Posts Tagged ‘paauglystė’

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Paauglystės problemos

2016/07/07

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

paauglystes problemos

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

Dar kartą apie šeimą

2016/03/29

Sėdint su šeima už stalo, fone skambant pageidavimų koncertui per televiziją, močiutei nenustojant kalbėti apie Livetą Kazlauskienę ir kad dainininkas Aleksas Lemanas išsiskyrė su žmona, eilinį kartą pajutau tą nepasitenkinimą – šleikštulys savo artimųjų aplinkai, ir kartu šleikštulys sau pačiam, kad, va, sėdi sau pavalgęs ir šitaip negražiai galvoji.

Aš suprantu, kad nėra idealių šeimų, bet dar geriau suprantu tai, jog šis supratimas nieko neišsprendžia. Man sunkiausia suprasti kaip ir kodėl pradėjau gėdytis savo šeimos. Paauglystėj visi kažkiek gėdijamės savo tėvų, bet tai, ką aš kažkada pradėjau jausti šeimai paauglystėje, negali būti nusakyta žodžiu „gėdytis“. Man atrodydavo, kad aš tarsi ir laimingas šeimoje, bet kai tik reikėdavo su šeima praleisti daugiau laiko, man pradėdavo važiuoti stogas. Visi gimtadieniai, šventės  ir pan. veikla, kuri įsprausdavo mane už stalo, būdavo tikra kančia. Sėdėdamas aš stebėdavausi, kodėl žmonės taip neįdomiai kalba, atrodydavo, jog niekas niekam neturi ką pasakyti, todėl kalba bet ką, ir visi tie pokalbiai tokie banalūs, tokie vemti verčiantys.

Galbūt mano idealizavimas visada kaišiojo man pagalį į ratus ir aš taip ir nesugebėjau įvertinti savo tėvų ar kitų šeimos narių tokių, kokie jie buvo. Vietoje to aš nuolat kankinausi, jog jie nėra tokie, kokie, kaip man atrodydavo, turėtų būti tėvai; gal net ne tiek tėvai, kiek suaugę, protingi žmonės. Vienintelis žmogus iš artimųjų rato, kuriam jaučiau simpatiją netgi sėdint amžių amžius už stalo buvo diedukas.

Diedukas buvo tiesiog kitoks, ir nors turėjo tik tekintojo (suvirintojo analogas?) specialybę, jis atrodydavo didžiausias inteligentas mūsų artimųjų aplinkoje. Kartais stebėdamas jį aš pagalvodavau, kad jam turbūt irgi ne viskas patinka – nei šitos kalbos, nei šitie žmonės, – bet jis kažkaip mokėjo neišsiduoti, išlikti taktiškas. Man gi, paaugliui, viskas būdavo atvirkščiai – neapsikentęs visos tos banalybės, pradėdavau garsiai kalbėti, laidyti tik pačiam suprantamus juokelius, ginčytis su kitais. Kodėl man neleisdavo tiesiog eiti sau į kambarį – nežinau, greičiausiai mamos noras suburti šeimą ir išlaikyti ją kartu bent kelias dienas per metus prie vieno stalo neleido jai pasiduoti.

Ji irgi nuolat kovojo – kovojo, kad mūsų šeima būtų normali. Bet mes negalėjom visi būti normali šeima, ir ne todėl, kad šiaip nėra tokio dalyko kaip „normali šeima“, o todėl, jog absoliučiai niekas iš viso artimųjų rato nebuvo gyvenęs normalioje šeimoje – visų tėvai buvo išsiskyrę, kažkas nuolat būdavo prasigėręs, ir pan., ir t.t. Dabar galiu suprasti, kad mamos siekis sulipdyti normalią šeimą ir mano troškimas, kad kažkokiu būdu šeimyniškiai taptų idealesni, yra vienodai bergždi troškimai, kuriems nelemta išsipildyti.

*

Šių Velykų metu sėdėdamas už stalo ir galvodamas kuo gi čia užimti savo mintis, kad lengviau viską pakelčiau, pats sau netikėtai suvokiau kuo yra pagrįsta mano baimė sukurti šeimą. Viskas labai paprasta: mano dar paauglystėje psichologui įvardyta baimė nesukurti normalios (vėl tas normalumas!) šeimos visą laiką buvo paremta kažkokia asociatyvia baime dėl nuobodulio. Juk man tikrai atrodė, kad buvimas šeimoje atbukina žmones ir jie rūpinasi tik buitiniais dalykais, ar ne? Taip, taip ir buvo, ir tik šių Velykų metu tai supratau.

Augant baisiausia buvo suvokti, kad mano tėvai iš tiesų beveik nieko neveikia, tik eina į darbą ir kažką daro namuose. Man tai buvo siaubinga – jie stagnavo. Aš suprantu, kad ne visiems reikia domėtis molekuline biologija ar kartais ieškoti sau ligų vartant medicinos enciklopedijos tomus, bet na kažką veikti visgi reikia. Taip kalbėdamas nesakau, jog dar ir dabar taip galvoju. Suvokiu, kad buitiniai dalykai atima daug laiko ir energijos, ir kartais po to nebekyla noras kažkaip save tobulinti, tačiau tai negali tęstis amžinai. Tas kontrastas tarp stagnuojančių tėvų ir augančio manęs buvo juolab ryškus dėl paaugliui būdingo smalsumo ir noro daug ką sužinoti, kai tuo tarpu tėvai tiesiog varto laikraščius arba mirtinai susipyksta dėl beveik egzistencinio klausimo – ar galima ridikėlius valgyti su lapais, ar ne?

Taip sau įdomiai galvodamas priėjau išvadą, jog: 1.) šeima nėra lygu nuobodus gyvenimas, nes viskas priklauso nuo žmonių; 2.) aš neturiu bijoti sukurti šeimos; 3.) man nereikia norėti normalios šeimos. Paskutinį dalyką paaiškinsiu plačiau.

Turbūt tas siekis būti normaliu, kad ir ką tai reikštų, atėjo iš motinos. Jai visada atrodė, kad blogiausia, kas gali nutikti – būti palaikytu nenormaliu, kai atrodai kažkaip ne taip ar elgiesi ne taip, ar net mąstai ne taip, kad blogiausia – ką žmonės pagalvos? Esu begalę kartų privertęs ją pakraupti iš baimės vien dėl savo dėstomų minčių – su siaubu žvelgdama į mane ji kartais sakydavo, jog šitaip galvoti negalima, ir išvis kaip tau šovė tokia mintis? Nežinau, visokios mintys šauna į galvą, ir gerai, nes realizuodamas mintis praktiškai suvoki kas tau patinka, kas nepatinka, o galų gale – kas tu toks.

Nepaisant mano pastangų kovoti prieš normalumo skiepijimą, aš vis tiek buvau užkrėstas normalumo liga. Aš žinau, ką reiškia baimė ką žmonės apie mane pagalvos, žinau, ką reiškia jaudintis, kai nežinai ar tu tikrai tinkamai apsirengei tai vietai, į kurią esi pakviestas. Aišku, yra ir baisesnių dalykų – eiti į pasimatymą ir galvoti tokius baisius dalykus kaip „bet aš neturiu automobilio“, „bet aš neturiu perspektyvaus darbo“, „bet ji daug protingesnė“, bet bet bet.

Bet aš žinau, kad viskas, kas nutiko man geriausia gyvenime ir kas tebevyksta iki šiol, yra dėl to, jog kai tam tikru metu aš elgiuosi nenormaliai kitų akimis, t.y. kai elgiuosi labai sau natūraliai, visada atsiranda žmonių, kuriems mano elgesys atrodo priimtinas, ir mes su jais turime kažką bendra, ir mes tampame draugais. Todėl neverta savęs apgaudinėti, kad esu normalus, ar stengtis būti normaliu, kuomet tai verčia vemti, nes apsimestinis normalumas anksčiau ar vėliau iššauks daug rimtesnių problemų tau pačiam. (Normalumo nereikia painioti su atsakingumu, atsakomybe.) Ir nereikia galvoti, kad man reikia normalios merginos, ir išvis – reikia pirmiau pačiam su savim sutarti, kad galėtum su kitu žmogumi būti pora, nes nors kitas žmogus kartais gali užglaistyti tavo nesantaiką su savimi, tu vis tiek ar anksčiau ar vėliau turėsi atsakyti į klausimą – o kas aš toks?

Kai gali įvardyti problemą, viskas tampa paprasčiau, ir stebėdamas televizoriaus ekrane dainininką Edmundą Kučinską lengviau atsikvėpiu – aš myliu savo šeimą, nes ji yra neišsemiamas lobis tobulėjimui.

Vasaros muzika

2014/07/30

Ką klausydavau vasaromis.

2000 m.

Radijo stotis M-1. Mėgdavau sėdėti fotelyje balkone ir klausytis radijo. Arba vakarais klausytis radijo kambaryje. Nelabai ką pamenu iš tų laikų, tik žinau, kad man patikdavo Skamp ir dar apsiždiaugdavau, kai paleisdavo Mango dainą Būk mano ir Emma Bunton „What Took You So Long? – greičiausiai simpatija šioms dviems dainoms buvo tiesiogiai susijusi su hormonų audromis ;)

2001 m.

Skamp – This Night. Turėjau Skamp kasetę Skempinligė, labai patiko. Po to vieną karštą vasaros dieną, eidamas su mama iš kapinių namo, įsigijau jų ankstesnį albumą Green. Tai paklausiau kelis kartus ir nelabai buvau patenkintas. Bet dabar šis albumas man atrodo geras. Alternatyvus popsas – taip pavadinčiau jame skambančią muziką. Aš jį supratau tik 2005 metais, tuomet labai pamėgau dainą Wiseman (dėl terapinių sumetimų), o po to atradau ir nuostabiąją This Night.

Nelly Furtado – I‘m Like A Bird. Pusė mūsų klasės buvo pas vieną klasiokę sodyboj, ir pati gražiausia klasiokė, ta, kurią visi berniukai buvo įsimylėję iki negalėjimo, pasakė, kad šita Nelly Furtado daina jai graži. Tai, savaime aišku, staiga daina tapo graži ir man, o žiūrėdamas jos vaizdo klipą galvodavau kad su ta klasioke sau dviese leidžiam laiką kokioje nors pievoje. Dar tą savaitgalį toje sodyboje ta pati gražiausia klasiokė pasakė, kad, neva, jei suvalgai smilgą žiūrėdamas į tau patinkantį žmogų, tai jis tave irgi įsimyli. O gal tu jį įsimyli – nepamenu jau tiksliai. Suvalgiau ne vieną smilgą į ją žiūrėdamas ;)

G&G Sindikatas – Tomas. Važiavom su mama ir tėvu į kapines, nes prosenelė buvo neseniai mirusi ir dažnai važiuodavom tvarkyti jos kapo. Per radiją pradėjo groti kažkokią negirdėtą dainą, tekstas buvo tiems laikams visiškai nepriimtinas, todėl iškart patraukė dėmesį. Sukluso net ir mama su tėvu, jie juokėsi iš to „ji lindo, lindo, po manim palindo“, bet galiausiai išjungė dainą per vidurį, nes jau atvažiavom į kapines. Pats niekad taip ir nepirkau to G&G Sindikato albumo, nes baidė per radiją skambėjusi reklama, kuri skelbė: nepilnamečiams asmenims nerekomenduojama. Vasaros viduryje gavau iš vieno kiemo draugo persirašyti kasetę, tai kai perklausiau visą albumą, paklausiau to kiemo draugo: kažin ar ten Vilniuj tikrai tokios niūrios gatvės?

Limp Bizkit – No Sex. Limp Bizkit patiko jau 2000 metais, bet tik 2001 metais gavau muzikinį centrą ir pradėjau rimčiau klausytis muzikos. Turėjau kelis Limp Bizkit kompaktus, bet ypatingai norėjau surasti du pirmuosius. Pamenu, kad vieną kartą būdamas interneto kavinėje nuėjau į hip-hop.lt forumus ir ten parašiau, kad ieškau pirkti Limp Bizkit dviejų pirmų albumų. Po kelių savaičių gavau atsakymą, kad yra žmogus Prienuose, kuris man galėtų parduoti antrąjį albumą Significant Other. Sutarėm, kad jis atvažiuos į Alytų autobusu, aš jam sumokėsiu 10 lt už kompaktą ir dar apmokėsiu kelionės išlaidas (buvo dar +10 lt). Šiek tiek jaudinausi jo laukdamas. Kai galiausiai atvažiavo, paspaudėm rankas, greitai įsimečiau kompaktą į CD grotuvą (patikrinti, ar tikrai veikia), o jis dar paklausė, ar aš su kartu atėjusiu draugu esam Alytaus rėperiai. Atsakėm, kad ne. Nors aš buvau jau vieną sąsiuvinį pusiau repo dainų prirašęs ;) Tai va, o daina No Sex man jaunam atrodė kažkokia labai prasminga ;)

Linkin Park – A Place For My Head. Tada buvo nu metal laikai, ir labai greitai įsižiebė Linkin Park žvaigždė. Aš iš principo laikiau save lojaliu Limp Bizkit fanu, o aplink visi pradėjo tapti Linkin Park gerbėjais. Galiausiai teko pripažinti, kad Linkin Park varo neblogai, kai pats savo sudarinėtuose topuose pastebėjau, kad Linkin Park pradėjau klausyti žymiai dažniau nei Limp Bizkit.

David Usher – Black Black Heart. Kažkokia pop daina, kurią išgirsdavau tuomet tik per Viva kanalą. Į atmintį ji sugrįžo tik prieš metus, kai radau ją visai netikėtai.

2002 m.

Puddle Of Mudd – Blurry. Tą vasarą dar gyvenom su tėvu. Labai patiko šita daina; slapta toliau rašiau pusiau repo dainas ir viską slėpiau rašomojo stalo stalčiuose.

Papa Roach – She Loves Me Not. Vis dar nu metal era. Už širdies griebianti daina, o ir visas albumas Lovehate Tragedy klausėsi labai gerai. Būtent nuo šitos grupės kiemo draugas Tadas pradėjo klausyti tokią muziką kaip ir aš. Dar šita daina primena tai, kad tą vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas, rungtynes rodydavo pirmoje dienos pusėje dėl didelio laiko skirtumo, o vakare jau su draugais rinkdavomės ir patys žaisdavom futbolą. Ir dar pamenu, kad kasryt man reikėdavo nueiti prie tokio kiosko ir nupirkti šviežią batoną.

Slayer – New Faith. Kai buvau paauglys, mama skaitydavo žurnalą Cosmopolitan. Prisiskaitydavau straipsnių apie tavo O, sekso pozas ir kokia turi būti kosmopolitiška moteris. Viename žurnalo numerių ties muzikos apžvalgomis radau metalo grupės Slayer albumo apžvalgą. Tai tą vasarą užtikęs kažkokį kitą grupės albumą įsigijau ir kurį laiką klausiausi baisių dainų apie mirtį ir kad dievas visų mūsų nekenčia.

2003 m.

H.I.M. – Pretending. Šita grupė suvaidino turbūt vieną svarbiausių vaidmenų kai kurių mano amžiaus merginų gyvenime ;) Tuomet buvo gotų laikai, jų buvo ir Alytuje, o ši grupė vienijo visus tuos jaunus gotus, nes be jos 2000-2003 metai būtų tiesiog neįsivaizduojami. Įdomu tai, kad 2003 metais radijo stoties M-1 Top-40 ši daina vieną sekmadienį pakilo į pirmąją vietą – pasižymėjau tai net sąsiuvinyje; tokį didelį pasididžiavimą dėl grupės jutau. O kažkada vėliau gyvenime draugavau su mergina, kuri pasakojo, kad jos pažįstama yra pažįstama su H.I.M. vokalistu, ir kad tas vokalistas darydavosi penio kaukes, nes ten jam kažkas būdavo nelabai gerai su potencija ;)

Korn – Trash. Su kiemo draugu Tadu atradom Korn tiktai 2003 metais, kai pamatėm vaizdo klipą naujo albumo dainai. Tadas įsigijo jį, o aš – senesnį Issues. Iki šiol tai yra mano mėgstamiausias Korn albumas, nors dabar jų visai neklausau ir iš esmės nesidomiu, ką jie veikia. Daina Trash man įsiminė dėl savo labai niūrios nuotaikos, grubaus teksto ir kad sugebėjo sukelti man kažkokį nepatogumo jausmą.

Endstand – Driven. 2003 metų pavasarį kažkas man pasiūlė užsukti į hardcore.lt ir ten pasiklausyti lietuviškų grupių. Tai aš užsukau ir pradėjau ilgai trukusią pažintį su ne tik Lietuvos, bet aplamai pogrindine muzikos scena. Iš pradžių man ta pogrindinė muzika atrodė kažkokia nerimta, ir tik vasarą, kai rimčiau supratau kas tas undergroundas ir t.t., rimtai susidomėjau hardcore stiliumi. Suomių grupė Endstand buvo viena iš tų pirmųjų grupių, kurios padarė įtaką mano stipriam susižavėjimui būtent hardcore stiliumi, o ne pankroku. Pamenu, kad tą vasarą buvau įsirašęs visokios per hardcore.lt pasiekiamos muzikos į vieną CD, paleisdavau jį garsiai kambaryje, kai visi namiškiai būdavo darbuose, ir šokinėdavau vienas, galbūt net tam tikra prasme pogindavausi, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Dar neįpusėjus kompaktui būdavau visas šlapias, po to iškart eidavau po dušu.

Pet Nihil – Klinychiskaja Smert. Alytuje nevyko jokie pogrindiniai koncertai, bet 2003 pavasarį, kaip tik prasidėjus mano pažinčiai su pogrindine muzika, Alytuje įvyko toks gan įdomus renginys, kurio metu grojo Alytaus ir aplinkinių miestų roko grupelės, vyko MC battle‘as, o viską vainikavo piktoka grupė iš Baltarusijos Pet Nihil, dainavusi prieš savo valdžią ir t.t. Tai buvo pirmas mano koncertas, kuriame lankiausi. Patiko labai, nors visa publika buvo reperiai (mačiau daug gražių banglių!).

Deftones – Minerva. Nors Deftones pradėjau klausytis kažkada 2002 metais, ten kažkaip keistai viskas su jais išėjo, nes tik 2003 metais atidžiau jų paklausiau. Pirmasis jų normaliai išklausytas albumas 2003 metų vasarą buvo jų naujausias albumas Deftones. Viskas man jame patiko, iškart ir senesnius albumus pradėjau klausytis. Po to prisižiūrėjau visokių jų koncertų vaizdo įrašų, todėl susidomėjimas grupe nuolatos didėjo. Nuo 2003 metų Deftones tapo pačia svarbiausia grupe, išlieka tokia iki šiol; dainos tiek įsidėję į odą, kad neaišku ar kada nors išbluks. O iš to grupės 2003 metais išleisto albumo dainos Deathblow atsirado ir mano pirmojo tinklaraščio pavadinimas.

2004 m.

Skunk Anansie – She‘s My Heroine. Žaisdavau žaidimą Stonghold ir klausydavau šitą grupę. O šita daina labai daug vaizdinių galvoje sukeldavo.

Coldplay – Yellow. Tą vasarą su draugais susipažinom su mano vienos klasiokės draugėm, mums jos patiko, ir pabaigoje vasaros padarėm rimtą tūsą visi kartu. Gėrėm, šokom, susiporavom visi. Kažkodėl labai daug šokom pagal Foje ir Coldplay. Apkabinęs savo (tuo metu dar tik būsimą) merginą dainavau jai į ausį „look how they shine for you, look how they shine“, o ji sakė, kad mano balsas gražus.

The Doors – My Wild Love. Mėgdavau klausytis šios grupės rytais.

2005 m.

Antimaniax – Entertainment Industries. Nors pankroko niekad labai nemėgau, bet ska man buvo visai ok. Šita austrų grupė užsuko groti į Pivašiūnus, mes ten nuvažiavom, linksmai pasitūsinom, aš pirmą kartą paragavau alaus su medumi, o Audingai suplyšo džinsai; dar man atrodo ridenausi nuo kalnelio, o kažkas tokį vargšą Marių bandė įkišti į konteinerį. Mūsų kompanijai tai buvo geriausia vasara, nes vyko daug koncertų tiek Alytuj, tiek Vilniuj, galų gale net pirmasis Darom festivalis įvyko (tiesa, jame nebuvau).

Explosions In The Sky – A Song For Our Fathers. Mano pažintis su post-rock‘u. Pietų muzika.

Xiu Xiu – Sad Pony Guerilla Girl. Pietų muzika.

Xiu Xiu – I Luv The Valley Oh. Pietų muzika.

Marschak – Ne Byt‘ Chelovekom. Tą vasarą nemažai parindavausi dėl visokių dalykų ir dar daug postringaudavau mažai ką suprasdamas apie anarchistinę visuomenę, o šios grupės tekstai buvo geliantys.

Against Me! – Tonight We‘re Gonna Give It 35%. Against Me! buvo oho kokia super grupė man nuo 2004 metų, ir kai sužinojau, kad jie gros Vilniuje, negalėjau tuo patikėti. Kai pagaliau sulaukiau koncerto, grupė manęs nenuvylė, o po koncerto dar šiek tiek su būgnininku pabendravom. Anuomet tai atrodė unikali grupė, kuri sugebėjo vienu metu dainuoti apie pankroko reikalus ir žmonių santykius.

At The Drive-In – Non-Zero Possibility. Klausydavausi šios grupės žaisdamas Lineage 2 rugpjūčio menėsį.

2006 m.

Amanda Woodward – La Malade Maquerelle. Nuostabūs prancūzai su labai gražiu vokalistu ;)

Bear Vs. Shark – Ma Jolie. Albumas „Right Now, You’re in the Best of Hands. And If Something Isn’t Quite Right, Your Doctor Will Know in a Hurry“ yra vienas pozityviausių albumų, kuriuos kada nors esu klausęsis. Kartą mane, einantį linksmai nusiteikusį ir klausantį šios grupės, užkalbino Jehovos liudytojos. Jos pasakė, kad tai dievas man siunčia tokią gerą nuotaiką. Atsakiau, kad ne ;)

2007 m.

Justin Timberlake – Lovestoned/I Think She Knows Interlude. Kai atsikrausčiau į Vilnių, pirmą kartą išvydau lietuvišką MTV. Nežinau, kodėl šita daina man patiko. Tą vasarą buvau svetimas pats sau.

Sepultura – Burried Words. Grupė kaip tik grojo Lietuvoje tą vasarą, bet jų koncertą iškeičiau į savo hardcore‘o meilių Defdump koncertą Šiauliuose. Klausydavau Sepulturos važiuodamas į darbą, kuris buvo už Savanorių pr. žiedo.

Deftones – Pink Maggit. Tą vasarą dirbau spintų gamykloje. Buvo karšta, purvina, pusė kolegų buvo geriantys. Tuo metu taupiau pinigus elektrinei gitarai, dienų dienas mintyse sukdavau šitos Deftones dainos tabulatūrą, buvau ją išmokęs mintinai:

pink maggit

Defdump – The Perfect Moment. Tranzavau į Šiaulius, vežė girtas vairuotojas, siūlė pinigų (kažkodėl atsisakiau), po to sakė, kad mato manyje menininką ir siūlė įsivesti Arinos telefono numerį į savo telefoną ;) Vos Defdump pradėjo groti, iškart dingo elektra, bet viskas buvo sutvarkyta, todėl tragedijos pavyko išvengti. Koncertas buvo nuostabus, prakaitas bėgo upeliais, grupė grojo daug senų dainų (ir iš mano pamėgto Circle‘s Closing EP), išrėkiau visą balsą. Nakvojau koncerto vietoj ant miegmaišio ir ištranzavau atgal į Vilnių.

Gorillaz – El Mañana. Sunkūs laikai. He got mad, tiresome.

2008 m.

Nick Cave And The Bad Seeds – There She Goes, My Beautiful World. Pasileisdavau šitą dainą po kiekvieno išlaikyto egzamino. Tikras energijos užtaisas!

Lack – Watchmen. Dar viena mano super grupė, girdėjau tą vasarą juos Latvijoje vykusiame festivalyje Zvera. Kai jie grojo, buvau jau pagavęs kablį, todėl vis gėriau alų, dainavau, džiaugiausi, kad gyvai jie skamba sunkiau nei paskutiniame savo albume, bučiavau G. iš visos tos euforijos..

Bu-By – Turku Mars. Alytiškių grupė. 2007-2008 metais girdėjau ją tiek kartų, kiek jokios kitos grupės negirdėjau. Vis dar gaila, kad jau nebegroja, ir neatrodo, kad yra vilčių, jog kada nors gros.

Zhiurkes – Neganda. Tą vasarą kaip niekad dažnai ir šitą grupę girdėjau. Negaliu sakyti, kad visada labai patikdavo, bet šita daina buvo tikrai kieta. Grupė primena tos vasaros pankroko stovyklą Multicore Trash Camp. Ten praleidau keturias ar penkias dienas, tokio chilinimo nei anksčiau, nei vėliau nesu patyręs; o penktadienį, kai jau turėjo prasidėti mažas festivalis, nutariau grįžti į Vilnių, nes supratau, kad labai pasiilgau G.

Orchid – Tigers. Senesnių laikų simpatija. Vieną kartą nuėjau į XI20, ten grojo kažkokios grupės ir turėjo distro. Radau ten kelis Orchid vinilus, nusipirkau oranžinį. Po to grįžęs pažadinau draugę, rodžiau jai tą oranžinį viliną, ji apsimiegojusi sakė gražu. Who let the tigers out to kill all the lovers?

Beatsteaks – Cut Off The Top. 2008 metų vasarą kelias savaites praleidau Alytuje, daug važinėjausi savo senu dviračiu. Kiekvieną vakarą, važiuodamas namo, leisdavausi sveikatingumo taku žemyn, nerdavau į Žuvinto gatvę ir tada greitai leisdavausi žemyn, o ausinuke visada skambėdavo ši daina.

2009 m.

Arctic Monkeys – This House Is A Circus. Močiutė pateko į avariją, kasdien du kartus eidavau pėsčias į ligoninę (vėliau – reabilitaciją) jos aplankyti, nunešti valgyti ar tiesiog pabūti kartu. Buvo karšta vasara, eidamas per tą karštį pirmyn-atgal beveik visada klausydavausi antrojo Arctic Monkeys albumo Favourite Worst Nightmare. Po to mirė diedukas.

Jamie Woon – Wayfaring Stranger (Burial Mix). Tą vasarą susipažinau su dubstepu, nes buvo jo banga ir abejingas jam likti negalėjai. Burial albumas Untrue buvo nuostabus, kažkas tiesiog dieviško karštomis vasaros dienomis. Gaila, kad 98% likusio dubstepo buvo nesąmoningas šūdas. Dažnai gerdavau sultinį ir žaisdavau kompiuterinį žaidimą Pharaoh, klausydamasis Burial.

Eleven Tigers – Stableface. Lietuvaitis, kūręs dubstep/whatever. Nuostabi daina, gaila, kad nebekuria muzikos toliau.

2010 m.

Imperial China – All That Is Solid. Karšta vasara Vilniuje, studentų bendrabutyje. Dirbau puse etato nuo 13h iki 17h. Bendrabučio sienos būdavo įkaitę nuo visą dieną plieskiančios saulės, atvėsdavo tik vakare.

Mount Kimbie – Before I Move Off. Visas albumas Crooks & Lovers tą vasarą buvo daugiausiai klausomas, kažkas išties nuostabaus. Džiaugiuosi, kad išgirdau grupę gyvai 2014 metų gegužę Vilniuje.

2011 m.

Nelly Furtado – Shit On The Radio (Remember The Days). Baigtas universitetas, išsikraustyta iš bendrabučio, tai galima ir pop muzikos ;) Primena tą nerūpestingą vasarą, kai eiti į darbą pagiriotam neatrodė gėdinga.

Kvelertak – Blodtorst. Visiškai kieti norvegai, kuriuos mačiau gyvai Varšuvoje, kai su kompanija išvažiavom pasiklausyti Deftones.

Fink – Berlin Sunrise. Liūdna daina be jokios vilties, primenanti visą tą keistą susižavėjimą Kasia iš Varšuvos.

John Frusciante – Song To The Siren. Raminanti daina po tos pačios keistos nakties Varšuvoje.

2012 m.

Turboreanimacija – Aš Nekenčiu Radijo Stočių (Remix). Komandiruotė į gimtąjį Alytų. Sėdžiu vienas kabinete, klausau Turboreanimacijos, niekam nerūpiu, niekas nekiša pas mane nosies. Puiki komandiruotė. Kartais pietų pertraukos metu išeidavau į centrą, nusipirkdavau ledų ar kolos ir taip sau tiesiog sėdėdavau centriniam parke.

The Smashing Pumpkins – Stand Inside Your Love. Ta pati komandiruotė.

Baths – Lovely Bloodflow. Mėgdavau klausytis darbe, kai skaičiavau dienas iki festivalio Satta Outside.

Cloud Boat – Bastion. Tikras perlas. Daina, atspari laikui dėl savo emocinio užtaiso ir (lyg ir) suprantamų žodžių. Tą pačią vasarą girdėjau grupę gyvai festivalyje Satta Outside.

2013 m.

The Black Keys – Little Black Submarines. Kambariokas supažindino su šita grupe. Labai gerai padarė.

Foghat – Slow Ride. Primena festivalio Positivus laukimą ir linksmą kelionę į ten ;) Dainą išgirdau žiūrėdamas filmą Dazed & Confused.

Sigur Ros – Varúð. Nuostabi daina, girdėta gyvai festivalyje Positivus.

Depeche Mode – I Feel You. Niekada nebuvau jų didis gerbėjas, bet koncerto nesinorėjo praleisti. Šita daina jų koncerte Vilniuje nuskambėjo tiesiog nuostabiai.

Pearl Jam – Elderly Woman Behind The Counter In A Small Town. Visada primena sugrįžimą daugiau nei kelioms dienoms į Alytų vasarą. Small town predicts my fate.

14 metų dienoraštis

2014/03/14

Vasario 23

Savaitgalio pradžia. Atėjo pas mane draugelis ir abu klausėm muziką. Perrašiau jam kelias dainas  (apie 20) į kasetę… Taip sėdėjom dvi valandas. Na bent jau taip ir stumiu laiką. Deja rytoj tikiausiai vėl sėdėsiu vienas ir žiūrėsiu pro langą, kai muzika gros, kolonėlės sprogs.

Vasario 25

Šiandien šulėj majakinom keturiese Sonatai (ir Laurai). Pakėlė ir mes visi pradėjom visokias blevyzgas dainuot.

Kai daviau Šležui padainuot, tai jis pradėjo dainuot apie visokius pederastus. Tikiuosi, kad Sonata nepagalvojo, jog mes pederastai. Tikiuosi…Sakė, kad labai graži.

Kovo 5

Kodėl man taip sekasi?

Šiandien majakinau kažkam. Pas savę mobykėj jį pažymėjau 13+.

Kaip vakare pasirodė, tai man iš matymo pažįstamas žmogus. Moteris. Tiksliau – kažkokia mergaitė Evelina.

Atseit romantikė (kaip ir aš). Plaukai rudi (nors man vis tiek jie atrodo juodi!). Akys – pats gerai nežinau… Atseit klauso Skamp‘ų, HIM‘ų ir t.t. Ji pasirodo – Martos sesės klasiokė ir šiaip gera sesės draugė.

Viskas būtų ok, jeigu ji būtų graži. Va čia šuo pakastas.

Gal kam nors ji ir nieko, bet tik ne man.

Jai yra 13 metų.

… ir dar atseit romantikė!

Vidurkis krito nuo 9 iki 7.

Tiek spėjau sužinoti šiandien. Nekenčiu tokių „sėkmių“.

Lapkričio 15

Tik dabar supratau.

Godą mylėjau keturias dienas. Tik keturias dienas; o gal reikėtų sakyti net keturias dienas? Ir iš tiesų – ką gavau iš šios meilės? Ats.: kaip ir visada – nieko, tik dar geriau supratau, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūręs esu. Viskas nuo pradžių…

Kada išgirsdavau vardą Goda, tai mane visą šiurpas nupurtydavo – koks žvėris gali savo vaikui duoti tokį šlykštų vardą? Bet štai kada išvydau šią Godą, tai manęs tikrai šiurpulys nepradėjo purtyti. Bet užtat kojos tai tikrai drebėjo!.. Ir dar kaip!

Ji mūvėjo kepurę. Ir tikrai ne dėl to, kad buvo šalta.Tiesiog ši juoda kepurė dar labiau paryškino jos grožį. Goda buvo (mano manymu) šiek tiek aukštesnė už mane; plaukai šviesūs kaip Simutės – nei per daug tamsūs, nei visiškai šviesūs; pats viduriukas. Buvo užsimetusi šviesų paltuką ir… Žodžiu atrodė cool!!!

Taigi taip ji atrodė kai susitikome. Ar jūs galite įsivaizduoti? Aš susitikau, susipažinau su mergina! Ir dar kokia mergina!.. Ir taip ją mylėjau 4 dienas. O 5-ą dieną atkreipiau dėmesį į Eglę: po velnių, na ir išgražėjo per vasarą mergiotė… Beje pastarajai mergiotei ir esu dėkingas už susitikimą-susipažinimą su Goda.

P.S. Dar po 4 dienų supratau,  kad Goda – ne man ;)

Sena pažintis

2013/11/26

Tiksliai nepamenu, ar vienuoliktoje, ar dvyliktoje klasėje ištraukiau iš kampo dėžę su dėdės plokštelėmis ir nusprendžiau, kad jau atėjo laikas pasiklausyti muzikos rimtai, būtent taip, kaip jos klausydavo mano abu dėdės: nuvalydavo dulkes nuo plokštelės, uždėdavo ją, įjungdavo patefoną, plokštelė pradėdavo suktis, ir jie suklusdavo, o man buvo draudžiama bėgioti po namus. Tada nesupratau, kodėl, bet dabar suprantu – kad nedrebinčiau grindų, kad adatėlė nešokinėtų ir plokštelės negadintų.

Vienas mano dėdė (abu jie mamos broliai) turėjo apie 15 plokštelių, tarp jų Deep Purple, Pink Floydd, Hiperbolė, Foje. O kitas turėjo visą dėžę plokštelių, tik ten buvo labai daug džiazo. Iki vienuoliktos ar dvyliktos klasės nebuvau susipažinęs su džiazu, todėl perklausęs Pink Floydd, Hiperbolės, Foje ir dar kelias kitas neaiškių atlikėjų plokšteles nusprendžiau imtis džiazo. Pamaniau, jog jau esu sulaukęs užtektinai metų, kad galėčiau suprasti kame čia kampas.

Bet nelabai supratau. Perklausiau Ray Charles plokštelę, skaitydamas informaciją plokštelės dėklo galinėje pusėje, ir tiek. Po to klausiau kažkokio neva filmo garso takelį – All that jazz, ar kažkaip panašiai. Viršelis buvo gražus, bet tik tiek. Nusivyliau savo nesubrendimu ir toliau klausiausi senos Virgio Stakėno plokštelės (net ir dabar manau, kad joje yra labai gerų dainų).

Ir tik po kurio laiko suradau džiazo plokštelę, kuri mane patraukė. Tiesa, aš net nesupratau, jog tai džiazas, ir net ir dabar nesu užtikrintas, kad tai tikrai džiazas (bet internetas rašo, kad tai yra acoustic jazz, ir aš tikiu!). Martin Kratochvil ir Tony Ackerman bendras albumas „Stara znamost“ (Old Aquiantance) buvo kažkas tokio nesudėtingo ir stebuklingo, kas mane iškart sužavėjo. Klausydavau tą plokštelę vakarais, kuomet ką nors skaitinėdavau ar rašinėdavau stalinės lempos šviesoje. Ilgą laiką plokštelė buvo visa, ko man reikėjo – net hardkoro nereikėdavo, užtekdavo tiesiog dviejų draugų kadaise įrašytų dainų. Sužavėtas tos muzikos bandžiau toliau ieškoti kažko įdomaus dėdės plokštelių dėžėje, bet taip ir nesuradau nieko, kas taip patrauktų kaip Martin Kratochvil ir Tony Ackerman duetas.

Šiaip ne taip radau plokštelėje įrašytas dainas internete, todėl dabar dalinuosi, gal kam nors patiks.

Miestas

2013/11/07

Ištrauka iš Friedrich Dürrenmatt knygos „Labirintas: Medžiagos I-III; Bokšto statyba: Medžiagos IV-IX“:

<…> senas kaip pasaulis dykinėjimas, apatiškas jaunimas, kamuolys bukai maudžiančių tariamų mažniekių, aš vis dar nebuvau atsivalgęs mamytės pieno, iš kurio pamaži formavausi, viskas tebebuvo embriono stadijoje, aš dar nebuvau gimęs nė nekalbant apie virkštelės nutraukimą. Buvau žalias, neturėjau nieko daugiau, išskyrus chaotišką fantaziją, atkertančią mane nuo realybės ir verčiančią mane bejėgiu, atgrubnagiu be manierių, kurių man ir dabar stinga; tą metą aš prisimenu su pasipiktinimu ir neapykanta, tai metai, kai pirmukart buvau sužeistas, ir tos žaizdos niekad nesugijo, nesvarbu, ar pats būčiau susižeidęs, ar kiti būtų mane sužaloję. Metai vilkosi vieni paskui kitus, slinko nepaprastai lėtai, buvo toks metas, kai nebežinojau, ką man su savimi daryti, pats sau stovėjau skersai kelio, norėjau būti produktyvus negalėdamas toks būti. Iš ano tolimo ir vis dėlto juokingai artimo meto – ką čia reiškia keturiasdešimt ant penkiasdešimt metų! – išliko tik vaizdų ir įspūdžių skiautės: ironiškai šypsantis mokytojo veidas, mane vis dar tebepuolantis aviganis, iš saulės nutviekstų balkonų vėpsantys žmonės. Buvau verčiamas keistis prievarta, nebūti tuo, kuo esu priverstas ne išorinių aplinkybių, pavyzdžiui, vargo, o vien pats per save. Niekad neišmokau sugyventi su miestu, mes stūmėme vienas kitą, klaidžiojau po jį kaip Minotauras, ką tik patekęs į Labirintą – turėjo gerokai užtrukti, kol jis susivokė besiblaškąs aklavietėje, jei apskritai kada ką nors suvokė; aš tiesiog nežinojau, ką man daryti su miestu, o miestas neišmanė, ką jam veikti su manimi <…>

Savaitgalis Vienam

2013/10/13

Nė nepastebėjau kaip ruduo atėjo į mūsų kiemą. Atrodo, jog vieną dieną pažvelgiau pro langą, ir visi medžiai jau buvo suliepsnoję. Dabar lapai byra ir byra, visas kiemas nuklotas jais.

*

Žiūrėjau filmą „The Way Way Back“ ir prisiminiau tą tokį amžiną pasimetimą, kai būdamas paauglys atsiduri prie merginų. Tūkstančius kartų planuotos ir repetuotos kalbos kaip mat dingsta iš galvos, ir tu stovi prakaituotais delnais prieš merginą, nežinodamas, ką čia būtų galima dabar pasakyti. Buvau itin tylus paauglys, vėliau pasikeičiau.

Ir dar kartą buvo toks nutikimas, kai vieną vasarą nuvažiavom su tėvu ir mama prie jūros. Nuėjom į pležą, įsitaisėm, ir tėvas su mama pradėjo vienas kitam rodyt į kažkur netoliese gulėjusią merginą, kuri buvo be liemenuko. Aš irgi pamačiau ją, ir taip užsižiūrėjau, kad net negirdėjau kaip tėvas juokdamasis liepia man nustot žiūrėt – tik kai suėmė už peties ir papurtė, atsikvošėjau ;) Tikra kančia yra paauglystėje mąstyti apie seksą, ypač kai paranojiškai pradedi įsivaizduoti, jog beveik visi aplink jau turėjo kažkokios patirties, o tu dar net nežinai, ką reiškia bučiuotis ir glamonėtis.

*

„Kad žinotumėt, kaip mane erzina tikrieji meno žmonės! Visuomet truputėlį iškilmingi ir liūdni, štai kas. Reikšmingi iki skausmo. Nuolat kažką laidojantys – pinigus, jaunystę, draugus. Amžinai svarstantys, kokią čia šįkart pozą užėmus. Kažką nuolat slepiantys, dažniausiai skurdą, dvasinį, aišku. <…> Amžinai godūs šlovės ir materijos – kūno, pinigų, kepurės su snapeliu!“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

*

Nesvarbu kaip leidžiu dienas – ramiai, linksmai, darbingai, kūrybingai -, bet vis tiek įkliūnu vienatvei. Šeštadienį bandžiau visaip bėgti nuo jos: tvarkiau kambarį, ploviau indus, pasikeičiau patalynę, džiausčiau skalbinius. Tačiau viskas perniek. Galiausiai liko paskutinė išeitis – nueiti į parduotuvę. Nuėjau, pavaikščiojau tarp žmonių, šio bei to nusipirkau. Grįžęs maniausi darantis skanių užkandžių prie filmo, bet pasirodė, kad tie užkandžiai nelabai skanūs išėjo – vieną visada viskas mažiau džiugina.

arctic monkeys fire and the thud

2001, žiema

2013/09/22

Kai buvau namie, radau seną užrašų knygelę. Joje rašiau eilėraščius/dainas, kai buvau 13 metų. Iš pradžių buvo juokinga skaityti, bet po to labai gėda ;) Kad ir kaip bebūtų, šio eilėraščio parašymą puikiai pamenu. Tada gavau iš klasioko Apocalyptica albumo “Cult” kasetę, buvau labai paveiktas niūrios muzikos, todėl viskas čia kraupiai skamba ;) Yra dar dvi šio eilėraščio dalys, bet būtent ši – didžiausias absurdas.

– – –

Tavo mirties simfonija

 

lėtas gitaros stygos timpčiojimas,

duslus barbenimas į būgną, tai –

lietaus lašų barbenimas į langą,

švelnus vėjo gūsis trenkiasi į mano nugarą,

gaili smuiko stygos gaida,

ir dar graudesnė violenčelės rauda…

 

tokia liūdna,

tokia graudi,

tik tokią muziką girdžiu,

kai atmintyje iškyli tu,

kai vis prisimenu tave,

sukaustytą, iš skausmo perkreiptu veidu,

kai buvai viena koja grabe…

 

kiekvienas tavo raumens nevalingas trūkčiojimas

man įžiebdavo viltį širdyje,

kad gal dar liksi gyva!

o, gal dar liksi gyva?

ir neiškeliausi dievo globon,

ar šėtono šešėly pradingsi…

 

deja tos viltys neišsipildė…

ir tu likau prikaustyta prie lovos,

o po kiek laiko – prie grabo lentos…

Nežinios Didinimo Strategijos

2013/04/26

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.


%d bloggers like this: