Pabumbėjimas

Kai yra 03:57, ir tai yra paskutinė magistro baigiamojo darbo rašymo naktis, visos mintys pradeda rodytis tiesiog puikios, nuostabios, o jų argumentacija nekelia abejonių.

2013.09.28

Alfonas Nyka-Niliūnas, sugrįžęs į Lietuvą 1998 metais, pakalbintas pasakė: „Kiekvienas poetas <…> faktiškai rašo vieną eilėraštį visą gyvenimą“.

*

Mes išėjom iš baro ir kaip tik tada nusprendžiau dar ten sugrįžti. Atsisveikinom su T., ir aš nulipau laipteliais žemyn.

Iš pradžių kalbėjau su Paulium, po to šiek tiek su R., kuri, iš šono žiūrint, atrodė nekaip. Bėda vaikytis vyruką, kuriam nusišikt net ir ant tų gaudynių; kiti gi bent jau pačiu bėgimo procesu žavisi, o R. vyrukas, atrodo, mieliau leistų laiką, jeigu šalia jo visai nebūtų R. Bet tiek to, juk daug žmonių gaudo vieni kitus, laikosi įsikibę, nes be to katės-pelės žaidimo jiems nieko daugiau neliktų.

Kalbėdamas su pažįstamais kitame baro gale pamačiau buvusios merginos G. draugę-kolegę. Iškart užsinorėjau nueiti su ja pasilabinti, neva pabendrauti, nors iš tiesų man rūpėjo tik paklausti, ar viskas G. yra gerai. Bet sudrausminau save, pagalvojau, kad neverta. Toliau bendravau su žmonėmis, baigiau alų, stebėjau užsidarantį barą ir tą gražią Pogo barmenę didelėmis akimis.

Destrukcijos noras, kurį jaučiau anksčiau vakare, kažkur pradingo, ir aš aiškiai žinojau, kad noriu grįžti namo padoriai. Atsisveikinau su pažįstamais ir ėjau link durų, bet visgi pasukau link G. draugės. Pasisveikinom, o tada ir paklausiau kaip laikosi G., ar jai viskas gerai, nes vis matau ją geriančią. Ta mergina paklausė manęs, ar aš vis dar myliu G., ir tai mane išmušė iš vėžių. Atsakiau, kad man tiesiog rūpi, ar G. viskas gerai. Tada išgirdau tai, ką ir numaniau: G. po trijų metų išsiskyrė su vaikinu, todėl dabar dažniau lankosi baruose. Ir dar man papasakojo, kad ji studijuoja psichologiją (tą aš žinojau) ir tuo labai džiaugiasi, kad nedirba jokio darbo ir grįžo gyventi pas tėvus į Vilniaus užmiestį. Po to ta mergina užsivedė kalbėti, kad ir ji studijuoja, ir kalbėjo, kalbėjo.. Buvau mandagus – šypsojausi, pasakydavau bereikšmius žodžius pokalbiui palaikyti ir linksėjau galva. Kad ir kaip man būtų buvę neįdomu, ką ji veikia gyvenime.

Kai ji baigė pasakoti apie save, vėl paklausė manęs ar aš myliu G. ir priminė tą vasaros vakarą, kai sutikau ją su G. koncerte ir vos pradėjęs bendrauti su G. paklausiau, ar jos toks draugelis tikrai nusižudė. Kas, blet, kalba tokius dalykus? Klausiau tada tavęs kalbančio ir man buvo gėda, iš šono žiūrint buvo aišku, kad tau G. yra dar nepraėjus. Nenorėjau jai nieko aiškinti, todėl tik nusišypsojau, patikinau, kad nesu įsimylėjęs G. ir nesižudau dėl to, kad mes išsiskyrėm. Po to dar trumpai pakalbėjom apie gyvenimą mieste ir užmiestyje, ir atsisveikinom.

Išėjau iš baro ir pradėjau eiti. Priėjęs Kudirkos stotelę nusprendžiau nekviesti taksi. Jaučiausi gerai, buvau žvalus, su šypsena, ir eiti buvo labai smagu. Buvo 05h, ir eidamas vis matydavau tai vieną, tai kitą žmogų stotelėse. Jie atrodė vieniši, niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoje ir va taip anksti anksti ryte laukti autobuso. Kai ėjau pro Kalvarijų turgų, pro grotas mačiau kelis vyrus – vienas šlavė asfaltą, o kitas nešė kažkokią konstrukciją. Galiausiai aš įveikiau tą kalniuką nuo Laurinavičiaus iki Giedraičių stotelės ir perėjau gatvę, įėjau į kiemus. Priėjęs laiptinę prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau.

Taigi, G. išsiskyrė su draugu, pradėjo dažniau lankytis baruose, bet tikrai negeria taip, kaip anksčiau. Jai patinka tai, ką ji studijuoja ir ji jau nebedirba padavėja. Reiškia viskas nėra blogai ir man nereikia rūpintis dėl jos, ar ne?

Išgirdau kažkokį keistą garsą, sklindantį man iš dešinės. Netoli kitos laiptinės ant bordiūro tupėjo kažkoks gyvis ir lakė vandenį iš balos. Atrodė panašus į katiną, bet galėjo būti ir kiaunė – ne kartą esu jas matęs Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Stebėjau ir klausiausi, kol gyvūnas lakė, bet vos tik trumpam nusigręžiau į kitą pusę, gyvūno keltas garsas nurimo. Atsisukęs nebemačiau jo.

Tu vis dar ją myli? Ne. Ir niekad nemylėjau, bent jau taip, kaip aš tada suvokiau meilę. Tai ir yra blogiausia – nežinoti, kaip viskas būtų buvę, jeigu draugaudamas su ja nebūčiau bijojęs mylėti ir būti mylimas.

Baigiau rūkyti ir grįžau namo.

Naktį sapnavau, kad guliu lovoje, pasisuku link jos, matau jos šviesią odą, apkabinu per liemenį ir šypsodamasis užmiegu.

Prabudęs žinojau, ką turiu padaryti.

“That Girl With Sharp Teeth“

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.

Ramiai, Širdie

Kai vakar visi norėjo skirstytis, aš įkalbėjau kambarioką dar išgerti – nesinorėjo taip lengvai paleisti nakties. Nuėjom į Visų šventųjų barą, paėmiau alaus. Prisėdau, gurkštelėjau ir tada supratau, kad nenoriu gerti, esu jau pilnas, reikia važiuoti namo. Išsikvietėm taksi. Grįžęs nusivėmiau, nusirengiau ir atsiguliau į lovą.

Ryte nubudau daug geresnės nuotaikos. Žinau, kad kažkada jau buvo toks ruduo – turbūt 2010 metais. Tada, būdavo, su kambarioku dar gyvendami bendrabutyje eidavom su gražiausiais ketinimais į centrą, bet pora savaitgalių iš eilės baigdavosi Žalių 999 gėrimu Sereikiškėse ar ant Trijų kryžių kalno, o po to dar eidavom gerti alaus į Pogo – sėdėdavom sau ramūs prie baro, nes apie merginas ir kitus dalykus jau būdavom spėję pakalbėti, kol tuštindavom trauktinės butelį. Nežinau net kaip paaiškinti tai, jog po tokių vakarų prabusdavau su geresne nuotaika. Gėrimas neišsprendžia problemų, bet kai tokius išgėrimus praktikuoji retai, tai gal tada visai ir nieko? Kartą, pamenu, net mama yra sakiusi: žmogui, būna, reikia išsigert.

Susitvarkiau, pavalgiau, apsirengiau mėlynais marškiniais ir juodu švarku, prisidėjau ko reikia ir ko nereikia į tašę ir išėjau. Nuvažiavau į centrą, perėjau Gedimino prospektą, Katedros aikštę, įsukau į Pilies gatvę – ten turėjau aplankyti antikvarą. Vienam dalykui dėstytojas uždavė aprašyti knygų kolekcionieriaus knygų kolekciją kaip kultūros paveldo dalį. Vakar kaip tik skambinau tam antikvarui, sutarėm dėl susitikimo ir pokalbio.

Pilies gatve ėjau lėtai, mačiau daug turistų. Akimis vis sekiau namų numerius. Užsukau į knygyną, bet nieko nepirkau. Kai pasiekiau antikvariatą, jis buvo užrakintas. Kabėjo lentelė, skelbianti, jog antikvaras tuoj grįš. Paskambinau jam, paklausiau po kiek laiko grįš. Atsakė, jog po 15 min. Nežinojau, ką veikti, taigi kelias minutes prastovėjau tame tunelyje, vedančiame į to namo vidinį kiemą. Žiūrėjau į šalia antikvariato padėtas dvi dideles senienas – vienas objektas buvo svarstyklės, o kitas – lyg ir patranka. Po to nusprendžiau eiti nusipirkti atsigerti, taigi pasileidau Pilies gatve žemyn.

Toje parduotuvėje mane stebina tai, jog kai kurios pardavėjos nepasikeitė nuo 2006 metų rudens, kai užsukau į tą parduotuvę pirmąjį kartą. Tada su drauge studijavom VU filologijos fakultete, kuris buvo visai šalia, ir parduotuvėje pirkdavom ką nors užkąsti, kai išalkdavom tarp paskaitų. Išėjęs iš parduotuvės ėjau dar lėčiau, įdėmiai žiūrėjau į žmonių gatvėje parduodamus tapybos kūrinius. Prisiminiau, jog kažkur toliau esu matęs vyrą, kuris pardavinėjo visokius senus daikčiukus – kalendorius, atvirutes, ženkliukus, nuotraukas. Pagalvojau, jog laikui prastumti būtų neblogai pavartyti tas nuotraukas. Ėjau pro visus tuos prekeivius, tačiau taip ir neradau žmogaus, kuris pardavinėtų senas nuotraukas.

Grįžęs prie antikvariato radau vis dar užrakintas duris. Greitai priėjo užsieniečių pora, jie apžiūrinėjo kiemą. Tada ir aš pradėjau žvalgytis po kiemą. Jis buvo ganėtinai nedidelis, niekuo ypatingas, tačiau pats namas buvo labai patrauklus, nes turėjo senus senus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o virš laiptų buvo stogelis. Žiūrėjau, ir taip kažkodėl gera pasidarė viduj, kai miglotai bandžiau įsivaizduoti kažkada čia vykusį gyvenimą: padžiauti skalbiniai, katės, visokie kvapai iš virtuvių.. O kai pakėliau akis dar aukščiau, išvydau mažyčius mažyčius langelius namo palėpėje, kurie sužadino mano vaizduotę dar stipriau: neaišku, kokie dalykai galėjo dėtis ir kokie jausmai galėjo gimti tose palėpėse.

Kai antikvaras grįžo, aš prisistačiau. Nuėjom vidun. Antikvariatas buvo labai apkrautas, tiesiog užkimštas daiktais. Kita vertus, nieko kita ir negalima tikėtis ;) Vyras buvo labai malonus, noriai pasakojo. Ir dar porą kartų apie moteris prakalbo – visai ne į temą, užtat kaip įdomiai! Leido fotografuoti, ką širdis geidžia, davė į rankas net ir vertingiausią savo turimą knygą – rankraštinę knygą, kuri niekada nebuvo išleista, o po to buvo manoma, kad ji nuskendo kartu su garsiuoju Titaniku; jos vertė maždaug 100 000 Lt.

Baigę kalbėtis maloniai atsisveikinom, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir aš vėl atsidūriau Pilies gatvėje. Ėjau ir šypsojausi, ir net nesupratau, kas man nutiko. Vakarykštis prisigėrimas ir pokalbis su antikvaru kažkokiu man pačiam nesuprantamu būdu apvalė mane, suteikė daug pozityvios energijos. Net žmonės atrodė gražūs ir malonūs, o Pilies gatvės pradžioje išvydau krišnaitų eiseną ir kažkodėl dar geriau pasijutau. O kol ėjau per Katedros aikštę, nusprendžiau, jog nemirsiu aš dėl to susižavėjimo ta mergina ir sunkaus ilgesio jai. Viskas yra paprasta: jeigu tarp mūsų nieko doro neišeis, kodėl turėčiau save kankinti? Ir dar, savo paties nuostabai, pagalvojau štai ką: kodėl negalima tiesiog paprastai bendrauti su merginomis, kurios tau kažkada rūpėjo, bet tarp jūsų nieko neišėjo? Taigi galima bendrauti, ir dar kaip galima! Tikra kvailystė yra mano vengimas bendrauti su jomis.

Štai tokių progresyvių minčių kupinas perėjau Gedimino prospektą, įlipau į autobusą ir važiavau namo. O autobuse mačiau gražią merginą, o kai išlipau ir nuėjau į parduotuvę, ten pamačiau gražią nėščią moterį ir pagyvenusį vyrą, perkantį alaus bambalį. Aš nusipirkau sulčių ir batoną, ir nieko nereikalingo. Pasukau link savo kiemo, o eidamas galvojau kaip viskas arti – mirtis, gyvybė, džiaugsmas, liūdesys, meilė, vienatvė ir t.t. -, ir kad mes visi esam Darnos dalis.

Tyliai Tyliai

(daina fonui)

Vakare su kambarioku sutariam eiti į vakarėlį pas jo pažįstamas – mano buvusią grupiokę iš suomių kalbos ir jos bendradarbę. Nuvykstam į Šv. Stepono gatvę, namas toks baisus baisus, ir laiptinės baisios, atrodo, kad kiekvienam aukšte gali išlįsti

Bet nesvarbu ta pradžia. Svarbiausia buvo vėliau.

Sakau jai leisk, parodysiu kaip ji paėmė mano ranką, ir aš savo kaire ranka švelniai suimu jos riešą, ištiesiu savo dešinės rankos delną, tada ištiesiu jos rankos pirštus ir paliečiu jais savo delną. Sakau jai aš prabudau, o ji man va taip va pirštais braukė per delną, ir žiūriu į ją, jau paleidęs jos ranką. O ji švelniai vedžioja pirštais man po delną ir sako kaip malonu, sakau labai.

Kalbam su ja ilgai, jos pasigenda draugės. Po to ji kažką sutinka ir kalba, ir kalba, aš sėdžiu ant palangės ir man norisi, jog ji nekalbėtų su ta mergina, šią naktį man norisi kalbėti tik su ja, mano skonio mergina, vilkinčia juodą suknelę su baltais obuoliukais. Tai visada būna susiję su smulkmenomis: gražios suknelės, švelnūs pirštai, širdutės formos lūpos, koks nors laiku ir vietoj pasakytas žodis arba keistas žvilgsnis – aš nesusivaldau, visada lengvai pasiduodu tokių dalykų įtakai, ir aš

Žaviuosi. Vis iš naujo ir iš naujo. Pasauly galima tiek daug kuo žavėtis. Vėliau ji sako anksčiau sakydavau, kad žmonės nelabai gražūs, o dabar važiuoju autobusu ir matau vien tik gražius žmones, žvalgausi pro langą kaip išprotėjus; mes daug kalbam apie žmones ir jų santykius, aš pasakoju ilgą nelaimingą-nelaimingą istoriją: ji iš pradžių juokiasi ir bando įtikinti mane, jog aš elgiausi tipiškai vyriškai, tačiau vėliau pakeičia savo nuomonę. Bet kas iš to? Mane užkalbina kambariokas, ji nueina su kažkuo, ir aš pamažu užsinoriu miego, sėdėdamas ant žemos palangės prie baro.

Galų gale visi pradeda skirstytis namo, mes su kambarioku einam ir lydim ją, nes palikom automobilį prie jos namo. Eidami juokaujam ir juokaujam, ji visada supranta mano ir kambarioko bajerius, ir tai yra daugiau nei gerai. Beeidami sutariam kalbėtis tik rusiškai, o nė vienas labai gerai nekalbam. Rusiškai veblendami užeinam į Hesburgerį, nes ji nori valgyti, o aš irgi, atseit; o kiek Vokiečių gatvėj žmonių gilią naktį!

Išėję einam ir pastebim, kad jau švinta, tuoj bus 05 valanda ryto. Ji sako neikim šiandien miegoti, einam pasitikti saulėtekio ant Barbakano; o kaip aš norėčiau su tavim pasitikt saulėtekius, bet mums rytoj anksti keltis, negalim eit. Rūdiškių gatvėj man parūpsta užsukti į vieną kiemą, ji nuseka man iš paskos. Stovim ir žiūrim į gražų didelį senamiesčio kiemą, apaugusį milžiniškais vijokliais; po to leidžiamės giliau į kiemą, kol prieinam aklavietę. Vijokliai, aukštos sienos ir ji – tokia mažytė mažytė. Man norisi, kad ši naktis nesibaigtų.

Išėję iš kiemo patenkam į Šv. Stepono gatvę, einu ir pasakoju, kad čia daug gražių bromų yra, ir mes pasukam į vieną iš jų. Bet jis visai neatrodo gražus, toks apžėlęs, siauras, prigrūstas nudėvėtų baldų. Einam juo trise tyliai, prieinam senus senus laiptus. Kažkur pro langą girdisi moters balsas, bet neįmanoma išgirsti, ką ji sako. Tyliai tyliai lipam laiptais, o laiptai girgžda, bet užlipus atsiveria gražus vaizdas – vaikų žaidimų aikštelė ir aikštelė šunims vedžioti/treniruoti. Ji ir aš supamės supynėmis, po to aš užleidžiu vietą kambariokui. Dar kiek pakalbėję palydim ją iki jos namo, atsisveikinam be rankų, be apsikabinimų. Ir viskas – važiuojam namo, o kambariokas sako jūs taip gražiai atrodėt dviese, kodėl nepaprašei jos telefono numerio? Sakau žinai, kad numerių neprašau, jis sako žinau, aš irgi.

Atsigulęs į lovą pagalvoju, kad buvo nuostabus vakaras. Po ilgo laiko atsirado mergina, su kuria buvo taip įdomu bendraut ir gražiai (švelniai?) flirtuot.