Posts Tagged ‘namai’

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Be miražų

2014/09/29

Sugrįžęs į Alytų pajuntu tą vėsą bute. Tai lemiamas signalas, kad vasara baigėsi. Išsitraukiu šiltesnes kelnes.

– – –

Vieną dieną po darbo Konarskio gatvėj pajutau, kad noriu šiek tiek pasivaikščioti. Eidamas Konarskio gatve išvydau kažkokią visai jaukią gatvę ir pasukau ten – pasirodo, tai buvo Raseinių g. Paėjęs kelis žingsnius pakėliau galvą ir išvydau, kad artėju link bobutės su pirkinių krepšiu. O šiek tiek priekyje jos ėjo dar viena bobutė su maišu, o prieš ją – dar viena bobutė. Ir visos jos ėjo viena paskui kitą tiesia, nematoma linija, mane toks didelis nuostabos jausmas aplankė. Žiūrėjau į jas susižavėjęs.

– – –

O kitą dieną viename socialiniame tinkle išvydau gražią merginos nuotrauką. Žiūrėjau žiūrėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik po to pamačiau, kad ties lytimi yra nurodyta „male“. Sutrikau šiek tiek. Tada pagalvojau, kad galbūt čia įsivėlusi klaida, todėl paskaitinėjau ką jai rašo kiti ir ką ji rašo kitiems. Deja, tie susirašinėjimai tik patvirtino faktą, jog tai yra vyras, o ne mergina. Pasijutau keistai.

– – –

Penktadienį, grįždamas į darbą, netikėtai sutikau G.

Ji įlipo Kalvarijų turgaus stotelėj, ir vos ją pastebėjau, iškart nusisukau. Bet tada pagalvojau, kad taip negalima, ir atsisukau. Ji kaip tik pakėlė galvą, ir mes pasisveikinom. Paklausiau, kaip jai sekasi, o čia pat supratęs klausimo neveiksmingumą, paklausiau ar jau baigė studijas. Atsakė, kad baigė – žinojau tai ir šiaip. Tada pradėjom kalbėtis apie magistrantūros studijas, pasirodo ji dabar pirmame magistrantūros kurse; trumpai papasakojau kaip man sekėsi studijuoti magistrantūrą. Po to ji pasakė, kad jai reikia išlipti, ir mes atsisveikinom palinkėję vienas kitam sėkmės.

Ji visąlaik šypsosi, žiūri į akis, o jos akys tokios didelės, tokios gražios. Pamenu kaip ji kadaise įsileisdavo mane: atidarydavo duris, pažiūrėdavo į mane šypsodamasi, ir visi  mano vargai ir problemos kaip mat kažkur pradingdavo.

Kitoje stotelėje išlipau ir aš. Ėjau sau, jaudulys jau buvo praėjęs, o kol laukiau prie perėjos užsidegančios žalios, net pagyriau save: tai buvo pirmas kartas po mūsų išsiskyrimo, kai aš prie jos neprišnekėjau kažkokių nereikalingų dalykų.

Kuo labiau esu apsikrovęs idėjomis ir rūpinuosi jų realizavimu, tuo mažiau laiko lieka vienatvei.

Apsiniaukę

2013/09/23

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena” – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Komandiruotė #2

2012/06/08

Naujos darbo vietos tualete būna trijų rūšių kvapai: kumpio, tepalo ir medienos. Pirmadienį buvo visi trys (paeiliui), antradienį vyravo tik tepalo kvapas, o trečiadienį ir ketvirtadienį kumpis ir tepalas palaipsniui keitė vienas kitą.

Darbe sunku būti disciplinuotam, kai niekas tavęs nemato ir niekam iš tiesų nerūpi, ką tu veikia. Nuo pirmos dienos direktorė pasakė, jog jai nerūpi, kada aš ateisiu ir išeisiu kasdien iš darbo, jai svarbu tik tai, kad darbas bus padarytas per dvi savaites. Rytais ateinu visada 08.10h, išeinu 16.30h. Tiesa, pietauju čia tik pusvalandį, nes, na, nežinau ką dar kitaip veikti likusias 30 minučių. Sėdžiu vienas, čia pat ir valgau. Labai trūksta pokalbių su gyvais žmonėmis (facebook’as ir pokalbiai telefonu nesiskaito). Kartais uždainuoju it’s a perfect day, nothing else to say.

Trečiadienį pastebėjau, jog mūsų kieme yra labai daug mažų vaikų. Turbūt dvigubai daugiau nei tada, kai augau aš. Smagu jiems turėtų būti žaisti karą ar slėpynes. Tiesa, kol kas nemačiau, kad jie tai žaistų. Galbūt dabar vaikų žaidimai kitokie?

Ketvirtadienį pirmą kartą išlindau į centrą pasibūti su draugais. Prieš komandiruotę atrodė, jog su draugais labai daug laiko praleisiu, bet pradėjęs čia dirbti net nepajutau kiek daug veiklos yra namuose. Atrodo, mažus dalykus veiki, bet laikas eina greitai. Štai jau ir baigiasi pirmoji darbo savaitė, į galvą lenda nemalonios mintys apie grįžimą į Vilnių. Kai Tadas paskambina ir klausia, ar negrįšiu šiam savaitgaliui į Vilnių, nes prieš išvažiuodamas lyg ir buvau tai pažadėjęs, aš užtikrinai atsakau, kad negrįšiu – nėra jokio noro, jokio stimulo.

Nes kai PJ vakare veža mus namo su Kurmiu, ir pastarasis sako Alytus yra šauni vieta gyventi, aš galvoju lygiai tą patį.

Šiandien prasideda Europos futbolo čempionas, kurio labai labai laukiu. Užuojauta merginoms, kurios visą mėnesį sulauks truputį mažiau dėmesio iš vyrų ;)

Pusryčiai

2012/06/02

Pagaliau sulaukiau komandiruotės į Alytų. Buvo suplanuota, kad komandiruotė prasidės kažkada balandį, tačiau va kaip viskas išėjo. Kad ir kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, nes pastaruoju metu darbe daug įtampos, ir tai vargina, ir vargina, ir vargina taip, jog pradedi galvoti apie kokį nors naują darbą, kuriame viskas būtų daug geriau.

Alytuj dirbsiu nuo birželio 4 iki 18 dienos. Jeigu viskas pasiseks taip, kaip reikia, komandiruotė bus pratęsta dar vienai savaitei, o jeigu viskas dar geriau pasiseks – tada dar bent mėnesiui.

Viena vertus, truputį baugu grįžti tokiam laikui ir gyventi kartu su mama. Kita vertus, kas gali būti geriau nei Alytus vasarą? Draugai, parkas, dviratis, futbolas,  o dabar aš dar ir bėgioju, tai visai super ;) Paskutinį kartą dalį vasaros Alytuje praleidau 2009 metais, bet tą vasarą močiutė pateko į avariją, o diedukas mirė, taigi nebuvo tada tų nerūpestingų dienų, kaip kad anksčiau.

Geros jums vasaros pradžios ;)

Šaknis

2011/08/21

Esu gimtajame mieste, namie. Paskutinės dvi dienos buvo sunkos emociškai: negalėjau liautis galvoti apie tave, o po to jaudinausi dėl tavo sveikatos. Bet šįryt nubudęs jaučiausi kur kas geriau. Pusryčiavau, žaidžiau su kate maudžiausi, ir visąlaik jaučiau ramybę, kažkokį keistą susitaikymą. Supratau, kad protingiau yra džiaugtis dėl to, kad po 3 metų patyriau stiprų artumą, negu kad liūdėti, jog tai truko taip trumpai ir neaišku, ar kada nors tai pasikartos su tuo pačiu žmogumi.

Lauke išvien lyja, apsiniaukę, bet tai man netrukdo. Namų aplinka gydo. Buvau nuėjęs pas močiutę, pasakojau apie kelionę. Vakare susitiksiu su sena drauge, kurios nemačiau jau gal 2 mėnesius.

Ką tik skambino kambariokas, pasakojo apie vakar vakarą. Pateko į dar vieną alkoholio-merginų istoriją, nieko naujo ;)  Jis dažnai įsivelia į tokias istorijas, ir nors mes šiuo požiūriu esam labai skirtingi, gyventi kartu mums sekasi gerai ;)

Gulėdamas ant sofos klausausi Coldplay (jie visada man asocijuojasi su lengva nuotaika), galvoju apie tave, galvoju be jokio ilgesio ar liūdesio, paprasčiausiai prisimenu kaip tu eini gatve, kaip perki transporto bilietus, tavo nagai violetiniai (violetinė – svajoklių spalva); regiu tave gulinčią ant šono – susikimbam už rankų – tavo pirštai mažyčiai, tavo rankos švelnios ir šiltos – visa ta prieblanda, ir ta šviesa – šviesa iš tavęs.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę sutikti tave, esu laimingas ir džiaugiuosi – visai neegoistiškai, labai paprastai džiaugiuosi, kaip džiaugiasi žmonės, žiemą po kelių apsiniaukusių savaičių pagaliau vėl išvydę saulę.

Šypsausi. Bless you.

Tigre Tigre

2011/04/11

Kad bus bėdos, jeigu mamai gimtadienio proga padovanosiu kačiuką, buvo aišku jau anksčiau. Kad supyks mama, labai supyks ir po to pjaus mane, irgi buvo numatyta. Bet mintis apie tai, jog vėliau mama supras kačiuko teikiamus privalumus, o ir man bus labai faina gyvesnius namus, buvo tokia stipri, kad vis tiek kačiuką mamai padovanojau.

Mama beveik apsiverkė, pamačiusi kačiuką. Sakė padariau jai didžiausią zapadlo gimtadienio dienos proga. Tai manęs per daug nenustebino, nes, šiaip ar taip, mamos gimtadienių metu aš visada daugiau ar mažiau lieku nuvylęs mamą, nes nepasveikinu jos taip, kaip ji norėtų. O kad sveikinčiau ją taip, kad jai patiktų, tai turėčiau būti kitokiu žmogumi, pvz. jos bendadarbės Aldonos sūnumi ar pan. teigiamu vyrišku veikėju. O aš tik Povilas, ir man nesinori mamos sveikinti kokiais nors žodžiais iš interneto, todėl aš visada viską ramiai padarau; ir jau nustojau žadėti būti geresnis ar stengtis būti geresniu, nes mama įsivaizduoja mane visai kitokį, nei aš esu.

Kitą dieną atėjo svečiai, kačiukas visiems patiko. Rašau „kačiukas”, bet iš tiesų tai yra katytė. Raina, maža maža tokia. Žmonės, dovanoję kačiuką, sakė, kad jam du mėnesiai, bet visi tuo netikėjo. Kačiukas dar tik pieną laką, nevalgo nei šlapio, nei sauso maisto. Ir dar tik sysiū daro, nieko daugiau. Ir sysiū padarė (kol buvau namuose) 8 kartus savo kraike ir 2 kartus ne kraike – kol kas statistika nuteikia optimistiškai.

Sekmadienį mama su kačiuku praleido daug laiko, buvo atsileidusi, nepriekaištavo man, bet visgi bijojo, jog kačiukas gali nugremžti baldus ar sudraskyti užuolaidas.

Abi naktis kačiukas miegojo mano lovoj. Pirmąją naktį, kai pasiklojau lovą, atėjo nuo pliušinio šuns, ant kurio miegojo, prie mano pagalvės, padėjo savo galvą ant jos ir miegojo toliau. Po to naktį prabudo ir susirangė man prie kaklo, jo ūsai kuteno, taigi aš ilgai neužmigau. Ir šiaip miegojau blogai, nes vis buvo įdomu, ar kačiukas miega, ar jis neužspaustas ir pan. Kitą naktį miegojau daug geriau, nors kačiukas miegojo mano dešinėj pažasty, o po to kairėj. Abi naktis jis prabudo po kartą, tada su juo žaidžiau: kutenau jam pilvą, o jis murkė ir gaudė mano pirštus, kandžiojo juos. Tada jis šiek tiek pavargdavo ir vėl užmigdavo.

Mama visą laiką prašė, kad sugalvočiau kačiukui vardą. Man norėjosi kokio nors nebanalaus, nes visokie Micė, Rainius ir t.t. yra neįdomu. Kai gyvenau su viena drauge ir įsigijom katę, draugė jai sugalvojo vardą Liuka, ir aš visada didžiavausi, kad turim katę su tokiu geru vardu, todėl ir dabar norėjau kažko gero. Pirmiausia man susišvietė, jog katė turi būti Ūla (ir tai nebūtinai yra nuoroda yra Jurgio Kunčino romaną „Tūla”), bet mama iškart užvetavo šį vardą. Tada man pasirodė, jog ji galėtų būti Tigrė, ir aš ją šaukčiau Tigre Tigre (nes kažkur nugirdau tiger tiger, ir man iš galvos dar dabar neiškrenta tie žodžiai). Po to pagalvojau ir apie Vytės variantą, bet mamai irgi nepatiko, sakė nebus įmanoma pašaukti mažybine forma.

Kai mama maudėsi, intensyviai galvojo vardus. Išėjusi iš vonios ji pateikė tris variantus: Luka, Vika ir Tina. Sutikau su Luka, ir pagalvojau: P. Šklėriaus gyvenimas yra absurdiškai logiškas. Dabar katės vardas primins buvusią katę ir buvusią simpatiją. Bet vėliau vadinau katę vardu ir nė karto man galvoj nesušmėžavo jokie prisiminimai nei apie anksčiau turėtą katę, nei apie buvusią simpatiją, todėl galbūt aš tik per daug išsigandau iš pradžių. Tiesa, kai mama negirdėdavo, katę vadinau Tigre Luka, nes man patinka dvigubi vardai.

Vienas Tų Retų, Itin Keistų Sapnų

2011/03/31

Sapnavau kad stoviu ant labai aukšto tilto rankoj laikau meškerę meškerė labai keista moderni niekur anksčiau nematyta tai viso labo toks plastmasinis pagaliukas primena prožektorių iš vieno pagaliuko galo išeina valas ant valo yra kabliukas ir kažkoks masalas aš labai atsargiai persisveriu per tilto turėklus kiek tik galiu tada paspaudžiu kažkokį mygtuką ir išlenda valas su kabliuku ir masalą valas leidžiasi žemyn link upės upės labai nesrauni rami tokia kabliukas panyrą į vandenį ir man iškart užkimba aš paspaudžiu mygtuką ir moderni meškerė sutraukia valą tada atsipučiu matau pagavau mažytę žuvelę nuimu žuvelę nuo kabliuko ir paleidžiu atgal į upę. Tada aš vėl persisveriu per turėklus kiek tik galiu paspaudžiu mygtuką valas išlenda kabliukas nusileidžia į upę šiek tiek giliau nei pirmąjį kartą mano delnas kuriame yra meškerės kotas labai prakaituoja aš bijau pamesti meškerę niekaip jos neištraukčiau iš upės bet dabar kimba žuvis jaučiu kad didesnė sunkesnė žuvis paspaudžiu mygtuką valas susitraukia aš atsitraukiu nuo turėklo žiūriu pagavau visai neblogo dydžio žuvį tokia nematyta žuvis keistoka visa mėlyna tamsiai mėlyna su keista išauga prie akies aš žiūriu į žuvį ji labai rami nespurda visai lėtai ištraukiu kabliuką jai iš burnos padedu žuvį ant tilto dangos žuvis spindi keista mėlyna šviesa prieš. Tada aš vėl persisveriu per turėklus kiek tik galiu viena ranka laikausi už turėklo bet ranka jau dreba kita ranka laikau meškerykotį bet delnas dar labiau suprakaitavęs paspaudžiu mygtuką valas išlenda kabliukas pasiekia upę aš ištiesiu ranką dar arčiau link upės meškerė slysta per delną bijau kad pamesiu bet kabliukas panyra šįkart labai giliai ir iškart užkimba jaučiu jog didelė žuvis šįkart labai didelė atsitraukiu nuo turėklų spaudžiu mygtuką bet žuvis tokia didelė kad meškerė neišgali pati ištraukti žuvies taigi aš pats tempiu žuvį iš upės tempiu tempiu galvoju negaliu neištraukt būtinai reikia ištraukt ir ištraukiu žuvis drybso ant tilto dabar ir vėl ta mėlyna vėl ta keista žiūriu į ją ji irgi rami nespurda nesiblaško skleidžia keistą melsvą šviesą nuo savęs galvoju niekas net nepatikėtų kad sužvejojau tokias žuvis šiandien.

Dabar aš kitur aplink dedasi neaišku kas esu lyg ir kažkieno gimtadienyje bet vakarėlis jau lyg ir baigėsi visi skirstosi arba jau yra išsiskirstę ir tada pradeda dėtis neaiškūs dalykai žmonės elgiasi keistai niekas su niekuo nesusikalba prie manęs prieina mano mama ir

sako man: Povilai tu jau esi sutvarkęs tokius reikalus anksčiau pasistenk ir dabar viską sutvarkyt nes pats pažiūrėk kokia betvarkė čia be tavęs darosi

Aš apsižvalgau aplinkui ir suprantu kad esu savo namuose čia ką tik buvo mamos gimtadienis svečiai visi išėjo tik kai kurie jų nespėjo išeiti ir dabar pasimetė mūsų namuose ir pasimetė vieni tarp kitų ta prasme vienas asmuo pradėjo elgtis kaip kitas asmuo o trečias asmuo pradėjo elgtis kaip ketvirtas žodžiu visi susimaišė tarpusavyje pasiklydo tapatybėse ir dabar man reikia jiems padėti atsinarplioti tarpusavyje. Suprantu kad esu matęs tokį dalyką jau kažkur anksčiau tik negaliu prisiminti kur ir kada žinau jog tikrai esu kažkada jau padėjęs žmonėms sugrįžti iš kito tapatybės į savąją ir dabar man tik reikia prisiminti kaip tai padaryti jog ir dabar galėčiau padėti žmonėms aš vaikštau iš kambario į kambarį skaičiuoju kiek yra žmonių suklydusių dėl savo tapatybės viename kambaryje randu merginą su nedidele krūtine bet labai simpatišku veidu aš jos nepažįstu bet ji labai gerai žiūrisi; kitame kambaryje randu blogerį pivonijąJamie Woon ir nustembu kad pivonijai patinka Jamie Woon nes jeigu nepatiktų tai tikrai nebūtų sumaišęs savo tapatybės su Jamie Woon; dar kitur randu savo kambarioko ir grupiokės auginamą paukštį jis galvoja kad yra mano mamos bendradarbė; o mamos bendradarbė yra mano mamos miegamajame įlindus į spintą ji galvoja kad yra paukštukas.

Vaikštau nuo vienų pasimetusių prie kitų ir bandau prisiminti kaip man padėti tiems žmonėms vaikštau ir kažkas man sako jog artėja labai blogi dalykai jeigu greitai neišnarpliosiu visos šitos situacijos taigi aš nueinu pas pirmąją merginą kuri turi nedideles krūtis ir simpatišką veidą aš ją kalbinu kalbinu juokiamės sau smagi ji tokia man tada imam rimčiau flirtuoti ir pradedam bučiuotis ir tada aš nutempiu jos marškinėlius ir bučiuoju jos krūtis bučiuojant jos krūtys šios ima keistai virpėti neapsakomas vaizdas mergina šypsosi juokiasi

sakau jai: kaip man faina

ji sako: tikrai faina

Taigi aš padedu tai merginai atrasti savo tapatybę dabar iš jos pasidaro dar viena mergina ji stovi šalia mūsų o mes dar biškį prigulam ir aš vėl jai bučiuoju krūtis tada nutariam eit padėti kitiems žmonėms nueinam pas pivoniją-Jamie Woon jis tupi prie sienos ir niūniuoja Jamie Woon dainos melodiją aš nusprendžiu atnešti jam paklausyti indie roko atsinešu nedidelį magnetofoną paleidžiu jį groti groja kažkoks indie rokas pivonija-Jamie Woon pakelia galvą matau jo veidas atsiskiria ir nuo Jamie Woon veido ir jie dabar tampa du atskiri asmenys o ta mergina su nedidele krūtine bet labai simpatišku veidu džiaugiasi kad aš išgelbėjau dar vieną žmogų taigi mes prigulam ir aš vėl jai bučiuoju krūtis

sakau jai: kaip smagu

ji sako: tikrai smagu

Po to aš imuosi paukščio kuris galvoja kad yra mano mamos bendradarbė jis tupi prieš veidrodį ir puošiasi negali išsirinkti kuo rengtis aš pradedu visaip jam čiulbėti tada jis suklūsta pasimeta nustoja žmogiškai gražiai kraipyti savo mažą galvelę tada ima kraipyti ją taip kaip yra įpratęs paukštiškai kraipyti savo galvą aš jam čiulbu toliau o jis vis klausosi ir dabar nuskrenda į savo narvelį.

Kažkas man pasakoja kad liūdna pabaiga jau arti ir man reikia paskubėti išgelbėti paskutinį pasiklydusį žmogų nueinu prie spintos kurioje užsidariusi yra mano mamos bendradarbė ji galvoja kad yra paukštukas aš tikėjausi kad kai paukštukas supras jog nėra mano mamos bendradarbė tai mano mamos bendradarbė automatiškai nustos galvoti kad ji yra paukštukas bet taip nenutiko todėl dabar reikia surasti kitą būdą kaip jai padėti suprasti savo tikrąją tapatybę aš vaikštau po kambarį bet man nekyla jokių protingų minčių tada mes prigulam su ta simpatiška mergina aš jai pabučiuoju krūtis

ji sako: ar jau sugalvojai

sakau: ne dar

Jaučiu didelę įtampą kad galiu nespėti atversti paskutiniojo žmogaus taigi išeinu į kiemą kieme dangus apsiniaukęs vėjas stiprus kaip prieš audrą išeinu į kiemo kelio vidurį matau kaimyną batsiuvį pamoju jam ranka jį visada malonu sutikti nueinu už namo apeinu namą grįžtu į butą sutinku mamą iš jos žvilgsnio suprantu kad jos bendradarbė dar nesurado savo tapatybės tada nueinu į tą kambarį kuriame spintoje užsidariusi yra mamos bendradarbė atidarau spintą jėga ištempiu bendradarbę iš spintos pastatau ant kojų atremiu į sieną bet ir toliau nežinau ką daryti nuvedu ją į koridorių ten vėl ją atremiu į sieną priešais veidrodį ir staiga ji atsigauna

sako: šitas megztinis man netinka

O aš surandu simpatišką merginą su nedidelėmis krūtimis mes prigulam ir juokiamės ir aš bučiuoju jai krūtis ;)

Šviesos Terapija

2010/11/01

per tris savaites taip pavargau, kad visą penktadienį galvojau kaip bus smagu grįžti vėlai vakare iš Vilniaus į Alytų, pereiti neilgą atkarpą nuo stoties iki namų, apkabinti mamą, po to atsigulti į savo lovą ir užmigti jaučiant, kad pagaliau grįžau į namus. bet autobusų stoties kasoje man pasakė, jog visi bilietai į paskutinį reisą jau išpirkti, tai tą vakarą aš pasitenkinau liūdnu skambučiu mamai ir filmo apie facebook sukūrimą žiūrėjimą su bendrabučio šeimyna. gerai, kad nors jie dar buvo neišvažiavę, būčiau visai užsiliūdėjęs tą vakarą.

ryte kėliausi anksti, kaip į darbą. 07.50h autobusas pajudėjo iš stoties. šalta buvo viduje, sėdėjau gale susigūžęs, po to užsnūdau. kai prabudau, autobusas buvo prišildytas, laikrodis rodė jau beveik 09h, buvo likę pusė kelio. netoli manęs sėdėjo mergina, ji buvo užkėlusi koją ant kojos, atrodė gražiai. ji mano dėmesį patraukė dar stotyje, kai laukiau autobuso: surūkė dvi cigaretes vieną po kitos, o jos stovėsena buvo kažkokia sportiška, nors apsirengusi buvo (daugmaž) gražiai. po to girdėjau kaip ji kažką trumpai pakalbėjo su netoli stovėjusia moterimi, jos balsas buvo toks priešingas jos rimtam veidu, jos balsas buvo toks malonus.

Alytus buvo malonus, vos išlipau iš autobuso: debesys sklaidėsi, oras buvo toks lengvas. eini, o visur tave supa gelsva ir melsva spalvos. stebina dienos lengvumas.

kitą dieną vėl taip pat: važiuojam į vienas ir kitas kapines, degiojam žvakutes, o mus supa maloni diena, diena gera. Alytus toks malonus šįkart, aš niekad nepamenu, kad jis būtų toks malonus per Vėlines. važiuojant namo iš kapinių žvalgausi į daugiabučius, žvelgiu į jų langus, mes pravažiuojam įvairias parduotuves, šiandien visas miestas juda, ir aš galvoju: kiek daug gyvenimo yra šitam mieste.

ir nesvarbu, koks mano gyvenimas bus (ir kur bus), jis vis tiek yra nepaneigiamas.

– – –

Alytuje pamėgtą barą „Palermo” tuoj uždarys, tai šį savaitgalį ten du paskutiniai tūsai vyko. šeštadienį nuėjom ten, bet pamatę kiek daug ten jaunimo, nuėjom į barą „3,5″, kur eidavom anksčiau ilgai, kai „Palermo” dar buvo neatidarytas. sėdėjom, kalbėjom, su viena drauge sutarėm, kad jei būsim 40 metų ir būsim vieniši, tai susimesim poron ;) po to visgi ėjom į „Palermo”, ten man norėjosi pasikalbėti su savo simpatija (jau reikia sakyti ex-simpatija), ir aš ten su ja smagiai pakalbėjau. išgirdau, kad nemoku priimti komplimentų ir kad esu komiškas ar juokingas. tai jau antras pokalbis šią savaitę, kai po bendravimo su mergina kitą rytą suvokiu, kad vakar buvo labai naudingas pokalbis, padėjęs sužinoti apie save šį tą naujo.

– – –

sekmadienio popietė, namuose nieko nėra. sėdžiu svetainėje, žiūriu į televizorių. jis išjungtas, aš irgi toks savotiškai išsijungęs: tiesiog sėdžiu. kambarys šviesus, šiandien saulėta diena. žvilgsnį nuo televizoriaus suku į balkono langus, matau medžius be lapų ir stadioną. saulė stipriau pašviečia ir svetainės baltos sienos dar labiau paryškėja. aš šiek tiek prisimerkiu, bet negalvoju, jog šviesos yra per daug. šviesos niekad nebūna per daug, aš visada jos geidžiu, kaip ir tam tikrų žmonių buvimo šalia.


%d bloggers like this: