Posts Tagged ‘moterys’

Senstančios

2016/03/25

Kai augi, kitų žmonių amžių vertini labai abstrakčiai.

Tavo kartos vaikai yra tiesiog „vaikai“. Vyresnės kartos kiemo vaikai yra apibrėžiami kaip „kiemo didžiuliai“. Tavo seneliai ir visi, kas į juos panašūs, yra seni žmonės, nors tu nelabai suvoki ką reiškia senatvė, kai sendami jie ima ir numiršta. O sunkiausia suvokti tėvų amžių – tau artimiausi žmonės praleidžia tiek laiko šalia, jog tu nesugebi pamatyti kaip jie sensta.

Augdamas gyvenau su mama. Mama visada buvo vienoda, nesikeičianti – ir dabar, norėdamas aprašyti jos išvaizdą, supratau, kad vieninteliai dalykai, kurie man iškyla atmintyje galvojant apie mamos išvaizdą yra didelės akys ir tamsūs plaukai. Tai dalykai, kurie niekada nesikeitė; geriau pagalvojęs turėčiau parašyti, jog jos figūra taip pat nesikeitė – ji nei priaugdavo, nei numesdavo svorio.

Niekad nepagalvojau, kad mama sensta. Kad einant laikui, man augant, ji sensta. Ji niekada neatrodė senstanti, ji tiesiog buvo mano mama, ir tiek.

Jos miegamajame, rėmelyje prie veidrodžio yra mūsų nuotrauka, daryta kažkokioje foto studijoje. Joje aš sėdžiu jai ant kelių, o ji įsitaisiusi pintame krėsle. Aš dėviu marškinėlius be rankovių su Tomu ir Džeriu, mama – kažkokią tamsiai raudoną palaidinę. Mano veidą puošia dvi pieninių dantų eilės, o mamos veidas atrodo pavargęs, nuotraukoje mama atrodo senesnė nei tada, kai baigiau mokyklą.

Kartą paklausiau mamos apie tą nuotrauką, kodėl ji tokia pavargusi atrodo. Ji, žinoma, neprisiminė. Vėliau tą patį nuovargį pastebėjau ir kitose nuotraukose, ypač iš laikotarpio, kuomet mano tėvai bandė sugyventi kartu. Tose nuotraukose, kurios apima maždaug 2 metų laikotarpį, mama atrodo dar labiau pavargus, išsekus.

Kartą paklausiau mamos apie vėlesnes nuotraukas, kodėl ji tokia išsekusi atrodo. Ji nesuprato, apie ką aš kalbu, todėl turėjau parodyti tas nuotraukas jai pačiai. Jas apžiūrėjusi linktelėjo galvą, sako tikrai atrodžiau prastai. O tada užvertė nuotrauką ir pasakė, jog gyvenimas kartu su tėvu turėjo savo kainą.

Nuotraukose, kurios seka po išsiskyrimo su tėvu, mama užfiksuota daug gražesnė, o vėliau, maždaug per paskutinius mano metus mokykloje ir po jos baigimo mama atrodo brandi, graži moteris. Sunku, aišku, įvertinti savo motinos grožį, bet aš manau, kad suprantu tuos vyrus, kurie dėl jos vienu ar kitu metu pamesdavo galvą – suprantu ir užjaučiu.

Niekada negalvojau, jog mano motina sensta, ir pirmą kartą tai pastebėjau per jos penkiasdešimties metų jubiliejų. Tai įvyko svečiams renkantis, kuomet jie visi mamai teikė gėles ir dovanas, o ji jas priiminėjo. Filmuodamas viską iš šono, pirmą kartą pagalvojau, jog mano mama senstelėjo. Dabar, kai galvoju, net nežinau, kodėl tada taip pagalvojau, bet nuo to laiko kaskart grįžęs namo vis surandu įrodymų, jog mama tikrai sensta. Pats tvirčiausias įrodymas – vieną kartą išvysta žilų plaukų sruoga. Kai ją išvydau, ilgai įsistebeilijau, nes mamai nuo seno dažant plaukus niekad nebuvau matęs, kad mama turėtų žilų plaukų. Taip pat kartais pagalvoju, kad mama pamažu pilnėja ir tuo visai nesirūpina. O be visų išorinių dalykų, ji tampa vis konservatyvesnė, ir dabar tik su šypsena galiu prisiminti, kai mama, man būnant paaugliu, kartais karštais puldavo ginti rūkančias moteris, nors pati nerūkė ir net smerkė (?) rūkymą.

