Posts Tagged ‘namai’

Išvykstantys žmonės

2017/08/22

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Liepa

2017/07/24

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Be miražų

2014/09/29

Sugrįžęs į Alytų pajuntu tą vėsą bute. Tai lemiamas signalas, kad vasara baigėsi. Išsitraukiu šiltesnes kelnes.

– – –

Vieną dieną po darbo Konarskio gatvėj pajutau, kad noriu šiek tiek pasivaikščioti. Eidamas Konarskio gatve išvydau kažkokią visai jaukią gatvę ir pasukau ten – pasirodo, tai buvo Raseinių g. Paėjęs kelis žingsnius pakėliau galvą ir išvydau, kad artėju link bobutės su pirkinių krepšiu. O šiek tiek priekyje jos ėjo dar viena bobutė su maišu, o prieš ją – dar viena bobutė. Ir visos jos ėjo viena paskui kitą tiesia, nematoma linija, mane toks didelis nuostabos jausmas aplankė. Žiūrėjau į jas susižavėjęs.

– – –

O kitą dieną viename socialiniame tinkle išvydau gražią merginos nuotrauką. Žiūrėjau žiūrėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik po to pamačiau, kad ties lytimi yra nurodyta „male“. Sutrikau šiek tiek. Tada pagalvojau, kad galbūt čia įsivėlusi klaida, todėl paskaitinėjau ką jai rašo kiti ir ką ji rašo kitiems. Deja, tie susirašinėjimai tik patvirtino faktą, jog tai yra vyras, o ne mergina. Pasijutau keistai.

– – –

Penktadienį, grįždamas į darbą, netikėtai sutikau G.

Ji įlipo Kalvarijų turgaus stotelėj, ir vos ją pastebėjau, iškart nusisukau. Bet tada pagalvojau, kad taip negalima, ir atsisukau. Ji kaip tik pakėlė galvą, ir mes pasisveikinom. Paklausiau, kaip jai sekasi, o čia pat supratęs klausimo neveiksmingumą, paklausiau ar jau baigė studijas. Atsakė, kad baigė – žinojau tai ir šiaip. Tada pradėjom kalbėtis apie magistrantūros studijas, pasirodo ji dabar pirmame magistrantūros kurse; trumpai papasakojau kaip man sekėsi studijuoti magistrantūrą. Po to ji pasakė, kad jai reikia išlipti, ir mes atsisveikinom palinkėję vienas kitam sėkmės.

Ji visąlaik šypsosi, žiūri į akis, o jos akys tokios didelės, tokios gražios. Pamenu kaip ji kadaise įsileisdavo mane: atidarydavo duris, pažiūrėdavo į mane šypsodamasi, ir visi  mano vargai ir problemos kaip mat kažkur pradingdavo.

Kitoje stotelėje išlipau ir aš. Ėjau sau, jaudulys jau buvo praėjęs, o kol laukiau prie perėjos užsidegančios žalios, net pagyriau save: tai buvo pirmas kartas po mūsų išsiskyrimo, kai aš prie jos neprišnekėjau kažkokių nereikalingų dalykų.

Kuo labiau esu apsikrovęs idėjomis ir rūpinuosi jų realizavimu, tuo mažiau laiko lieka vienatvei.

Apsiniaukę

2013/09/23

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Komandiruotė #2

2012/06/08

Naujos darbo vietos tualete būna trijų rūšių kvapai: kumpio, tepalo ir medienos. Pirmadienį buvo visi trys (paeiliui), antradienį vyravo tik tepalo kvapas, o trečiadienį ir ketvirtadienį kumpis ir tepalas palaipsniui keitė vienas kitą.

Darbe sunku būti disciplinuotam, kai niekas tavęs nemato ir niekam iš tiesų nerūpi, ką tu veikia. Nuo pirmos dienos direktorė pasakė, jog jai nerūpi, kada aš ateisiu ir išeisiu kasdien iš darbo, jai svarbu tik tai, kad darbas bus padarytas per dvi savaites. Rytais ateinu visada 08.10h, išeinu 16.30h. Tiesa, pietauju čia tik pusvalandį, nes, na, nežinau ką dar kitaip veikti likusias 30 minučių. Sėdžiu vienas, čia pat ir valgau. Labai trūksta pokalbių su gyvais žmonėmis (facebook’as ir pokalbiai telefonu nesiskaito). Kartais uždainuoju it’s a perfect day, nothing else to say.

Trečiadienį pastebėjau, jog mūsų kieme yra labai daug mažų vaikų. Turbūt dvigubai daugiau nei tada, kai augau aš. Smagu jiems turėtų būti žaisti karą ar slėpynes. Tiesa, kol kas nemačiau, kad jie tai žaistų. Galbūt dabar vaikų žaidimai kitokie?

Ketvirtadienį pirmą kartą išlindau į centrą pasibūti su draugais. Prieš komandiruotę atrodė, jog su draugais labai daug laiko praleisiu, bet pradėjęs čia dirbti net nepajutau kiek daug veiklos yra namuose. Atrodo, mažus dalykus veiki, bet laikas eina greitai. Štai jau ir baigiasi pirmoji darbo savaitė, į galvą lenda nemalonios mintys apie grįžimą į Vilnių. Kai Tadas paskambina ir klausia, ar negrįšiu šiam savaitgaliui į Vilnių, nes prieš išvažiuodamas lyg ir buvau tai pažadėjęs, aš užtikrinai atsakau, kad negrįšiu – nėra jokio noro, jokio stimulo.

Nes kai PJ vakare veža mus namo su Kurmiu, ir pastarasis sako Alytus yra šauni vieta gyventi, aš galvoju lygiai tą patį.

Šiandien prasideda Europos futbolo čempionas, kurio labai labai laukiu. Užuojauta merginoms, kurios visą mėnesį sulauks truputį mažiau dėmesio iš vyrų ;)

Pusryčiai

2012/06/02

Pagaliau sulaukiau komandiruotės į Alytų. Buvo suplanuota, kad komandiruotė prasidės kažkada balandį, tačiau va kaip viskas išėjo. Kad ir kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, nes pastaruoju metu darbe daug įtampos, ir tai vargina, ir vargina, ir vargina taip, jog pradedi galvoti apie kokį nors naują darbą, kuriame viskas būtų daug geriau.

Alytuj dirbsiu nuo birželio 4 iki 18 dienos. Jeigu viskas pasiseks taip, kaip reikia, komandiruotė bus pratęsta dar vienai savaitei, o jeigu viskas dar geriau pasiseks – tada dar bent mėnesiui.

Viena vertus, truputį baugu grįžti tokiam laikui ir gyventi kartu su mama. Kita vertus, kas gali būti geriau nei Alytus vasarą? Draugai, parkas, dviratis, futbolas,  o dabar aš dar ir bėgioju, tai visai super ;) Paskutinį kartą dalį vasaros Alytuje praleidau 2009 metais, bet tą vasarą močiutė pateko į avariją, o diedukas mirė, taigi nebuvo tada tų nerūpestingų dienų, kaip kad anksčiau.

Geros jums vasaros pradžios ;)

Šaknis

2011/08/21

Esu gimtajame mieste, namie. Paskutinės dvi dienos buvo sunkos emociškai: negalėjau liautis galvoti apie tave, o po to jaudinausi dėl tavo sveikatos. Bet šįryt nubudęs jaučiausi kur kas geriau. Pusryčiavau, žaidžiau su kate maudžiausi, ir visąlaik jaučiau ramybę, kažkokį keistą susitaikymą. Supratau, kad protingiau yra džiaugtis dėl to, kad po 3 metų patyriau stiprų artumą, negu kad liūdėti, jog tai truko taip trumpai ir neaišku, ar kada nors tai pasikartos su tuo pačiu žmogumi.

Lauke išvien lyja, apsiniaukę, bet tai man netrukdo. Namų aplinka gydo. Buvau nuėjęs pas močiutę, pasakojau apie kelionę. Vakare susitiksiu su sena drauge, kurios nemačiau jau gal 2 mėnesius.

Ką tik skambino kambariokas, pasakojo apie vakar vakarą. Pateko į dar vieną alkoholio-merginų istoriją, nieko naujo ;)  Jis dažnai įsivelia į tokias istorijas, ir nors mes šiuo požiūriu esam labai skirtingi, gyventi kartu mums sekasi gerai ;)

Gulėdamas ant sofos klausausi Coldplay (jie visada man asocijuojasi su lengva nuotaika), galvoju apie tave, galvoju be jokio ilgesio ar liūdesio, paprasčiausiai prisimenu kaip tu eini gatve, kaip perki transporto bilietus, tavo nagai violetiniai (violetinė – svajoklių spalva); regiu tave gulinčią ant šono – susikimbam už rankų – tavo pirštai mažyčiai, tavo rankos švelnios ir šiltos – visa ta prieblanda, ir ta šviesa – šviesa iš tavęs.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę sutikti tave, esu laimingas ir džiaugiuosi – visai neegoistiškai, labai paprastai džiaugiuosi, kaip džiaugiasi žmonės, žiemą po kelių apsiniaukusių savaičių pagaliau vėl išvydę saulę.

Šypsausi. Bless you.

Tigre Tigre

2011/04/11

Kad bus bėdos, jeigu mamai gimtadienio proga padovanosiu kačiuką, buvo aišku jau anksčiau. Kad supyks mama, labai supyks ir po to pjaus mane, irgi buvo numatyta. Bet mintis apie tai, jog vėliau mama supras kačiuko teikiamus privalumus, o ir man bus labai faina gyvesnius namus, buvo tokia stipri, kad vis tiek kačiuką mamai padovanojau.

Mama beveik apsiverkė, pamačiusi kačiuką. Sakė padariau jai didžiausią zapadlo gimtadienio dienos proga. Tai manęs per daug nenustebino, nes, šiaip ar taip, mamos gimtadienių metu aš visada daugiau ar mažiau lieku nuvylęs mamą, nes nepasveikinu jos taip, kaip ji norėtų. O kad sveikinčiau ją taip, kad jai patiktų, tai turėčiau būti kitokiu žmogumi, pvz. jos bendadarbės Aldonos sūnumi ar pan. teigiamu vyrišku veikėju. O aš tik Povilas, ir man nesinori mamos sveikinti kokiais nors žodžiais iš interneto, todėl aš visada viską ramiai padarau; ir jau nustojau žadėti būti geresnis ar stengtis būti geresniu, nes mama įsivaizduoja mane visai kitokį, nei aš esu.

Kitą dieną atėjo svečiai, kačiukas visiems patiko. Rašau „kačiukas“, bet iš tiesų tai yra katytė. Raina, maža maža tokia. Žmonės, dovanoję kačiuką, sakė, kad jam du mėnesiai, bet visi tuo netikėjo. Kačiukas dar tik pieną laką, nevalgo nei šlapio, nei sauso maisto. Ir dar tik sysiū daro, nieko daugiau. Ir sysiū padarė (kol buvau namuose) 8 kartus savo kraike ir 2 kartus ne kraike – kol kas statistika nuteikia optimistiškai.

Sekmadienį mama su kačiuku praleido daug laiko, buvo atsileidusi, nepriekaištavo man, bet visgi bijojo, jog kačiukas gali nugremžti baldus ar sudraskyti užuolaidas.

Abi naktis kačiukas miegojo mano lovoj. Pirmąją naktį, kai pasiklojau lovą, atėjo nuo pliušinio šuns, ant kurio miegojo, prie mano pagalvės, padėjo savo galvą ant jos ir miegojo toliau. Po to naktį prabudo ir susirangė man prie kaklo, jo ūsai kuteno, taigi aš ilgai neužmigau. Ir šiaip miegojau blogai, nes vis buvo įdomu, ar kačiukas miega, ar jis neužspaustas ir pan. Kitą naktį miegojau daug geriau, nors kačiukas miegojo mano dešinėj pažasty, o po to kairėj. Abi naktis jis prabudo po kartą, tada su juo žaidžiau: kutenau jam pilvą, o jis murkė ir gaudė mano pirštus, kandžiojo juos. Tada jis šiek tiek pavargdavo ir vėl užmigdavo.

Mama visą laiką prašė, kad sugalvočiau kačiukui vardą. Man norėjosi kokio nors nebanalaus, nes visokie Micė, Rainius ir t.t. yra neįdomu. Kai gyvenau su viena drauge ir įsigijom katę, draugė jai sugalvojo vardą Liuka, ir aš visada didžiavausi, kad turim katę su tokiu geru vardu, todėl ir dabar norėjau kažko gero. Pirmiausia man susišvietė, jog katė turi būti Ūla (ir tai nebūtinai yra nuoroda yra Jurgio Kunčino romaną „Tūla“), bet mama iškart užvetavo šį vardą. Tada man pasirodė, jog ji galėtų būti Tigrė, ir aš ją šaukčiau Tigre Tigre (nes kažkur nugirdau tiger tiger, ir man iš galvos dar dabar neiškrenta tie žodžiai). Po to pagalvojau ir apie Vytės variantą, bet mamai irgi nepatiko, sakė nebus įmanoma pašaukti mažybine forma.

Kai mama maudėsi, intensyviai galvojo vardus. Išėjusi iš vonios ji pateikė tris variantus: Luka, Vika ir Tina. Sutikau su Luka, ir pagalvojau: P. Šklėriaus gyvenimas yra absurdiškai logiškas. Dabar katės vardas primins buvusią katę ir buvusią simpatiją. Bet vėliau vadinau katę vardu ir nė karto man galvoj nesušmėžavo jokie prisiminimai nei apie anksčiau turėtą katę, nei apie buvusią simpatiją, todėl galbūt aš tik per daug išsigandau iš pradžių. Tiesa, kai mama negirdėdavo, katę vadinau Tigre Luka, nes man patinka dvigubi vardai.


%d bloggers like this: