Posts Tagged ‘pankai’

Rugsėjis (2)

2017/09/11

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Filmai

2016/03/15

Paskutiniu metu užsiimu filmų terapija, žiūriu daug siaubo komedijų.

***

The Night Of The Creeps (1986 m.)

night of the creeps

Visiškai gera siaubo komedija, tikras XX a. 9 dešimtmečio perliukas, besilygiuojantis į tokius grandus kaip The Return Of The Living Dead (1985 m.) ar Re-Animator (1985 m.). Filme rodomas mažas studentų miestelis, kuriame prasideda keisti dalykai ir ten žmonės tampa zombiais. Dėl visko kaltas ateivių dar prieš penkiasdešimt metų į Žemę numestas užkratas, tokie šliaužiojantys gyviai, kurie įlenda žmonėms per burną ir tada jau žmogus niekaip negali išsigelbėti. Šiame filme siužetas šiaip nesvarbus, čia svarbiausia kaip veikia visi tie elementai, būdingi toms senosioms siaubo komedijoms: vaikinai ir merginos, jų noras poruotis, geri veikėjai ir blogi veikėjai, išprotėjęs komisaras, linksmai nuteikianti priešistorė, parodoma filmo pradžioje, absurdiški zombių veiksmai, o kur dar šuniukas-zombis ir katytė-zombis…

***

Re-Animator (1985 m.)

re-animator

Siužetas labai paprastas – jauno medicinos studento bandymai moksliškai nugalėti mirtį priveda prie to, jog prisikėlę mirusieji tampa nesuvaldomais kraujo ištroškusiais žmogėnais.

Visą laiką žiūrėdamas filmą bandžiau suprasti, kodėl jis laikomas kultine siaubo komedija, bet taip ir nesupratau. Filmo siužetas yra stiprus, t.y. čia užtektinai viskas logiška net ir turint omenyje, jog filmas yra apie suzombėjusius žmones. Bet be siužeto kažkaip niekas daugiau ir nekabina, be to visą pragarą savo moksliniais tyrimais užviręs jaunasis medikas Herbertas Westas yra turbūt vienas nesimpatiškiau personažų kiek tik man yra tekę matyti. Filme yra gerų gore scenų, bet šiaip čia yra nedaug žudymo, o ir pats filmo veiksmas man per lėtai vystomas.

***

The Return Of The Living Dead (1985 m.)

return of the living dead

Šis filmas buvo pirmasis filmas, kuriame mačiau pankus. O kad jis dar toks ir absurdiškai juokingas ir nė kiek nebaisus, tai man ilgam įstrigo nuo neatmenamų laikų, kuomet mačiau jį pirmą kartą per televiziją. Vieną vakarą atėjo draugų, tai pasijungę per projektorių pažiūrėjom jį, ir man jis vis dar patiko.

Apie ką? Apie tai, kaip neatsargiai elgdamiesi su sandėlyje saugomais chemikalų paveiktais mirusiųjų kūnais, žmonės paleidžia neaiškų užkratą, kuris gyvus žmones susirgdina ir paverčia zombiais, o mirusius prikelia ir jie gaudo žmones, kad galėtų valgyti jų smegenis. Filme gausu nesąmonių ir kraujo, yra labai gerų juokų, o veiksmas čia vystomas greitai, be nereikalingų pertraukų. Tik man labai apmaudu, kad pats pikčiausias pankas miršta anksčiausiai.

***

Fright Night (1985 m.)

fright-night-vampire-review-1

Šis filmas sunervino. Jei jis nebūtų stengtasis padaryti rimtas, viskas būtų gerai, bet eilinis siužetas apie jaunuolį, kuris įtaria, kad jo naujasis kaimynas yra kažkoks ne toks (konkrečiai šiame filme – vampyras) ir niekas, aišku, juo netiki, išvirsta į iki skausmo nuobodžią filmo juostą. Didžiausia problema yra veikėjų motyvacija, pvz.: 1.) vampyras įsiveržia į jaunuolio namus, kad jį nužudytų, ir kai jau yra prirėmęs jaunuolį prie sienos, staiga išgirsta, kad nubudo jaunuolio mama ir jį šaukia, nors prieš tai nepaisydamas triukšmo užrėmė jos duris ir jaunuolio kambaryje viską daužė nesistengdamas išlikti tylus; 2.) vampyrų medžiotojas, į kurį kreipiasi jaunuolis, o vėliau ir jo draugai, tiek kartų keičia savo nuomonę, jog pradeda norėtis, kad tą veikėją išvis greičiau nužudytų; 3.) vampyras, nors iš pradžių norėjo nužudyti jaunuolį, vėliau jam sako, kad viskas ok, aš tavęs nežudysiu, bet dar vėliau dėl neaišku kokių priežasčių vėl kėsinasi jį nužudyti. O didžiausia nesąmonė buvo scena, kuomet vampyras gaudo jaunuolius mieste, o begaudydamas atsiduria diskotekoje, ten užsišoka su pagrindinio veikėjo mergina, ji visiškai susileidžia jo rankose, tai jis ją pagrobia ir erotizuotai paverčia vampyre (kodėl ten, kur vampyrai, visada turi būti ir erotika?).

Nebaigiau žiūrėti, išjungiau likus 10 ar 15 minučių, nes trūko kantrybės tęsti tą kankynę toliau.

***

House (1986 m.)

house 1986.jpg

Filme rodoma istorija kaip nebegalintis rašyti rašytojas atsikrausto į paveldėtą namą, kuriame kadaise pradingo jo sūnus. Iškart aišku, kad namas prakeiktas, o greitai rašytojas pradeda girdėti ne tik dingusio sūnaus šauksmą, bet ir susidurti su visokiomis keistomis pabaisomis. Įdomiausia yra tai, kaip pagrindinis veikėjas bando nuslėpti nuo kaimynų, jog kažkas jam negerai ir kad jį puola visokie gyviai ;) Neįsimintinas, bet ir nelabai erzinantis filmas.


%d bloggers like this: