Posts Tagged ‘moteris’

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

“While I Watch You“

2013/03/29

Pirmą kartą tą vasarą pamačiau tave vieną vakarą, kai su draugais buvau išėjęs į barą. Vakaras buvo tvankus, bare buvo sunku ištverti, taigi mes išėjom į lauką ir atsisėdom ant laiptelių. Žiūrėjau į visus lauke rūkančius, graibiau cigaretę iš marškinių kišenės ir tada pamačiau tave. Mano judesiai sulėtėjo: išsitraukiau cigaretę, tačiau kurį laiką taip jos ir nepridegiau. Žiūrėjau į tave, atrodei kaip išplaukusi iš mano miglotos pasąmonės, kurioje esu susikūręs idealios moters vaizdinį. Tavo juodi plaukai, juodi marškinėliai ir ilgas juodas sijonas. Stebėjau, kaip tu stovi – viena ranka apsivijusi juosmenį, kita laiko cigaretę. Nemačiau tavo veido, buvai pasisukusi šonu į mane, tačiau bendras vaizdas buvo pritrenkiantis. Priešais tave stovi draugė ar pažįstama, jūs kalbatės, ir kai ji tau kažką pasakoja, tu žiūri į ją prisimerkusi. Atrodai kaip atklydusi iš mano svaičiojimų apie absoliutų moters grožį. Norėčiau susipažinti su tavimi, ne, neteisingai pagalvojau – norėčiau būti šalia tavęs, galėti paliesti tave, užuosti, suimti į rankas. Bet vienas draugas mane primygtinai kalbina, neišlaikau neatsiliepęs. Mes pradedam kalbėtis, ir tu pamažu dingsti iš mano galvos.

Kitą kartą pamačiau tave rudenį vienoje parodoje. Vaikščiojau nuobodžiaudamas po meno centrą su savo mergina, apžiūrinėjau visokius indų šiuolaikinio meno eksponatus. Niekas manęs nežavėjo, nepatraukė mano dėmesio. Išvis net nežinau, kodėl ten ėjau, greičiausiai tik todėl, kad to norėjo mano mergina – norėjosi jai atsidėkoti už visus kartus, kai ji kantriai eidavo su manimi į pankroko koncertus.

Sustojęs prie vienos drobės žiūrėjau ant jos per projektorių rodomą filmą. Buvo rodoma kaip viena moteris kiša visokias daržoves kitai moteriai į burną, o ši vis valgo. Ne, valgo čia visai netinka – antroji moteris ėda. Pirmoji ją šeria, grūda daržoves, o po to ir mėsą, o ta vargšė viską bando sukramtyti, ryja, ėda apsiputojusi, maistas drimba jai iš burnos. Kažkas tame filme prikaustė mano dėmesį, jaučiausi tarsi stebėčiau kažkieno slaptą aistrą. Kai filmas baigėsi, jį vėl pradėjo rodyti iš naujo. Nusukau savo žvilgsnį į šalį ir tada pamačiau tave.

Tu vėl buvai visa juodai apsirengusi, tik batai buvo rudi, ilgaauliai. Atpažinau tave iškart – ta pati šukuosena, tas pats lėtas judėjimas, ir kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar – negalėjau pamatyti tavo veido, bet tai nebuvo svarbu. Kitoje salės pusėje apžiūrinėjai paveikslus. Prie kiekvieno sustodavai ilgam, ir man buvo įdomu, ką tu juose matai, kokias mintis tau jie sukelia. Norėjau trumpam įsibrauti į tavo galvą, išgirsti tavo mintis. Tu vis judėjai į kairę, o man kaip tik reikėjo į dešinę – kažkuriame taške mes prasilenksime, kažkuriame taške aš turėsiu apsimesti, jog visai tavęs nepastebiu.

O man patinka stebėti tave. Kaip sijonas glunda prie tavo kojų, kaip tu permeti svorį nuo vienos kojos ant kitos, kaip ant pečių krenta tavo plaukai. Ir koks tavo kvapas? Velniškai norėjosi tave užuosti, paskanauti. Tokia keista aistra nepažintai moteriai. Juk tai ir yra svarbiausias faktorius – nepažinumas. Įdomu, ką tu veiki gyvenime – dirbi, studijuoji, ir kuo tu užsiimi? O kaip skamba tavo balsas?

Nepažįstamoji pasisuka, jos žvilgsnis slenka nuo vieno paveikslo link kito. Ji artėja link mažo kambarėlio, kuriame yra pakabintos mažytės fotografijos su žmonių portretais. Aš taip pat artėju link to kambarėlio, aplenkiu savo merginą. Su nepažįstamąją įeiname į jį beveik vienu metu.

Čia tiek mažai vietos. Žiūriu į fotografijas, jose matau vaikų, suaugusių ir senų žmonių veidus, bet galvoje man kirba mintys tik apie tave, visų moterų moterį – juodais drabužiais, tamsiais plaukais, sužadinančią potraukį. Dar keturios fotografijos ir mes turėsime prasilenkti. Sustojęs ties viena fotografija pradedu mindžikuoti, bijau judėti link tavęs – trauka per stipri. Žiūriu į vaiko veidą, užfiksuotą nuotraukoje, tačiau negalvoju apie nieką kitą, tik kaip dabar reikės prasilenkti su tavimi. Turėsim vienas pro kitą praeiti, galbūt net apsikeisti žvilgsniu. Pagaliau pamatysiu tavo veidą.

Girdžiu, kaip ji artėja. Tas vaikas nuotraukoje šypsosi man, šypsosi nerūpestingai, kaip šypsotis sugeba tik vaikai. Aš laukiu tavęs, laukiu, kada mane apeisi. Bet vietoj to tu sustoji man iš kairės ir ilgai stovi. Neištvėręs įtampos, o galbūt bijodamas, kad nevalgingai paliesiu tave, aš neryžtingai pasisuku į tavo pusę ir pajudu. Nežiūriu į tavo veidą, galvoju tik kaip ištverti šią sunkią akimirką, kai tu esi taip arti manęs. Atsistoju tau už nugaros ir trumpam pažiūriu į fotografiją, į kurią žiūri ir tu. Joje užfiksuota senolių pora savo lūšnelėje, jie sėdi ant kėdžių ir šypsosi. Fotografija, kaip ir visos kitos, yra po stiklu, ant kurio atsispindi mūsų abiejų veidai. Pagaliau išvystu tavo veidą. Tada užsimerkiu, suskaičiuoju vienas du trys ir giliai įkvepiu.

Aš užuodžiu tave. Tu est adorable.

Bevardžiai

2012/11/23

motinai mirus, tėvas jį išvijo,
jis vergavo
už duoną ir vandenį
nutriušusiame motelyje,
kuriame gavo mažytį kambarėlį
savo dar mažesniam gyvenimui.

naktimis negalėdavo užmigti,
girdėdavo už sienų
nematomus padarus –
vyrus ir moteris.
jie gerdavo, pykdavosi
po to mylėdavosi arba mušdavosi,
o jis bergždžiai bandydavo
pabėgti nuo to jam svetimo triukšmo.

kitą dieną
matydavo tuos naktinius gyventojus:
vyrai palikdavo kambarius nebylūs, užtinę,
moterys išsliūkindavo suveltais plaukais
ir suglamžytomis suknelėmis.

jis kuopdavo jų paliktą tamsą.
kantriai,
iš visos širdies stengėsi
nuprausti pritrepsėtas grindis,
ištrinti barnius iš sienų,
pagydyti šviestuvui akis,
išskalbti sėklos, prakaito ir nutylėto nusivylimo
prisigėrusią patalynę,
kad ši kitą naktį galėtų
priimti naujus prašalaičius,
nepaliaujančius bausti vienas kito.

– – –

savo nelaimei įsimylėjo
daug jaunesnę,
nesusitupėjusią, nebrandžią asmenybę.
jam kažkodėl pasirodė,
kad ją reikia išgelbėti.

bet ji nesidavė:
elgėsi paikai,
darė jam gėdą
kitų akivaizdoje,
nusigerdavo, bet net ir
neišgėrusi kalbėdavo
visiškas nesąmones.

kiti jį badė pirštais,
pradėjo vengti bendrauti,
nebeatsiliepdavo telefonu,
nesisveikindavo sutikę gatvėje,
o jis ir toliau
kantriai bandė ją
išgelbėti nuo jos pačios.

laimingiausias
būdavo naktimis,
kai ji užmigdavo
ir jos žodžiai
nustodavo jį žeisti.
diskutuodavo tada su ja
įvairiausiomis temomis.

– – –

šiaurės pakraštyje
jis pastatė namą
į kurį sutempė reikalingiausius daiktus
porą knygų stalą čiužinį
visa kita jam atrodė nereikšminga

dabar kasryt jis nubunda
ir stebi pūgą pro langą
nežino jau
nepamena
kada ji prasidėjo
kiek laiko tęsiasi
ir ar kada pasibaigs

vienas nemėgsta valgyti
susodina už stalo
ir tas dvi knygas
sukalba maldą
padėkoja už maistą

valgydami jie kalbasi apie
įvairiausius dalykus
juokauja
kartais išgeria vyno
eina popiečio miego
pasakoja po to vieni kitiems
ką sapnavo
stebisi nuoširdžiai
ką vaizduotė nuveikė su jais
kol jie buvo anapus

– – –

naktį,
kai jis užmiega,
tušti lapai ant stalo
prisėlina prie jo lovos,
švelniai įkiša rašiklį
jam tarp pirštų
ir patys išrašo
jo liūdniausias istorijas,
kurioms dieną užrašyti
jis neturi užtektinai drąsos.

Nuotaikingas Sapnas

2012/08/24

Sapnavau kad kažkur vaikštinėjam su draugais mes visi jau išgėrę po tris ar daugiau alaus miestas tarsi Vilnius tarsi Talinas kai kur randam labai dideles aikštes su svastikomis bet viskas gerai ir mes nesijaudinam dėl nieko eidami pro kažkokį prabangų restoraną sustojam kažkas iš mūsų sveikinasi kažkokį vyruką kuris rūko prie restorano iš restorano tuo metu išeina trys padavėjos visos apsirengę juodai labai gražiai atrodo nors iš esmės tai nėra gražios merginos jos užsirūko mes visi su jomis susipažįstame ir nueiname toliau.

Grįžęs namo nueinu į kambarį jaučiuosi linksmai apgirtęs patenkintas toks segiojuosi marškinius reikia persirengti nes ateis dar kažkas ir mes toliau gersim alų atsisegu visas sagas ir siekiu stiklinės su vandeniu kai kažkas įeina į kambarį aš atsisuku žiūriu viena iš tų merginų prie restorano

ji sako: atsiprašau bet to jau tikrai per daug

Aš pasimetu nesuprantu kodėl negaliu būti prasisegęs marškinių savo kambaryje ir išvis kas ją čia kvietė tada ji išeina iš kambario aš stoviu sutrikęs žiūriu į veidrodį girtumas neleidžia sufokusuoti žvilgsnio į vieną vietą nusprendžiu dar paslampinėti po kambarį va taip prasisagstęs marškinius ir dar kelnių diržą atsisegu kelnės šiek tiek nusmunka taigi ir slampinėju sau imu knygas iš lentynų vartau o vartydamas galvoju mano kambarys neatpažįstamai pasikeitė net nežinau kaip tai įvyko o tada vėl įeina ta mergina aš sustingstu laukiu jos priekaištų bet ji tik prieina arčiau ir nieko nesako jaučiu malonią įtampą ji lėtai užkiša savo ranką man už kelnių priekyje

ir sako: tokiam žaviam jaunuoliai nederėtų vaikščioti apsmukusiam

Ji timpteli mano kelnes aukštyn ir nusišypso o man visa situacija tokia seksuali tokia faina tai aš irgi šypsausi ir

sakau jai: eikim pasivaikščioti

Bet kai atsisuku matau jau ją gulinčią lovoje ir tada suprantu kad čia tikrai ne mano kambarys greičiausiai mes nuėjom pas tas merginas į butą kaip viskas keista ir kaip visgi įdomu. Gulėdama

ji sako: ateik

Aš prieinu prie jos ir man taip linksma ir malonu po šitiek laiko pagaliau pasimylėsiu aš palinkstu prie jos mes pasibučiuojam ji žiūri į mane didelėmis akimis aš pakišu rankas po jos sijonu

o ji man sako: aš apie tave galvojau ilgai todėl noriu kad po visko ir tu mane prisimintum retkarčiais

Staiga mane užplūsta labai keistas jausmas jaučiuosi jau buvęs tokioje situacijoje kai ruošiausi mylėtis su E. o ji pasakė kad verkė dėl manęs dvejus metus tada man jos pagailo ir tarp mūsų nieko nebuvo dabar mane užplūdo panašūs jausmai šiai padavėjai ir dar tos jos didelės akys viskas taip negerai galvoju aš kaip ir norėčiau pasimylėti tiesiog šiaip iš smagumo taip sakant bet ši mergina visai ne iš smagumo mylėtųsi su manim viskas taip negerai išeitų taip nesąžiningai atsistoju ir

sakau jai: mes kartu lankėm šachmatų būrelį?

ji sako: taip

Žiūriu į ją ir man atrodo jog tikrai ją prisimenu bet niekaip negaliu suprasti kodėl ji apie mane vis galvodavo kuo ilgiau žiūriu į ją tuo man labiau atrodo jog man reikia dingti iš čia kol viskas netapo dar liūdniau

sakau: eikim pabūti su draugais

ji sako: eikim

Ji atsikelia nuo lovos pasitvarko sijoną ir daugiau mes nebežiūrim vienas kitam į akis mes išeinam iš kambario ir patenkam tiesiai į mano klasės susitikimą.

– – –

Prabudau linksmai nusiteikęs ;)

Listopada

2011/08/18

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.


%d bloggers like this: