Posts Tagged ‘nuoga Erica Jennings’

2014.07.23

2014/07/24

Po to sapnavau ją vėl.

Ji vilkėjo suknelę sėdėjo ant suolelio ir aš jos visai nematydamas prisėdau šalia su J. iš mūsų Vilniaus kompanijos J. ją pamatė ir

sako man: ar čia ne tavo draugė

Atsisuku į tą pusę ir tikrai žiūriu kad čia G. pasisveikinu ją ji šypsosi ir

sako: Povilai

Mes trise pradedam šnekučiuotis pasirodo J. irgi yra minimaliai su ja pažįstamas ir aš labai džiaugiuosi kad J. dabar yra tarp mūsų jis kaip koks katalizatorius ar kažkas būnant trise viskas labai gerai klostosi aš galiu su ja ramiai kalbėti visai nesijaudinu ji irgi šypsosi ir atrodo atsipalaidavusi po to J. atsisveikina ir kažkur nueina o mes su ja ir toliau sėdim per išėjusio J. atstumą galim žiūrėti vienas kitam į akis šypsomės šviečia saulė ji graži kaip visada pasakojam vienas kitam visokias istorijas kurios nutiko per tuos ilgus metus kai nebendravom

Viskas kaip romantiško filmo laimingoje pabaigoje.

Absoliutus Absurdas #2

2012/07/10

Mieli skaitytojai,

neišvengiamai artėjant mano populiarumo viršūnei, kurią galėjot numatyti iš šio įrašo, noriu su Jumis pasidalinti kitu perliuku – mano interviu žurnalui “Raumuo“.

Interviu galite perskaityti parsisiuntę atskirais puslapiais (dešiniu pelės klavišu ant nuorodos ir Įrašyti objektą kaip…).

Pirmas puslapis

Antras puslapis

Trečias puslapis

Ketvirtas puslapis

Penktas puslapis

Šeštas puslapis

Septintas puslapis

Komandiruotė #2

2012/06/08

Naujos darbo vietos tualete būna trijų rūšių kvapai: kumpio, tepalo ir medienos. Pirmadienį buvo visi trys (paeiliui), antradienį vyravo tik tepalo kvapas, o trečiadienį ir ketvirtadienį kumpis ir tepalas palaipsniui keitė vienas kitą.

Darbe sunku būti disciplinuotam, kai niekas tavęs nemato ir niekam iš tiesų nerūpi, ką tu veikia. Nuo pirmos dienos direktorė pasakė, jog jai nerūpi, kada aš ateisiu ir išeisiu kasdien iš darbo, jai svarbu tik tai, kad darbas bus padarytas per dvi savaites. Rytais ateinu visada 08.10h, išeinu 16.30h. Tiesa, pietauju čia tik pusvalandį, nes, na, nežinau ką dar kitaip veikti likusias 30 minučių. Sėdžiu vienas, čia pat ir valgau. Labai trūksta pokalbių su gyvais žmonėmis (facebook’as ir pokalbiai telefonu nesiskaito). Kartais uždainuoju it’s a perfect day, nothing else to say.

Trečiadienį pastebėjau, jog mūsų kieme yra labai daug mažų vaikų. Turbūt dvigubai daugiau nei tada, kai augau aš. Smagu jiems turėtų būti žaisti karą ar slėpynes. Tiesa, kol kas nemačiau, kad jie tai žaistų. Galbūt dabar vaikų žaidimai kitokie?

Ketvirtadienį pirmą kartą išlindau į centrą pasibūti su draugais. Prieš komandiruotę atrodė, jog su draugais labai daug laiko praleisiu, bet pradėjęs čia dirbti net nepajutau kiek daug veiklos yra namuose. Atrodo, mažus dalykus veiki, bet laikas eina greitai. Štai jau ir baigiasi pirmoji darbo savaitė, į galvą lenda nemalonios mintys apie grįžimą į Vilnių. Kai Tadas paskambina ir klausia, ar negrįšiu šiam savaitgaliui į Vilnių, nes prieš išvažiuodamas lyg ir buvau tai pažadėjęs, aš užtikrinai atsakau, kad negrįšiu – nėra jokio noro, jokio stimulo.

Nes kai PJ vakare veža mus namo su Kurmiu, ir pastarasis sako Alytus yra šauni vieta gyventi, aš galvoju lygiai tą patį.

Šiandien prasideda Europos futbolo čempionas, kurio labai labai laukiu. Užuojauta merginoms, kurios visą mėnesį sulauks truputį mažiau dėmesio iš vyrų ;)

Moterys, Kurias Aš Noriu Vesti

2012/04/09

Moterys, kurias aš noriu vesti, pastaruoju metu varo mane iš proto.

Didžiausią tokių moterų koncentraciją radau vienoje advokatų kontoroje. Tokios pasitempusios, kostiumėliai, sijonėliai, o jau karolių gražumas, o jau marškinių baltumas!.. Po to viena atėjo į man paskirtą kabinetą, susipažinom, pakalbėjom apie darbą; negalėjau atsižavėti jos nosimi, o akys tokios žydros žydros.. Bet tada įvyko nemalonus dalykas: ji atsisėdo per kelis metrus man už nugaros ir taip kurį laiką dirbo. Labai man nejauku dirbti, kai kas nors sėdi už nugaros ir gali matyti tave visą laiką. Ėmiau nerimauti dėl to, kaip atrodau, jaučiau įtampą neišsiduoti, jog esu nesubrendęs. Buvo sunku dirbti.

O po to ta moteris išėjo ir atėjo kita moteris, kurią užsinorėjau vesti. Nesakau, kad pirmosios nenorėjau vesti, bet, reikia pripažinti, iš tokios santuokos nieko neišeitų, nes ji per graži man; taigi, kai atėjo kita moteris, supratau, jog neprašaučiau, jeigu tokią vesčiau, ir po to kurį laiką bandžiau apgalvoti gyvenimą su ja: po darbo ji grįžtu nuvargusi, daryčiau jai masažą ir vakarienes, turėtume kuo daugiau vaikų, puikiai sutartume su jos ir mano tėvais, vaikai mūsų užaugtų geri žmonės, berniukai būtų fizikai ir matematikai, o mergaitės – chemikės ir biologės..

Užsisvajojau apie normalų gyvenimą. Užsisvajojau, puikiai suprasdamas tą “normalaus“ gyvenimo absurdą.

Vėliau, darbo dienai pasibaigus, važiavau iš Vilniaus į Alytų ir bandžiau nuspręsti, kokių batų man reikia. Pamažu einu prie išvados, jog man tikrai jau reikia vyriškų odinių batų, užteks tų sportinių batelių, nes, na. Na, kas? Kodėl dabar staiga nebereikia Converse’ų? Nes, blet, man tuoj 25 metai ir neturiu jokio gyvenimo plano? Nes, blet, odiniai batai užglaistys gyvenimo plano neturėjimą?

Nes, blet, greičiausiai taip ir pasenstama – nusprendžiama būti normaliu.

Aš tik liūdnas ir piktas po visų šitų Velykų. Bijau, jog manęs laukia toks pats likimas kaip ir visų – siekis tobulo gyvenimo nuves į paribius, kur tenkinsiuosi įsivaizduoto idiliško gyvenimo trupiniais. 


%d bloggers like this: