Postcosmos 2017

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.

Kad papai geriau augtų / sapnas 2016.03.01

Sapnavau kad atsibundu ne savo namuose čia daug lovų aplink mane nugirstu klasioką ir klasiokę besikalbančius galvoju jau vėl jis flirtuoja su ta klasioke niekad nesupratau kodėl ji jam patiko gal kad abu liesi gal čia tokia estetika o kol jis ją kalbina pradedu girdėti kad jie jau ir glamonėjasi glamonėjasi ir toliau kalba ir kai aš išlipu iš lovos ir pradedu rengtis pamatau kad jie jau ir antklodę ant savęs užsitempę juda po ja ir toks juokas suima mane galvoju net po šitiek metų tas klasiokas neatsisakė tikslo permiegoti su ta klasioke.

Po to atsiduriu bare ten sėdi neseniai iš darbo išėjęs kolega Mindaugas atrodo atjaunėjęs šalia jo žmona mes staiga su juo suprantam kad ką tik vienas kitą atpažinom ir paspaudžiam ranką vienas kitam

Mindaugas sako: gaila išėjau man patiko ten tobulėti bet reikia daugiau pinigų uždirbti reikia džipo ir į Kanarus kartais keliauti pailsėti pats suprask

sakau Mindaugui: suprantu viskas gerai

Šalia manęs Tadas V. gurkšnojam alų vasara baro viduj karšta.

Nubundu dar kitoje vietoje matau Gabrielių iš No Real Pioneers pasisveikinam kalbam

sakau jam: čia jūsų repeticijų studija

Gabrielius sako: taip tik brangiai kainuoja ją išlaikyt

sakau jam: kiek mokat už ją

Gabrielius sako: 400 eurų už mėnesį

Dairausi po jų studiją bet ji nėra panaši į studiją matau toliau padėtus būgnus šiaip daug fotelių kelios lovos yra geriam su Gabrielium alų iš kažkur atsiranda klasiokas su ta klasioke jie ten sau vėl flirtuoja klasiokas užsivedęs geros nuotaikos todėl dar ir itin ironiškas bet staiga grįžta klasiokės vaikinas ir atsiranda įtampa jis net nežino kad ji permiegojo su klasioku ir ji suka savo vaikiną apie pirštą kaip tik nori jis už ją jaunesnis todėl jį apgaudinėti jai vieni juokai o mano klasiokas pradeda pašaipiai bendrauti su tuo vaikinu o po to ir nesistengia nuslėpti savo flirto su klasioke kol galiausiai vaikinas pasikviečia klasioką pasikalbėti atskirai.

Atsikėlęs nuo fotelio einu į virtuvę ten sutinku klasiokę ji šypsosi ir valgo kebabą

sakau jai: negalvojau kad tu valgai tokį maistą galvojau visą laiką griežtai laikaisi dietos

klasiokė sako man: tu gal juokauji aš nuo vaikystės valgau kebabus kad papai geriau augtų

Kaip nugvelbiau draugo žmoną (vaikus irgi) / sapnas 2016.02.15

Sapne vaikščiojau paskui kažkokią moterį aplink mus sukiojosi mergaitė ir berniukas buvo dar visokių naminių gyvūnėlių mes ėjom į daržą į šiltnamį aš prikaliau pavėsinėj kažkokį nedidelį paveikslą po to namie moteris darė valgyti aš turėjau užimti vaikus vaikai vis klausinėjo kada grįš jų tėtė aš sakiau jiems kad jis jau greitai grįš.

Sėdėjau kambaryje vienas ir valgiau išgirdau kad kažkas sudužo atėjusi moteris priekaištavo kad neprižiūriu vaikų nusekiau paskui ją į ten kur kažkas sudužo virtuvėje radom berniuką ir mergaitę ir dužusį tuščią stiklainį

moteris man sako: liepk jiems viską sutvarkyti tegul užkelia visus likusius stiklainius į aukščiausią lentyną

pažiūrėjau į lentyną ji buvo labai aukštai vaikai ten niekaip neužkels stiklainių patys tai labai nesaugu

sakau moteriai: neužkels jie per aukšta lentyna dar nukris ir susižeis

moteris man sako: pats laikas jiems pradėti mokytis paprastosios magijos tu turi juos pratinti prie to

tada suprantu ką ji turi omenyje ir kai ji išeina vaikams pasakoju apie magiją apie galią ir kad galima kilnoti daiktus ir juos stumdyti mintimis vaikai nelabai ką supranta bet aš pasakoju toliau o

jie po to sako man: ar mūsų tėtė irgi magas kaip ir tu

sakau jiems: taip

ir tada suprantu kad tikrai taip ir yra ir viskas man paaiškėja ta moteris yra magė jos vyras šitų vaikų tėvas yra magas o aš esu to vyro draugas magas ir tam vyrui kažkas nutiko ir pagal duotą pažadą aš dabar rūpinuosi jo šeima ir suprantu dar kad man iš tiesų patinka ta moteris jos gražios laisvos kelnės ir plaukai gražūs tokie šiek tiek garbanoti einam su ja dabar vėl į daržą apsidairau kad vaikai nematytų ir ją pabučiuoju į petį ji skaniai kvepia

ji sako man: mano vyras jau niekad negrįš aš su tuo susitaikiau

ir suima mano ranką.

Po to aš nubundu lovoje labai graži patalynė jaučiu kad po antklode dar kažkas yra užkišu ranką ir jaučiu kad šalia manęs mažas kačiukas jis laipioja man nuo rankos ant krūtinės gražus rainas kačiukas ir suprantu kad dabar viskas bus gerai su šia moterimi ir kad norėčiau su ja praleisti visą gyvenimą.

– – –

Esu kažkur užsienyje visi aplink kalba skirtingomis kalbomis galvoju ar esu Rumunijoj ar Bulgarijoj geriau jau būtų Bulgarija nei Rumunija suprantu kad čia kažkoks seminaras ar mokymai aš dėviu marškinėlius su Start FM logotipu mes apgyvendinti apgriuvusiame name lovos senos ir čiužiniai purvini išėjęs į lauką stebiu dangų skraido kariniai lėktuvai bet visi aplink ramūs.

Po to einame į kažkokią ekskursiją sutinku moterį iš praėjusio sapno einam susikibę už rankų aplink daugelis kitų žmonių kalba vokiškai suprantu kad čia susirinkę menininkai galvoju o ką aš veikiu tarp jų randu nukritusį bičių avilį ir pakabinu jį aukščiau ant šakos matau kad mane sekioja moters vaikai vedžioju juos po laukus aiškinu kur kokia gėlė ir kur kokia žolė auga bet jie pavargsta parnešu juos ant rankų ir pečių atgal į namą kuriame visi esam apsistoję.

Nubundu ryte kitoje lovoje guli Gabrielius iš No Real Pioneers jis juokiasi kad čia neužtenka visiems vietos apsidairau ir matau kad lovose guli net po kelis žmones kažkas piktinasi šio seminaro rengėjais praskleidęs savo antklodę matau kad mano lovoje guli indėnas atsargiai jį perlipu ir išlipu iš lovos einu į virtuvę nėra nieko valgoma išeinu į lauką pasirodo kad naktis o ne rytas stoviu šalikelėje galvoju kad gal reikia parūkyti ir pabandyti suprasti kur aš čia iš tiesų esu atsidūręs kažkokia sena moteris neaiškia kalba kažką murma panosėj ir labai lėtai artėja link manęs kai ji prieina suprantu kad sako man kažką palinkstu arčiau kad išgirsčiau bet negirdžiu palinkstu dar arčiau susikaupiu bet vis tiek nieko negirdžiu ta moteris nugriūva į pakelės griovį padedu jai atsikelti ji tokia sena sena stebiuosi kaip ji išvis pajuda tada ji man pirštais rodo į mano džinsų kišenę ir sako cassette, cassette ir aš žiūriu ilgai į jos lūpas ir tada suprantu kad ji prašo manęs cigaretės duodu cigaretę ji užsirūko ir staiga tampa gyvybingesnė rusiškai man padėkoja ir nueina tolyn.

Repetitor Minske

Sapnavau kad sužinojau jog serbų grupė Repetitor užsuks koncertui Minske ir pagalvojau kodėl gi man ten nenuvažiavus surinkau draugus ir visi išvažiavom buvo Tadas iš Alytaus Gabrielius Lukas ir Karolis iš No Real Pioneers o kai nuvažiavom į Minską tai visą laiką buvo labai tamsu ir lijo pūtė žvarbus vėjas mes bijojom sutikti milicininkus todėl kai nuėjom į klubą per anksti nusprendėm eiti pasislėpti kažkokiuose griuvėsiuose ir išgerti alaus

Visur buvo purvynai lietus nesiliovė alus gėrėsi neskaniai ir kai po pusvalandžio pasukom atgal į klubą pamatėm begalę laimingų žmonių einančių iš klubo į lauką ir jie visi šypsojosi buvo labai daug senų pažįstamų iš hardkoro koncertų ir supratau tada kad baigėsi jau koncertas mes pavėlavom apėmė nenusakomas liūdesys

Užėjom į klubą ir pamatėm kad Repetitor dar nesikrauna instrumentų jie pradėjo groti ir supratau kad publika paprašė pakartot bet kažkodėl visi išėjo ir grupė dabar pradėjo groti encore’ą maždaug dešimčiai žmonių atpažinau kad groja dainą U pravom trenutku bet pati grupė atrodė pavargusi be ugnelės jie dairėsi po klubo salę viskas taip šūdinai išėjo šitam Minske

2014 metų apžvalga

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

Tavo Delnuose Mano Skeveldros

Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.

Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.

Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.

Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.

Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.

Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.

Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.

Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.

Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.

Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.

Nežinau, viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip.