas.

gegužės pabaiga: Šiaurės atėnai išspausdino mano apsakymą “Šis tas apie Joną Žiežirbą“. didelė motyvacija bandyti rašyti toliau.

birželis: Pasaulio futbolo turnyras. portugalai išeina iš grupės turnyro, bet atkrintamose varžybose iškrenta prieš ispanus, o olandai, nors ir nedemonstruoja akiai patrauklaus futbolo, pasiekia finalą (kurio nemačiau). taip pat labai džiaugiuosi dėl Urugvajaus rinktinės, užėmusios 4 vietą, kurią palaikiau vien dėl to, jog joje žaidė du futbolininkai iš mano mėgstamiausio futbolo klubo.

liepos pradžia: kelionė su bendrabučio šeimyna ir kitais dviem žmonėm po Lietuvą, apie kurią vis dar žadu parašyti.

liepos 10/11 d.: Audingos vestuvės. pirmos vestuvės, kuriose dalyvavau. nuostabūs šokiai pagal LMP, Dr.Green, Arctic Monkeys ir Vytauto Kernagio linksmesnes dainas!

liepos pabaiga: nuostabusis Monikos gimtadienis. visi tikėjosi ramiai pasėdėti, bet po flip cup žaidimo su alumi viskas tapo nebevaldoma, ir kitą dieną gėdingai pasirodžiau darbe ;)

rugpjūčio pabaiga: netikėtai gaunu atostogų, Alytuje praleidžiu savaitę rašydamas apsakymą “Apie Vladą, Vienintelį Kaimo Traktorininką, Ir Jo Dukrą Adelę“ ir veikdamas malonius dalykus. per gimtadienį bendrabučio šeimyna atvažiuoja pas mane į svečius.

rugsėjis: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė atkrintamose varžybose prieš Argentinos komandą. labai daug teigiamų emocijų, visos kitos varžybos nebuvo tokie emociniai užtaisai kaip šios; pirmą kartą žiūrėjau svarbias krepšinio rungtynes viešoje erdvėje.

spalis: Kęsto palto cheminis valymas. vieną šeštadienį ėjom priduoti paltą į cheminę valyklą, o po to neplanuotai prisigėrėm, o sekantį šeštadienį ėjom palto atsiimti ir vėl neplanuotai prisigėrėm. nykios dienos, bloga nuotaika, todėl viskas taip ir ėjo šiknon.

lapkritis: Kęstas išsikrausto iš kambario, lieku gyventi su naujoku. jaučiuosi svetimas savo kambaryje, bet vėliau tas jausmas praeina, kai užsigyvenu universitetas-darbas-kompiuteris rutinoje ir negalvoju apie savo gyvenimą.

gruodis: daug dirbu, rašau visokius darbui universitetui, daug streso ir tuo pačiu žinojimo, jog viską padarysiu gerai ir laiku.

Kalėdos: su bendrabučio šeimyna, su grupiokėm, su šeima namie ir su draugais Alytuj. bendrabutyje buvo jauku, tikra Kalėdinė atmosfera, su grupiokėm jaučiausi irgi labai gerai, o su šeima nebuvo jokios nuotaikos (jau daug metų taip tęsiasi), bet kitą dieną su draugais Alytuje viskas buvo šaunu.

daugiausia per metus klausiausi šių grupių ir atlikėjų: Misfits (549 dainos), Deftones (467), Emancipator (354), Antony and the Johnsons (295), Pearl Jam (246).

svarbiausi metų muzikiniai albumai: Clubroot “II – MMX“ / Deftones “Diamond Eyes“ /

svarbiausios perskaitytos knygos: Jurgio Kunčino apsakymai, novelės ir romanas „Tūla“ / Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“ (nors skaičiau antrą kartą) / Torgny Lindgren „Gyvatės pėdsakas ant uolos“

metų filmai: per daug nė vienas iš šių metų neįstrigo, o vieninteliai iš senesnių, kurie dabar ateina į galvą, yra “Barton Fink“ (1991) ir “Fargo“ (1996).

Kalėdiniai Vyrai

2010/12/16

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)


%d bloggers like this: