Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.
Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.
Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.
***
Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.
***
Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.
***
Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.
Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.
Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.
***
O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.
Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.
Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.
Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.
***
Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.
***
Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.
Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.
Tam tikri albumai, klausyti anksčiau ir dar dabar kartais klausomi, stebina savo konceptualumu ar nuotaikomis, kurias jie man perteikia. Pagalvojau, kad būtų įdomu išrinkti 10 muzikinių albumų, kurie man yra stipriai įstrigę būtent dėl dainose pasakojamų meilės, ilgesio, vienatvės istorijų arba tiesiog šiaip – kuriuos vienija žmonių santykių tema.
Portishead – Portishead (1996)
I can’t hold this day Anymore
Su trip-hop žanru susipažinau būdamas dešimtoje klasėje, ir Portishead tiek tuo metu, tiek ir dabar yra viena populiariausių šiam žanrui priskiriamų grupių. Visada, kai atrandi kažkokį naują skambesį, tau jis atrodo be galo įdomus ir įtraukiantis, prikaustantis dėmesį. Nors Portishead debiutinis albumas „Dummy“ yra tikra klasika (o jame esančios dainos „Roads“ klausydavau, kad nusiraminčiau prieš miegą po pirmosios nutrūkusios draugystės), man visada arčiau širdies (ausies) buvo antrasis grupės albumas „Portishead“. Man, kaip ne muzikos kritikui, jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau kažkodėl susiklostė būtent taip, kad antrąjį klausydavau dažniau nei pirmąjį. Koks yra šis albumas? Muzika lėta, niūri, o vokalistės balsas ir dainų tekstai kuria amžinai nelaimingo ir vienišo žmogaus portretą. Melancholijos čia per akis, užteks net didžiausią optimistą nusodinti.
Against Me! – Reinventing Axl Rose (2002)
Are we just drinking buddies Playing with each other’s deepest vulnerability?
Against Me! pradėjau klausyti būdamas vienuoliktoje klasėje. Žavėjo jų smagios, greitos dainos apie visokius pankų reikalus, o dar geriau buvo, kad tose dainose atsirasdavo vietos ne tik anarchijai, bet ir žmonių tarpusavio santykiams (tik gal ne tiek porų santykiams, kiek bendruomenės). Tai viena įdomiausių pankroko grupių, kurių muzikos visų pirma net nepavadinčiau pankroku, nes ji skiriasi nuo įprasto pankroko, ir dainų tekstai visada yra puikiai suprantami – nereikia stengtis suprasti, ką grupė nori pasakyti, viskas čia aišku. Įdomiausia tai, jog ilgai spyriojusis, grupė visgi tapo mainstreamine, o dar po kažkiek metų vokalistas pasikeitė lytį ir tada kai kurie seni dainų tekstai tapo dar aiškesni nei atrodė anksčiau.
Marilyn Manson – Eat Me, Drink Me (2007)
Love is a fire Burns down all that it sees
MM yra komercinis reikalas, niekada kitaip ir nebuvo, ir man net džiugu, kad MM nuo pradžių kryptingai kūrė visą tą demonišką, archangelišką ar whatever įvaizdžio kampaniją, nes, galų gale ji atsipirko ir jį išgarsino, galu gale – tai buvo tai, ko paaugliams reikėjo. Bet tas pats per tą patį negali visąlaik tęstis, todėl atėjo toks laikas, kai MM ėmė ir nukrypo į lyriškumus, ir šis albumas buvo mažiausiai šokiruojantis nei visi prieš jį buvę.
Juokas juokais, bet man šitas albumas pasirodė suprantamas po pirmos perklausos. Tam buvo palankios aplinkybės: buvau išsiskyręs ir įsimylėjęs vienu metu, nuo visko pavargęs, nebesuprantantis ko iš tiesų ir kam man viso to reikia; buvau išsiilgęs meilės ir pervargęs nuo jos vienu metu. Todėl nenuostabu, kad šitame albume esančios dainos man skambėjo kaip pagalbos šauksmas. Šauksmas žmogaus, kuris taip pat pavargo ir jau nieko nebesupranta.
Nick Cave & The Bad Seeds – No More Shall We Part (2001)
I married my wife on the day of the eclipse Our friends awarded her courage with gifts
Tai vienas liūdniausių ir labiausiai gąsdinančių albumų, kuriuos man yra tekę girdėti. Nors jo pavadinimas byloja, kad viskas bus gerai, didžioji dalis dainų tave kaip tik ruošia priešingai baigčiai. Kas žino koks jis man dabar atrodytų, jei nebūčiau pradėjęs jo klausytis, kai mano paties santykiai su viena mergina priėjo kažkokią krizę. Dabar gi negaliu galvoti apie šį albumą be minėto konteksto. Nors čia yra ir lyrinių dainų (Love Letter, And No More Shall We Part, Sweetheart Come), bet man labiausiai įstrigo būtent ne šios, o tokios kaip Oh My Lord (nuolatos kylanti įtampa dainoje) ar Sorrowfull Wife (taip ir įsivaizduoju Cave‘iškas vestuves..). Tiesa, albume dainos sudėtos taip, jog visgi jis baigiasi ne tiek džiugia, kiek ramia nuotaika, tai nors tiek gerai ;)
Fink – Distance And Time (2007)
You got a new man, and he sounds great I got a new girl who treats me right If Only
I’d be right on the train, first one out Up to town to take you out Again
Su Fink kūryba susipažinau visai atsitiktinai, kai gyvenau bendrabutyje ir vienas kambariokas paleido Fink dainą Blueberry Pancakes. Tokia popsova daina gerąja prasme, visą rudenį jos klausėm su tuo kambarioku rytais. Tik pavasarį pasidomėjau ką šis vyrukas kuria daugiau, ir albumas Distance and Time mane patraukė savo paprastumu. Dainuojamoji poezija apie paprastus dalykus – darbą, meilę, vienatvę, ilgesį moteriai, kurios jau nebėra. Nors vėliau Fink sukūrė ir išleido daugiau albumų, kurie tiek muzikine prasme įvairesni yra, o ir tekstų prasme kažkiek brandesni, man visgi būtent šis sukelia šilčiausias emocijas.
Curl Up And Die – One Above All, The End Of All That Is (2005)
Nothing is right but I can’t find the wrong. I always change my mind. And if there is a need then I need it now. Cause the closer we get the further I feel.
Tuo metu, kai domėjausi hardcore muzika, šitą albumą kažkaip praleidau pro ausis ir neužsikabinau ant jo. Tačiau kai perklausiau jį 2009 ar 2010 metais, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Šis albumas yra tikras juodas princas, pasakojantis žmogaus, pasiklydusio savyje ir mieste, istorijas. Dainos apie vienatvę, apie meilę be meilės, klaidžiojimą miesto gatvėmis iš neturėjimo ką veikti, ir pan. Dainų tekstuose galima rasti tikrų perliukų, nors išimti iš bendro dainos konteksto jie dažnai nelabai kaip atrodo. Aš nežinau, kaip jaučiasi žmogus ar kas darosi su jo gyvenimu, jei jis parašo tokius tekstus visam albumui, tačiau tikiuosi, kad jam baigėsi viskas gerai.
Best Coast – Crazy For You (2010)
I’m sorry I lost Your favorite t-shirt I’ll buy you a new one A better one
O čia yra visiškai nuostabus albumas, tikras geros nuotaikos užtaisas! Linksmas indie su infantiliais tekstais apie santykius, kuris nė akimirkai neleis liūdėti.
Skunk Anansie – Post Orgasmic Chill (1999)
Friends die hard But lovers conceive The vibe that they hold will please Smothered by Sexual needs They fade as the days go by
Skunk Anansie yra viena iš tų grupių, kurios klausaisi, bet beveik niekad negirdi, kad kas nors iš tavo aplinkos jos klausytų ar ją mėgtų. Kad ir kaip bebūtų, man jie yra gera grupė, ir nors aš daugiausiai esu klausęs jų pirmų dviejų albumų, būtent trečiasis, Post Orgasmic Chill, iki šiol man atrodo brandžiausias grupės albumas. Jame nėra tiek politikavimo kiek prieš tai buvusiuose albumuose (nesakau, kad politikavimas yra blogai), čia daug daugiau dėmesio skirta visiems tiems žmonių santykiams. Ir čia ne tiek apie myliu-noriu-negaliu, čia kažkaip brandžiau ir temos kiek rimtesnės – meilužiai, negalėjimas nutraukti santykių, suvaidinta paguoda, nesigailėjimas dėl išdavystės.
The National – Trouble Will Find Me (2013)
Hey Jo, sorry I hurt you, But they say love is a virtue, don’t they?
The National buvo mano 2013 metų pabaigos/2014 metų pradžios atradimas. Nežinau, kaip ten tada viskas susiklostė, bet būtent šitas albumas buvo pirmasis, kurio pradėjau klausytis, ir jis mane visiškai sužavėjo. The National muzika skamba ganėtinai paprastai, vokalistas liūdnu balsu dainuoja tokius tekstus, kurie yra logiški ir nelogiški tuo pačiu metu, ir viskas kažkaip susipina ne tiek į muzikos stilių, kiek į bendrą nuotaiką, kurią perteikia The National – į nepaaiškinamai gražų, estetišką liūdesį. Dar apie dainų tekstus: jie tokie talpūs, jog kartais viena eilutė man sukelia labai daug asociatyvių minčių – tokį dalyką retai sutinku muzikoje.
Marschak – Marschak (2004)
что угодно отдать, что угодно чтоб никогда не быть человеком
Rusų grupės Marschak labai dažnai klausiausi, kai man buvo 17-18 metų. Nežinau, ar tai išėjo į naudą, nes grupės debiutinis albumas buvo toks emo ta senąją emo prasme: liūdnas, neteikiantis jokios vilties, bet visgi skambus, savaip stiprus, sužadinantis emocijas. Dainos kiek melodingos, tiek nervingos, o tekstuose pilna užuominų į susvetimėjimą, vienatvę arba tiesiog galvos trankymą į sieną iš nežinojimo ką veikti. Parašiau labai buitiškai, bet patys Marschak savo jausmus perteikia labai estetiškai.
Kai ateinu į tą stotelę ir laukiu autobuso, kuris turi pasirodyti po keturių ar šešių minučių, žvelgiu į kitą kelio pusę, keliu žvilgsnį aukštyn, ir matau giedrą dangų, pušų viršūnes, ir toks vasaros atostogų jausmas trumpam aplanko; atrodo net užmirštu, jog vis dar dėviu šiltą striukę ir jos kišenėj gniaužau pirštines. Bet po to nuleidžiu žvilgsnį žemyn, pamatau kalną granito skaldos, kuris užstoja ką tik įsivaizduotą jūrą ar ežerą, ir visa iliuzija subliūkšta.
– – –
Anksčiau niekad neteko stoviniuoti Žemųjų Panerių stotelėse. Ten visai kitokie žmonės renkasi, tokia, sakyčiau, tikra darbo liaudis. Ir kai žiūriu į ūsuotus ir šiek tiek purvinus pagyvenusius vyrus, jie man atrodo tokie egzotiški, sunku nusakyti tą jausmą. Tokių darbuotojų epogėjus jau seniai praeityje, o juk kažkada Tarybų sąjungoj darbo liaudis tokia neva gerbiama buvo, jog kiekvienas tekintojas galėjo džiaugtis ne tik gavęs kambarį darbininkų bendrabutyje, bet ir jausdavo, kad stato didįjį komunizmą! Todėl rytais sutinkami vyrai Žemuosiuose Paneriuose man atrodo kaip benykstantys dinozaurai. Jie būriuojasi mažomis grupelėmis, rūko kartu, vieni jų – tylūs, kiti – garsiai kažką aptarinėja. Kartais prie jų glaudžiasi jaunesni vyrai, kartais net ir savo amžiau vyrukų pamatau, bet tie niekada nebūna priimami į tikrųjų dinozaurų gretas, nes tik dinozaurai pamena kiek kainavo butelis degtinės 1984 metais arba kur būdavo gaudomi darbo vengiantys piliečiai Jurijaus Andropovo valdymo laikais.
Stebiu juos atlaidžiai, net su tam tikru pasigėrėjimu. Tokia nykstanti vyrų rūšis.
– – –
Kol važiuoju į darbą, spėju ir knygą paskaityt, ir pasnausti. O kai reikia grįžti, tada snaudžiu daugiau, turbūt po darbo dienos kūnas labiau nori atsijungti, net jei ir ne visai patogiai išeina sėdėti.
Tik šiandien keistas dalykas buvo: snaudžiu snaudžiu, o prabudęs girdžiu, kad šalia manęs sėdintis žmogus lyg ir verkia. Stiklo atspindyje matau, kad tai moteris, tik nesuprantu, kas jai yra – ar ji tyliai aimanuoja, ar verkia? Kai ji greitai išlipo, žiūrėjau į ją pro langą, atrodė tarsi visa būtų vienas didelis sopulys.
Nepavyko užsnūsti vėl po to.
– – –
Ponas Irenijus sako labas rytas, kodėl jūs šiandien vienas?, sakau labas rytas, šiandien kolegė kitur paskirta dirbti, todėl ir vienas. Tada paspaudžiam vienas kitam ranką, atsisukam į auštantį dangų ir rūkom tylėdami.
Ponas Irenijus neatrodo ponas iš pirmo žvilgsnio, anaiptol – jis nuolat dėvi darbiniais drabužiais, kurie yra dulkini ir vietomis aptaškyti dažais. Pono Irenijaus pareigos – patalpų prižiūrėtojas, o į šią sąvoką įeina absoliučiai viskas. Kodėl vadinu jį ponu – nežinau. Gali būti, jog man patinka visus vyresnius už save vadinti ponais ir poniomis.
Vakar darbo metu jis užsiminė, kad dirba čia jau gerus penkerius metus, ir kad tuos penkerius metus retai turėdavo su kuo pasikalbėti. Bandžiau įsivaizduoti žmogų, dirbantį beveik nenaudojamo, apleisto pastato prižiūrėtoju – atrodė nekaip, nyku, liūdna ir rudeniška.
O štai šiandien ponas Irenijus pasakojo, kad čia vaidenasi. Vieną moteriškę radau nugriuvusią, turbūt nualpo. Sakau ko jūs gulit, papurčiau, ji atsikėlė ir sako mačiau vaiduoklį, daugiau čia nedirbsiu. Ir metė iškart darbą ta moteriškė, vos dvi dienas išdirbo. Tai jūs neišsigąskit, jei ir jūs pamatysit vaiduoklį. Įdomu tai, kad visa tai ponas Irenijus pasakoja labai ramiai, ir net jei viskas yra pramanyta ir jis tik bando papokštauti, reikia pagirti jį už tokias pastangas.
Išties čia tiek daug veidrodžių, jog kartais erdvės atrodo begalinės ir tavo paties atspindys šmėkšteli kažkur koridoriaus gale. Tada stoviu ir žiūriu į save kažkur toli – tarsi matau save, atpažįstu, bet tarsi ir ne aš ten, kažkoks kitas aš kitoje veidrodžio pusėje, kitame koridoriaus gale. Ir kas žino, ką tas kitas aš galvoja šiuo metu?
„Iš pradžių laimėjau tris puikius žiebtuvėlius, pirkdamas mylimų cigarečių. Vieną jų tuoj pasisavino mano žmona, o antrą kažkas nupiso. Kitą dieną vėl pirkau tris pakelius, kad laimėčiau žiebtuvėlių, bet du jų iškart nupiso Larisa ir jos vyras. Dar po dienos mano pirmasis žiebtuvėlis nustojo degęs ir aš labai nusiminiau. Ketvirtą dieną ir mano žmona pradangino pasisavintą žiebtuvėlį, todėl turėjau dalintis paskutiniu. O be to Larisa visai netrukus kažkur pametė mano žiebtuvėlį, todėl praradau visas viltis jį atgauti. Tada pas mus svečiavosi Jolita, kuri, ačiū Dievui, paliko savo žiebtuvėlį, ir mes jo negrąžinome, tačiau jį vėl pasisavino mano žmona. Po to baigėsi dujos mano antrajam žiebtuvėliui ir aš gėriau su Levu, iš kurio būtiniausiai nupisau vienintelį žiebtuvėlį. Jis man visą naktį dejavo, kad kažkur prapuolė jo žiebtuvėlis, o aš, savo ruožtu, jį uoliai slėpiau kišenėj apsimesdamas, kad labai man gaila Levo dėl jo prarasto žiebtuvėlio. Meluoju, Levas, vos tik pagrobiau jo žiebtuvėlį, tuoj jį ir užmiršo, o tai mane baisiai nudžiugino. Labai įdomu – vos po dviejų dienų kažkas kitas iš manęs nupiso Levo žiebtuvėlį, o pas mane atsirado kažkieno kito žiebtuvėlis. Labai prastas tas kažkieno kito žiebtuvėlis. Užsidega gal iš penkto karto. Neretai net prašau draugų, kad pridegtų man cigaretę. Beje, mano žmona vis dar laiko Jolitos žiebtuvėlį. Tiesa, dienai buvome pasikeitę, bet ir Jolitos žiebtuvėlis ėmė labai prastai degti, tad grąžinau jį žmonai. O mano žmonai vienodai šviečia. Žinokit, tie patys pirmieji žiebtuvėliai degė puikiausiai iš visų. Na, ir Levo neblogai, tačiau jis prapuolė. O dabar aš tebeturiu tą prastąjį, o žmona – Jolitos. Labai nesiseka. Netrukus ketinu vėl pirkti mylimųjų cigarečių, kad gaučiau dovanų puikius žiebtuvėlius, tada kurį laiką reiks niekur neiti ir nieko nesikviesti, kad vėl nenupistų, nes po to ilgam užsiveda šita nesąmonė ir neturi, žmogus, kuo žmoniškai prisidegti. Be to, po visų išgertuvių buvau sutikęs Levą ir pridegiau jam cigaretę jo paties žiebtuvėliu, bet jis nepažino.“
Ji vilkėjo suknelę sėdėjo ant suolelio ir aš jos visai nematydamas prisėdau šalia su J. iš mūsų Vilniaus kompanijos J. ją pamatė ir
sako man: ar čia ne tavo draugė
Atsisuku į tą pusę ir tikrai žiūriu kad čia G. pasisveikinu ją ji šypsosi ir
sako: Povilai
Mes trise pradedam šnekučiuotis pasirodo J. irgi yra minimaliai su ja pažįstamas ir aš labai džiaugiuosi kad J. dabar yra tarp mūsų jis kaip koks katalizatorius ar kažkas būnant trise viskas labai gerai klostosi aš galiu su ja ramiai kalbėti visai nesijaudinu ji irgi šypsosi ir atrodo atsipalaidavusi po to J. atsisveikina ir kažkur nueina o mes su ja ir toliau sėdim per išėjusio J. atstumą galim žiūrėti vienas kitam į akis šypsomės šviečia saulė ji graži kaip visada pasakojam vienas kitam visokias istorijas kurios nutiko per tuos ilgus metus kai nebendravom
Viskas kaip romantiško filmo laimingoje pabaigoje.
Sapnavau kad su kambarioku buvom pagirioti jo automobilis buvo sugedęs tai mes nusprendėm eit pasivaikščiot buvo ruduo ir šlapia nežinojom kur eiti tai aš sugalvojau kad reikia eit pas Liu atsiimti knygų kurias ten esu kažkada palikęs Liu gyveno kažkur Baltupiuose mes ėjom ir ėjom matėm tiltus ir miškus ir negyvenamas vietas eidami juokėmės ir mums skaudėjo galvas kambariokas buvo sustojęs pasiusioti.
Kai galiausiai pasiekėm Baltupius aš pasakiau kad Liu gali nebūti namuose nes iš anksto jai nepaskambinau ir nepaklausiau ar ji bus ir ar mes galim ateiti atsiimti knygų bet galiausiai viskas baigėsi tuo kad mes radom reikiamą namą ir Liu bute dar buvo jos draugės iš feisbuko aš žiūrėjau į knygas kurių atėjau atsiimti ir netikėjau kad jos yra mano kažkokios keistos knygos nė karto nebuvau jų matęs paėmiau kiek galėjau tada atsisveikinom po to su kambarioku patekom į namo požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ten buvo prieblanda sutikom Ramūnę ir Juozą Juozas visur žiūrėjo į veidrodžius viename iš jų jis pamatė daugiau draugų mes visi susitikom ir nuėjom prie kažkokių durų.
Kai jos atsidarė mes įėjom vidun ir patekom į kažkokį mažytį cechą ten dirbo viena moteris prie kažkokio spausdinimo ir kartono pjaustymo aparato mačiau besimėtančias įvairių stalo žaidimų detales ir galvojau ar čia ji savo vaikams darbo metu padaro pamestas žaidimų detales ar čia vyksta stalo žaidimų piratavimas?
Sapnavau kad aptemo ir visi žmonės išėjo iš namų žiūrėjo užvertę galvas į dangų ir nieko nematė dangus buvo tamsus tamsus ir niekas nesuprato kas įvyko o televizija kaip tik nerodė ir radijai netransliavo visi buvo pasimetę kažkas ėmė kalbėti apie pasaulio pabaigą bet tada vėl pradėjo veikti radijai ir televizijos ir mes susispietę prie močiutės televizoriaus klausėm kaip mokslininkai aiškina jog kažkas nutiko Žemei ir jos pakrypimo kampas padidėjo dėl to Žemė išskrido iš savo orbitos ir dabar neaišku kas bus bet nieko gero tikėtis nereikia matyt žmonija to nusipelnė
Išėjau iš močiutės buvo ir nežinojau ką daryti pamačiau einantį klasioką T. pasisveikinom paklausėm kaip sekasi nusprendėm eiti paspardyti kamuolio kol spardėm kamuolį prie mūsų prisijungė kitas klasiokas E. jis kaip visad daug keikėsi o netoliese esančią parduotuvę kažkas bandė apiplėšti mes sustojom spardę ir žiūrėjom kaip vyksta parduotuvės apiplėšimas jį stebėjom ne tik mes vieni bet ir kiti žmonės bet niekas nieko nedarė tiesiog stebėjo visi jautė jog neverta kištis nors iš tiesų neverta ir vogti vis tiek pasaulio pabaiga jau prasidėjo
Po to aš grįžau pas močiutę radau dieduką jis buvo vėl gyvas trumpai pakalbėjom ir išėjau namo eidamas užsinorėjau pažaist senu Playstation kompiuterio ir užsukau į kompiuterinę ten sumokėjau tris litus ir man parodė prie kurio kompiuterio sėsti bet atsisėdęs supratau kad kažkaip įdomiau reiktų praleisti paskutines valandas išėjau į lauką dangus buvo dar labiau aptemęs o pastatai ėmė keistai linksti į vieną pusę visas Alytus buvo perlinkęs grįžau pas klasiokus ir toliau spardėm kamuolį
Savaitgalį buvom pas grupiokę sode, kur vyko Trauma Open Air 2012. Vasarinis suvažiavimas pas ją tokį pavadinimą įgavo todėl, kad suvažiavimo metu kasmet kas nors susižeisdavo – 2010 metais daugelis dalyvių ką nors susižeidė, o viena grupiokė rimtai susižeidė koją, gydytojai net siūlė gipsuoti, bet ji atsisakė; 2011 metais du žmonės įkrito į rūsį ir vienam dar dabar likęs randas ant nugaros. Na, o šiais metais vienas iš mūsų susilaužė ranką dar prieš festivalį, o festivalio metu grupiokės vaikinas pasitempė kojos raiščius. Taigi, kol kas mūsų festivalis pateisina savo vardą ;)
Festivalio plakatas (paspaudus didinasi):
– – –
Vakar sapnavau, kad išprotėjau, o iš manęs ėmė juoktis grupiokės, ir aš pats pradėjau juoktis, ir prabudau iš sapno besijuokdamas, ir jaučiausi nejaukiai.
– – –
Skvoterė sako, kad jai įdomu kalbėti su žmonėmis apie rimtus dalykus. Vėliau, kai atsisveikinam su ja, aš įsijungiu serialą, guliu žiūrėdamas ir galvoju, kad aš pats irgi kažkada degiau noru kalbėti apie rimtus dalykus, labai rimtus, kaip man tuo metu atrodė, bet visgi metai ir patirtis vėliau viską sutvarkė taip, jog dabar yra nemažai temų, apie kurias kalbėti aš vengiu. Taip pat esu nustojęs gilintis į kitų žmonių santykius: man nebereikia ieškoti nelaimingų meilės istorijų, kad jomis galėčiau pateisinti savąsias.
– – –
Savaitę pradėjau mūsų įmonės naujose neįrengtose patalpose. Šiandien čia dirbu vienas. Šiandien čia taip nesidirba.
Pietų pertraukos metu ėjau į parduotuvę, bet užėjau į knygyną. Ten buvo vėsu ir malonu. Man patiko, kad be manęs ten buvo dar keli žmonės, nes dažniausiai tame knygyne vaikštau vienas. Po to nuėjau į Maximą ir nusipirkau pietums jogurtą, javinukų ir talerių vakarui.
Dabar sėdžiu, valgau. Pro langą matau vieną kitą debesėlį ir niekur neskubantį lėktuvą. Tokia vasariška vasariška diena. Man net norisi įsivelti į ilgesingą meilės istoriją.
Dieve, neleisk man įsivelti į jokią istoriją. Man tik reikia ramiai sulaukti rudens.
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 