Posts Tagged ‘mokykla’

Šunys, paauglystė ir nuotolinio pulto bučiavimas

2017/11/19

A final goodbye
All we love we leave behind

Converge – All We Love We Leave Behind

Pasirodo, tai daina apie vokalisto mirusį šunį.

***

Kartais galvoju, kad randantis vis daugiau būdų kaip mums komunikuoti vieniems su kitais mūsų bendravimas tampa vis labiau paviršutiniškas.

***

Šiandien penktadienis, aš gerai nusiteikęs ir pats nesuprantu kodėl, bet klausausi Foje, Nojaus, HIM „Razorblade Romance“ albumo demo versijos.

HIM žymėjo pačią mano susidomėjimo muzika pradžią. Tuo metu kaip tik nusipirkau jų kasetę „Razorblade Romance“, vėliau sutaupiau pinigų muzikiniam centrui ir jau pradėjau pirkti kompaktinius diskus. Pirmieji pirkiniai labai gerai atskleidė tuometinį mano skonį ar jo neturėjimą – Limp Bizkit, Gorillaz ir atlikėja Atlanta. Tačiau ne jokia kita grupė, o būtent HIM ilgam išliko pagrindine grupe, kurios muzika mane žavėjo. Dabar kai pagalvoju, tai buvo popsovas rokas su ne itin gerais tekstais, o tuo metu atrodė, kad būtent tekstai yra kažkas TOKIO.

Kai jau turėjau jų tris kompaktus, per muzikinį centrą užprogramuodavau tam tikrą dainų seką iš visų trijų kompaktų, atsiguldavau į lovą prieš miegą ir, klausydamas HIM dainų, svaičiodavau apie vieną klasiokę. Tada paimdavau muzikinio centro valdymo pultą, o jis buvo toks labai švelnus, ir kartais priglausdavau jį prie lūpų, įsivaizduodamas, kad gal va panašus jausmas būtų ir bučiuoti tą klasiokę.

Vaje ;)

***

Ar kunigo Toliato knygų sėkmė (pirmoji parduota 18 000 egz. tiražu) žymi žmonių viltį, jog dvasingumą galima nusipirkti? Kodėl žmonės taip gausiai neperka Biblijos? Jei Leknickas leidžia žmonėms, nesusijusiems su poezija jaustis, kad jie per jo kūrybą priartėja prie poezijos, ar nėra taip, kad Toliatas suteikia viltį, kad per jį žmonės priartės prie Dievo? Jei Toliato knygos skatina žmones būti geresniais vieni kitiems, tada viskas puiku. Ir turiu pripažinti, kad Leknickas su savo kūryba yra taip pat reikalingas žmonėms. Mums visiems reikia panašių dalykų, tik mes renkamės skirtingą jų išraišką.

***

There‘s a time in life you have to protest
There‘s a time in love you have to take a rest

Arno – I‘m Just An Old Motherfucker

***

When teenagers complain that they want to be treated like human beings it‘s usually because they are treated like human beings.

Heathers (1988 m.)

Jau kurį laiką man patinka filmai apie jaunimą paskutinėse mokyklos klasėse. Dažniausiai tai amerikiečių filmai, bet tai nėra blogai. Juose mane žavi tiek mintis apie asmeninės spintelės turėjimą, tiek tai, kad valgydami pietus jie geria pieną iš tokių mažyčių pakelių. Bet ne tai yra svarbiausia.

Artėjant trisdešimtmečiui pradėjau vis daugiau galvoti apie mokyklos laikus. Anksčiau manęs tai beveik visai nedomino. Mokyklos prisiminimai ją baigus dar lieka kažkiek laiko aktualūs, tačiau siaurėjant žmonių iš mokyklos laikų ratui, su kuriais aš bendravau, siaurėjo ir susidomėjimas mokyklos laikais. Kas pasikeitė, tai, matyt, atsirado kažkoks atstumas nuo tų laikų, ta distancija tapo tokia didelė, kad pagaliau pradėjau galėt prisiminti mokyklos laikus be nostalgijos ir be mokyklos laikams būdingų nuostatų ar nuotaikų.

Dabar dažnai prisimenu pabirus dalykus iš tų laikų – diskotekas, kuriose retai lankydavausi, kaip trindavomės prieš pamokas klasės rūbinėje, kokie buvom netikę tarpklasinėse krepšinio rungtynėse, įvairius dalykus apie mokytojas ir mokytojus, kvapą sporto salės persirengimo kambaryje ir persirengimo politiką tame kambaryje, tą įdomų flirtą su B. siaurame koridoriuje, kartais aplankydavusią baimę, kad tave mokytoja pakvies prie lentos, kai tu tuo metu sėdi suole ir tau yra stipriai pasistoję, kaip su klasioku sutrikę stebėjom vienos klasiokės tarpkojį ir ten kažkas keisto matėsi pro jos džinsus, ir t.t., ir pan. Tačiau nepaisant visų šitų pabirų smulkmenų ir istorijų, šiuo metu mane labiausiai žavi tas jausmas, kad būdami paaugliai mes jautėmės ypatingi.

Atrodė, kad viskas, kas vyksta, yra be galo svarbu. Problemos buvo skaudžios ir neišsprendžiamos, kiekvienas susižavėjimas atrodydavo kaip tikra meilė, kartais kylantys konfliktai kvepėdavo ilgu karu, nauja išgirsta muzika sužavėdavo, keisti, negirdėti filmai stipriai sujaudindavo, knygos atverdavo dar platesnę perspektyvą. Visi buvo įsitempę, bet elgėsi kaip tikri kietękai. Humoras buvo keistas, vešėjo cinizmas, juokdavomės iš dalykų, iš kurių dabar visai nesijuokčiau, ir tuo pačiu metu kiekvienas slėpėm savo jautriąją pusę, nes atrodė, kad ji niekam nereikalinga, o tau pačiam tik maišo.

Aš tikrai nenoriu grįžti į tuos laikus ir iš esmės tik todėl, kad tada nė vienas iš mūsų nebuvom pilnai savarankiškas ir, na, negalėjom dirbti ir užsidirbti pinigų, o tas jausmas, kad esi jau suaugęs, bet negali pilnai savęs realizuoti kaip suaugusio žmogaus, varė į neviltį.

Atmintys: klasės rūbinė

2017/06/01

Fotografija, kurios niekas nepadarė: klasiokė Kristina ir aš klasės rūbinėje prieš mažą vaidinimą; ji šukuoja man plaukus.

Man labai keista, nes kad ir kiek bandyčiau prisiminti savo klasiokę Kristiną, kuri buvo viena gražiausių merginų, sutiktų gyvenime, tikra klasės pažiba, o ir visos mokyklos pažiba, stipriausiai man į atmintį yra įstrigęs prisiminimas ne apie jos gražų veidą, vėliau prasikalusias krūtis, skoningus drabužius, miela šypseną ar jos užpakalį, kuomet ji stovi prie klasės lentos, bet apie tą klasės žiburėlį, vykusį šeštoje klasėje vieną penktadienį po pamokų.

Tuo metu mes su Kristina buvom vienoje komandoje – dar su viena klasioke ir klasioku turėjom vaidinti serialo „Vedęs ir turi vaikų“ šeimą. Aš buvau Elas Bandis, Kristina – mano žmona Pegė, kažkas atliko ir vaikų vaidmenis. Vaidinti būtent šią šeimą buvo Kristinos idėja, ir aš, niekieno neragintas, sutikau, nes tais metais su ja kartu dažnai vaidindavom ir lietuvių kalbos mokytojos organizuotuose trumpuose spektakliuose ar etiuduose – išmokdavom kažkokio kūrinio ištrauką ir vaidindavom savo klasėje, po to eidavome į jaunesnių ar vyresnių moksleivių klases.

Aš nedariau to dėl savęs, dariau tai dėl Kristinos – ji skundėsi, kad kiti klasiokai labai vengia ir nenori vaidinti, todėl aš vis sutikdavau.

Tų vaidinimų metu aš jausdavausi tarsi priartėčiau prie jos – taip, kaip tik galiu ar tiek, kiek man yra skirta priartėti prie jos; aš buvau laimingas, jaučiausi tarsi esantis privilegijuotas. Tarp mūsų nieko niekada neatsitiks, nes aš ją įsimylėsiu labai tyliai ir kantriai, kankinsiuosi paauglystėje rašydamas jai eilėraščius ir dainas, svajodamas kaip vieną dieną ji viską pati supras ir mes būsim kartu.  Bet taip niekada nenutiks, tačiau nepaisant to, mes būsim keistai artimi – paauglystėje pamokų metu susirašinėsim laiškais apie draugystes ir savo problemas namuose, žlungančius tėvų santykius, mėgsim vienas kito kompaniją, budėsim kartu mokykloje pertraukų metu, klasės vakarėliuose, kai kiti užmigs, šnekėsime per naktį likę dviese, o baigę mokyklą, išvykę studijuoti į skirtingus miestus, nesimatysime maždaug penkerius metus, kol vieną dieną netikėtai sutiksiu ją viename Alytaus bare, ir ji, tarsi užmiršusi tą ilgą laiką, praleistą atskirai, staiga nuoširdžiai man papasakos savo baimes dėl draugystės, kuriose tuo metu ji bus.

Bet tą akimirką, kai klasės rūbinėje ji mane aptvarkys ir dar pašukuos plaukus, šukuos labai dėmesingai, rimtu veidu, stovėdama labai arti manęs, aš dar net nenumatysiu, kad visi šie vaidinimai kartu su ja niekur nenuves, kad mano vėliau jai rašyti meilės laiškai taip ir liks neišsiųsti, o eilėraščiai jai amžinai dulkės stalčiuje.

Jai baigus šukuoti mane, mes išeisime iš rūbinės ir grįšime į valgyklą, kur ir vyksta klasės žiburėlis, o tada suvaidinsime įžanginę serialo „Vedęs ir turi vaikų“ dalį – aš sėdėsiu ant sofos, užsikišęs ranką už kelnių, ir dalysiu pinigus – savo žmonai, dukrai ir sūnui. Visa klasės juoksis, o aš, matydamas, kad Kristina patenkinta, būsiu taip pat laimingas.

Fotografija

2016/12/14

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Pokalbiai

2016/03/24

Dabar dažnai važiuoju viešuoju transportu tokiu metu, kai mokiniai keliauja į mokyklas arba iš jų. Mėgstu pasiklausyti apie ką kalba vyresnių klasių moksleiviai.

O kalba jie tą patį, ką ir mes kalbėdavome. Merginos kalba apie tai kaip kažkur tūsinosi, kaip susipyko su tėvais (ne kodėl, bet kaip), kaip šiandien buvo apsirengusi ta ar kita klasės draugė, kaip jos susirašinėjo su vienu ar kitu vaikinu, kas su kuo draugauja, kokios parfumerijos nusipirko. Vaikinai kalba dažniausiai apie žaidimus, kompiuterius, telefonus, internetą ir kaip kažkur tūsinosi, rečiau – kažką apie merginas. Vyresnių moksleivių veidai visada rimti, bent iš šono taip atrodo, ir kai aš prisimenu save paskutinėse klasėse, galiu patvirtinti, jog viskas, kas vykdavo tavo gyvenime, atrodydavo iš tiesų rimta. Ir taip paprasčiausiai buvo todėl, kad augdamas tu suprasdavai, jog gyvenimas nėra toks, kokį tau rodo per televiziją vakarais arba koks jis yra aprašytas įvairiose knygose.

Tavo pirmos patirtys su merginomis, pirmi nesutarimai su draugais dėl skirtingų požiūrių į, atrodytų, savaime suprantamus dalykus, buvo be galo svarbūs dalykai. Muzika, kurią tu atradai, keisti filmai, kuriuos žiūrėdavai pilnai jų nesuprasdamas, ne visai pagal amžių (patirtį) tau skirtos knygos, kurias kažkodėl pasirinkdavai – visa tai formuodavo tavo langą į pasaulį, visa tai įkyriai suponuodavo mintį, jog viskas nėra taip, kaip tau atrodo, viskas nėra taip, mielasis. Jei turėdavai su kuo pasidalyti savo nuogastavimais, galėdavai jaustis šiek tiek ramiau. Aš, savo laimei, turėjau.

Pabaigus mokyklą atsiranda daugiau rūpesčių ir atsakomybių. Dalis jų tave tikrina, pastato prieš save, ir tu pamažu suvoki, kad nėra viskas juoda arba balta. Supranti, kad studijos yra šūdas, bet jas baigęs suvoki, kad visgi ne, nes jos tau kažką naudingo suteikė; supranti, kad darbas yra blogis, bet vėliau supranti, kad norėdamas kažko, turi turėti už ką tai galėtum įsigyti; supranti, kad yra tam tikros vertybės, ir po to labai sunkiai susitaikai, kai pačiam būna sunku jas puoselėti; supranti, ką suteikia meilė, ką ji atima, o vėliau supranti, kad meilė nėra vien tik laikymasis už rankučių ir gražių žodžių sakymas kitam žmogui.

Tu lieki įskaudintas, tu įskaudini pats, tu nesupranti žmonių, žmonės nesupranta tavęs, tu nieko nemyli ir niekas nemyli tavęs, tu eini į darbą, bet tu nekenti eiti į darbą. Tu geri, nors žinai, jog tai nesveika, tu rūkai, nors žinai, jog tai sukelia vėžį, tu meluoji merginai, nors pats nenorėtum, kad ji meluotų tau. O visą tą laiką tu apsimeti – apsimeti, kad tau viskas gerai. Nes paprasčiausiai šiek tiek suaugus arba nebėra su kuo pasikalbėti, arba tampa nedrąsu su kitais kalbėtis, nes atrodo, jog visi kažkaip sugeba normaliai gyventi, tik tu vienas ne.

Džiaugiuosi, kad iki šiol turiu su kuo pasikalbėti. Ir aš labai linkiu, kad visi tie moksleiviai, viešajame transporte pačiais rimčiausiais veidais aptarinėjantys savo dabartines didžiausias problemas, vėliau irgi turėtų su kuo jas aptarti – kai šiek tiek paūgės, kai problemos bus tokios, kuomet prireiks drąsos apie jas prabilti garsiai.

2015.08.26

2015/08/27

Sapnavau kad vaikštom su K. gatvės jau vėsios ir pilkos bet mes geros nuotaikos juokiamės garsiai esam turbūt Klaipėdoj o K. pasakoja apie savo vasarą aš bandau ją įkalbinti kad užsimestų mano striukę nes tuoj sušals bet ji tik juokiasi ir rūko cigaretes vieną po kitos.

Po to einu vienas lyg ir į ligoninę ten sutinku G. ji stovi ant keliuko ir tarsi laukia manęs artėdamas link jos matau kad ji vilki gražią mėlyną suknelę su baltais rutuliukais galvoju kažin ko jai reikia iš manęs

ji sako: sugadinau fotoaparatą gal tu gali pažiūrėt kas jam nutiko

Aš nieko nenutuokiu apie fotoaparatus bet pažadu pažiūrėti tada ji nueina o aš įeinu į ligoninę nors gal tai sanatorija arba mokykla sunku suprasti kažkokiame kabinete randu begalę darbo įrankių bet nenutuokiu ką su jais veikti kad sutaisyčiau fotoaparatą tada išeinu į lauką atsiduriu prie kažkokio kiosko nuperku baterijas grįžęs į kabinetą išimu senas fotoaparato baterijas ir įdedu naujas ir mano nuostabai fotoaparatas jau veikia.

Geros nuotaikos išeinu į lauką ir einu kol prieinu kitą ligoninę ar sanatoriją nors galbūt tai gimdymo namai arba vaikų namai štai pasirodo G. į jos ranką įsikibęs mažas vaikas o šalia jos eina kita moteris kai mes vieni prie kitų priartėjam per dešimt metrų ta kita moteris paprašo kad sustočiau ir nebesiartinčiau aš žiūriu į G. ir nieko nesuprantu tada ta kita moteris prieina prie manęs ir

ji sako: na ar sutaisei fotoaparatą

sakau: taip

ir paduodu jai fotoaparatą ir ji nueina link G. o aš apsisuku ir einu atgal ir galvoju keistai čia kažkaip viskas bet tiek to negali gi visko suprast ir kai grįžtu į savo kabinetą ar palatą ar kambarį ten iškart ateina ir G.

ji sako: tai kad vis tiek neveikia fotoaparatas

ir žiūri tom savo didelėm akim į mane o aš nesuprantu ir sutrikęs aš tiek dėl jos apsilankymo tiek dėl vėl neveikiančio fotoaparato imu jį į rankas atidarau išimu baterijas ir vėl įdedu įjungiu ir matau kad jis veikia

sakau jai: bet jis juk veikia

ji sako: žinau aš tik norėjau tave aplankyti ir padėkot kad jį sutaisei ta moteris man neleidžia su tavimi bendrauti

14 metų dienoraštis

2014/03/14

Vasario 23

Savaitgalio pradžia. Atėjo pas mane draugelis ir abu klausėm muziką. Perrašiau jam kelias dainas  (apie 20) į kasetę… Taip sėdėjom dvi valandas. Na bent jau taip ir stumiu laiką. Deja rytoj tikiausiai vėl sėdėsiu vienas ir žiūrėsiu pro langą, kai muzika gros, kolonėlės sprogs.

Vasario 25

Šiandien šulėj majakinom keturiese Sonatai (ir Laurai). Pakėlė ir mes visi pradėjom visokias blevyzgas dainuot.

Kai daviau Šležui padainuot, tai jis pradėjo dainuot apie visokius pederastus. Tikiuosi, kad Sonata nepagalvojo, jog mes pederastai. Tikiuosi…Sakė, kad labai graži.

Kovo 5

Kodėl man taip sekasi?

Šiandien majakinau kažkam. Pas savę mobykėj jį pažymėjau 13+.

Kaip vakare pasirodė, tai man iš matymo pažįstamas žmogus. Moteris. Tiksliau – kažkokia mergaitė Evelina.

Atseit romantikė (kaip ir aš). Plaukai rudi (nors man vis tiek jie atrodo juodi!). Akys – pats gerai nežinau… Atseit klauso Skamp‘ų, HIM‘ų ir t.t. Ji pasirodo – Martos sesės klasiokė ir šiaip gera sesės draugė.

Viskas būtų ok, jeigu ji būtų graži. Va čia šuo pakastas.

Gal kam nors ji ir nieko, bet tik ne man.

Jai yra 13 metų.

… ir dar atseit romantikė!

Vidurkis krito nuo 9 iki 7.

Tiek spėjau sužinoti šiandien. Nekenčiu tokių „sėkmių“.

Lapkričio 15

Tik dabar supratau.

Godą mylėjau keturias dienas. Tik keturias dienas; o gal reikėtų sakyti net keturias dienas? Ir iš tiesų – ką gavau iš šios meilės? Ats.: kaip ir visada – nieko, tik dar geriau supratau, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūręs esu. Viskas nuo pradžių…

Kada išgirsdavau vardą Goda, tai mane visą šiurpas nupurtydavo – koks žvėris gali savo vaikui duoti tokį šlykštų vardą? Bet štai kada išvydau šią Godą, tai manęs tikrai šiurpulys nepradėjo purtyti. Bet užtat kojos tai tikrai drebėjo!.. Ir dar kaip!

Ji mūvėjo kepurę. Ir tikrai ne dėl to, kad buvo šalta.Tiesiog ši juoda kepurė dar labiau paryškino jos grožį. Goda buvo (mano manymu) šiek tiek aukštesnė už mane; plaukai šviesūs kaip Simutės – nei per daug tamsūs, nei visiškai šviesūs; pats viduriukas. Buvo užsimetusi šviesų paltuką ir… Žodžiu atrodė cool!!!

Taigi taip ji atrodė kai susitikome. Ar jūs galite įsivaizduoti? Aš susitikau, susipažinau su mergina! Ir dar kokia mergina!.. Ir taip ją mylėjau 4 dienas. O 5-ą dieną atkreipiau dėmesį į Eglę: po velnių, na ir išgražėjo per vasarą mergiotė… Beje pastarajai mergiotei ir esu dėkingas už susitikimą-susipažinimą su Goda.

P.S. Dar po 4 dienų supratau,  kad Goda – ne man ;)

Sapnas 2014.02.03

2014/03/08

Sapnavau kad vaikštau su klasiokais kažkokioje mokykloje visų pakili nuotaika supratau jog šiandien mūsų išleistuvės nors mes jau ir kiek per seni būti dvyliktokais ir dar supratau kad tai nėra mūsų mokykla tai kažkokia mokykla Vilniuje buvo neaišku kodėl švenčiam savo išleistuves ne savo mokykloje mums labai trūko mūsų šaunių klasiokių jos buvo gražios geros mergos

Mes išėjom iš mokyklos ir ėjom kažkur už krūmų išgerti ten visi apsimetinėjo kad geria ir vaidino pasigėrusius nors iš tiesų degtinės butelyje visai nemažėjo buvo juokinga kad visi bijo gerti visgi išleistuvės o va kaip visi nenori prisidirbti paskutinę dieną mokykloje

Tada mes grįžom į mokyklą ten buvo labai daug žmonių kai kurių moksleivių tėvai jau buvo atėjęs aš ėjau su klasiokais siaura laiptine ir ten prasilenkiau su Gražina neatpažinau jos iš pradžių po to nusprendžiau kad reikia grįžti ir pasisveikinti tiesiog iš mandagumo nieko daugiau prisiekinėjau sau bet kai apsisukau eiti atgal tada į mane pasileido eiti šimtai žmonių man buvo sunku pro juos brautis o kai galiausiai prasibroviau iki Gražinos ten buvo dar daugiau žmonių

pasakiau jai: labas

ji atsisuko pažvelgė į mane savo didelėmis akimis ir pasisveikino

o žmonės braunasi pro mus įsimaišo tarp mūsų eina ir eina bandom laikytis vienas kito bet taip sunku ir staiga visi žmonės dingsta stoja tokia tyla žiūriu į ją ir nežinau ką pasakyti

o ji šypsosi ir sako: Povilai

Prabudau jausdamas keistą ilgesį, bet ne tą slegiantį, ne, o tokį malonų.

Trys diplomų įteikimai

2014/03/05

Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.

Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.

Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.

Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu..  Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.

O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.

Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.

Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..

Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.

Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.

Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.

Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.

O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.

Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.

Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.

Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.

Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.

Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.

Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.

Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.

Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.

Sena pažintis

2013/11/26

Tiksliai nepamenu, ar vienuoliktoje, ar dvyliktoje klasėje ištraukiau iš kampo dėžę su dėdės plokštelėmis ir nusprendžiau, kad jau atėjo laikas pasiklausyti muzikos rimtai, būtent taip, kaip jos klausydavo mano abu dėdės: nuvalydavo dulkes nuo plokštelės, uždėdavo ją, įjungdavo patefoną, plokštelė pradėdavo suktis, ir jie suklusdavo, o man buvo draudžiama bėgioti po namus. Tada nesupratau, kodėl, bet dabar suprantu – kad nedrebinčiau grindų, kad adatėlė nešokinėtų ir plokštelės negadintų.

Vienas mano dėdė (abu jie mamos broliai) turėjo apie 15 plokštelių, tarp jų Deep Purple, Pink Floydd, Hiperbolė, Foje. O kitas turėjo visą dėžę plokštelių, tik ten buvo labai daug džiazo. Iki vienuoliktos ar dvyliktos klasės nebuvau susipažinęs su džiazu, todėl perklausęs Pink Floydd, Hiperbolės, Foje ir dar kelias kitas neaiškių atlikėjų plokšteles nusprendžiau imtis džiazo. Pamaniau, jog jau esu sulaukęs užtektinai metų, kad galėčiau suprasti kame čia kampas.

Bet nelabai supratau. Perklausiau Ray Charles plokštelę, skaitydamas informaciją plokštelės dėklo galinėje pusėje, ir tiek. Po to klausiau kažkokio neva filmo garso takelį – All that jazz, ar kažkaip panašiai. Viršelis buvo gražus, bet tik tiek. Nusivyliau savo nesubrendimu ir toliau klausiausi senos Virgio Stakėno plokštelės (net ir dabar manau, kad joje yra labai gerų dainų).

Ir tik po kurio laiko suradau džiazo plokštelę, kuri mane patraukė. Tiesa, aš net nesupratau, jog tai džiazas, ir net ir dabar nesu užtikrintas, kad tai tikrai džiazas (bet internetas rašo, kad tai yra acoustic jazz, ir aš tikiu!). Martin Kratochvil ir Tony Ackerman bendras albumas „Stara znamost“ (Old Aquiantance) buvo kažkas tokio nesudėtingo ir stebuklingo, kas mane iškart sužavėjo. Klausydavau tą plokštelę vakarais, kuomet ką nors skaitinėdavau ar rašinėdavau stalinės lempos šviesoje. Ilgą laiką plokštelė buvo visa, ko man reikėjo – net hardkoro nereikėdavo, užtekdavo tiesiog dviejų draugų kadaise įrašytų dainų. Sužavėtas tos muzikos bandžiau toliau ieškoti kažko įdomaus dėdės plokštelių dėžėje, bet taip ir nesuradau nieko, kas taip patrauktų kaip Martin Kratochvil ir Tony Ackerman duetas.

Šiaip ne taip radau plokštelėje įrašytas dainas internete, todėl dabar dalinuosi, gal kam nors patiks.

Pokalbiai

2013/11/19

„Kai mano tėvai išsiskyrė, mama man davė kitą vardą.“

*

„Viena draugė pasakojo, kad gulėjo nudistų pleže ir ten pamatė jaunas nuogas moteris, ir toks jai noras užėjo, negalėjo pasipriešint. Ji išsigando ir paskambino mamai, viską papasakojo.“

*

„Jis labai ją mylėjo. Šiaip buvo storas, nežinau, kodėl ji su juo prasidėjo. Negražus buvo. Kartais galvoju, kad ji su juo buvo tik todėl, kad sukeltų man pavydą. Po to ji metė jį per Kalėdas, jis verkė. Nebegalėjo studijuoti, metė universitetą. Vėliau įstojo į profesinę mokyklą, baigė. Dabar jis storas, turi žmoną, vaiką. Jie atrodo laimingi.

Kažkada laižiausi su ta jo pana. Kartą permiegojau. Aš buvau geriausias jo draugas mokykloj.“

*

„Tai kas jam netiko dabar? Per sunku darbe? Įtampa? Ar jam visai stogas nuvažiavęs? Nei nori mokytis, nei dirbti, visur jam ta įtampa, nieko nesugeba. Ar kai tu pastojai ir mes neturėjom pinigų, ar bėgom slėptis dėl įtampos? O kai gimė dvynukai, tu verkei ir klausei manęs kaip dabar gyvensim, tai ar aš tada nejaučiau įtampos? Mūsų laikais net nebuvo tokio žodžio, bet buvo didelių problemų ir kažkaip mes jas išsprendėm. Tai pasakyk tu jam, kad jeigu rytoj neišeis į darbą, gali ieškoti kur kitur gyvent. Tada galės kalbėt apie įtampą.“


%d bloggers like this: