Rugsėjis (2)

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Juodoji liepsna

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.

Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.

hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.

hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti

Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.

Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį

Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)

Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.

hey angele, tu man labai daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.

“Visuomene, Atleisk“

Reikia pripažinti, jog pankroke pilna dainų, kurios yra lyg ir prieš viską, bet praėjus kuriam laikui ima rodytis, jog jos yra apie nieką. Reta dainų, kurios taip taikliai atspindi individo ir visuomenės priešpriešą kaip ši sena daina:

SC – Aš Pavojingas

visuomene, atleisk,
aš maištavau,
aš nežinojau, kur man eiti.
nuo šiol aš liksiu ištikimas tau
iki galo, tavo galo.

aš pavojingas, aš viską keisiu.

dresiruok mane, aš pasiduosiu
kaip tie naivūs kvailiai.
nereikia cukraus, vaidinsiu veltui
miesto turgaus aikštėj.
visi pažins mane, mano mielą veidą,
įsileis į namus.
aš supūdysiu jų silpnus protus
ir suėsiu vaikus.
socializuok mane, bandyk pritaikyt
savoj vertybių erdvėj.
standartizuok mane, suteik man formą
ir pateiki viešai.
laikyk prie durų, numesk man kaulą,
užmik ant laurų ramus.
aš supūdysiu tavo protą
ir suėsiu vaikus.

prisitaikyt, apsimesti
ir supūdint iš vidaus

Paklausyti galima čia.

2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

“To Never Give Up, To Never Give In“

Vakar buvo Tragedy koncertas Vilniuj, klube XI20. Važiuodami į centrą su Gabrielium kalbėjom apie muziką, pasakojau kada ir nuo ko pradėjau klausyt hardkorą, ir kai pasakiau, kad „anksčiau kiekvieną mėnesį būdavo bent po vieną itin svarbų muzikinį atradimą“, pajutau nostalgiją tiems laikams. Tada hardkoras buvo dar nepažintas, mažai nuklausytas, o koncertai Alytuje prasidėjo tik po pusmečio, jeigu ne vėliau. Visos grupės, koncertavusios Alytuj, būdavo įdomios, eidavau į koncertus ir visai negerdavau, kad galėčiau geriau suprasti muziką; o ir pankrokas mano sąmonėje buvo dar tik naujagimis, ir buvo neaišku, kas iš jo išaugs, tačiau jis jau teikė miglotą viltį apie kitokį gyvenimą ir sąmoningų, protingų žmonių egzistavimą. (Vėliau pasirodė, jog kitoks gyvenimas įmanomas ir nesiejant jo su pankroku, o pankroko bendruomenei priklausę žmonės kartais mažai kuo skirdavosi nuo eilinių svolačių, taigi mano vilčiai dėl protingos pankroko subkultūros buvo lemta žlugti.)

Koncertas vėlavo, bet oras buvo kaip tik geras lauke pakalbėt su draugais ir išgert alaus. Pirmieji grojo The Sold Outs – lietuviškas pankrokas, kuris man labai patiko, nors pankroko labai niekad ir nemėgau; faina, kad sugrojo Invazijos dainos “Propaganda“ koverį. Antri grojo lenkai Edelweiss Piraten, ir grojo geriau nei tikėjausi, tik mane stebino vokalistės įtartinai tiesios kojos – toks kojų tipas, mano nuomone, yra labai retas. Paskutiniai grojo Tragedy, ir nors aš niekad nebuvau pamišęs dėl jų, man visada norėjosi išgirsti juos grojančius gyvai. Vos grupė užgrojo, iškart prasidėjo intensyvus poginimasis, o po to aš pradėjau galvoti, kad vargu ar kada nors buvau XI20, kai tiek daug žmonių šokinėjo nuo scenos ir buvo nešiojami ant rankų; o fainiausia man buvo circle pit‘as ;)

Po koncerto pabendravau su buvusia mergina ir jos geriausiu draugu, o po to nuėjau su savo kompanija į Psichbarį. Buvau ten pirmą kartą. Vieta priminė Suokalbį, bet tuo pat metu atrodė išskirtinė: greičiausiai taip buvo dėl židinio, išdaužto lango ir ant sofos smigusio marozo juodais padais. Išėjom su Gabrielium namo apie 03h, išsikvietėm taksi prie Karaliaus Mindaugo stotelės, o kol važiavom, taksistas visą kelią kalbėjo apie tai, kad jo ieškojo antstoliai (dėl to jis man pasirodė prisidirbęs), todėl turėjo grįžti iš užsienio ir dabar dirba visokius darbus Lietuvoj, ir kad šiandien yra jo pirmoji diena dirbant taksistu, ir kad jis daug ko nežino, ir klausė ką mes veikiam ir ar baigę mokslus žadam išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia nėra ką veikti. Nemėgstu žmonių, kurie galvoja, kad jeigu jiems emigracija atrodo būtina, tai ir kitiems taip pat. Man patinka Lietuvoj, nes čia visi mano draugai, ir nėra kitos vietos pasauly, kur nuvažiavęs aš turėčiau tiek draugų, kiek turiu čia, todėl emigracija manęs visai nevilioja.

Prabudau 11h, ėjau į dušą. Galvą vos vos skaudeno, bet blogiausia, kad buvo užsikimšusi nosis ir jaučiuosi šiek tiek supūstas vėjo vakar, nes po koncerto išėjau sukaitęs ir ilgai sėdėjau neapsirengęs striukės. Keistas dalykas ryte buvo tai, jog bendrabuty buvo labai tylu, aš net ėmiau įsivaizduoti, kad kažkas visiems atsitiko ir aš likau vienas ne tik savo aukšte, bet ir visam bendrabutyje. Kai išėjau į lauką, saulė neblogai spigino. Žmonių stotelėj buvo kaip niekad daug, sulaukęs 45 autobuso įsėdau ir važiavau į darbą. Išlipęs Žirmūnuose ėjau link darbo ir visur aplink mane buvo kaip niekad gausu žmonių, o kai kurie žmonės dar buvo užsiėmę įvairiais reikalais: santechnikai lindo į šulinius, statybininkai nešė kažkokias medžiagas, takeliu ėjusi moteris sustojo ir bandė pasitaisyti batą, o du kostiumuoti vyrai, stovintys stotelėje ir kalbantys lenkiškai atrodė išvis dirba nepaaiškinamai sunkų darbą vien dėl to, jog tokiu oru vilki kostiumus; ir tik aš vienas ėjau į darbą, ir ėjau nevisai darbingas, ir ėjau negarbingai, iš anksto numatęs čytinimą.

Grįžęs iš darbo buvau tingus, ir neaišku ką veikiau, o dabar va, 19:09h, net ir alkūnes išsitepiau rankų kremu (Vilniaus vanduo ėmė kenkti rankų odai), taigi mano tinginystė ir rimtos veiklos neturėjimas šiandien pasiekė tikrai aukštą lygį. Greičiausiai reiks pažiūrėt absurdiškai malonų siaubo filmą apie zombius ir eiti anksti miegoti.