Kai supratau, kad motina sensta, tada pradėjau ir kitų moterų amžių pastebėti.

Kurį laiką dirbant senajame darbe neatsistebėdavau kolege R. Ji buvo turbūt kiečiausia mano sutikta pardavimų vadybininkė, maždaug mano mamos metų, kuri gyveno neva nesirūpindama ką apie ją galvoja kiti, buvo pakvaišusi dėl batų ir visada atrodydavo gerai. Bet po kurio laiko, važinėjant su ja pas klientus, klausydamas jos kalbų apie jos draugą, supratau, kad ji irgi stengiasi. Stengiasi nesenti, išlikti moteriška, graži, stengiasi žavėti kitus vyrus, norėdama gauti trumpalaikį dėmesį – tiesiog tam, kad pasijustų moterimi, pasijustų turinti galią vyrams.

Vieną dieną mums kartu pietaujant ji paklausė, kiek metų jai duočiau, ir aš pasakiau, kad ji neturėtų rūpintis dėl amžiaus, kad ji atrodo gerai, nors tuo pačiu metu kelis kartus vis žvilgtelėjau į jos rankas, tarsi norėdamas įsitikinti ką pats apie jos amžių manau.

Rankos išduoda moteris.

Tiek ji, tiek aš žinojom, kad ji sensta.

Tą patį vakarą, kai apsistosim nakvynės namuose, ji išsitrauks džinsus, odinę striukę ir gražius batus ir išvyks aplankyti vyro į ligoninę, kurioje jis dirbs. Ten, neradusi jo, sukels tikrą sąmyšį, primygtinai reikalaudama pakviesti jį greičiau. Kai jos paklaus, kas ji tokia ir kodėl jai taip skubu pamatyti būtent tą gydytoją, ji išdidžiai pasakys – nes jis mano vyras.

Kaskart, kai pagalvoju apie šią sceną, nusišypsau.

Svarbiausia nesusitaikyti su senėjimu.

Kai mūsų žvilgsniai susitinka

2015/09/03

Nubundu, bet neatsimerkiu. Jaučiu, kad dar per anksti keltis. Įtraukiu koją atgal po antklode. Kambaryje vėsu, reiktų uždaryti pravertą langą, bet tik labiau apsikamšau, ir viskas.

Po kurio laiko mane eilinį kartą aplanko mintis apie tą merginą: ji stovi su suknele prieš veidrodį, suknelė graži, ir jos rankos gražios, ir skruostai, jos oda šviesi. Aš prisiglaudžiu prie jos iš nugaros ir uždedu rankas ant jos liemens, ir juntu jos kūną, liečiu jos rankas, tada nubraukiu plaukus atgal, kad pasimatytų jos ausys, o ji stebi viską veidrodyje, ir kai mūsų žvilgsniai susitinka atspindyje ir ji nusišypso, aš nuleidžiu ranką po jos suknele.

Ši mergina neatitinka mano skonio, ir visgi aš negaliu paaiškinti kaip atsiranda fantazijos būtent su ja. Galiu užsigalvoti apie ją būdamas darbe, ruošdamasis užmigti arba nubudęs, skaitydamas knygą, o kartais net bendraudamas su kita mergina pagaunu save galvojantį kaip viskas būtų kur kas geriau, jei dabar laiką leisčiau būtent su ja. Ne visada galvoju apie seksą su ja, kartais galvoju apie paprastus buitinius dalykus: kaip valgom bandeles, važinėjamės dviračiais, šeriam paukščiukus, skaitom knygas lovoje, žiūrim kaip sninga.

Bet tai ne meilė, tai mano vienatvė.

– – –

Eiti susitikti su Rū. yra iššūkis. Ji yra protinga, turi gerą humoro jausmą, yra tokia klasiška ir graži, ir labai lengva pastebėti kaip vyrai į ją vis užsižiūri. Tarp mūsų nėra potraukio vienas kitam, ir aš manau, kad tai yra vienintelė sąlyga, leidžianti mums karts nuo karto smagiai pabendrauti. Mes tiesiog įdomūs vienas kitam, narstom vienas kitą tarsi eksponatą. Ji sako, kad mes skirtingai mąstom, esam skirtingai išauklėti, ir būtent dėl to jai įdomu su manimi bendrauti. Kodėl man su ja įdomu bendrauti? Nes su ja galim kalbėti apie liūdnokus dalykus, bet tuo pačiu juoktis ir neprarasti geros nuotaikos. Man patinka charizmatiški žmonės, o jeigu dar problematiški, tada visai šaunu ;) Kaip kartą Rū. pasakė: žmonės be kompleksų man yra neįdomūs.

Nors gal ji kažkaip kitaip tada sakė… Po viso to kartu išgerto alaus yra sunku tiksliai prisiminti ;)

– – –

Užėjo tatuiruočių noras.
deftones hexagram

Pavėluota pažintis

2015/07/29

Mes šiek tiek jau susipažinom.

Aš sužinojau, kad moterų veiduose man patinka ne tik didelės akys, bet ir ryškesni skruostai, o svarbiausia – kad veidas yra seksualiausias dalykas. Būtent veidas, ir ne kojos, liemuo, kaklas, užpakalis ar krūtys. Veidas yra ta magija, kuri mane užburia.

Sužinojau, kad bendraudamas su merginomis vienas iš jų noriu paliesti, kitų nenoriu, o dar su kitomis bijau fizinio kontakto, nes su jomis jaučiuosi neužtikrintas savimi. Su tomis, kurias noriu paliesti, mane jaudina kalbėjimas į ausį, laikant uždėjus ranką ant jų liemens; ir nesvarbu, kad aplink daug žmonių ir garsiai groja muzika.

Sužinojau, kad kai kurioms merginoms negaliu žiūrėti į akis. Tai tos, kurios labai traukia. Bijau jas įsižiūrėti, nes niekas kita manęs taip nepririša kaip moters veidas.

Sužinojau, kad kartais, kai dėl nesuprantamų priežasčių jaučiuosi užtikrintas, leidžiu sau elgtis šaltai, nerodau dėmesio ir išvis neatrodau susidomėjęs mergina, nors puikiai suprantu, kad ji mane domina. Ar aš taip elgiuosi tyčia, tarsi bandydamas laimėti kažkiek laiko, nes vis tiek puikiai žinau, kad galiausiai ta mergina užvaldys mano mintis?

Dar sužinojau, kad fizinis artumas su kitu žmogumi leidžia man nuoširdžiau kalbėti. Gulėdamas šalia jos, galiu atsakyti į bet kokį klausimą, net nesusimąstau apie atsakymų pasekmes, tiesiog imu ir sakau be didesnių išvedžiojimų ar pagražinimų.

Ir sužinojau, kad vis dar esu linkęs suteikti daug progų, per daug progų merginai, su kuria nuobodu kalbėtis. Galiausiai suprantu, kad švaistau laiką veltui, nes vien grožio neužtenka, ir pradedu pykti ant savęs.

O kai tvarkydamas senus stalčius radau kadaise segėtą grandinėlę su kryžiumi, tik dabar supratau, kad nustojau ją segėti tuo metu, kai atsidaviau savo instinktyviai pusei ir mano gyvenime prasidėjo tikra velniava. Bet ta velniava man slapta patiko, ar ne? Patiko. Todėl dabar po tiek laiko vėl užsisegu grandinėlę ant kaklo. Aš jau nebenoriu desperatiškai stengtis būti geru vyru, dabar man tiesiog norisi būti laimingu.

Vėl atrandant alkį

2015/07/21

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Gydo Mane

2013/02/05

Buvo nervinga diena, taigi atsidūręs radijuje padariau, ką reikia, ir priguliau trumpam. Užsimerkiau, sudėjau rankas ant krūtinės, kad būtų šilčiau, ir pamažu pradėjau snūduriuoti.

Galvojau apie vieną merginą, kurios ilgai nemačiau.

Merginos būna gražios, protingos, depresyvios, sužadinančios aistrą, įdomios. Labai gaila, jog dažniausiai gražiai merginai lipdau ir „protingos“ bei „įdomios“ etiketę, nors taip nė velnio nėra. Vyrai myli akimis ir tik vėliau protu. Nesakau, kad niekada nemyli širdimi, greičiau tik leidžiasi kitų širdimi mylimi. Kažkada galvojau, kad myliu, tikrai myliu širdimi – ką ten širdimi! visa siela. Bet po kiek laiko gyvenimas mane supažindino su pačiu savimi, ir palaipsniui man liko vis mažiau naivaus tikėjimo, kad galiu jausti kažkokią tyrą meilę ar pan. Mano tyra meilė baigiasi tada, kai tik pagalvoju apie tai, kad noriu užuosti merginos kvapą arba uždėti ranką ant jos liemens, o tokios mintys dažniausiai yra pačios pirmos, kurios ateina į galvą, kai išvystu mane dominančią merginą.

Ta mergina buvo panaši į mano buvusias merginas ir tuo pačiu nepanaši į jas. Ji buvo graži, depresyvi ir pozityvi tuo pačiu metu, buvo žavi ir traukianti. Tokios retai pasitaiko. Subtilus seksualumas – retas dalykas šių dienų pasaulyje, kuriame merginos kažkodėl stengiasi kuo labiau apsinuoginti, tarsi tai užtikrintų jų seksualumą. Seksuali mergina yra ne ta, kuri tiesiog sužadina mano norą dulkintis; tai ta, kuri mane pirmiausiai priverčia galvoti apie ją, geisti jos ilgam, paslapčia planuoti gyvenimą su ja.

Ta mergina buvo būtent tokia – pats baisiausias mišinys mano širdžiai – mano ilgai laukta moteris. Mergaitiška ir moteriška tuo pačiu metu. Visada dėvinti drabužius, pasiūtus būtent jai: jos džinsai nuostabiai aptempė jos kojas, o jos suknelės fantastiškai plevėsuodavo, kai ji eidavo. Norėjau jos taip, kaip tik labiausiai galima norėti žmogaus: aš išsvajojau gyvenimą su ja.

Mažą, paprastą gyvenimą su ja išsvajojau. Su pusryčiais, ėjimu į darbą, vakariene, filmų žiūrėjimu, knygų skaitymu, tėvų ir senelių aplankymu. Ėjimu į svečius pas jos ir mano draugus, ėjimu į kiną ir teatrą (tai ji mane vestųsi vedėsi į teatrą, nes pats esu apkerpėjęs teatro atžvilgiu), į koncertus (kartais nusivesdavau ją į tokius koncertus, kuriuose ji imdavo burbėti, nes muzika jai labai nepatikdavo). Mes mylėjomės, valgėme ir džiaugėmės buvimu kartu. Plaudavom indus, aš valydavau grindis, o ji lygindavo drabužius. O kažkada vėliau mes susilaukėme dviejų vaikų. Auginome juos, pamažu abu sendami, o metai kuo toliau, tuo labiau mus artino.

Atsikeliu nuo sofos, apsirengiu ir važiuoju namo. Vilnius pamažu ruošiasi miegoti. Kas žino, kiek yra tokių, kurie taip ir neturėjo progos bent trumpam pagyventi savo išsvajotų gyvenimų. Šitie žmonės, kurie važiuoja kartu su manimi – mes nežinom, kas jų galvose. Ir visgi kartais jų veiduose matau nuovargį dėl to neišsipildžiusio gyvenimo. Dėl šimtų tūkstančių neišsipildžiusių mažų paprastų akimirkų, kurių mes visi kažkada taip troškom.

Atrakinęs duris patenku į butą. Nedegu šviesų. Tamsoje nusirengiu paltą, išsiaunu iš batų. Atsisėdęs ant lovos žiūriu pro langą. Visur taip tylu. Kitame name vienas po kito gęsta langai. Aš neliūdžiu, aš jau apsipratęs su viskuo. Puikiai žinau, kad užmigsiu, tačiau neišvengiamai teks pabusti, būti vėl gyvam ir bandyti atitikti lūkesčius. Atitikti lūkesčius nėra labai sudėtinga. Niekam nerūpi, kas dedasi tavo viduje, kol tu atrodai ir elgiesi tam tikrose normų ribose. Niekam nerūpi, ar tu laimingas, kol atrodai normalus. Vieną dieną žmonija apsivems nuo savo normalumo, linkiu jai mirtinai neužspringti.

Labanakt.

Įsivaizduoju kaip tavo rankos užkloja mano veidą ir gydo mane.

Ramiai, Širdie

2012/11/24

Kai vakar visi norėjo skirstytis, aš įkalbėjau kambarioką dar išgerti – nesinorėjo taip lengvai paleisti nakties. Nuėjom į Visų šventųjų barą, paėmiau alaus. Prisėdau, gurkštelėjau ir tada supratau, kad nenoriu gerti, esu jau pilnas, reikia važiuoti namo. Išsikvietėm taksi. Grįžęs nusivėmiau, nusirengiau ir atsiguliau į lovą.

Ryte nubudau daug geresnės nuotaikos. Žinau, kad kažkada jau buvo toks ruduo – turbūt 2010 metais. Tada, būdavo, su kambarioku dar gyvendami bendrabutyje eidavom su gražiausiais ketinimais į centrą, bet pora savaitgalių iš eilės baigdavosi Žalių 999 gėrimu Sereikiškėse ar ant Trijų kryžių kalno, o po to dar eidavom gerti alaus į Pogo – sėdėdavom sau ramūs prie baro, nes apie merginas ir kitus dalykus jau būdavom spėję pakalbėti, kol tuštindavom trauktinės butelį. Nežinau net kaip paaiškinti tai, jog po tokių vakarų prabusdavau su geresne nuotaika. Gėrimas neišsprendžia problemų, bet kai tokius išgėrimus praktikuoji retai, tai gal tada visai ir nieko? Kartą, pamenu, net mama yra sakiusi: žmogui, būna, reikia išsigert.

Susitvarkiau, pavalgiau, apsirengiau mėlynais marškiniais ir juodu švarku, prisidėjau ko reikia ir ko nereikia į tašę ir išėjau. Nuvažiavau į centrą, perėjau Gedimino prospektą, Katedros aikštę, įsukau į Pilies gatvę – ten turėjau aplankyti antikvarą. Vienam dalykui dėstytojas uždavė aprašyti knygų kolekcionieriaus knygų kolekciją kaip kultūros paveldo dalį. Vakar kaip tik skambinau tam antikvarui, sutarėm dėl susitikimo ir pokalbio.

Pilies gatve ėjau lėtai, mačiau daug turistų. Akimis vis sekiau namų numerius. Užsukau į knygyną, bet nieko nepirkau. Kai pasiekiau antikvariatą, jis buvo užrakintas. Kabėjo lentelė, skelbianti, jog antikvaras tuoj grįš. Paskambinau jam, paklausiau po kiek laiko grįš. Atsakė, jog po 15 min. Nežinojau, ką veikti, taigi kelias minutes prastovėjau tame tunelyje, vedančiame į to namo vidinį kiemą. Žiūrėjau į šalia antikvariato padėtas dvi dideles senienas – vienas objektas buvo svarstyklės, o kitas – lyg ir patranka. Po to nusprendžiau eiti nusipirkti atsigerti, taigi pasileidau Pilies gatve žemyn.

Toje parduotuvėje mane stebina tai, jog kai kurios pardavėjos nepasikeitė nuo 2006 metų rudens, kai užsukau į tą parduotuvę pirmąjį kartą. Tada su drauge studijavom VU filologijos fakultete, kuris buvo visai šalia, ir parduotuvėje pirkdavom ką nors užkąsti, kai išalkdavom tarp paskaitų. Išėjęs iš parduotuvės ėjau dar lėčiau, įdėmiai žiūrėjau į žmonių gatvėje parduodamus tapybos kūrinius. Prisiminiau, jog kažkur toliau esu matęs vyrą, kuris pardavinėjo visokius senus daikčiukus – kalendorius, atvirutes, ženkliukus, nuotraukas. Pagalvojau, jog laikui prastumti būtų neblogai pavartyti tas nuotraukas. Ėjau pro visus tuos prekeivius, tačiau taip ir neradau žmogaus, kuris pardavinėtų senas nuotraukas.

Grįžęs prie antikvariato radau vis dar užrakintas duris. Greitai priėjo užsieniečių pora, jie apžiūrinėjo kiemą. Tada ir aš pradėjau žvalgytis po kiemą. Jis buvo ganėtinai nedidelis, niekuo ypatingas, tačiau pats namas buvo labai patrauklus, nes turėjo senus senus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o virš laiptų buvo stogelis. Žiūrėjau, ir taip kažkodėl gera pasidarė viduj, kai miglotai bandžiau įsivaizduoti kažkada čia vykusį gyvenimą: padžiauti skalbiniai, katės, visokie kvapai iš virtuvių.. O kai pakėliau akis dar aukščiau, išvydau mažyčius mažyčius langelius namo palėpėje, kurie sužadino mano vaizduotę dar stipriau: neaišku, kokie dalykai galėjo dėtis ir kokie jausmai galėjo gimti tose palėpėse.

Kai antikvaras grįžo, aš prisistačiau. Nuėjom vidun. Antikvariatas buvo labai apkrautas, tiesiog užkimštas daiktais. Kita vertus, nieko kita ir negalima tikėtis ;) Vyras buvo labai malonus, noriai pasakojo. Ir dar porą kartų apie moteris prakalbo – visai ne į temą, užtat kaip įdomiai! Leido fotografuoti, ką širdis geidžia, davė į rankas net ir vertingiausią savo turimą knygą – rankraštinę knygą, kuri niekada nebuvo išleista, o po to buvo manoma, kad ji nuskendo kartu su garsiuoju Titaniku; jos vertė maždaug 100 000 Lt.

Baigę kalbėtis maloniai atsisveikinom, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir aš vėl atsidūriau Pilies gatvėje. Ėjau ir šypsojausi, ir net nesupratau, kas man nutiko. Vakarykštis prisigėrimas ir pokalbis su antikvaru kažkokiu man pačiam nesuprantamu būdu apvalė mane, suteikė daug pozityvios energijos. Net žmonės atrodė gražūs ir malonūs, o Pilies gatvės pradžioje išvydau krišnaitų eiseną ir kažkodėl dar geriau pasijutau. O kol ėjau per Katedros aikštę, nusprendžiau, jog nemirsiu aš dėl to susižavėjimo ta mergina ir sunkaus ilgesio jai. Viskas yra paprasta: jeigu tarp mūsų nieko doro neišeis, kodėl turėčiau save kankinti? Ir dar, savo paties nuostabai, pagalvojau štai ką: kodėl negalima tiesiog paprastai bendrauti su merginomis, kurios tau kažkada rūpėjo, bet tarp jūsų nieko neišėjo? Taigi galima bendrauti, ir dar kaip galima! Tikra kvailystė yra mano vengimas bendrauti su jomis.

Štai tokių progresyvių minčių kupinas perėjau Gedimino prospektą, įlipau į autobusą ir važiavau namo. O autobuse mačiau gražią merginą, o kai išlipau ir nuėjau į parduotuvę, ten pamačiau gražią nėščią moterį ir pagyvenusį vyrą, perkantį alaus bambalį. Aš nusipirkau sulčių ir batoną, ir nieko nereikalingo. Pasukau link savo kiemo, o eidamas galvojau kaip viskas arti – mirtis, gyvybė, džiaugsmas, liūdesys, meilė, vienatvė ir t.t. -, ir kad mes visi esam Darnos dalis.

Paiki Dalykai

2012/10/14

Prisileidžiu vonią karšto vandens. Įkišu dešinę koją, bet greit ištraukiu – per karšta. Atsuku šalto vandens čiaupą. Stoviu, laukiu. Vėl įkišu dešinę koją, palengva ir kairę. Dar šiek tiek per karšta, bet jau geriau. Iš lėto guluosi į vonią, visas išsitiesiu.

Anksčiau dažnai rašydavau vonioje. Būdavo tarsi tradicija. Šįvakar irgi pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį. Atsisėdu vonioje ir rašau.

Pastarąsias savaites daug galvojau apie žmogaus fizinį grožį. Man įdomu, kaip pats žmogus suvokia savo išvaizdą, kaip save įvertina. Pagal kokius kriterijus jis vertina savo grožį? Ir kaip, pvz., moterys vertina kitų moterų grožį? Kartais juokinga, kai aš, būdamas kartu su mane nelabai gerai pažįstančiais žmonėmis, pasakau, pvz., kad va tas ar anas vaikinas gražus (sakau tai beveik visada norėdamas išgirsti merginų nuomonę apie tą vaikiną). Visi tada sutrinka. Moterys gali garsiai tarpusavyje kalbėti apie kitų moterų grožį, o vyras neturi teisės komentuoti kito vyro išvaizdą.

Dar man įdomu kaip moterys vertina vyrų grožį. Į ką jos atkreipia dėmesį? Suprantu, kad iš esmės fizinis grožis priklauso ir nuo tavo santykio su žmogumi. Pvz. jeigu merginą užkalbina vaikinas, kuris jai atrodė gražus, bet jis rimtai susimauna, tai visas jo grožis merginai tampa nebeaktualus – vaikinas jai įstringa savo niekšiškumu, nesupratingumu, grubumu ar pan. O ar vyrams egzistuoja moters grožis atskirai nuo moters charakterio? Kiek kartų esu galvojęs, kad ta graži mergina yra įdomi vien tik todėl, kad ji yra graži man? Ir kiek kartų esu vengęs bendrauti su nepažįstamomis merginomis vien tik todėl, jog jos manęs netraukė fiziškai? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo liūdniau viskas skamba.

Bet iš tiesų ne, nėra čia ko liūdėti dėl to. Esu matęs daug išvaizdžių vyrų su neišvaizdžiomis moterimis, ir nemažai gražių moterų su neišvaizdžiais vyrais. Mama man dažnai sako, kad vyrui yra lengviau gauti geresnę moterį nei kad moteriai – geresnį vyrą. Esu įpratęs girdėti, kad moterys vyrą renkasi iš esmės ne pagal sielą, o pagal tai, ar jis sugebės užtikrinti šeimai stabilų gyvenimą. Neva taip jau yra suprogramuotos moterys – ieškoti saugumo.

Man sunku susitaikyti su tuo, jog žmonės pasiekia kažkokią ribą gyvenime, kurią peržengdami nusprendžia elgtis pagal standartus: vyrai renkasi užguitas moteris, nes bus kas virs košę, o moterys renkasi finansiškai saugius vyrus, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip mano mama kažkada sakė: anksčiau meilės nebuvo. O ar ji yra dabar?

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis staiga nustoja ieškoti sau tinkamo žmogaus ir renkasi lengvesnį variantą? Taip, aš irgi kažkada taip pasielgiau. Bet, negalėdamas tverti apgalvoto gyvenimo viską baigiau ir dar dabar pykstu ant savęs, kad, bijodamas vienatvės, pradėjau draugauti su mergina, tarp kurios ir manęs plytėjo didelė praraja.

Būna žmonės, kurie sako: Turėk tikslą ir jo siek, ir t.t. Ir būna kiti, jie sako: Nesiparink, viskas bus gerai. Baisu matyti kaip pirmieji staiga užmiršta savo tikslus, suranda niekuo nežavinčią antrąją pusę (renkasi ją tik todėl, kad ji/jis yra saugus variantas), ir gyvena taip, tarsi niekada nebūtų turėję tikslo susirasti moterį iš didžiosios M ar vyrą iš V; o antrieji, visą laiką gyvenę nesiparindami, galiausiai taip nieko ir nesuranda – gyvena vieni, ir tiek.

Dar aš galvoju apie poros grožio santykį, t.y. kaip jie abu jaučiasi dėl vienas kito išvaizdos. Gyvenime man yra buvę, kad pradėjęs draugauti su mergina aš staiga pradėdavau galvoti Dieve, ji tokia graži, aš nesu jos vertas. Tokia mintis yra savižudybė, ir net suvokdamas jos kvailumą, negaliu pripažinti, jog man pavyksta apie tai negalvoti dabar. Ir tada galvoju, kažin ar moterims irgi kyla tokių minčių? Kad, pvz., jos jaučiasi neužtektinai gražios, nevertos savo vyrų. Ar būtent ne dėl šio nepasitikėjimo savimi žmoguje gimsta sunkiai išreiškiamas noras suvalgyti savo gražiąją antrą pusę? Ar toks sunkiai nusakomas noras nereiškia, jog vienas žmogus nori pasisavinti kitą žmogų tik todėl, kad jaučiasi nesaugus? O suvalgyti – tai pasisavinti ar pražudyti kito grožį?

Kažkada draugavau su labai gražia mergina. Iki šiol ji man atmintyje yra išlikusi kaip labai graži moteris. Bet ji buvo vienintelė, kurios suvalgyti aš nenorėjau. Man patiko jos grožis, patiko būti su ja, bet aš, anksčiau visada greit pamesdavęs galvą, tąkart taip ir nepamečiau. Man netgi nekilo minčių, kad ji gali būti verta geresnio už mane. Kodėl taip atsitiko? Ar ne todėl, kad be valgymo, mylėjimosi, filmų žiūrėjimo ir saikingo alaus gėrimo mūsų daugiau niekas nesiejo? Argi toje draugystėje buvo bent vieno iš mūsų siela? Ne, nebuvo. Ji buvo pirmoji, kuriai neprisipažinau meilėje.

Todėl man ir įdomu, kiek žmonėms svarbus fizinis grožis, o kiek bendras suderinamumas. Kaip man žinoti, jog aš neieškau vien tik grožio, kad turiu kažkokių dvasinių vertybių, kurias man reikia patenkinti būnant su kitu žmogumi?

Kas būtų, jeigu vieną rytą prabusčiau, man būtų 25 metai, bet aš nieko nežinočiau apie meilę ir turėčiau su ja susipažinti iš naujo? Ar mano meilė galėtų būti tokia nuoširdi kaip mažo vaiko? Ar tokia meilė kam nors reikalinga šiais laikais?

Merginos Kalba

2012/08/20

– Ką veikėt visą savaitgalį? – klausia mergina kimiu balsu.

– Ai, nieko. – atsako simpatiška mergina.

– Kaip tai nieko?

– Nu ką, ryte prabusdavom, pasimylėdavom, o tada žiūrėdavom serialą “Mano vardas Erlas“. Du sezonus peržiūrėjom per savaitgalį.

Sniegena Mano

2012/08/19

Išlipti iš lovos, nusimaudyti, papusryčiauti, išsivalyti dantis, apsirengti kokiais nors drabužiais. Eiti į darbą, važiuoti į darbą. Sveikintis, būti maloniam, šypsotis, pritariamai linksėti galva. Mokyti savo mamos metų moterį archyvuoti dokumentus; o ji net nemoka naudotis kompiuteriu. Ir vis tiek – būti pozityviai nusiteikusiu, šypsotis, pasiūlyti kavos, pasakyti gerą žodį. Atitikti lūkesčius reiškia nuolat meluoti.

Po darbo grįžti namo, nors jau seniai nebeaišku, kur yra tavo namai. Ir tada persirengti, pavalgyti bet ką, ką tik gali rasti. O tada leisti laiką taip, kad kuo mažiau skaudėtų: kurti absurdiškus dalykus, klausytis muzikos, kuri visa jau kurį laiką tau skamba vienodai, paskaityti knygą ar pažiūrėti kokį nors serialą arba filmą. Iš inercijos. Toks plūduriavimas. Ir kai tau eilinį vakarą parašo mergina, kuri galbūt vis dar kažko tikisi, tu pasistengi surasti tinkamus žodžius, kuriais galėtum pratęsti jūsų ilgus metus trunkantį draugišką flirtą, nors “draugiškas“ ir “flirtas“ nelabai dera.

Atsigulti į beformę lovą, užsikloti, nusikloti, nes per karšta, ir vėl užsikloti, nes per šalta. Negalėti užmigti, vartytis lovoje. Melstis ir užjausti dievą. Atsikelti ir uždaryti langą, kad nesigirdėtų triukšmo iš gatvės. O tada, jeigu pasiseka – tušti sapnai iki tol, kol nuskambės žadintuvas ir tu turėsi vėl keltis. Jeigu nepasiseka, jeigu tikrai labai nepasiseka – mintys apie moterį, kurios tu nori arba kurios tau reikia.

Tarp “reikia“ ir “nori“ plyti milžiniška praraja. Dažniausiai jaučiu tik norą, potraukį, o tai, ko man iš tiesų reikia, lieka man nežinoma. Man norisi didžiakrūčių, mažakrūčių, su plačiais klubais, smulkaus sudėjimo, stambaus sudėjimo, brunečių ir blondinių. O reikia nė vienos iš tų, kurias pamatęs užsinoriu. Ta ieškoma yra visai kažkur kitur: ji nesilanko parduotuvėse, kuriose apsiperku, nesilanko baruose, į kuriuos užsuku su draugais, neapsireiškia pažįstamų vakarėliuose, su ja nesusipažįstu per festivalius, jos nėra feisbuke. Bet vis tiek neatsisakau to žinojimo, jog ji egzistuoja. Užtikrintas esu todėl, jog kartą tokia jau buvo. Po to buvo kita, tačiau ji buvo užimta. Jeigu niekada nebūčiau sutikęs tokių moterų, nekvaršinčiau sau galvos ir gyvenčiau taip, kaip išeina.

Bet dabar, dabar yra tas trūkumas, kurio niekaip nepavyksta užglaistyti. Ir jis šią vasarą veda mane iš proto.


%d bloggers like this: