Posts Tagged ‘Palanga’

Paauglystės problemos

2016/07/07

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

paauglystes problemos

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

Dykuma

2015/10/03
1996 m., Palanga, beždžionė

1996 m, Palanga

Ponia R. žadėjo, kad bus darbo vietoje po 10 minučių. Ponios R. su kolege jau laukiam geras 20 minučių. Telefone peržiūrėjau feisbuką, perskaičiau visus neperskaitytus sekamų tinklaraščių įrašus, ir dabar nelabai turiu ką veikti. Pro langą pastato lubose įkyriai šviečia saulė; apžiūrinėju savo batus.

Šįryt anksti kėliausi, pajudėjom su kolege iš Vilniaus dar prieš 08 val. Kolegė į kelionę kartu paėmė ir savo šunį, nes neturėjo jo kam palikti prižiūrėti. Šuo iš pradžių cypė ir nerimavo, bet kai paėmiau ant savo kelių, apsiramino ir beveik visą kelionę nuo Vilniaus iki Palangos snaudė. Palangoje reikiamą vietą pasiekėm lygiai 13 val., suradom administraciją ir dabar laukiam ponios Raimondos.

Kai ji galiausiai pasirodo su kažkokiu vaikinu, mes net nesuprantam, kad tai yra ji. Nes ponia R. yra visai ne ponia, ji panelė, galbūt keliais metais jaunesnė už mane. Taigi: panelė R. atrodo nuostabiai, ji šviesiaplaukė, dėvi tamsiai mėlynas laisvai krintančias kelnes, tokios pat spalvos palaidinę ir melsvus batelius. Ji mus priima, rodo kokias bylas turi sukaupusi savo kabinete, o aš noriu žiūrėti ne į tas bylas, aš noriu žiūrėti į jos veidą, mat panelės R. veidas toks gyvybingas, man patinka ir jos lūpos, ir akys, bet labiausiai – nosis su mažyte kumpele.

Vėliau ji veda mus į archyvą, mes vėl pralenkiam tą vaikiną, su kuriuo ji atėjo; vaikinas jai linkteli šypsodamasis, ji nusišypso jam atgal, ir aš galvoju taip: kai panelė R. sakė, kad užtruko parduotuvėje ir tuoj bus darbo vietoje, tai ji iš tiesų ne parduotuvėje buvo, aha, ji mylėjosi su tuo vaikinu pietų pertraukos metu, ir mylėjosi gal kiek per ilgai, todėl ir vėlavo atvykti į darbo vietą sutartu laiku. Man patinka ši mintis, ir man patinka įsivaizduoti panelę R. skubančią po meilės apsirengti, nespėjančią, suvokiančią, kad vėluos, bet aš atleidžiu jai vėlavimą, nes tokie jauni ir gražūs žmonės kaip ji ir tas vaikinas tą ir turi daryti – mylėtis. Mylėtis per pietų pertrauką, mylėtis po darbo, mylėtis naktimis, prabudę ryte, pirmadienį-penktadienį, o savaitgaliais dar dažniau… Arba skaityti knygas.

Panelės R. gražus sudėjimas, ji nėra liesa, tamsiai melsva palaidinė gražiai glunda prie jos pilvo, bet tas pilvukas pastebimas, ir tai man yra tiesiog nuostabu. Kol aš vertinu archyvą, mano kolegė pasakoja panelei R., kad aš esu archyvistikos doktorantas (tai yra melas), ir man truputį dėl to nejauku; geriau jau sakytų, kad aš esu koks nors super vadybininkas, projektų vadovas ar pan. – tai būtų tikra nesąmonė, bet vis tiek kur kas geriau nei archyvistikos doktorantas!

Po mažiau nei pusvalandžio mes atsisveikinam su panele R. ir išvykstam, ieškom nakvynės namų, kuriuose esam rezervavę du kambarius. Nakvynės namai yra tokioje Palangos dalyje, kurioje niekad nesu buvęs; ne užkampis, bet ir ne ta vieta, į kurią tu eitum šiaip vaikštinėdamas Palangoje.

Atidaręs duris apžiūriu kambarį: dvi lovos, spinta, aukštai pakabintas televizorius, mažas staliukas kambario viduryje, yra išėjimas į balkoną ir bendras dušas su tualetu. Išsikraunu savo nedidelį kiekį daiktų, sudedu ant spintelės, drabužius pakabinu ant pakabų spintoje, tada įsijungiu televizorių, rodo LRT. Palikęs jį įjungtą, įsijungiu darbinį kompiuterį ir skaitau gautus laiškus, į kai kuriuos atsakau iškart, kitus pažymiu kaip neperskaitytus, jog vėliau galėčiau prie jų grįžti. Paskambinu keliems klientams, pakalbu, išsiaiškinu, ko jie nori, pasižymiu kalendoriuje ir išjungiu kompiuterį.

Yra 15 valanda, ką man veikti? Tuoj bus krepšinis, žais Lietuva-Belgija, reiktų kur nors nueiti pavalgyti ir kartu pažiūrėti du pirmus kėlinius tų rungtynių. Tada galėsiu leistis prie jūros, pereiti ta gatve, bet ne Basanavičiaus, ne, ta kita, kuri turbūt lygiagrečiai su Basanavičiaus eina, bet tokia kur kas ramesnė.

Prisimenu tą gatvę iš paauglystės, kai kelis kartus atostogavome su mama ir tėvu Palangoje, kartą toje gatvėje ir gyvenome. Tai buvo tiesiog mažesnė Basanavičiaus gatvės versija – tykesnė, trumpesnė, bet turinti visus tuos Palangos atributus: ledų aparatus, kompiuterinius žaidimus, kavines, barus ir restoranus, kuriuose kas vakarą kažkas koncertuoja, spragėsių aparatus ir lauko prekyvietes, kuriose gali rasti visokiausių daiktų: grandinėlę ant rankos su grupės „Scooter“ užrašu, „Nirvanos“ marškinėlių, „Metallica“ skarelių, visokių raktų pakabukų su gintaro gabalėliais ir t.t.

Apsirengiu ir išeinu. Daugmaž žinau, kad man reikia sukti iškart į kairę, ir neklystu – vos po minutės kelio pasiekiu Basanavičiaus gatvę. Bet į ją nesuku, einu tolyn, man reikia tos kitos gatvės, tos mažesnės. Kai ją randu, iš pradžių nesu tikras, ar tai tikrai ji, nes kiek matau į tolį, ji tuščia. Vos keli žmonės, jokių lauko kavinių, jokio bruzdesio. Pradedu eiti ja, žvalgausi visur, ir staiga suprantu, kodėl taip viskas ramu: dabar jau rugsėjo pradžia, sezonas baigėsi, kavinės, restoranai ir visa kita jau užsidarę, ir kuo toliau einu, tuo aiškiau suprantu, kad esu teisus.

Priėjęs upę, pasuku į kairę, nes žinau, kad ten eidamas išeisiu į Basanavičiaus gatvę. Patekęs į ją matau šiek tiek daugiau žmonių, bet ir ši gatvė apmirusi, veikia kas trečia kavinė ir restoranas. Gatvė pasikeitusi, paskutinį kartą Palangoje buvau gal 2002 metais, o dabar viskas atrodo kažkaip kitaip. Praeinu „Laukinių vakarų salūną“, mąstau ar jis taip ir anksčiau atrodė, ar ne, bet negaliu prisiminti. Po to prieinu tokį namelį, kurio vidinėje pusėje buvo restoranas, ten dar gal 1995 ar 1996 metų vasarą su mama buvom nuėję pavalgyti (užsisakėm cepelinų, pavalgėm, sąskaitoje iškart buvo įrašyta suma už arbatpinigius, mama buvo nepatenkinta), ir kai žiūriu į tą namelį, man sunku patikėti, kad tie pastatai, kurie man atrodė kadaise dideli, dabar atrodo tokie mažyčiai.

Nueinu į vieną piceriją, ten užsisakau sriubos, picą, alaus ir žiūriu krepšinio rungtynes. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pralaimi belgams, aš išeinu ir užsirūkau, ir einu jau link jūros. Kuo artyn einu, tuo didesnis vėjas, o kai pradedu eiti tiltu, dar ir lyti pradeda. Bet aš ne prieš; žinojau, kad ši išvyka į pajūrį nebus lengva emociškai, nes mano visi apsilankymai pajūryje veda prie susidūrimo su savo vienatve, neišspręstomis problemos, prisiminimais apie savo šeimą ir jos negandas. Ir dabar man visai patinka stovėti ant tilto košiamam vėjo ir lietaus, žiūriu į dideles bangas ir šypsausi galvodamas apie tai, kad viskas vis tiek, kad viskas perniek, kad buvo taip, kaip buvo, ir kad yra taip, kaip yra.

Tada nusileidžiu nuo tilto, einu į pležą, nusiaunu batus, braidžioju, vanduo ne toks šaltas, kaip tikėjausi, o po to per kopas grįžtu į kažkokią gatvę, prisėdu ant suolelio, lietus jau baigėsi, nusivalau smėlį nuo kojų, apsimaunu kojines, apsiaunu batus ir pasuku link nakvynės namų ieškodamas parduotuvės. Parduotuvės nerandu, todėl praeinu nakvynės namus ir leidžiuosi į tolimesnes paieškas. Vaikštau toje Palangos pusėje, kurioje niekad nesu vaikštinėjęs. Žinau, kad kažkur turiu pasiekti Maximą, labai norisi pieno kokteilio (braškių skonio), ir aš einu ir einu, ir einu, ir einu, ir galiausiai išvystu parduotuvę, ir pieno skyriuje randu pienišką kokteilį, ir tada ramiau pasidaro. O po to jau žiūriu ką galėčiau nusipirkti vakarienei, suku ir suku ratus po parduotuvę, bet šįkart ši terapija neveikia, jaučiu vis augantį nepasitenkinimą, norisi tik grįžti į savo kambarį, įsisupti į antklodę ir skaityti atsivežtą knygą.

Apsipirkęs einu tiesiai namo, bet kaip kvailai tai skamba – „namo“. Mano kambaryje viskas taip ne mano, kad iškart nueinu į balkoną, ten įsitaisau ant kėdės, atsikemšu alaus ir pradedu skaityti knygą. Girdžiu kaip iš kito kambario sklinda kaimynų meilės garsai, ir net nudžiungu dėl to – Palanga vis dar tokia, kokią ją visada įsivaizdavau.

Kai tampa per vėsu skaityti lauke, grįžtu į vidų. Nusirengiu ir einu maudytis, ilgai stoviu po dušu, turbūt 40 min., gal ir daugiau. Išėjęs pajuntu žvarbą – šito kambario langai kiauri, blogiau nei tame studentų bendrabutyje, kuriame gyvenau. Pasikloju lovą, atsigulu ir skaitau toliau, bet greitai suima miegas ir aš nekovoju su juo.

Taip 21:30 aš jau esu užmigęs.

21:40 pažadina kolegės skambutis. Girdžiu, kad kažkodėl susinervinusi; klausia ką veikiu, gal dar nemiegu ir noriu eiti kur nors pavalgyti? Sakau, kad jau miegu, ji atsiprašo ir pokalbis baigtas. Padedu galvą ant pagalvės ir iškart užmiegu: pasiklausysiu kolegės istorijos kitą dieną.

14/15 Metų Dienoraštis. Pabaiga

2010/03/02

buvau visai užmiršęs savo paauglystės dienoraštį. liko paskutinės ištraukos iš jo, nes nors ir buvau radęs daugiau įdomių ištraukų, nusprendžiau jų nedėti čia, nes maža kas.

dar, kad būtų daugiau autentiškumo dienoraščiui, pabaigoje įrašo rasite ir mano fotografiją, darytą aprašomaisiais metais. gražios treninginės kelnės, mylimas džemperis iš tuometinio Utenos trikotažo, aš trumpais plaukais – viskas tvarkoj ;)

– – –

Kodėl Palanga Ir Šventoji Yra Tas Pats

Ir yra du dalykai, kurie suvienodina šiuos du „kaimelius“. Abiejų miestelių maisto prekių parduotuvėse būna didelės eilės ir vakare pvz. pieno pakelį nusipirkti yra neįmanoma užduotis. Antra – ir ten ir ten apstu gražių merginų. Na, Jūs žinote ką aš turiu omenyje – didelės krūtinės, gražios kojos ir veidas (bet šiaip nesvarbu ką būčiau paminėjęs pirmiau – didelę krūtinę ar veidą).

Taigi per pirmas minutes praleistas Palangoje laukiant kito autobuso aš vos spėjau dairytis. Akys tiesiog raibo. Buvau „pamalonintas“..

– – –

Neišbandyta Taktika Pleže

Po kiek laiko „Salotinė mergaitė“ išlipo į krantą ir pradėjo statyti smėlio pilis. Idealaus užpakaliuko savininkė buvo gana toli nuo tėvų, tad aš galėjau ją užkalbinti nesibaimindamas, kad jos tėvai girdės ką mes kalbam. Netgi abejoju, ar jie būtų pamatę, kad jų dukterį „kadrina“ (kabina; kaip Jums paaiškinus.. bando prakalbinti merginą taip tikėdamasis ką nors pasiekti, pvz. kur nors pakviesti, atseit į pasimatymą ar dar kur..) kažkoks vaikigalis. Padėtis buvo ideali. Tereikėjo sugalvoti kaip užkalbinti mergiotę, nes gali pasitaikyti, kad ji pvz. bus blogos nuotaikos (ar šiaip bjauraus būdo) ir vos man pasakius jai žodį „gražus užpakaliukas“ mane pasiųs po velnių, ar dar blogiau.

Gal prisėsti netoli jos ir taip pat pradėti statyti kvailas pilis? Po to ko nors lyg netyčia paklausti ar „netyčia“ koja užkliudyti jos statomą pilį ir taip ją gana baisiai apgriauti. Žinoma ji supyks ant manęs ir gal.. Bet bent jau apsikeisime keletu žodžių ir pan.

Kvailystė, dievaži! Kartais stebiuosi kaip toks penkiolikmetis kaip aš gali sugalvoti tokias baisias nesąmones.

Taigi, kaip ir supratote, viskas taip ir baigėsi. Be jokių žodžių, be pilių griovimų ir pan.

– – –

Devinta Klasė

Rugsėjo 2 diena. Rytas. Skubu link mokyklos. Tam yra paaiškinimas, ir net ne 1‘nas; negalvokite, kad esu mokyklos fanas! Labai noriu pamatyti naujokę. Žinau tik tiek, kad ji iš Kauno. Tikriausiai visi kiti mano class‘iokai galvoja taip pat, kaip ir aš – ji turėtų būti graži. O ką dar galima manyti?..

Bet graži ji nebuvo. Aukštesnė už mane, liesa, su akiniais, nosis „aplipusi“ strazdanomis. Taigi daugiau į ją dėmesio nekreipiau. Kaip ir visi kiti. Na nebent jie dar norėjo įsitikinti galutinai, jog ji nėra graži..

Žvalgiausi, bet nieko pažįstamo nemačiau. Po kelių minučių atėjo Mantelis. Tada ir prasidėjo juokai!.. Tiesa juoktis teko neilgai, nes prie mūsų class‘ės priėjo viena labai (labai) graži persona ir mes, netekę žado tik spoksojome į ją ir dėkojome KAŽKAM, kad ji – mūsų class‘iokė. Tai buvo Krista. Wiešpatie grožis..

Kiti jau lyg buvo atsipeikėję, tik ne aš ir Mantelis. Po kelių akimirkų priėjo ir Simutė_ su Laura. Gražios.. Gaila tik ne taip, kaip Krista.

– – –

Kaip Mes Klasėje Žaisdavom mIRC‘ą Ant Lapelių

Penktadienį vėl žaidėme mIRC‘ą. Tik šįkart su Laura ir Mantu. Paklausti Lauros apie mokyklą abu atsakėme beveik vienodai. „Paguoda, kad gražių panų yra..“. Kažkodėl Laura norėjo įtikinti mus, jog tokių nėra ir parašė, kad mokyklą valdo vien tik, pasak jos, „fyfos“ (tikriausiai tai turi reikšti kažką pan. į „negražios“). Nžn‘au ką toliau rašė Mantas, nes buvau užsiėmęs savo reikalais. Rašiau, kad atsitiko man bais keistas dalykas. „Man pradėjo patikti metais, dviem jaunesnės panelės.“ Atrašė ir pasakė, kad tai praeis. Dar pridūriau, kad man kartais patinka keistos mergos <…> Laura parašė, kad ir jai patinka keisti bernai, ir „tikriausiai ne mano ir tavo laikas kol kas; o blogiausiu atveju liksiu senmergė ir tiek“. Tema „blogiausiu atveju“ parašiau, jog blogiausiu atveju nusižudysiu ir palixiu ilgą atsisveikinimo laišką. Po to vėl grįžome prie temos apie amžių skirtumus ir aš pridūriau, kad „tiek ir Kristos, ir tiek ir Tavo, tiek ir kitų panų bachūrai yra šiek tiek vyresni“. Viso to rezultatas tas, kad ji parašė, jog neturi vaikino. Neturi vaikino? Jai patinka keisti (na žinoma visi skirtingai supranta žodį „keistas“).. Gal aš.. ir ji kaip nors?..

Net juokas paėmė – kartais būnu labai naivus.

– – –

Be Galo Sunkus Dalykas

Kasdien, bent po milijoną kartų mane aplankydavo mintys apie seksą. Pagaliau pradėjau į jį žvelgt kaip į cigaretes, tik dar geresniu dalyku palaikiau. Kas nori – tas rūko; kas nori – tas mylisi, kas nenori – .. Bet tokių labai mažai.

Košmaras. Didelis, nesibaigiantis košmaras visa tai. Kitaip ir nepavadinsi. Pats baisiausias siaubo filmas.

– – –

– – –

dienoraštį baigiau rašyti devintos klasės rudenį. paskutinis aprašytas įvykis buvo didelis koncertas, į kurį nuėjau ir ten susipažinau su tokia mergina (ir dar bent su dešimčia jos draugių), su kuria šiek tiek susirašinėjau.  istorija buvo ilga, todėl taip ir nebaigiau rašyti jos.


%d bloggers like this: