Posts Tagged ‘nuostabi moteris’

Nuostabi moteris

2016/08/12

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

Lea Seydoux 2

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Pavėluota pažintis

2015/07/29

Mes šiek tiek jau susipažinom.

Aš sužinojau, kad moterų veiduose man patinka ne tik didelės akys, bet ir ryškesni skruostai, o svarbiausia – kad veidas yra seksualiausias dalykas. Būtent veidas, ir ne kojos, liemuo, kaklas, užpakalis ar krūtys. Veidas yra ta magija, kuri mane užburia.

Sužinojau, kad bendraudamas su merginomis vienas iš jų noriu paliesti, kitų nenoriu, o dar su kitomis bijau fizinio kontakto, nes su jomis jaučiuosi neužtikrintas savimi. Su tomis, kurias noriu paliesti, mane jaudina kalbėjimas į ausį, laikant uždėjus ranką ant jų liemens; ir nesvarbu, kad aplink daug žmonių ir garsiai groja muzika.

Sužinojau, kad kai kurioms merginoms negaliu žiūrėti į akis. Tai tos, kurios labai traukia. Bijau jas įsižiūrėti, nes niekas kita manęs taip nepririša kaip moters veidas.

Sužinojau, kad kartais, kai dėl nesuprantamų priežasčių jaučiuosi užtikrintas, leidžiu sau elgtis šaltai, nerodau dėmesio ir išvis neatrodau susidomėjęs mergina, nors puikiai suprantu, kad ji mane domina. Ar aš taip elgiuosi tyčia, tarsi bandydamas laimėti kažkiek laiko, nes vis tiek puikiai žinau, kad galiausiai ta mergina užvaldys mano mintis?

Dar sužinojau, kad fizinis artumas su kitu žmogumi leidžia man nuoširdžiau kalbėti. Gulėdamas šalia jos, galiu atsakyti į bet kokį klausimą, net nesusimąstau apie atsakymų pasekmes, tiesiog imu ir sakau be didesnių išvedžiojimų ar pagražinimų.

Ir sužinojau, kad vis dar esu linkęs suteikti daug progų, per daug progų merginai, su kuria nuobodu kalbėtis. Galiausiai suprantu, kad švaistau laiką veltui, nes vien grožio neužtenka, ir pradedu pykti ant savęs.

O kai tvarkydamas senus stalčius radau kadaise segėtą grandinėlę su kryžiumi, tik dabar supratau, kad nustojau ją segėti tuo metu, kai atsidaviau savo instinktyviai pusei ir mano gyvenime prasidėjo tikra velniava. Bet ta velniava man slapta patiko, ar ne? Patiko. Todėl dabar po tiek laiko vėl užsisegu grandinėlę ant kaklo. Aš jau nebenoriu desperatiškai stengtis būti geru vyru, dabar man tiesiog norisi būti laimingu.

Vėl atrandant alkį

2015/07/21

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer

Kojos X

2012/10/18

Prabudau su žadintuvu, atsikėliau, gerklėj jaučiau šleikštulį, tarsi būčiau vakar labai daug rūkęs, o taip visai nebuvo. Nuėjau išsimaudyti, tada suvalgiau du sūrelius, išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir išėjau.

Kieme tvyrojo tirštas rūkas. Pagalvojau būtų juokinga, jeigu rūkas būtų toks tirštas, kad per jį negalėtum matyti savo batų. Pasukau link stotelės, Kalvarijų gatvėj kaip ir visada tokiu metu driekėsi automobilių eilės. Eidamas link stotelės pamačiau dailią, švelnaus veido merginą. Praėjęs ją sustojau, apsisukau ir pradėjau dairytis ar man tinkamas troleibusas neatvažiuoja. Tada ir pastebėjau tos merginos kojas – jos buvok iksiškos.

Man iškart pasidarė gera ir ramu, pradėjau galvoti, jog man reikia eiti pasipiršti tai merginai, galėtume gražiai sau gyventi, dėl jos galėčiau išmokti net virinti arba, pavyzdžiui, gaminti suši. Taip gražiai begalvodamas žiūrėjau tai į atvažiuojantį viešąjį transportą, tai į merginą. Jos plaukai buvo tamsūs ir ilgi, vilkėjo tamsiai mėlyną paltuką, jos bateliai taip pat buvo mėlyni. Stovėjo į priekį truputį iškišusi kairę koją, visas svoris laikėsi ant dešinės. Turbūt ir jos vardas labai gražus, pagalvojau, bet tuo metu ji kaip tik pradėjo judėti link artėjančio autobuso. Ji tolo, rūkas palengva ją pasiglemžė. Kai autobusas sustojo, o ji buvo visai arti durų, pamečiau ją – ji susimaišė su kitais žmonėmis ir visai ištirpo.

Sulaukęs savo troleibuso važiavau į darbą ir galvojau apie iksiškas kojas. Kiek moterų turi tokias kojas? O kiek vyrų? Prisiminiau, jog anksčiau net negalvojau, kad vyrai irgi turi tokias kojas, kol nepamačiau vieno vyresnio archyvaro. Koks naivus kažkada buvau! Dabar puikiai suprantu, kad tiek vyrai, tiek moterys turi tokias kojas. Ir kodėl literatūroje tiek mažai tesu radęs iksiškų kojų paminėjimų (“Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas“ – Jerzy Pilch, romanas “Kiti malonumai“)? Ar anksčiau nieko nežavėjo tokios kojos? O gal tokios kojų formos/tipo nebuvo? Ir dar: ar iksiškų kojų savininkai jaučia nepatogumą dėl savo kojų, t.y. ar jiems nesmagu, kad kiti žmonės turi kitaip kreivas kojas, nei jie? Kažkas turėtų atlikti išsamų tyrimą, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus. Būtų neprošal parengti ir bibliografinę rodyklę, kurioje galima būtų rasti visus leidinius, kurie minėjo terminą iksiškos kojos; bet čia iškyla problema: gali būti, jog žmonės, norėdami apibūdinti iksiškas kojas, dažnai vartoja terminą kreivos kojos, o juk tai visai kas kita! Taip pat reikia rimtai apsvarstyti kruskrukslogijos (mokslo šakos, tiriančios viską, kas yra susiję su iksiškomis kojomis) formavimąsi ir lietuviškosios kruskrukslogijos mokyklos radimąsi.

Kaskart, kai bandau suprasti savo žavėjimąsi iksiškomis kojomis, susiduriu su savo asmenybės neišmanymu. Kodėl pirmą kartą šį kojų tipą pastebėjau tik būdamas dvidešimties metų? Ar anksčiau jis manęs nežavėjo, ar aš tokių kojų niekur nepastebėjau? O ta mergina, kuri buvo pirmoji, turėjusi iksiškas kojas – kokią dalį iksiškos kojos sudarė jos bendram žavesiui/seksualumui? Gal iksiškos kojos mane žavi tik dėl tos konkrečios merginos palikto įspūdžio?

Kartą man kilo mintis, jog iš tiesų tu negali žinoti kaip atrodai eidamas, nes negali pats savęs pamatyti, taigi ir negali tiksliai nusakyti savo kojų. Kitas žmogus, paprašytas įvertinti ar apibūdinti tavo kojas, tai padarytų irgi tik iš dalies teisingai. Kažkada net uždaviau sau klausimą: ar gali būti, jog mano kojos irgi iksiškos? Juk negaliu pažiūrėti į save einantį iš užpakalio. Kai stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo kojas, matau, jog jos nėra iksiškos; ir visgi manęs neapleidžia mintis, jog kai kurių dalykų apie save tu pilnai negali žinoti; arba kad tau nežinant tavo kojos pakeičia formą – bet tai jau iš savarankiško daiktų ir dalykų gyvenimo temų lauko.

Kultūristų forume vienas bičas uždavė klausimą:

I was over-weight when I was a child and got X shape legs since that. Now I’m 20, is there any chance to improve them by workout instead of surgery?

Ką jam kiti bičai atsakė:

1.) I don’t know what X-legs are…

2.) what is an X leg??

3.) Wtf is X-legs?

4.) so your legs cross over and form an ‘x’? That’s awesome

– – –

Esu keistai peršalęs, todėl šis įrašas galėjo nuskambėti neįprastai.


%d bloggers like this: