Posts Tagged ‘nemiga’

Diena lengva ir saulėta

2016/04/04

atlydis

Tas keistas vulgarumas, kai nepaliekama jokios paslapties, tik tam tikros kūno vietos atidangstomos, ir viskas.

Nužiūrinėju iš šono, pykdamas, kad galiu būti taip lengvai įaudrintas. Visada galvojau, kad esu atsparus vulgarumui, bet dabar suvokiu, jog jos vulgarioje išvaizdoje yra kažkokie elementai, kurie mane jaudina.

Kitą dieną skaitau apie vulgarumą. Pasirodo, kad senovės Romos laikais vulgaris reiškė visuotiną/daugumos skonį, jis neturėjo tokio neigiamo atspalvio kaip dabar.

***

Pirmadienį nubudau 04 val., jaučiausi žvalus, išalkęs, tai nuėjau į virtuvę ir susitepiau sumuštinį. Suvalgęs grįžau į lovą ir bandžiau užmigti, bet nesėkmingai – galva buvo pilna minčių, jaučiau norą dirbti, bet vis stabdžiau save, įtikinėjau, kad reikia miegoti toliau. Tų įtikinėjimų metu sugalvojau romano koncepciją, užrašiau, tada ilgai apie jį galvojau. Užsnūsti pavyko tik prieš 06 val., o numigęs valandą, kai jau reikėjo tikrai keltis, vos sugebėjau išlipti iš lovos – jaučiausi lyg būčiau nemiegojęs visą parą.

***

PJ sako, kad desperacija yra naudingas dalykas, nes priverčia tave, nenorintį likti vienu, ieškoti sau poros, bandyti ir bandyti. Aš sakau, kad desperacija yra pavojingas dalykas, nes tu gali pradėti ieškoti aklai ir susidėti su tau visai netinkančiu žmogumi vien iš baimės likti vienam.

Su PJ mes pažįstami gal 12 metų, bet dėl kažkokių aplinkybių labai retai liekam tik dviese ir kalbam apie vienas kitą.

***

Diena lengva ir saulėta.

Po darbo užsuku pas IL į darbą, grąžinu knygą. Tada einam kartu, nes mums pakeliui, o aš dar prieš sutikdamas ją pagalvojau, kad būtų malonu va taip su ja paėjėti pasikalbant apie paprastus reikalus.

Ji klausia kaip gyvenu, ir aš atsakau, kad esu tiesiog laimingesnis.

Ji nepastebi prakirstos kaktos, kol pats neužsimenu.

Ji nežiūri į akis, o ar kada nors žiūrėdavo? Kiek prisimenu, visada sėdėdavom vienas šalia kito arba eidavom greta, prikalbėdavom vienas kitam pilnas ausis.

Atsisveikinam ties mano kiemu, ir aš grįžtu namo.

Diena lengva ir saulėta.

Nemigos Malda

2013/02/11

Praėjusią savaitę sunkiausi buvo vakarai. Slampinėdavau iš kampo į kampą, o viskas, ko imdavausi, iškart keldavo nepasitenkinimą – negalėjau nei žaisti kompiuteriu, nei skaityti Kunčino „Menestreliai maksi paltais“. Blogiausia, jog kai nutinka viena tokia diena, tai tada puikiai žinau, kad po jos eis dar bent kelios tokios pačios dienos. Kas žino, galbūt taip natūraliai turi būti: žmogus nieko negali veikti, gal taip kažkaip pailsėt reikia. Bet kad nė velnio nepailsi, o tik pavargsti nuo to nieko neveikimo; juolab, jog per tokias krizines dienas tau dar būtinai užsinori prisiliesti prie amžinųjų klausimų, į kuriuos atsakymų jau seniai ieškai.

Manęs neapleidžia jausmas, kad tam tikri žmonės, kuriuos sutinki gyvenime, turi gydomąjį poveikį – net nebūdami šalia, jie kažkaip tau padeda, kai apie juos galvoji. Taigi kas vakarą atsigulęs į lovą vis galvodavau apie V. – mano mintys apie meilę ir vienatvę visada atveda būtent prie šios merginos; jos vardo reikšmė meilės-vienatvės temoje lyg ir žada laimingą pabaigą.

Pradėdavau galvoti visada apie tai, ką ji dabar gali veikti. Įsivaizduodavau, kad sėdi tamsiam kambaryje ir rūko. Turbūt ji turi darbo, kurio dar nepradėjo. Ji pati nėra tikra, kad jį išvis pradės. V. dažniausiai yra be nuotaikos, nes ją, kaip ir mane, kankina tie patys klausimai be atsakymų; bent jau aš taip galvoju. Nes jeigu ne tai, tada aš nežinau kitos priežasties, kuri leistų paaiškinti tokius žmones kaip V. arba E. O galbūt man tik norisi tikėti, kad yra kažkokia rimtesnė, neva aukštesnė priežastis, kodėl mes tokie atsirandam, kad ir kokie iš tiesų skirtingai neramūs, nepanašūs vieni į kitus būtume.

Aš žinau, kad esu užuodęs V. kvapą, ir dar kažkodėl ryškiai pamenu jos batus. Kartais mintyse išlenda nuotrauka su jos apnuogintais pečiais ir cigarete rankoje. Tai graži ir tuo pačiu baisi nuotrauka. Be nugaros ir cigaretės rankoje dar matosi kambario sienos, langas (lyg ir su mediniais rėmais), o bendras nuotraukos sukeliamas jausmas yra kažkokia purvynė. Tarsi matytum vidinį žmogaus bardaką, kuris išlipo iš kūno ir apsigyveno kambaryje.

Mano mintys apie V. turėdavo dvi pabaigas. Pirmoji būdavo tokia: V. pabosta jausti visa ko trūkumą ar absurdą, ir ji pradeda rašyti kokį nors straipsnį, kurį privalo parašyti. Rašydama ji, žinoma, daug rūko ir geria kavą. Miegoti eina paryčiais, prieš tai dar kartą parūkiusi. Antroji pabaiga panaši į pirmąją tuo, jog V. imasi rašyti straipsnį, bet čia nuosekli minčių eiga nutrūksta, ir štai ji naktį atsiduria prie mano durų. Aš ją įleidžiu į butą, pasiūliau arbatos, bet ji pasiūlo parūkyt. Mes rūkom atidarę mano kambario langą, po to visas kambarys smirda, bet ką padarysi. Ir tada nejaukumas toks apima, kai jau ruošiamės gultis į lovą. Žinoma, aš jai pasiūlau marškinėlius miegui (bet čia visai nenumanau, ar V. sutiktų apsirengti marškinėliais, o jei sutiktų, tai kaip ji persirengtų – čia pat, ar nueitų kažkur kitur; ir tai nėra mažmožis, būtent tokie maži dalykai yra tie, kurie ilgiausiai stringa atmintin). Galų gale, mes atsiduriame siauroje lovoje. <…> Na štai, po kiek laiko mes jau prisiglaudę, pirmasis barjeras įveiktas. Dabar mes jau galim pereiti prie nuoširdaus kalbėjimo

Ir tada nežinau, kas nutinka. Bet yra tik trys baigtys, apie kurias visada susimąstau:

1.) V. išsilieja ir verkia, o aš jaučiu tą begalinį liūdesį, kad neturiu kaip žmogui padėti (nes man, kaip vyrui, problemas norisi išspręsti čia ir dabar – kažkur girdėjau, kad taip vyrams užprogramuota), ir dar aš ją įsimyliu;

2.) aš randomu išsirenku vieną istoriją, susijusią su neišsipildžiusia meile, ir pasakoju, pats nesuprasdamas, kokią nesąmonę darau, o V. visai manęs nemyli už tai, nė trupučio;

3.) mes pasimylim, o kitą dieną jaučiamės dar labiau pasimetę nei prieš tai.

Galiausiai aš baigiu galvoti apie ją, pasiverčiu ant kito šono ir paprašau dievo, kad visi žmonės, jaučiantys tą kažkokį esminį trūkumą ar absurdą, o gal nepasitikėjimą gyvenimu, palaipsniui gyvenime užpildytų savo dykumas. Mano melsva patalynė pagaliau nuveja sunkiasvores mintis ir aš palengva imu grimzti.

How much time has passed since we’ve loved lately? A night? A second? Or a life? For me it feels like an eternity.

© Lack – Solipsist Letter To The World

Satta Outside 2012 (PRE)

2012/08/07

Sekmadienį man taip pagailo savęs, kad šią vasarą neapsilankysiu jokiame festivalyje, tai pažiūrėjau, kokie reikalai su Satta Outside šiais metais. Pirmiausiai pažiūrėjau šitą video, kuris sukelia labai didelį norą patekti tarp žmonių ir niekam nerūpėti:

Tada pažiūrėjau, kiek kainuoja bilietai į festivalį ir eilinį kartą supratau, jog blogai padariau, kad nepirkau bilietų tada, kai jie vos tik pasirodė. Aš rimtai planavau važiuoti į Satta Outside, bet po to kažkaip neradau entuziastų, tai nustūmiau tą mintį šalin. O dabar, tvankų sekmadienį, kai savigaila pasiekė aukščiausią tašką, aš nutariau, jog man visgi būtina ten nuvykti.

Kai tai suvokiau, iškart prisiminiau, jog yra nemažai pinigų, kuriuos man kažkas skolingas. Nesu gavęs visų pinigų už kažkada vykusią komandiruotę, kambariokas kažkada pasiskolino 40 eurų – va tau ir bilietui, ir kelionei pirmyn-atgal.

Nurimęs dėl finansų pradėjau čekinti, kas per velnias gros Sattoj šią vasarą. Labiausiai sudomino Cloud  Boat, Dark Sky, O!, Brokenchord, MRK1, Dorian Concept. Aišku, Empti irgi bus malonu išgirsti – 2009 metų Satta festivalyje jų pasirodymas įsiminė labiausiai.

Kol kas dar neturiu su kuo važiuoti į Šventąją. Jeigu turit laisvą vietą savo ekipaže, nesidrovėkit ;) Esu neblogas, tamsių plaukų, galiu papasakot istorijų apie šūdus, bet tikrai nesu išsišokėlis.

 

O šiaip per porą dienų tiek daug galvojau apie festivalį, kad jau žinau, kaip viskas bus: ketvirtadienį sunkiai užmigsiu, penktadienį nuvažiuosiu ir parinsiuosi dėl to, kad visi geria ir rūko, neva aš to nedarau, ir daug dalykų apie gyvenimą ir žmonių santykius suksis mano galvoje; o antrą dieną praleisiu ramiai ir beveik blaiviai. O kai jau sekmadienį teks važiuoti namo, man norėsis verkti, jog viskas baigėsi ir porą dienų žaistai laisvei atėjo galas.

Jeigu kas nors iš Jūsų bus feste, galim susitart susitikt/susipažint. Žinau, kad esu pagarsėjęs kaip etatinis pažindintojasis su blogerėmis, bet šis pasiūlymas galioja ir vyrukams ;)


%d bloggers like this: