Posts Tagged ‘Naivus. Super’

Gyvenimas Po Dievo

2011/01/30

Douglas Coupland parašė “Gyvenimą Po Dievo“, ir tai yra vienas iš tų romanų, kurie man yra palikę labai didelį įspūdį. pirmą kartą perskaičiau tą knygą 2006 m. pabaigoje arba 2007 pradžioje. nepatarčiau knygos skaityti žmonėms, kurie skaitymo metu turi rimtų problemų gyvenime, serga sunkia depresija. tai knyga-demotyvatorius, bent jau aš taip manau. kita vertus, skaitydamas ją antrą kartą aš per daug neišgyvenu dėl pagrindinio veikėjo gyvenimo, nes jau žinau, kaip romanas baigsis, bet tuo pačiu išgyvenu nerimą dėl savęs paties, nes dabar randu daug panašumų tarp savęs ir šio romano veikėjo. o tas veikėjas savo (mano) nelaimei mąsto apie įvairius man rūpimus dalykus, tokius kaip laikas, žmonių santykiai, vienatvė; ir mąsto ne itin pozityviai.

romanas kažkiek primena Erlend Loe “Naivus. Super“, bet tai tarsi sunkesnė, labiau depresyvi pastarojo romano versija.

– – –

“Štai kas: man atrodo, kad daugumą savo svarbiausių prisiminimų mes sukaupiam iki trisdešimties metų. Vėliau atmintis išteka iš mūsų kaip vanduo iš perpildytos stiklinės. Naujos patirtys nebeįsirėžia taip pat ryškiai ar stipriai. Aš galėčiau visiškai nuogas leistis heroiną su Velso princese krintančiame lėktuve, bet tokio išgyvenimo vis tiek negalima net palyginti su tuo, kai vienuoliktoj klasėj mus vijosi mentai už tai, kad sumetėm į Teilorų baseiną jų kieme stovėjusius baldus. Tikiuosi, suprantat, ką noriu pasakyt.“

– – –

“Ir dar kartais aš manau, kad labiausiai reikia gailėti tų žmonių, kurie kadaise žinojo, kas yra gilesni būties sluoksniai, bet prarado nuostabos pojūtį, arba jis atbuko; žmonių, kurie uždarė duris, vedančias į slaptą pasaulį, arba kuriems tas duris uždarė laikas, aplaidumas ar silpnumo akimirkomis priimti sprendimai.“

– – –

“<…> ir galvoju, kad nepaisant visko, kas man yra nutikę gyvenime, niekada nepraradau pojūčio, kad esu prie kažkokio stebuklingo atradimo ribos, kad jei tik pakankamai atidžiai įsižiūrėčiau į pasaulį, tas stebuklingas atradimas man atsivertų <…>“

– – –

“Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.

Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.

Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.

Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.“

– – –

“Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose – mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apie vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimus, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto…

Ir vis dėlto?

Ir vis dėlto, ar mes iš tikrųjų atsidavėm vienas kitam visu kūnu ir siela? Ar nors vienas iš mūsų apskritai mokėjo iš tikrųjų dalytis su kitu? Įsivaizduok, kad namas dega ir aš bandau išgelbėti vieną vienintelį dalyką – kokį? Ar tu žinai? Įsivaizduok, kad aš skęstu ir bandau išsaugoti tą vienintelį prisiminimą, kuris ir esu aš, – kokį? To nežinom nė vienas. Po visų kartu praleistų metų vis tiek nežinom.“


%d bloggers like this: